Protėvių gimtinė – ne tik širdyse

"Mes tan­go šok­ti ne­mo­kam"

Ket­vir­ta­die­nį Lie­tu­vą pa­li­ku­si aš­tuo­nių ar­gen­ti­nie­čių – moks­lei­vių ir stu­den­tų – gru­pe­lė kar­tu su sa­vim į gim­ti­nę iš­si­ve­žė dar la­biau su­stip­rė­ju­sią mei­lę Lie­tu­vai bei per po­rą sa­vai­čių pa­pil­nė­ju­sį ži­nių apie sa­vo pro­tė­vių Tė­vy­nę ba­ga­žą.

Die­ną prieš skry­dį jie at­si­svei­ki­ni­mo va­ka­rė­ly­je su­šo­ko lie­tu­viš­ką šo­kį pa­gal lie­tu­vių liau­dies dai­ną "Tu Lie­tu­va, tu ma­na", kar­tu su liz­dei­kie­čiais sten­gė­si bend­rau­ti ir lie­tu­viš­kai.

"La­bas. Ma­no var­das Mar­tin. Aš esu ar­gen­ti­nie­tis. Man dvi­de­šimt me­tų ir man pa­tin­ka ce­pe­li­nai", – lau­žy­ta kal­ba pri­si­sta­to lie­tu­viš­kų šak­nų tu­rin­tis psi­cho­lo­gi­jos moks­lų stu­den­tas.

"Ma­no var­das Ana­bel­la. Man ke­tu­rio­li­ka me­tų. Aš esu ar­gen­ti­nie­tė. Man ir­gi pa­tin­ka ce­pe­li­nai", – Lie­tu­vo­je pir­mą kar­tą pa­ra­gau­tą val­gį gi­ria ir ke­tu­rio­lik­me­tė moks­lei­vė.

Ce­pe­li­nai vi­siems aš­tuo­niems yra juos ma­lo­niai nu­ste­bi­nęs val­gis.

"Pas mus Ar­gen­ti­noj bul­vės yra ki­to­kios – iš jų ce­pe­li­nų neiš­vir­si. O ku­ge­lį mes ke­pam ga­na daž­nai, ir na­muo­se, ir bend­ruo­me­nėj, tik jį tar­kuo­jam stam­biau", – drau­gus pa­pil­do pui­kiai lie­tu­viš­kai kal­ban­ti gru­pės va­do­vė, Ar­gen­ti­nos lie­tu­vių jau­ni­mo są­jun­gos pir­mi­nin­kė 21-erių Ma­le­na Ta­ne­vitch Bra­ziu­nas ir pri­si­pa­žįs­ta, kad čia ra­gau­ti šal­ti­barš­čiai pa­ti­ko ne vi­siems.

Ku­ge­lį na­muo­se yra ke­pu­si ir odon­to­lo­gi­jos stu­den­tė Mi­kae­la. Grį­žu­si na­mo, sa­kė pa­mė­gins bul­ves tar­kuo­ti smul­kiai, kaip kad val­gė šei­mo­je, ku­rio­je gy­ve­no vi­sas vieš­na­gės die­nas.

"Jūs va­ka­rie­niau­ja­te la­bai anks­ti. Pas mus va­ka­rie­nė – de­vin­tą-de­šim­tą va­ka­re. Bet čia mes ne­ba­dau­ja­me – val­go­me ir lie­tu­viš­ku, ir ar­gen­ti­nie­tiš­ku lai­ku", – juo­kia­si sve­čiai.

Vi­si aš­tuo­ni – yra di­džiau­sios Ar­gen­ti­no­je lie­tu­vių sa­vi­šal­pos ir kul­tū­ros drau­gi­jos "Ne­mu­nas" šo­kių an­samb­lio na­riai.

"Mes ar­gen­ti­nie­tiš­ko tan­go šok­ti ne­mo­kam. Kar­tą per sa­vai­tę pen­kias va­lan­das šo­kam tik lie­tu­viš­kus šo­kius, tu­rim po dve­jas po­ras tau­ti­nių dra­bu­žių", – pa­sa­ko­ja Ma­le­na.

