
Naujausios
Ilgi darbštumo ir doros metai
Praėjusią savaitę seniausioji pakruojietė šventė 105-erių metų sukaktį. Sūnaus šeimoje gyvenančią Mariją Lodienę namiškiai laiko pavyzdžiu, kaip darbštumu, dora ir blaivybe pelnomas ilgas gražus gyvenimas.
Janina ŠAPARNIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Išsiskiria elegancija
Praėjusį penktadienį ponia Marija priiminėjo sveikinimus iš rajono Savivaldybės, Pakruojo seniūnijos atstovų. Sutikti svečių ilgaamžė išėjo pačios siūta suknia. Rėmėsi ne tik lazdele, bet ir į marčios Virginijos ranką. Šypsojosi priimdama gėlių puokštes, dovanas, pozuodama fotografams.
Sūnus Gintaras juokavo, jog tik pastaruoju metu, silpstant sveikatai, mama atsisakė iškilmingomis progomis apsiaunamų aukštakulnių batelių. Dar prieš trejetą metų, sekmadieniais susiruošusi į mišias, tik tokius ir avėdavo. Apranga išsiskirianti senjora sulaukdavo dėmesio ir bažnyčioje.
„Mamos kambaryje ir ypač spintoje ligi šiol – preciziška tvarka. Kiekviena suknelė pakabinta ant atskiros pakabos, uždengta. Visi daiktai turi jiems skirtas vietas“, – pasakojo G. Loda.
Pakruojyje – daugiau nei ketvirtį amžiaus
Iš Prienų kilusi, didžiąją gyvenimo dalį šiame mieste praleidusi Marija Merevičiūtė-Lodienė į Pakruojį pas vienturtį sūnų persikėlė 1989-aisiais, likusi našlė.
Artimieji mena, jog net išlydėjusi Anapilin vyrą, su kuriuo ranka rankon nugyveno kone keturias dešimtis metų, mama ne iš karto apsisprendė palikti abiejų triūsu sukurtą sodybą. Kurį laiką ponia Marija dar stengėsi tvarkytis joje pati viena. Tačiau po užgriuvusios itin speiguotos žiemos pripažino, kad garbaus amžiaus moteriai be artimųjų pagalbos tai jau per sunku.
Tuo metu sūnus su marčia, baigę medicinos studijas, gavę paskyrimus dirbti Pakruojyje, čia buvo įleidę šaknis.
Pas juos persikėlusios M. Lodienės akyse užaugo anūkė ir anūkas, močiutę pradžiuginę keturiomis proanūkėmis.
Našlaitės dalia
„Mama – pavyzdys, kad darbštus, atkaklus ir doras žmogus gali pelnyti ilgą gyvenimą. Ji buvo tvirtų nuostatų blaivininkė, iš viso nevartojusi alkoholio“, – ilgaamžės gyvenimo būdą atskleidžia sūnus, žinomas Pakruojo odontologas.
Kukliai gyvenančių paprastų prieniškių šeimoje gimusi Marija buvo jauniausia iš ketverto vaikų. Jos tėvas, ieškodamas galimybių labiau prakusti, išvažiavo į Ameriką, dirbo stogdengiu. Tėviškėje likusiai šeimai siųsdavo pinigų. Tačiau atsitiko nelaimė – žuvo, darbo metu nukritęs nuo stogo.
Našlę su vaikais prislėgė toks skurdas, kad vos aštuonerių sulaukusi Marija buvo atiduota talkininkauti tarnaitėms į miesto inžinieriaus namus.
Merevičių vaikai suprato – siekti mokslo jiems per brangu, todėl anksti ėmėsi dirbti. Paūgėjusi Marija priprašė, kad ją mokine ("gizele") priimtų žinoma Prienų siuvėja. Mokinė dirbdavo įvairius darbus, o už juos meistrė atsilygindavo amato žiniomis, leido praktikuotis.
Tapo žinoma siuvėja
„Tarpukariu audiniai buvo brangūs – to meto siuvėjai pirmiausia pasidarydavo užsakytų drabužių iškarpas ant popieriaus, tas iškarpas dar primatuodavo klientams. Ir tik kai viskas tikdavo, imdavosi kirpti medžiagą. Nes sugadinus audinį reikėdavo už jį grąžinti pinigus“, – iš tėvų pasakojimų žino G. Loda.
Išmokusi siūti, Marija ėmė dirbti savarankiškai. Mergina siuvo drabužius sau, artimiesiems, ėmė sulaukti vis daugiau užsakymų. Per kelerius metus jaunoji amatininkė Prienuose tapo žinoma siuvėja.
Lodų šeimos saugomose tarpukario laikų nuotraukose matyti, kad Marija apsirengusi ne prasčiau už kitas to meto paneles – madingomis suknelėmis, paltais.
