
Naujausios
Nusipelniusi slaugytoja kovoja ir su savo liga
Vilniuje, Nacionaliniame operos ir baleto teatre, už pasiaukojamą darbą apdovanoti geriausi šalies medikai. Kelmės rajono Šedbarų medicinos punkte jau keturiasdešimt metų dirbančiai Liucijai Kelpšienei suteiktas Nusipelniusios Lietuvos slaugytojos vardas. Medikė apdovanota Lietuvos nusipelniusio slaugytojo garbės ženklu.
Į apdovanojimų ceremoniją artimieji ponią Liuciją nuvežė iš Kauno klinikų, kur ji pati kovojo su sunkia liga.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Į apdovanojimus – iš klinikų
Apdovanojimui Liuciją Kelpšienę pristatė Tytuvėnų pirminės sveikatos priežiūros centro, kuriam pavaldus Šedbarų medicinos punktas, vadovai.
„Tai buvo pribloškianti naujiena, – mena slaugytoja. – Tuo metu gydžiausi Kauno klinikose. Dėl išsėtinės sklerozės kasmet turiu atlikti tam tikras procedūras. Filtruoja kraują. Vyras į ligoninę atvežė kostiumėlį. Artimieji nuvežė į Vilnių. Einu raudonu kilimu atsiimti apdovanojimo – ir taip užspaudė gerklę. Suabejojau, ar pasieksiu sceną. Tačiau, atsidūrus scenoje, viskas praėjo. Matyt, per daugelį metų, kai dainuoju su vietos ansambliais, scena mane užgrūdino. Tapo įprasta vieta.“
Iš apdovanojimų ceremonijos medikė vėl grįžo į Kauno klinikas. Turėjo pabaigti gydymo kursą. Prieš du dešimtmečius jai nustatyta sunki liga. Kasmet privalo kelias savaites pasigydyti.
Šiomis dienomis ji turėtų reabilituotis sanatorijoje. Tačiau nusprendė likti namuose, nes jos pagalbos reikia ir iš onkologinės ligos besivaduojančiam vyrui.
„Leiskit man nors kelias valandas pamiegoti“
Su ponia Liucija susitinkame Šedbarų medicinos punkte. Jau keturi dešimtmečiai, kai šis kabinetas yra jos darbo vieta. Ne tik kabinetas. Kabinete dirbti dar nėra taip sunku. Sunkumai prasideda už kabineto sienų, kai žmonės prašo pagalbos ir po oficialių darbo valandų. Net naktį.
„Vienas pagalbos priemonių ir vaistų lagaminas medicinos punkte, kitas – automobilyje. Nesvarbu, koks paros laikas. Sėdu ir važiuoju, jeigu tik žmogui prireikia pagalbos. Kartais ir pati be galo pavargstu. Pacientų prašau: „Leiskit man nors kelias valandas ramiai pamiegoti“, – apie savo darbo kasdienybę pasakoja moteris.
Miego trūksta ne tik tuomet, kai vidurnaktį reikia važiuoti pas pacientą. Kartais vakare aplankiusi ligonį medikė ir naktį galvoja, kaip jis jaučiasi. Kartais žmogus paprašo patarimo. Vėl suka galvą, ką daryti, kad jis jaustųsi geriau.
„Yra kelios universalios formulės, – sako ponia Liucija. – Noras būti sveikam, kovoti prieš ligą, giliai kvėpuoti ir gerti vandenį. Net prieš leisdama vaistus žmogui pasiūlau atsigerti vandens. Tačiau ne visi ligoniai – vienodi. Galiausiai aš negaliu nuspręsti viena, nepasitarusi su gydytoju.“
Pastaraisiais metais, kai kaimuose dirbančios medicinos felčerės pavadintos slaugytojomis ir apribotos jų funkcijos, kartais norėdamos padėti žmogui jos turi daryti pažeidimą arba kad ir naktį skambinti gydytojui ir klausti, ar gali suleisti tokius ar kitokius vaistus.
Paprasčiau tiems slaugytojams, kurie vietoje negyvena. O prie Liucijos vietiniai gyventojai labai prisirišę. Į ją kreipiasi įvairiausiais klausimais. Net maži vaikai sunegalavę sako: „Einam pas Liuciją.“
Kai kas kaimo medikę vadina daktaryte, kai kas sesele. Per keturis jos darbo Šedbaruose dešimtmečius užaugo kelios kartos.
Todėl ruošdamasi kur nors ilgesniam laikui išvažiuoti medikė pataria žmonėms susileisti vaistų, pasistiprinti, kad sveiki lauktų jos sugrįžtančios.
