Į verslą įtraukė dažų pasaulis

Į vers­lą įtrau­kė da­žų pa­sau­lis

Ne­rin­ga Čer­naus­kai­tė, Šiau­liuo­se dir­bu­si spor­to or­ga­ni­za­to­re ir ae­ro­bi­kos inst­ruk­to­re, Vil­niu­je ener­gin­gai įsu­ko da­žų vers­lą. „Ni­dos dan­gus“, „Ry­gos sto­gai“, „Va­sa­ros nuo­tai­ka“ – žais­min­gus pa­va­di­ni­mus da­žams su­ku­ria pa­ti, iš­to­bu­li­nu­si ir da­žų re­cep­tū­rą.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Lie­tu­viai ren­ka­si bal­tą

– Kaip ki­lo idė­ja ga­min­ti da­žus?

– Tu­rė­jau na­muo­se ke­le­tą tvir­tų, bet jau mo­ra­liai pa­se­nu­sių anks­čiau da­žy­tų, la­kuo­tų bal­dų, ku­riuos no­rė­jau per­da­žy­ti be var­go ir dau­gy­bės prie­mo­nių.

Gąs­di­no min­tis, kad rei­kės nu­šveis­ti ar nu­va­ly­ti se­nus da­žus ir la­ką, grun­tuo­ti, da­žy­ti lau­ke, nes da­žai smir­dės, il­gai lauk­ti, kol da­žai nu­džius.

Ra­dau, kad yra da­žų, ku­riems ne­rei­kia grun­to ir nuim­ti se­nų da­žų. Tie­sa, juos ra­dau ne Lie­tu­vo­je. Da­žai vis dėl­to tu­rė­jo trū­ku­mą – bu­vo ne­pat­va­rūs, jiems bu­vo bū­ti­na pa­pil­do­ma ap­sau­ga – vaš­kas ar­ba la­kas. Ta­da ir ki­lo min­tis, kad to­kių da­žų rei­kia pir­miau­sia man. O da­bar jau ži­nau, kad rei­kia ir ki­tiems.

– Koks bu­vo ke­lias  nuo idė­jos iki da­žų skar­di­nės?

– Tai už­tru­ko ly­giai me­tus. Sri­tis bu­vo nau­ja ir ne­ži­no­ma, ne­tu­rė­jau vers­lo pa­tir­ties  ir dar au­gi­no­me ke­tu­ris vai­kus.

Pra­dė­jau nuo vers­lo pla­no, fi­nan­sa­vi­mo paieš­kos, įmo­nės įre­gist­ra­vi­mo, pre­ki­nio ženk­lo kū­ri­mo ir, svar­biau­sia, – pro­duk­to kū­ri­mo. Po la­bai il­gų paieš­kų Lie­tu­vo­je su­ra­dau JAV kom­pa­ni­ją, ku­ri su­kū­rė da­žų re­cep­tą pa­gal ma­no rei­ka­la­vi­mus.

Ti­kė­jau­si, kad jau vi­si sun­ku­mai li­ko praei­ty­je, bet bu­vo ki­taip. Pra­dė­jau che­mi­nių me­džia­gų paieš­ką. Paaiš­kė­jo, kad jo­mis pre­kiau­ja­ma cis­ter­no­mis, kon­tei­ne­riais, o man rei­kė­jo tik ke­lio­li­kos ki­log­ra­mų! Paieš­ka už­tru­ko.

Vė­liau, pa­ga­mi­nusi pir­muo­sius da­žus, pa­ma­čiau, kad jie nė­ra vi­siš­kai to­kie, ko­kių rei­kia. Te­ko re­cep­tą to­bu­lin­ti jau sa­vo­mis jė­go­mis.

– Kaip pa­vy­ko at­ras­ti tin­ka­miau­sią for­mu­lę?

– Iš pra­džių tik ži­no­jau, ko­kios tu­ri bū­ti da­žų sa­vy­bės, o for­mu­lę kū­rė pro­fe­sio­na­lai. Kai pir­ma­sis re­zul­ta­tas man ne­la­bai pa­ti­ko, bu­vo ne­ma­žas nu­si­vy­li­mas: su­mo­kė­ti pa­sko­los pi­ni­gai, o pro­duk­tas ne toks ga­vo­si... Te­ko eks­pe­ri­men­tuo­ti.