Siuvėja reikalinga buvo visais laikais. Prienuose įsikūrus rusų armijos daliniams, Marijos klientėmis tapo ir rusų karininkų žmonos.
Susitaupiusi pinigų, apie 1950-uosius Marija nusipirko nedidelį medinį namelį. Dar po poros metų ištekėjo už siuvėjo Antano Lodos, su kuriuo buvo susipažinusi per atlaidus Prienų bažnyčioje.
Sutuoktiniai buvo ir bendradarbiais – tarybų valdžia amatininkus suvarė į buitinių paslaugų kombinatą. Iš „valdiško darbo“ grįžę Lodos namuose sėsdavo prie savų siuvimo mašinų. Sūnus Gintaras mena, kad prie jų tėvai triūsdavo iki vėlumos – klientų nestigo.
Tremtiniams atviri namai
Šeštajame dešimtmetyje valdžios reikalavimu Lodos ir dar apie dvidešimt prieniškių šeimų turėjo išsikraustyti iš namų: pastačius Kauno hidroelektrinę, sodybos pateko į pavasariais užtvindomą zoną. Gavę paskyrą statybinėms medžiagoms, Marija ir Antanas antrąją šeimos sodybą pasistatė netoli buvusiosios – tik aukštesnėje, potvynių nepasiekiamoje vietoje.
Naujuosiuose Lodų namuose gyvendavo valdžios persekiojami kunigai – būdavo svetingai sutinkami grįžę iš tremties Sibire, kalėjimų. G. Loda prisimena kunigus patriotus Šliumpą, Zdebskį, vyskupą Tomkevičių. Į svečius užsukdavo ir monsinjoras Svarinskas.
„Dalį Prienų klebonijai priklausiusių pastatų valdžia buvo nacionalizavusi, kunigams trūko gyvenamos vietos. Daugelis žmonių bijodavo juos apgyvendinti savo namuose, kad patys neužsitrauktų valdžios nemalonės. O mama nebijojo, nors jos vyresnysis brolis pokariu žuvo, išėjęs partizanauti“, – prisimena G. Loda.
Moteris su „meno genu“
Marija ne tik stengėsi nuo ankstyvos jaunystės pati užsidirbti, bet ir dalyvavo visuomeninėje veikloje, saviveikloje. Įsijungė į katalikiškas organizacijas. Sūnaus Gintaro skaičiavimu, Prienų bažnyčios chore ji giedojo gal penkiasdešimt ketverius ar net penkiasdešimt šešerius metus. Su choristais Marija dalyvavo pirmojoje Lietuvių dainų šventėje 1924-aisiais.
Lodų šeimos albumuose išlikusi Pavasario federacijos Mergaičių sąjungos Prienų kuopos 1935-aisiais surengto viešo vakaro afiša: trijų dalių dramoje „Užnuodyta jaunystė“ vaidina Marija Merevičiūtė, ji taip pat pasirodo scenoje per šokių vakaro programą.
Senose nuotraukose išlikęs ne vienas mėgėjiškuose spektakliuose Marijos sukurtas personažas – jai teko vaidinti net juodaodį vyrą.
Mergina mokėjo įvairių tautų šokių. Pomėgį šokti ponia Marija perdavė sūnui Gintarui, mokykloje lankiusiam pramoginių šokių užsiėmimus. „Meno geną“ paveldėjo ir Marijos anūkė bei proanūkės – jos šoka baletą, pramoginius bei liaudiškus šokius, vaidina.
Potraukį menui Marija realizuodavo ir Kaune lankydama profesionalius teatro, operos, operetės pastatymus.
Sūnus Gintaras pasakoja, kad mama jaunystėje buvo drąsi ir smalsi: kartą į Palangą su drauge nuvažiavo motociklu.
Autorės nuotr.
JUBILIEJUS: Jubiliatė sveikintojų klausėsi šypsodamasi.
SUTIKIMAS: Marija Lodienė sutikti sveikintojų išėjo, padedama marčios Virginijos.
SVEIKINIMAI: Vyriausią rajono gyventoją sveikino meras Saulius Gegieckas (kairėje), dovanas mamai padėjo priimti sūnus Gintaras (viduryje).
Nuotraukos iš Lodų šeimos albumų
TAUTIŠKUMAS: Su išrinktuoju Antanu Marija tuokėsi vilkėdama pačios siūtu tautiniu kostiumu.
ŠOKIAI: Pavasarininkų veikloje dalyvavusi Marija renginiuose atlikdavo įvairių tautų šokius.
IŠVYKA: Marija (keleivio vietoje) su drauge motociklu buvo išvykusios poilsiauti į Palangą.