Mer­gi­na pa­sa­ko­ja, kad vi­si jie la­bai daug lai­ko pra­lei­džia bend­ruo­me­nė­je – kas sa­vai­tę va­ka­rais jo­je ren­ka­si po 3-4 kar­tus, sa­vait­ga­liais ten žai­džia pro­tmū­šį apie Lie­tu­vą, ren­gia var­žy­bas, sta­to spek­tak­lius, šven­čia vi­sas lie­tu­viš­kas šven­tes. Sa­vait­ga­liais sa­va­no­riai čia ve­da ir lie­tu­vių kal­bos pa­mo­kas, tik daž­niau­siai tai ne­bū­na pe­da­go­gai, dėl to esą kar­tais nu­ken­čia mo­ky­mų ko­ky­bė.

Kai ku­rie iš sve­čių Lie­tu­vo­je vie­ši ne­be pir­mą kar­tą. Ma­le­na sa­ko, kad ji ir jos drau­gai su an­samb­liu "Ne­mu­nas" šo­ko per­nai vy­ku­sio­je Lie­tu­vos šimt­me­čio dai­nų šven­tė­je "Var­dan tos..." ir bu­vo pa­ke­rė­ti jos di­dy­bės, čia pa­tir­to bend­rys­tės jaus­mo.

Ji pa­ti praė­ju­siais me­tais Vil­niaus uni­ver­si­te­te lan­kė lie­tu­vių kal­bos kur­sus, skir­tus už­sie­nio lie­tu­viams. Ten įgau­ti dau­giau kal­bos įgū­džių no­rė­tų ir ki­ti į Lie­tu­vą at­vy­ku­sios gru­pe­lės na­riai.

Ma­le­nos se­ne­liai kal­ba lie­tu­viš­kai, nors yra gi­mę Ar­gen­ti­no­je.

Bend­ruo­me­nė­je – da­le­lė Lie­tu­vos

Bue­nos Ai­res pro­vin­ci­jo­je, Be­ri­so mies­te, įsi­kū­ru­si 110-ies me­tų gim­ta­die­nį šie­met šven­čian­ti Ar­gen­ti­nos lie­tu­vių bend­ruo­me­nė "Ne­mu­nas" – se­niau­sia Pie­tų Ame­ri­ko­je.

Vi­si da­bar­ti­niai šios bend­ruo­me­nės na­riai jau gi­mę Ar­gen­ti­no­je, ta­čiau vi­so­mis iš­ga­lė­mis sten­gia­si iš­sau­go­ti pa­pro­čius, tra­di­ci­jas, ne­pa­mirš­ti lie­tu­vių kal­bos.

Į Be­ri­są bū­da­vo iš­siun­čia­ma dau­gu­ma į Ar­gen­ti­ną at­vy­ku­sių emig­ran­tų, ku­rie bū­da­vo įdar­bi­na­mi čia vei­ku­sio­se dvie­jo­se sker­dyk­lo­se. Ka­dan­gi lie­tu­viai bu­vo la­biau pra­tę prie šal­čio, dau­ge­lis iš jų čia ir dir­bo.

"Tik ten nu­vy­kę, pra­dė­jom su­vok­ti lie­tu­vy­bę ki­taip ir la­biau ver­tin­ti tai, ką tu­ri­me. Ten vis­kas per­sunk­ta lie­tu­vy­be. Bend­ruo­me­nė tu­ri sa­vo bib­lio­te­ką, ku­rio­je sau­go­mos pro­tė­vių prieš šimt­me­tį at­si­vež­tos kny­gos, do­ku­men­tai, al­bu­mai.

Vi­sos šios kny­gos ap­vilk­tos tri­jų spal­vų ap­lan­ka­lais: krū­ve­lė – gel­to­nos spal­vos, ša­lia – gel­to­na spal­va, dar to­liau – ža­lia. Ten lie­tu­viš­kas tra­di­ci­jas pa­lai­ko jas iš pro­se­ne­lių pe­rė­mę ket­vir­tos-penk­tos kar­tos lie­tu­viai.