– Kaip ku­ria­mos spal­vos?

– Rink­da­ma spal­vas va­do­vau­juo­si nuo­jau­ta ir svars­tau, kas pa­tin­ka man, kas pa­tiks klien­tams. Pa­gal ma­no pa­rink­tą pa­vyz­dį suo­mių kom­pa­ni­ja su­ku­ria pig­men­tų for­mu­lę. Tiek daug nuo­sta­bių spal­vų yra pa­sau­ly­je – iš­si­rink­ti ir ap­si­sto­ti ties ke­lio­mis de­šim­ti­mis bū­na tik­ras iš­šū­kis.

– Ko­kios spal­vos po­pu­lia­riau­sios, per­ka­miau­sios? Ar kin­ta lie­tu­vių sko­nis?

– Bal­ta! Man at­ro­do, kad Lie­tu­vo­je la­bai trūks­ta švie­sos na­muo­se, to­dėl be ga­lo džiau­giuo­si, kad bal­ta spal­va ka­ra­liau­ja. Ir aš, kaip ne­pa­ty­ru­si vers­li­nin­kė, vis dar ver­čiu klien­tus lauk­ti bal­tos spal­vos, nes ją iš­per­ka greit.

– Da­žams su­tei­kia­te žais­min­gus pa­va­di­ni­mus. Kaip jie gims­ta?

– Tai – vie­na ma­lo­niau­sių pro­ce­dū­rų. Ieš­kau aso­cia­ci­jų, žiū­rint į spal­vą gims­ta ir pa­va­di­ni­mai, to­kie kaip „Ni­dos dan­gus“, „Ry­gos sto­gai“, „Ru­duo“, „Rū­ko de­be­sis“, „Va­sa­ros nuo­tai­ka...“

Jau gali pa­tarti

– Pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­vo da­žus.

– Iš­var­dy­siu pa­grin­di­nes da­žų sa­vy­bes: van­dens pa­grin­do, ne­tok­siš­ki, ypač ma­ti­niai, pa­tva­rūs, pui­kiai den­gia, tirš­ti, ne­var­va ir ne­si­taš­ko, la­bai grei­tai džiū­va.

Prieš da­žant pa­vir­šiaus ne­rei­kia grun­tuo­ti ir nuim­ti se­nų da­žų ar la­ko. Ga­li­ma da­žy­ti pa­tal­po­se, da­žai ne­tu­ri stip­raus kva­po.

Da­žai tin­ka įvai­riau­siems in­ter­je­ro pa­vir­šiams: anks­čiau da­žy­tiems bei la­kuo­tiems, bal­di­nei plokš­tei, na­tū­ra­liai me­die­nai, plas­ti­kui, me­ta­lui, ak­me­niui, be­to­nui ir stik­lui.

Leng­va su­kur­ti įvai­rius na­tū­ra­liai at­ro­dan­čius sen­di­ni­mo efek­tus.

– Ko­kie yra pa­vir­šiaus sen­di­ni­mo bū­dai?

– Pats pa­pras­čiau­sias – sluoks­nia­vi­mas. Pa­si­ren­ka­me dvi kont­ras­tin­gas spal­vas, vie­na jų da­žo­mas apa­ti­nis sluoks­nis, o ki­ta – vir­šu­ti­nis. Da­žams nu­džiū­vus, švit­ri­niu po­pie­riu­mi per­brau­kiant per kraš­tus, briau­nas, kam­pus, ati­den­gia­mas apa­ti­nis sluoks­nis. Svar­bu nie­kur ne­nu­kiš­ti sa­vo in­tui­ci­jos ir drą­sos.

Ki­tas, ypač pa­pras­tas, bū­das tin­ka la­biau ne­da­žy­tai me­die­nai: pa­vir­šių nu­da­žo­me ir, ne­lauk­da­mi, kol nu­džius, drėg­nu sku­du­rė­liu da­žus iš­tri­na­me. Taip iš­ryš­ki­na­me na­tū­ra­lų me­džio gro­žį ir su­tei­kia­me vin­ta­žo dva­sios.

– Kaip pa­ruoš­ti anks­čiau da­žy­to daik­to pa­vir­šių per­da­žy­ti?

