Medžiai byloja apie sumanius sodininkus

Me­džiai by­lo­ja apie su­ma­nius so­di­nin­kus

Šią va­sa­rą dend­ro­lo­gas Kęs­tu­tis Auk­se­lis, Šiau­lių uni­ver­si­te­to Ap­lin­ko­ty­ros ir fi­zi­kos ka­ted­ros dės­ty­to­jas, ty­ri­nė­jo Šiau­lių Pri­si­kė­li­mo aikš­tės ir jos priei­gų me­džius. Kaip šiau­lie­tė ar­cheo­lo­gė Aud­ro­nė Ša­pai­tė at­ka­sė ne­ma­žai is­to­ri­jos po da­bar­ti­nės Pri­si­kė­li­mo aikš­tės grin­di­niu, taip ir K. Auk­se­lis ne­ma­žai is­to­ri­jos „at­ka­sė“ ty­ri­nė­da­mas me­džius.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Cerk­vę me­nan­tys me­džiai

Ren­gian­tis Pri­si­kė­li­mo aikš­tės re­konst­ruk­ci­jai, bu­vo at­lie­ka­mi ne tik ar­cheo­lo­gi­niai ka­si­nė­ji­mai, bet ir įdė­miau pa­žvelg­ta į me­džius.

„A. Ša­pai­tė ka­si­nė­da­ma ra­do tai grin­di­nį, tai bu­vu­sių pa­sta­tų pa­ma­tus, tai­gi dau­gu­ma me­džių au­ga ant ak­me­nų, ir jiems nė­ra leng­va“, – sa­ko K. Auk­se­lis.

Su me­džių ži­no­vu su­sė­da­me ant suo­le­lio skve­re prie Sa­vi­val­dy­bės. Nuž­velg­da­mas me­džius K. Auk­se­lis sa­ko, kad čia au­ga tri­jų kar­tų me­džiai.

Se­niau­si skve­re me­džiai – aš­tuo­nias­de­šimt­me­čiai kaš­to­nai ir lie­pos – au­go prie cerk­vės, ku­ri bu­vo išar­dy­ta 1937 me­tais. Cerk­vę su­po daug me­džių, ta­čiau išar­džius šven­tyk­lą da­lis jų bu­vo iš­pjau­ta, ki­tus su­nio­ko­jo praū­žęs Ant­ra­sis pa­sau­li­nis ka­ras, da­lis nu­kirs­ta prieš de­šimt me­tų re­konst­ruo­jant skve­rą. Iš­li­ko po­ra ei­lių me­džių pa­lei au­to­mo­bi­lių sto­vė­ji­mo aikš­te­lę prie bu­vu­sio Pro­jek­ta­vi­mo cent­ro.

Me­džiai se­ni, už­pul­ti li­gų ir ken­kė­jų. „Kaip gar­bin­gus juos rei­kė­tų lai­ky­ti, bet kaip pa­vo­jin­gus – nu­pjau­ti“, – sa­ko K. Auk­se­lis.

Žel­di­niais ma­din­gas mies­tas

Spe­cia­lis­tas pa­si­džiau­gia, kad re­konst­ruo­jant skve­rą pa­so­din­ta įdo­mių for­mų ir rū­šių me­džių. Kam­puo­se au­ga kle­vai „Glo­bo­sum“, tu­rin­tys ru­tu­liš­ką la­pų la­ją, yra guo­bų, ąžuo­liu­kų, bu­kų – tai, kas šiuo me­tu yra po­pu­lia­ru ir ma­din­ga.

„Šiau­liai vi­sa­da bu­vo ma­din­gi, steng­da­vo­si pa­rink­ti ma­din­gus žel­di­nius. Rei­kia pa­gir­ti mies­to Sa­vi­val­dy­bę, kad pui­kiai su­pro­jek­tuo­ta, pui­kiai pa­so­din­ta, ir skve­re­lis tik­rai trau­kia pa­sė­dė­ti, pa­bū­ti“, – sa­ko spe­cia­lis­tas.

