Sodybą puoselėja ir gražina visą gyvenimą

So­dy­bą puo­se­lė­ja ir gra­ži­na vi­są gy­ve­ni­mą

Jad­vy­ga ir An­ta­nas Krikš­čiū­nai į be­si­ku­rian­čią Šed­ba­rų gy­ven­vie­tę (Kel­mės ra­jo­nas) at­si­kė­lė dau­giau kaip prieš pu­sę am­žiaus. Pra­dė­jo sta­ty­ti sa­vo na­mus, kar­tu – ir ap­lin­ką tvar­kė.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Šed­ba­rų gy­ven­vie­tė ga­li pa­si­gir­ti ne vie­na gra­žiai tvar­ko­ma so­dy­ba. Jad­vy­gos ir An­ta­no Krikš­čiū­nų na­mai iš­si­ski­ria jau­kiu pa­pras­tu­mu, ryš­kio­mis spal­vo­mis da­žy­tais pa­sta­tais, or­na­men­tuo­to­mis lan­gi­nė­mis, šu­li­niu, dai­liai iš­rai­žy­tu me­di­niu kop­lyts­tul­piu, įvai­riais me­di­niais ak­cen­tais ir gė­ly­nais.

Tik su­si­tuo­kę, Krikš­čiū­nai ke­lis mė­ne­sius pa­gy­ve­no Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne, Šiau­lai­čiuo­se, vė­liau – An­ta­no Krikš­čiū­no tė­viš­kė­je Kal­po­kų kai­me. Ta­čiau gy­ve­ni­mas vien­kie­my­je bu­vo ne­leng­vas. Jau­nai šei­mai gi­mė sū­nus. O ke­lias toks blo­gas, kad nė dak­ta­ro, vai­kui su­si­rgus, ga­li ne­pri­si­šauk­ti – ne­pri­va­žiuos.

Pra­dė­jo su vy­ru gal­vo­ti, kaip į Ty­tu­vė­nų vals­ty­bi­nio ūkio su­pla­nuo­tą Šed­ba­rų gy­ven­vie­tę ga­lė­tų per­si­kel­ti. A. Krikš­čiū­nas įsi­dar­bi­no prie sta­ty­bų. Sta­tė kon­to­rą, vė­liau – par­duo­tu­vę. Ki­lo ir dau­giau pa­sta­tų. Po tru­pu­tį A. Krikš­čiū­nas sta­tė na­mus ir sa­vo šei­mai.

Ne­pag­rei­tin­si – di­džiu­lė bė­da bu­vo sta­ty­bi­nių me­džia­gų trū­ku­mas. Įsi­kur­ti ir­gi ne­daug pi­ni­gų, apie 700 rub­lių, da­vė, ku­riuos rei­kė­jo grą­žin­ti. Iš­gel­bė­jo A. Krikš­čiū­no tė­vų dar­ži­nė. Pa­leng­va tri­jų de­šim­čių me­tų se­nu­mo dar­ži­nę vy­ras nu­grio­vė, iš­nars­tė po da­le­lę ir 1961-ųjų ru­de­nį su­ve­žė į da­bar­ti­nę sa­vo so­dy­bą. Per po­rą me­tų pa­ts šva­ria­me lau­ke na­mą ir pa­sta­tė. Tik sto­gui deng­ti pa­si­kvie­tė pa­gal­bi­nin­ką.

„Iš uoš­vių so­do iš­si­ka­sė­me išau­gu­sių obe­lų, kriau­šių, ge­rai vais­me­džiai pri­gi­jo. Žiū­ri­me da­bar – jau ir pa­sen­ti, kaip ir mes, su­spė­jo. Bet žie­dais ir vai­siais dar ne vie­nas džiu­gi­na“, – pa­sa­ko­jo J. Krikš­čiū­nie­nė.

Kar­tu su na­mo sta­ty­bo­mis bu­vo tvar­ko­ma ir apie 30 arų uži­man­ti so­dy­bos ap­lin­ka. Kas­met at­si­ras­da­vo vis nau­jas, ma­lo­nus akiai ak­cen­tas: ma­lū­nė­lis, sū­py­nės, pa­vė­si­nė, suo­le­liai, sie­ne­lės gė­lėms, le­syk­lė­lė. „Žmo­na su­gal­vo­ja, o aš – ir pa­da­rau“, – sa­kė A. Krikš­čiū­nas.

Sy­kį su­ma­nė pa­sta­ty­ti ma­žą „ne­tik­rą“ avi­liu­ką. Bet ryš­ki avi­liu­ko spal­va pri­vi­lio­jo bi­te­lių spie­čių. Su­sė­mė ir ap­gy­ven­di­no bi­te­les tik­ra­me avi­ly­je. Iki šiol jos gy­ve­na, ma­lo­niai dūz­gia, vyš­nių, sly­vų, obe­lų žie­dus lan­ko, me­dų ne­ša.

J. Krikš­čiū­nie­nė tvir­ti­no: kol nors kiek svei­ka­tos abu su vy­ru tu­rės, tol tvar­ky­sis, ir gė­lės prie jų na­mų žy­dės. Jei dil­gė­lės ant pa­lan­gių virs­tų, o mo­te­ris ne­ga­lė­tų jų iš­rau­ti, sa­kė nu­mir­tų iš ne­vil­ties. „Gal kam ir juo­kin­gi, keis­ti ma­no žo­džiai, bet aš tik­rai taip jau­čiuo­si“, – sa­kė so­dy­bos šei­mi­nin­kė.