Jiems Vy­tis, him­nas ir tris­pal­vė – šven­tas rei­ka­las", – pa­sa­ko­ja ne­se­niai Ar­gen­ti­no­je kar­tu su aš­tuo­niais Liz­dei­kos gim­na­zi­jos gim­na­zis­tais pa­bu­vo­ju­sios gim­na­zi­jos di­rek­to­rės pa­va­duo­to­ja ug­dy­mui Skir­man­tė Pet­rai­tie­nė ir lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros mo­ky­to­ja Sand­ra Ka­re­naus­kie­nė.

S. Ka­re­naus­kie­nė ne­ga­li pa­mirš­ti per­nai gim­na­zi­jo­je ap­si­lan­kiu­sios ar­gen­ti­nie­tės Am­pa­ro. Ant jos ran­kos – iš­skir­ti­nė ta­tui­ruo­tė. Ne šir­de­lė, gė­lė ar koks mie­las pie­ši­nys, o iš­ta­tui­ruo­ta Lie­tu­vos him­no ei­lu­tė: "Te­gul mei­lė Lie­tu­vos de­ga mū­sų šir­dy­se".

Ir tai – ne šiaip jau­nu­tės mer­gi­nos įgei­dis. Jai šie žo­džiai ir reikš­min­gi, ir bran­gūs, tu­rin­tys gi­lią pra­smę. Mei­lės Lie­tu­vai ji iš­mo­ko iš sa­vo se­ne­lio Alf­re­do Dul­ke, ku­ris yra lie­tu­vių bend­ruo­me­nės "Ne­mu­nas" pir­mi­nin­kas.

Bend­ruo­me­nė­je "Ne­mu­nas" yra ir ki­tų nuo­šir­daus lie­tu­vy­bės puo­se­lė­ji­mo pa­vyz­džių.

Čia kas­met ren­ka­ma bend­ruo­me­nės ka­ra­lie­nė. Pre­ten­den­tės į šį ti­tu­lą ne­de­monst­ruo­ja di­zai­ne­rių su­kur­tų su­kne­lių – jos vil­ki tau­ti­niais rū­bais, o lai­mė­to­ja at­sto­vau­ja bend­ruo­me­nei kas­met ren­gia­mo­je imig­ran­tų šven­tė­je, ku­rio­je Be­ri­so mies­te gy­ve­nan­čios tau­tos pri­sta­to sa­vo kul­tū­rą.

At­vy­ko iš­mok­ti, pa­ma­ty­ti, su­ži­no­ti

Ir į Rad­vi­liš­kio Liz­dei­kos gim­na­zi­ją ar­gen­ti­nie­čiai at­vy­ko ne pra­mo­gau­ti, o su­ži­no­ti, iš­mok­ti ir gy­vai pa­ma­ty­ti tai, apie ką ži­no­jo iš se­ne­lių, pro­se­ne­lių pa­sa­ko­ji­mų.

"Sten­gė­mės per vieš­na­gę jiems su­teik­ti kuo dau­giau ži­nių. Daž­nai – ne­tra­di­ciš­kai, kad bū­tų įdo­miau ir įtai­giau", – sa­ko S. Pet­rai­tie­nė.

Lie­tu­vių kal­bos jau­nuo­lius mo­kė pen­kios gim­na­zi­jos li­tua­nis­tės. Is­to­ri­jos pa­mo­ką jie ga­vo ap­lan­kę Mi­nai­čiuo­se įsi­kū­ru­sį me­mo­ria­lą, par­ti­za­nų bun­ke­rį ir ten gy­vai su­si­pa­ži­nę su tur­tin­ga Lie­tu­vos ir Rad­vi­liš­kio is­to­ri­ja.

Pa­žin­tis su ad­ven­to ir ka­lė­di­nė­mis tra­di­ci­jo­mis vy­ko ke­pant ir ra­gau­jant kū­čiu­kus, pi­nant ad­ven­ti­nį vai­ni­ką, žai­džiant to me­to žai­di­mus.