Ir medikui reikia atjautos
Medikė laiminga, kad yra reikalinga žmonėms, tačiau sako, jog kartais ir pati norėtų daugiau supratimo ir atjautos. Ji dirba už nedidelį atlyginimą. Darbui naudoja savo automobilį ir kurą. Kartais, kai pacientui pasako negalinti atvažiuoti, nes baigėsi benzinas, jie nustemba: „Negi tau benzino neduoda?!“
Daug ko žmonės šiandien negali suprasti. Pavyzdžiui, kad atostogaujančios arba sergančios slaugytojos niekas nepavaduoja.
Ne kiekvienas patiki, kad ji pati serga sunkia liga. Esą poniška, gražiai atrodo. Dainuoja ansamblyje. Todėl ponia Liucija kartais pajuokauja, jog į Kauną važiuoja grožio procedūrų. Negi aiškins, kad jau patyrė penkias operacijas, kad reikia filtruoti kraują?
Šedbarų medicinos punkte ir slaugytojos lagaminėlyje visuomet yra vaistų. Juos medikė perka už savo pinigus. Turi leidimą. Tačiau kaimo žmonėms vaistą neretai tenka duoti be pinigų. Kitas, gavęs pašalpą ar pensiją sumoka, o kitas ir numiršta būdamas skolingas.
Kartais net koks girtuoklis ateina į medicinos punktą euro alui paprašyti.
„Kai kam atrodo, kad mes turtingi, tvarkingai apsirengę, – pasakoja tris vaikus užauginusi L. Kelpšienė. – O iš tiesų tenka skaičiuoti kiekvieną eurą. Tik to neparodome. Kartais paremti turi ir vaikai. Labai vargau juos augindama. Felčerės atlyginimas buvo 67 rubliai. Pati išmokau siūti, kad vaikai būtų tvarkingai aprengti, kad galėčiau pasiūti iš seno drabužio, pataisyti kito vaiko išaugtą. Siūdavau naktimis. Ir dabar abu su vyru sirgdami dar laikome triušių, kad turėtume kokybiško maisto.“
Medikė sako, jog ir jos bei vyro ligos reikalauja nemažai pinigų. Bet jiedu kovoja, gyvena vienas kitą paremdami, džiaugdamiesi suvažiuojančiais vaikais. Ponia Liucija sau nuotaiką pakelia dainuodama kapeloje „Parubežė“ ir folkloro ansamblyje. Kartais savo jausmus išlieja eilėraščiais, yra išleidusi knygelę „Gyvenimas likimo vingiuos“, jos kūryba publikuojama almanachuose.
Moters nuomone, optimizmas daug ką gali. Anksčiau žmonės buvo sveikesni, nes tryško entuziazmu, turėjo daugiau optimizmo. Dabar „pasidavę“, praradę nuotaiką, verkšlena – užtat ir ligos labiau puola. Padidėjęs kraujospūdis, širdies ir nervų ligos dabar kaime labai paplitusios.
Pašaukimas
Nors turi įvairių pomėgių, L. Kelpšienė sako, jog tikrasis jos pašaukimas – pagalba žmonėms. „Vienos senutės gyvenimą pratempiau keturiais mėnesiais, kitą – 1919 metais gimusią pastačiau ant kojų. Labai smagu!“ – džiaugiasi L. Kelpšienė.
Nors pirmoji jos darbovietė buvo mokykloje ir mokytojų atlyginimai buvo dvigubai didesni negu felčerių, ponia Liucija įveikė didžiulį konkursą ir įstojo į Kauno P. Mažylio medicinos mokyklą, kurioje įgijo medicinos felčerės specialybę.
Nuo to laiko, kai ją baigė, nutekėjo daug vandens. Tačiau ponia Liucija nuolat tobulinasi, važiuoja į kursus.
„Dažniausiai lankau vienos dienos kursus, bet kartais pavyksta išsprūsti ir į poros dienų ar dar ilgesnius mokymus, – pasakoja. – Atidirbu vakarais, po darbo valandų.“
Ponios Liucijos nuomone, medikas yra vienas iš svarbiausių žmonių mūsų gyvenime. Pati susirgusi tuo įsitikino. „Nuvažiavusi gydytis į Kauno klinikas jaučiuosi kaip namuose, o medikai – lyg artimieji. Tikėjimas ir pasitenkinimas jais ne ką mažiau už vaistus gydo ligą.“
Autorės nuotr.
DEŠIMTMEČIAI: Keturi dešimtmečiai, kai Liucija Kelpšienė rūpinasi Šedbarų gyventojų sveikata.
VAISTAI: Bendruomenės slaugytoja Liucija Kelpšienė pasirūpina, kad medicinos punkte būtų visų reikalingiausių vaistų.
APDOVANOJIMAS: Lietuvos nusipelniusios slaugytojos vardas ir garbės ženklas nustebino kuklią kaimo medikę Liuciją Kelpšienę.