K. Auk­se­lis ro­do po se­nai­siais skve­ro me­džiais pa­so­din­tas dvi jau­nas ser­bi­nes eg­lai­tes: „Gal pa­vė­sis joms ir nė­ra la­bai ge­rai, bet gal­vo­ja­ma apie atei­tį. Jei ka­da nors tų di­džių­jų me­džių ne­liks, iš kar­to to­je vie­to­je ne­bus tuš­čia erd­vė.“

Prie Til­žės gat­vės pa­so­din­ta rau­don­la­pių kle­vų, ku­rie sa­vo spal­va paį­vai­ri­na, pa­gy­vi­na ža­lius žel­di­nius.

K. Auk­se­lis sa­ko, kad mies­to cent­re be­veik 30 me­tų (iki skve­ro re­konst­ruk­ci­jos) be­veik ne­bu­vo pa­so­din­ta jo­kių nau­jų me­džių. „Nors mies­tas ir tu­rė­jo sa­vo de­ko­ra­ty­vi­nių me­de­lių me­de­ly­ną, bet Ap­žel­di­ni­mo tres­tas dau­giau nau­jus mies­to kvar­ta­lus ap­žel­din­da­vo, o cent­ras li­ko pa­mirš­tas“, – sa­ko spe­cia­lis­tas.

Skve­re, Pri­si­kė­li­mo aikš­tė­je ir prie Vals­ty­bi­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro au­ga ke­le­tas lip­nių­jų rie­šut­me­džių, pa­so­din­tų apie 1960 me­tus. Tai vėl įro­do, kad Šiau­liai ėjo su ma­da.

Šių rie­šut­me­džių tė­vy­nė – Ja­po­ni­jo­je. Ka­dan­gi tė­vy­nė­je ki­toks kli­ma­tas, Lie­tu­vo­je jiems ne­leng­va. Be­veik vi­sų čia esan­čių lip­nių­jų rie­šut­me­džių vir­šū­nės nu­džiū­vu­sios. Tik au­gan­tis prie teat­ro yra veš­lus ir gra­žus. K. Auk­se­lis aiš­ki­na, kad taip yra dėl užuo­vė­jos, mat Ja­po­ni­jo­je šie me­džiai daž­niau­siai au­ga kal­nų užuo­vė­jo­se, kur jų ne­pa­kan­da šal­čiai, ne­dras­ko vė­jai.

„Ma­tyt, apie 1960 me­tus Šiau­liuo­se bu­vo ga­bus so­di­nin­kas, ku­ris par­ve­žė ir pa­so­di­no įdo­mių, re­tų au­ga­lų, kad bū­tų į ką pa­si­žiū­rė­ti. Mes ne vis­ką pa­ste­bim, ne­mo­kam pa­si­gir­ti ir įsi­vaiz­duo­jam, kad nie­ko įdo­maus ne­tu­rim. Taip nė­ra. Mes tu­rim kuo di­džiuo­tis“, – sa­ko K. Auk­se­lis.

Dend­ro­lo­gas ro­do se­ną lie­pą, au­gan­čią skve­ro pa­kraš­ty­je prie Va­sa­rio 16-osios gat­vės. Lie­pos apa­čia neį­ti­kė­ti­nai sto­ra, tar­si me­dis aug­tų iš kel­mo. K. Auk­se­lis spė­ja, kad toks me­dis yra vie­nin­te­lis Lie­tu­vo­je ir skve­re bu­vo pa­so­din­tas, nes bu­vo keis­tas, įdo­mus, ki­toks.

Trūks­ta prie­žiū­ros

„Di­džiau­sia pro­ble­ma, kad mes pa­so­di­nam me­džius ir pa­lie­kam. Ne­su gir­dė­jęs, kad mies­te me­džiai bū­tų trę­šia­mi. Trūks­ta pro­fe­sio­na­lų, ku­rie tuos dar­bus at­lik­tų. Kad ne­bū­tų me­džiui šo­ko, ge­nė­ti rei­kė­tų bent kas pen­ke­rius me­tus. Jei­gu bus prie­žiū­ra, me­dis bus gra­žus ir puoš mies­tą“, – sa­ko K. Auk­se­lis.

