Muziejui dovanoti emigrantės kraštietės paveikslai

Mu­zie­jui do­va­no­ti emig­ran­tės kraš­tie­tės pa­veiks­lai

Jo­niš­kio is­to­ri­jos ir kul­tū­ros mu­zie­jus su­lau­kė do­va­nos. Kraš­tie­tės, iš Skaist­gi­rio ki­lu­sios Liu­ci­jos Viliūnaitės-Tijūnėlienės iš gam­ti­nių me­džia­gų su­kur­tus pa­veiks­lus pa­do­va­no­jo Kau­ne gy­ve­nan­tis sū­nė­nas. Liau­dies me­ni­nin­kė Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro pa­bai­go­je su šei­ma emig­ra­vo į JAV, ten ir mi­rė, su­lau­ku­si 91-erių me­tų.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Nuo gam­tos vaiz­de­lių iki po­rtre­tų

Jau­nys­tė­je Liu­ci­ja Viliūnaitė-Tijūnėlienė mė­go siu­vi­nė­ti, siū­ti, megz­ti. Pra­dė­ju­si nuo tau­ti­niais rū­bais ap­reng­tų lė­lių, kiau­ši­nių mar­gi­ni­mo ir ka­lė­di­nių šiau­dų so­dų ga­mi­ni­mo, ji pa­su­ko link ori­gi­na­laus me­no – pa­veiks­lų iš gam­tos me­džia­gų kū­ri­mo.

Jos dar­buo­se – iš kle­vo la­pų su­dė­lio­tas ga­lin­gas me­dis, iš me­džio žie­vės plau­šų, žo­lių, skal­dy­tų šiau­dų ir ki­tų džio­vin­tų au­ga­lų su­kur­ti po­rtre­tai, gam­tos vaiz­de­liai, ru­giap­jū­tė ar lau­kuo­se be­si­ri­kiuo­jan­čios su­sta­ty­tos gu­bos, sim­bo­li­nis fer­me­rio pa­veiks­las, ku­rio kom­po­zi­ci­jo­je iš­dės­ty­ti il­gaau­liai ba­tai ir skry­bė­lė bei juos ski­rian­tys, o gal ir su­jun­gian­tys, lau­kuo­se iš­dy­gę elekt­ros stul­pai.

Pa­veiks­lus do­va­no­ti Jo­niš­kio is­to­ri­jos ir kul­tū­ros mu­zie­jui pa­reiš­kė jų sa­vi­nin­kas, Kau­ne gy­ve­nan­tis au­to­rės sū­nė­nas Vai­do­tas Vi­liū­nas.

Pa­sit­rau­kė į Va­ka­rus

Au­to­rė mi­rė JAV, su­lau­ku­si 91-erių.

Jos bro­lis Jo­nas Vi­liū­nas bu­vo gar­sus so­viet­me­čiu Skaist­gi­rio „Per­ga­lės“ ko­lū­kio va­do­vas, puo­se­lė­jęs gam­tą ir įkū­ręs iki šiol gy­vuo­jan­tį bei jo var­du pa­va­din­tą Skaist­gi­rio mies­te­lio par­ką. Jam va­do­vau­jant ko­lū­kiui, Skaist­gi­rio gy­ven­to­jai ėmė kruopš­čiai puo­se­lė­ti so­dy­bas ir vie­nu me­tu gy­ven­vie­tė net bu­vo pri­pa­žin­ta gra­žiau­siai tvar­ko­ma So­vie­tų Są­jun­go­je.

Liu­ci­jos Vi­liū­nai­tės-Ti­jū­nė­lie­nės vy­ras Liu­das Ti­jū­nė­lis bu­vo ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos po­li­ci­jos pa­rei­gū­nas. Iš Žei­me­lio jis su šei­ma bu­vo per­kel­tas dirb­ti į Vil­nių, ta­čiau, pra­si­dė­jus ka­rui, grį­žo į Skaist­gi­rį. Šei­ma, anot Liu­ci­jos bro­lio Juo­zo Vi­liū­no, iš­lei­du­sio pri­si­mi­ni­mų kny­gą, bet ku­riuo mo­men­tu bu­vo pa­si­ruo­šu­si ve­ži­mams ir sė­dė­jo „ant če­mo­da­nų“. Tik­ras ste­buk­las, kad trem­ties iš­ven­gė.

Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro pa­bai­go­je Liu­ci­ja ir Liu­das Ti­jū­nė­liai su dar dviem Liu­ci­jos se­se­ri­mis pa­si­trau­kė į Vo­kie­ti­ją, o iš ten, ga­vę iš­kvie­ti­mus iš Ame­ri­ko­je gy­ve­nu­sio dė­dės, emig­ra­vo į Či­ka­gą.

Mi­rus vy­rui, Liu­ci­ja Viliūnaitė-Tijūnėlienė per­si­kė­lė gy­ven­ti į Tek­sa­są, ten pri­si­jun­gė prie „World Wi­de Pres­sed Flo­wer Guild“ pa­sau­li­nio džio­vin­tų gė­lių kū­rė­jų sam­bū­rio ir, su­lau­ku­si gar­bin­go am­žiaus, su­ren­gė pa­ro­das Tek­sa­so ir Niu­jor­ko mies­tų ga­le­ri­jo­se.

AUTORĖ: Pa­veiks­lų au­to­rė Liu­ci­ja Viliūnaitė-Tijūnėlienė, ki­lu­si iš Skaist­gi­rio kraš­to, ka­ro pa­bai­go­je emig­ra­vo į Či­ka­gą (JAV).

VEI­DAI: Trys vei­dai – tar­si kau­kės.

SIM­BO­LI­KA: Fer­me­rio sim­bo­li­ka: il­gi ba­tai, skry­bė­lė ir per lau­kus bė­gan­tys“elekt­ros stul­pai.

ME­DIS: Me­dis, su­kur­tas iš tik­rų kle­vo la­pų ir žo­lės.