"Jie la­bai mo­ty­vuo­ti, po­zi­ty­vūs, pa­trio­tiš­ki. Net mū­sų vai­kai ste­bė­jo­si jų no­ru kuo dau­giau su­ži­no­ti", – sa­ko lie­tu­vių kal­bos ar­gen­ti­nie­čius mo­kiu­si li­tua­nis­tė Gra­ži­na Pi­ly­pie­nė.

"Pa­sip­ra­šė pa­žais­ti krep­ši­nį – ėjo į fi­zi­nio la­vi­ni­mo pa­mo­ką. Mo­kė­si ir lie­tu­viš­kų šo­kių, nors juos jie šo­ka daug ge­riau, nei kai ku­rie mū­siš­kiai. Tai jie ga­lė­jo mus mo­ky­ti", – juo­kia­si pa­va­duo­to­ja Skir­man­tė.

"Per lan­gą pa­ma­tė­me snin­gant – pa­si­pra­šė­me iš pa­mo­kos ir dū­ko­me. Ten, kur mes gy­ve­na­me, snie­go ne­bū­na. Pa­lan­go­je pa­ma­tė­me jū­rą, Gin­ta­ro mu­zie­jų. Bu­vo šal­ta, bet taip gra­žu ir įspū­din­ga", – lie­ja emo­ci­jas Ma­le­na.

O kur dar ke­lio­nės į Vil­nių, Kau­ną, Tra­kus, Pa­lan­gą, Šiau­lius, su­si­ti­ki­mas su ara­bų kul­tū­ros cent­ru, ne­tra­di­ci­nė pi­lie­tiš­ku­mo ug­dy­mo ir is­to­ri­jos pa­mo­ka su Auk­su­te Ra­ma­naus­kai­te-Sko­kaus­kie­ne, par­ti­za­nų va­do Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go duk­ra...

Mi­kae­lai pa­ti­ko, kad kai ku­riuos da­ly­kus Lie­tu­vos moks­lei­viai ga­li rink­tis – Ar­gen­ti­no­je to nė­ra. Mar­tin ste­bė­jo­si, kad čia mo­ki­niai atei­na į mo­ky­to­jo ka­bi­ne­tą – Ar­gen­ti­no­je mo­ky­to­jai sa­vo ka­bi­ne­tų ne­tu­ri.

Ti­ki­si drau­gau­ti ir to­liau

Du kar­tus ar­gen­ti­nie­čių gru­pių pas sa­ve su­lau­kę ir pa­tys pir­mą kar­tą ten nu­vy­kę liz­dei­kie­čiai ti­ki­si, kad ši drau­gys­tė tę­sis ir to­liau, ne tik pa­si­tin­kant ir mi­nint Pa­sau­lio lie­tu­vių me­tus.

Pro­jek­to "Mes, lie­tu­viai tė­vy­nė­je ir ki­tur" ini­cia­to­rės S. Pet­rai­tie­nės tei­gi­mu, ši dvie­jų ša­lių bend­ruo­me­nių drau­gys­tė nau­din­ga ir vie­niems, ir ki­tiems.

"Mums tai – ga­li­my­bė su­pras­ti, ko­kie esa­me lai­min­gi, gy­ven­da­mi gim­to­jo­je ša­ly­je, ga­li­my­bė įver­tin­ti tai, ką tu­ri­me, ir su­pras­ti, ko­dėl taip svar­bu puo­se­lė­ti ir bran­gin­ti sa­vą­ją kul­tū­rą.

Jiems tai – pro­ga pa­ro­dy­ti, kaip XIX am­žiaus pa­bai­gos emig­ran­tų pa­li­kuo­nys iki šiol sau­go ir bran­gi­na pro­tė­vių pa­li­ki­mą, kaip jau­ni žmo­nės sie­kia įpras­min­ti sa­vo gy­ve­ni­mą, puo­se­lė­da­mi lie­tu­viš­kas tra­di­ci­jas ir pa­pro­čius, mo­ky­da­mie­si lie­tu­vių kal­bos", – po ke­lio­nės į Ar­gen­ti­ną kal­bė­jo S. Pet­rai­tie­nė.