Ir ne tik jau­nam me­de­liui rei­kia trą­šų. Jei­gu no­rim,e kad me­dis tu­rė­tų gra­žius la­pus, o jei­gu žy­din­tis – gra­žiai ir gau­siai žy­dė­tų, rei­kia tręš­ti bet ko­kio am­žiaus me­džius.

Ge­nė­ti rei­kė­tų ne sto­res­nes kaip 5 cen­ti­met­rų dia­met­ro ša­kas. To­kias žaiz­das me­dis su­ge­ba už­si­gy­dy­ti. Pa­sak spe­cia­lis­to, nors įpras­ta me­džius ge­nė­ti pa­va­sa­rį, ta­čiau ge­riau tai da­ry­ti va­sa­rą, po Jo­ni­nių. Iki žie­mos jis spės už­gy­dy­ti žaiz­dą. Blo­giau­sias me­tas ge­nė­ti me­džius yra žie­ma. Drėg­mė, šal­tis, le­das ga­li pa­žeis­ti nu­pjau­tą vie­tą, ir ten įsi­mes pu­vi­nys.

Bū­na, kad mies­te me­džius so­di­na ne tik spe­cia­lis­tai, bet ir mė­gė­jai. K. Auk­se­lis sa­ko, kad ini­cia­ty­va svei­kin­ti­nas da­ly­kas, ta­čiau prieš so­di­nant me­dį rei­kė­tų pa­si­tar­ti su spe­cia­lis­tais, kad bū­tų pa­rink­ta tin­ka­ma vie­ta – ne ant ko­mu­ni­ka­ci­jų ir ne po elekt­ros lai­dais.

Pa­sak dend­ro­lo­go, mies­te be­veik ne­ras­tu­me me­džio, prie ku­rio ne­bū­tų ga­li­ma pri­si­ka­bin­ti. Aug­da­mi prie gat­vių jie ken­čia nuo tar­šos, trūks­ta tin­ka­mos prie­žiū­ros. Kad ir kaip gai­lė­tu­me me­džio, atė­jus lai­kui juos bū­ti­na pa­keis­ti, nes pra­ran­da es­te­ti­nę iš­vaiz­dą ir tam­pa li­gų pla­tin­to­ju. Mies­te au­gan­čio me­džio gy­ve­ni­mo truk­mė – 50–70 me­tų.

Kaš­to­nų mies­tas

„Neo­fi­cia­liai lai­ko­ma, kad Šiau­liai – kaš­to­nų mies­tas. Nė vie­nas mies­tas tur­būt ne­tu­ri tiek kaš­to­nų, kiek Šiau­liai. Tu­ri­me ne tik kaš­to­nų alė­ją, jų daug au­ga gat­vė­se, skve­ruo­se, par­kuo­se. Gu­ber­ni­jos par­ke, so­din­ta­me prieš 120 me­tų, per 80 pro­cen­tų su­da­ro kaš­to­nai. Tai vie­nin­te­lis kaš­to­nų par­kas Lie­tu­vo­je“, – pa­sa­ko­ja K. Auk­se­lis.

Ta­čiau kaš­to­nai ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir vi­so­je Eu­ro­po­je ken­čia nuo kaš­to­ni­nių ker­ša­kan­džių. Me­džių la­pai be lai­ko pa­ru­duo­ja, su­si­su­ka ir pra­de­da kris­ti. Spe­cia­lis­tas sa­ko, kad kaš­to­nus iš­gel­bė­ti nuo šių ken­kė­jų neį­ma­no­ma. Be­lie­ka lauk­ti, kol pa­čias ker­ša­kan­des su­nai­kins li­gos ar ki­ti ken­kė­jai.