J. Krikš­čiū­nie­nė la­bai my­li že­maū­ges gė­les, ypač il­gai žy­din­čias – nuo snie­go iki snie­go. So­dy­bo­je – ne­ma­žai dau­gia­me­čių gė­lių, o tik vie­ną va­sa­rą džiu­gi­nan­čių – ne­sus­kai­čiuo­ja­ma dau­gy­bė. Be­ne dau­giau­sia – le­di­nu­kų, be­go­ni­jų, se­ren­čių, gvaiz­dū­nių, bi­jū­nų. Vie­nu tar­pu au­gi­no la­bai daug įvai­rias­pal­vių jur­gi­nų. „Ma­no rū­pes­tis ir džiaugs­mas – gė­lės, vy­ras pie­ve­lę pjau­na“, – dar­bų pa­si­da­li­ji­mą paaiš­ki­no mo­te­ris.

Krikš­čiū­nai dar so­di­na dar­žus, už­siau­gi­na bul­vių, ki­tų dar­žo­vių. „Kaps­to­mės ir kaps­to­mės. Vy­ras jau 80 me­tų šie­met su­lau­kė, ir aš jį ve­juo­siu. Bet be už­siė­mi­mo ne­ga­li­me bū­ti. Jei lau­ke ly­ja, ir vi­du­je ran­da­me ką pa­gal sa­vo svei­ka­tą veik­ti. Man, pa­vyz­džiui, pa­tin­ka siū­ti. Anks­čiau esa­me rim­tai ūki­nin­ka­vę“, – pa­sa­ko­jo šed­ba­riš­kiai.

J. Krikš­čiū­nie­nė ma­no, jog po­mė­gį gra­žiai tvar­ky­ti so­dy­bą grei­čiau­siai bus pa­vel­dė­ju­si iš sa­vo mo­čiu­tės. „Kaip aš gra­žiai pas se­ne­lius Pik­čius kur bu­vus, kur ne­bu­vus, vis au­gau! Per pie­vas, vos už smil­gas aukš­tes­nė, iš tė­vų na­mų pas se­ne­lius bėg­da­vau. Se­ne­lis bu­vo iš­vy­kęs į Ame­ri­ką. Už­dir­bęs pi­ni­gų, grį­žo į Lie­tu­vą ir pa­si­sta­tė, kaip žmo­nės sa­ky­da­vo, stik­li­nį na­mą. Mo­čiu­tė dau­gy­bę gė­lių, iš­ti­sas „kliom­bas“ au­gi­no. Man skir­da­vo įvai­riau­sių dar­bų, pa­vyz­džiui, nu­ra­vė­ti ta­ką, gė­les pa­lais­ty­ti. La­bai pa­ti­ko tarp gė­ly­nų bū­ti. Vai­kys­tė­je net įti­kė­jau esan­ti ka­ra­lai­tė ar­ba prin­ce­sė. Gra­žiai gy­ven­ti nu­spren­džiau ir sa­vo šei­mą su­kū­ru­si“, – pa­sa­ko­jo.

Sy­kį Ty­tu­vė­nų dva­ro po­nia dai­li­nin­kė So­fi­ja Rio­me­rie­nė, va­žiuo­da­ma link Šiau­lė­nų, pa­ste­bė­jo iš­skir­ti­nę so­dy­bą. Po­nia pas šei­mi­nin­kus nu­siun­tė sa­vo ve­žė­ją, kad tas pa­pra­šy­tų lei­di­mo so­dy­bą nu­pieš­ti. „Se­ne­liai, ži­no­ma, ne­prieš­ta­ra­vo. Vie­ną, la­bai di­de­lį pie­ši­nį, po­nia se­ne­liams pa­do­va­no­jo, ki­tą – sau pa­si­li­ko. Gai­la, kad vė­liau, se­ne­lius tre­miant į Si­bi­rą, stri­bai be gai­les­čio me­no kū­ri­nį su­plė­šė ir su­try­pė. Bū­tų neį­kai­no­ja­mas at­mi­ni­mas ir ver­ty­bė“, – sa­kė Jad­vy­ga Krikš­čiū­nie­nė.

Krikš­čiū­nai tu­ri di­de­lį no­rą – į sa­vo na­mus priim­ti darbš­tų, tei­sin­gą, gro­žį my­lin­tį žmo­gų, ku­ris pa­dė­tų jiems, kai pa­tys ne­be­pa­jėgs, tvar­ky­tis. Tam žmo­gui kaip at­ly­gį sa­vo iš­puo­se­lė­tą so­dy­bą pa­lik­tų. „Bū­tų bai­siau­sia, jei po mū­sų ir mū­sų na­mai iš­nyk­tų“, – sa­kė po­ra.

Au­to­rės nuo­tr.

GRO­ŽIS: Jad­vy­ga ir An­ta­nas Krikš­čiū­nai so­dy­bą puo­se­lė­ja vi­są gy­ve­ni­mą. Abiem su­tuok­ti­niams pa­tin­ka gy­ven­ti gra­žiuo­se na­muo­se, su­tvar­ky­to­je ap­lin­ko­je.

JAU­KU­MAS: Šed­ba­riš­kių na­mai ir so­dy­ba dvel­kia pa­pras­tu­mu, jau­ku­mu.

GĖ­LĖS: Šei­mi­nin­kė la­bai my­li gė­les, to­dėl na­muo­se – daug ža­liuo­jan­čių ir žy­din­čių au­ga­lų.

AP­GAU­LĖ: So­dy­bo­je vie­nas iš ak­cen­tų – ne­di­de­lis avi­liu­kas. Sy­kį, pa­ma­niu­sios, jog at­ra­do tik­rus na­mus, ja­me ban­dė ap­si­gy­ven­ti bi­tės.