– Svar­biau­sia – pa­vir­šius tu­ri bū­ti be rie­ba­lų, pur­vo ar dul­kių. La­bai bliz­gius pa­vir­šius re­ko­men­duo­ja­ma pa­šiurkš­tin­ti 220 grū­dė­tu­mo švit­ro po­pie­riu­mi, kad da­žai dar ge­riau su­kib­tų su pa­vir­šiu­mi.

– Kaip pa­si­rink­ti tin­ka­mą tep­tu­ką?

– Tep­tu­kais siū­lau da­žy­ti ne­di­de­lius pa­vir­šius ir sun­kiau priei­na­mas vie­tas, di­de­liems plo­tams ir ly­giems pa­vir­šiams – vo­le­lius.

Ren­kan­tis tep­tu­ką svar­bu, kad še­re­liai bū­tų lanks­tūs, na­tū­ra­lių še­rių ar­ba miš­raus ti­po. Nes­ma­giau­sias da­ly­kas, iš­si­rin­kus ne­bran­gų tep­tu­ką – krin­tan­tys še­riai.

Re­ko­men­duo­ju prieš da­žant tep­tu­ką iš­plau­ti mui­lu, šil­tu van­de­niu ir dar pa­šu­kuo­ti. Da­žydami vo­le­liu su­nau­do­si­te dau­giau da­žų, bet nu­da­žy­si­te pa­vir­šių to­ly­giau.

Pla­nas – vaš­kų li­ni­ja

– Kur da­žai ga­mi­na­mi? Kiek žmo­nių tuo už­sii­ma?

– Da­žai ga­mi­na­mi la­bai ma­žo­je ga­myk­lė­lė­je Vil­niu­je. Di­džiau­sias ma­no pa­gal­bi­nin­kas – vy­ras Li­nas, o sam­do­mų dar­buo­to­jų ne­tu­riu. Tai da­rau są­mo­nin­gai, nes no­riu pa­ti pa­ma­ty­ti vi­sas de­ta­les ir pa­si­mė­gau­ti. Man vers­las – kū­ry­biš­kas pro­ce­sas, ko­kio ne­ga­lė­jau įsi­vaiz­duo­ti.

– Ar di­de­lė šios sri­ties kon­ku­ren­ci­ja Lie­tu­vo­je?

– Nors ga­mi­na­ma pro­duk­ci­ja – ta pa­ti, bet, ma­nau, vie­ni ki­tiems ne­sa­me kon­ku­ren­tai, nes ma­no įmo­nės ga­mi­na­ma pro­duk­ci­ja – tik la­šo da­lis, ką ga­mi­na di­die­ji.

Lie­tu­vo­je yra tik ke­le­tas ga­min­to­jų, su ku­riais su­si­pa­ži­no­me įvai­riuo­se se­mi­na­ruo­se. Jie į mus žvel­gia kaip į kū­di­kį – su šyp­se­na. Esa­me ma­ži, bet tu­ri­me pra­na­šu­mą: po­žiū­rį į klien­tą, pro­duk­to es­te­ti­nį pa­trauk­lu­mą, pa­to­gu­mą tiek per­kant, tiek da­žus nau­do­jant. Ir, ži­no­ma, pa­ts pro­duk­tas – Lie­tu­vo­je to­kio nie­kas ne­ga­mi­na.

– Gal­būt šiuo me­tu ku­ria­te ką nors nau­jo?

– Tu­riu pla­ną su­si­kur­ti vaš­kų li­ni­ją, ku­rie tar­nau­tų ne tik kaip pa­pil­do­ma ap­sau­ga ypač in­ten­sy­viai nau­do­ja­miems pa­vir­šiams, bet ir su­teik­tų ypa­tin­gą sen­di­ni­mo efek­tą.

– Ar tu­ri­te pla­nų plės­ti vers­lą, pa­vyz­džiui, už­sie­ny­je?

– Ne­lie­tu­viš­kas pre­ki­nis ženk­las „Fo­xy paint“ gi­mė tik dėl to, kad ga­lė­tu­mė­me ei­ti ir į ki­tas rin­kas.

– Ką pa­tar­tu­mė­te tiems, ku­rie tu­ri vers­lo idė­ją, bet ne­drįs­ta pra­dė­ti?