„Įdo­miau­sia, kad rau­don­žie­džių kaš­to­nų ker­ša­kan­dės ne­mėgs­ta. Par­kuo­se, ku­riuo­se au­ga bal­ta­žie­džiai kaš­to­nai ir yra pa­so­din­ta rau­don­žie­džių, tai aki­vaiz­džiai ma­ty­ti. Gal atė­jo lai­kas pa­pras­tus kaš­to­nus pa­keis­ti rau­don­žie­džiais?“ – svars­to K. Auk­se­lis.

Is­to­ri­niai me­džiai tu­ri iš­lik­ti

Ker­ta­me Til­žės gat­vę ir žval­go­mės po Pri­si­kė­li­mo aikš­tę. K. Auk­se­lis ne­su­tin­ka su nuo­mo­ne, kad aikš­tė – ne par­kas, ir me­džių už­ten­ka vie­no ki­to.

„Me­džių mies­te tu­ri bū­ti. Nes­var­bu, ar tai aikš­tė, ar kie­mas. Tik­riau­siai ne­ra­si­me nė vie­no kie­mo, ku­ria­me neaug­tų joks me­dis, kad ir kaip žmo­gus ne­mėgs­ta me­džių. Tik aš esu už tai, kad tie me­džiai bū­tų kuo įvai­res­ni: ir ža­liais, ir rau­do­nais la­pais, ir la­puo­čių, ir spyg­liuo­čių. Ir dar – kuo re­tes­ni. Ne bo­ta­ni­kos so­das, bet kad bū­tų mies­to iš­skir­ti­nu­mas. Kam mies­to cent­re so­din­ti ber­žą, jei­gu iš­va­žia­vę už mies­to ra­si­me mi­li­jo­nus ber­žų“, – sa­ko K. Auk­se­lis.

Pa­sak dend­ro­lo­go, aikš­tė yra rep­re­zen­ta­ci­nė vie­ta, to­dėl jo­je tu­ri bū­ti ju­bi­lie­ji­nių, is­to­ri­nių me­džių. Pri­si­kė­li­mo aikš­tė­je au­ga ke­tu­ri ąžuo­lai, pa­va­din­ti „Spau­dos me­džiais“. Jie bu­vo pa­so­din­ti 1929 me­tais, mi­nint Spau­dos at­ga­vi­mo die­ną. Prie kiek­vie­no ąžuo­lo len­te­lė­se pa­žy­mė­ta, kas juos pa­so­di­no.

K. Auk­se­lis at­krei­pia dė­me­sį, kad ąžuo­lai 2 met­rų aukš­ty­je iš­si­ša­ko­ję. Gal taip spe­cia­liai bu­vo ge­nė­ta, kad ąžuo­lai neaug­tų aukš­ti ir neužs­to­tų ka­ted­ros.

Pri­si­kė­li­mo aikš­tės pa­kraš­ty­je, prie Var­po gat­vės, au­ga du se­ni kle­vai. Var­ty­da­mas se­nas nuo­trau­kas, K. Auk­se­lis ap­ti­ko, kad maž­daug to­je vie­to­je sto­vė­jo me­di­nis na­mas. Grei­čiau­siai kle­vai bu­vo pa­so­din­ti prie to na­mo. Nus­ta­ty­ta, kad šie kle­vai se­nes­ni už „Spau­dos me­džius“. Jiems tu­rė­tų bū­ti apie 90 me­tų. Pa­sak spe­cia­lis­to, to­kius se­nus me­džius rei­kė­tų taip pat iš­lai­ky­ti, kad mies­tas tu­rė­tų kuo pa­si­gir­ti, di­džiuo­tis.

Eg­lu­čių ma­da

Re­konst­ruo­jant aikš­tę apie 1950 me­tus, bu­vo pa­so­din­tos dy­gio­sios eg­lės, dar va­di­na­mos si­dab­ri­nė­mis.

„Bu­vo kaž­koks ga­bus, pa­žan­gus žmo­gus, ku­ris pa­so­di­no šias eg­lu­tes. Jis pa­rin­ko vi­sas skir­tin­gas. Vie­na – gar­ba­no­ta, jos ša­ke­lės už­si­rie­tu­sios, ki­ta – kaip iš­kar­py­ta, avan­gar­di­nio sti­liaus, tre­čia – tan­ki svy­ran­ti“, – at­krei­pia dė­me­sį K. Auk­se­lis.

Net­ru­kus si­dab­ri­nės eg­lu­tės taip iš­po­pu­lia­rė­jo, kad joks kie­mas bu­vo neį­si­vaiz­duo­ja­mas bent be vie­nos si­dab­ri­nės eg­lės.

„Jei kie­me ne­tu­rė­jai si­dab­ri­nės eg­lu­tės, bu­vai vi­siš­kai ne­ma­din­gas. Ir vi­si so­di­no. Da­bar prieš Nau­jus Me­tus siū­lo: „Būk ge­ras paimk, nes man lan­gus už­sto­ja, pa­ma­tus, tvo­ras ver­čia“, – šyp­so­si dend­ro­lo­gas.

K. Auk­se­lis ma­no, kad šian­die­ni­niai kraš­to­vaiz­džio ar­chi­tek­tai ir so­di­nin­kai tu­rė­tų pa­si­sem­ti idė­jų iš tų lai­kų ir so­din­ti pa­čius re­čiau­sius, įdo­miau­sius me­džius.

Kad ir kaip bū­tų gai­la, si­dab­ri­nės eg­lės vie­na po ki­tos iš­ke­liau­ja iš aikš­tės. Ka­dan­gi tai skie­py­tos eg­lės, jas la­biau nei pa­pras­tas puo­la li­gos ir ken­kė­jai.

Ne­to­li se­nų­jų kle­vų au­gan­čios dy­gio­sios eg­lės ka­mie­nas vi­sas su­var­py­tas ken­kė­jų. Šio me­džio ne­liks jau ar­ti­miau­siu me­tu. Ken­kė­jai, su­nai­ki­nę vie­ną me­dį, per­si­kraus­to į gre­ta au­gan­tį, to­dėl rei­kia lai­ku pa­ša­lin­ti ken­kė­jų ar li­gų pa­žeis­tą me­dį.

Auš­ros ta­ko vei­das tu­rė­tų keis­tis

Ke­liau­ja­me prie Šiau­lių ka­ted­ros. Pa­lei Auš­ros alė­ją au­ga se­nų di­džia­la­pių lie­pų ei­lė. Se­no­se nuo­trau­ko­se ma­ty­ti, kad kaž­ka­da čia bu­vo ka­ted­ros tvo­ra ir pa­lei ją bu­vo pa­so­din­tos šios lie­pos. Šiems me­džiams tu­rė­tų bū­ti be­veik 100 me­tų.

Se­nų me­džių au­ga ir prie ka­rių ka­pų. „Kai ren­gė ka­pi­nes, šie me­džiai jau bu­vo. Ma­tyt, ta­da jie bu­vo ap­lau­žy­ti, to­dėl kai ku­rie yra ke­lia­ka­mie­niai, be to, jų ka­mie­nai aukš­tai už­pil­ti že­mė­mis, rea­liai jie au­go že­miau“, – glos­ty­da­mas vie­no iš me­džių ka­mie­ną pa­sa­ko­ja K. Auk­se­lis.

Prie ta­ko, ve­dan­čio į ka­ted­rą, au­gan­čios lie­pos at­ro­do tar­si iš­kel­tos į pa­vir­šių. Nuo jų bu­vo nu­stum­dy­tos že­mės, to­dėl bu­vo ap­nuo­gin­tos šak­nys. Šie me­džiai vargs­ta nuo drėg­mės trū­ku­mo, to­dėl vir­šū­nės jau pra­de­da džiū­ti.

Dend­ro­lo­gas pro­gno­zuo­ja, kad per 10–15 me­tų šių me­džių ne­be­liks.