– Idė­jų mums vi­siems ky­la, o su drą­sa rei­ka­lai ne to­kie ge­ri. Aš au­gau šei­mo­je, ku­rio­je jo­kio vers­lu­mo pa­vyz­džio ne­ma­čiau, bet tai, kad aš ne­bi­jau im­tis su­dė­tin­gų da­ly­kų, lė­mė auk­lė­ji­mas.

Vi­sa­da bu­vau at­sa­kin­ga už sa­ve ir ma­ni­mi vi­siš­kai pa­si­ti­kė­jo tė­vai. Kar­tais net su pa­vy­du žiū­rė­da­vau, kaip vi­sus rei­ka­lus už vai­kus su­tvar­ko tė­vai, pra­de­dant iš­ly­gin­ta uni­for­ma ir bai­giant ve­žio­ji­mu į bū­re­lius.

Ma­no pa­lin­kė­ji­mas pir­miau­sia bū­tų tiems, ku­rie au­gi­na vai­kus – leis­ki­te vai­kams bū­ti ir jaus­tis at­sa­kin­giems už sa­vo veiks­mus.

Yra žmo­nių, ku­riems pa­tin­ka kan­čia, pa­tin­ka dirb­ti ne­mėgs­ta­mą dar­bą, gy­ven­ti su ne­my­li­mu žmo­gu­mi, ne­mie­luo­se na­muo­se su ne­mie­lais kai­my­nais, žiū­rė­ti blo­gas te­le­vi­zi­jos lai­das ir pyk­ti dėl šal­to, kar­što, šil­to, drėg­no ar sau­so oro. O man pa­tin­ka gy­ven­ti lai­min­gai! Mes vi­sa­da ga­li­me rink­tis! Lin­kiu rink­tis tai, kas ma­lo­nu šir­džiai.

Lin­kiu iš „ne­da­ry­ti“ ir „da­ry­ti“ rink­tis pa­sta­rą­jį. Jei aš bū­čiau klau­siu­si vi­sų pa­ta­ri­mų, vers­lo tik­rai ne­bū­čiau pra­dė­ju­si. Kal­bė­ki­tės apie idė­ją, pa­si­tar­ki­te, bet ne­leis­ki­te spręs­ti ki­tiems už jus. Pas­kai­čiuo­ki­te pa­tį pe­si­mis­tiš­kiau­sią va­rian­tą ir, jei tai leis jums iš­gy­ven­ti, ta­da – pir­myn!

– Ar pa­ti mėgs­ta­te da­žy­ti?

– Tai – tik­rai įdo­mus pro­ce­sas, jis pra­si­de­da min­ti­mi: „O! Bus su­per!“ Ki­ta min­tis: „Ne, čia kaž­ko­kia ne­są­mo­nė...“ Dar vė­liau: „Eik tu sau...“ Ir ga­liau­siai: „Vau, ge­ras! Vai­kai, ne­ški­te čia fo­toa­pa­ra­tą!“

– Esa­te ke­tu­rių vai­kų ma­ma. Kaip su­spė­ja­te tiek daug nu­veik­ti?

– Aš vis pyks­tu ant sa­vęs, kad pa­da­rau per ma­žai. Tik dėl to, kad daug vai­kų tu­riu ir ėmiau­si nuo­sa­vo vers­lo, nes ne vi­sa­da ga­liu pla­nuo­ti sa­vo lai­ką, kar­tais vai­kai su­pla­nuo­ja tai su­si­rgda­mi, tai kvies­da­mi į dar­že­lio šven­tes, ku­rių ne­ga­liu pra­leis­ti.

As­me­ni­nės nuo­tr.

KŪ­RY­BA: „Mes, mo­te­rys, vi­sos be išim­ties esa­me kū­rė­jos: vir­tu­vė­je, prie kos­me­ti­nio sta­le­lio, gė­ly­ne, prie siu­vi­nio ar mez­gi­nio, o ką jau kal­bė­ti apie in­ter­je­rą“, – sa­ko Ne­rin­ga Čer­naus­kai­tė.

PA­RA­MA: Ne­rin­gos Čer­naus­kai­tės tal­ki­nin­kas – vy­ras Li­nas Dung­vec­kis.

PA­SI­RIN­KI­MAS: Ne­rin­ga Čer­naus­kai­tė pa­ta­ria rink­tis tep­tu­kus lanks­čiais še­re­liais: na­tū­ra­lių še­rių ar­ba miš­raus ti­po.