„Spe­cia­lis­tai tu­rė­tų ma­ty­ti to­kius me­džius ir rei­kė­tų pra­dė­ti juos keis­ti. Kai me­dis pū­va, ren­ka vi­sas li­gas. Li­gos, kaip ir va­ba­lai, per­si­me­ta į gre­ta au­gan­čius me­džius. Da­bar žiū­ri­ma, ką pa­sa­kys mies­tie­čiai, bet jie ne­ma­to to, ką ma­to spe­cia­lis­tai“, – sa­ko K. Auk­se­lis.

Lei­džia­mės Auš­ros ta­ko laip­tais link „Šau­lio“ skulp­tū­ros. Abi­pus laip­tų au­ga apie 1965 me­tus so­din­ti me­džiai. K. Auk­se­lis sa­ko, kad ši mies­to erd­vė ypač gra­ži, ir jei­gu jo­je bū­tų pa­so­din­ta pa­va­sa­rį įspū­din­gai žy­din­čių me­džių ar krū­mų, tai tap­tų trau­kos cent­ru, pa­na­šiai kaip sa­ku­rų par­kas prie Ne­ries Vil­niu­je.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

ERD­VĖ: Auš­ros ta­ko laip­tai, be­si­lei­džian­tys link Saulės laikrodžio aikštės, ga­li tap­ti trau­kos cent­ru, ypa­č gra­žia erd­ve, jei pa­va­sa­rį pa­si­puoš­tų įspū­din­gai žy­din­čių me­džių ar krū­mų žie­dais.

CERK­VĖ: Me­džiai ei­le be­si­ri­kiuo­jan­tys skve­ro prie Sa­vi­val­dy­bės pa­kraš­ty­je dar iš tų lai­kų, kai čia sto­vė­jo cerk­vė. Ji bu­vo išar­dy­ta ir per­kel­ta į ki­tą vie­tą 1937 me­tais.

LIE­PA: Lie­pa, au­gan­ti tar­si iš kel­mo, ga­li bū­ti vie­nin­te­lė to­kia Lie­tu­vo­je.

EG­LĖS: Pri­si­kė­li­mo aikš­tė­je au­gan­čios dy­gio­sios eg­lės, dar va­di­na­mos si­dab­ri­nė­mis, pa­so­din­tos apie 1950 me­tus. Pa­sak Kęs­tu­čio Auk­se­lio, jas pa­rin­ko ir pa­so­di­no su­ma­nus so­di­nin­kas, nes vi­sos eg­lai­tės skir­tin­gos. Vie­nų ša­ke­lės ries­tos, ki­tos – tar­si kar­py­tos, tre­čios – svy­ran­čio­mis ša­ko­mis.

RIE­ŠUT­ME­DIS: Lip­nu­sis rie­šut­me­dis – Ja­po­ni­jos me­dis. Lie­tu­vo­je aug­da­mas nuo vė­jų ir šal­čių neap­sau­go­to­je vie­to­je pra­de­da džiū­ti.

KEN­KĖ­JAI: Se­nas aikš­tės eg­les puo­la ken­kė­jai. Va­ba­lų lan­do­mis su­var­py­tas vi­sas me­džio ka­mie­nas.

DEND­RO­LO­GAS: Šiau­lių uni­ver­si­te­to Ap­lin­ko­ty­ros ir fi­zi­kos ka­ted­ros dės­ty­to­jas dend­ro­lo­gas Kęs­tu­tis Auk­se­lis va­sa­rą ty­ri­nė­jo Pri­si­kė­li­mo aikš­tės ir jos priei­gų me­džius. Pa­sak spe­cia­lis­to, ati­džiau pa­si­žiū­rė­ję į me­džius pa­ma­ty­tu­me, kad Šiau­liuo­se vi­sais la­kais bu­vo su­ma­nių so­di­nin­kų, ku­rie pa­so­di­no įdo­mių, re­tų, iš­skir­ti­nių me­džių.