Naujausios
Ivetai Šalkauskei krepšinį žaisti malonu
Viena talentingiausių ir pajėgiausių Lietuvos krepšininkių 34 metų 193 centimetrų vidurio puolėja Iveta Šalkauskė šį sezoną atstovauja savo gimtojo miesto moterų krepšinio komandai „Šiauliai-Universitetas“. Pasak krepšininkės, sugrįžimas į Šiaulius jaudinantis ir džiugus.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Naudingiausia
Naująjį sezoną „Šiauliai-Universitetas“ pradėjo pergale – išvykoje 67:60 nugalėjo Kauno „Aisčių-LSU“ ekipą. Šiose rungtynėse I. Šalkauskė savo komandai pelnė 27 taškus, sugriebė 20 ir perėmė 1 kamuolį, atliko 2 rezultatyvius perdavimus, išprovokavo 8 pražangas ir visa tai padarė per 31 minutę, praleistą aikštelėje.
Surinkusi 31 naudingumo balą Iveta pripažinta naudingiausia Lietuvos moterų krepšinio lygos (LMKL) pirmosios savaitės žaidėja. I. Šalkauskė titulo nesureikšmina – daug jų buvo per krepšininkės karjerą.
„Aš ne dėl to žaidžiu. Man yra gera, faina. Aš žaisdama atsipalaiduoju ir apie nieką negalvoju“, – sako krepšininkė.
Garsių praeityje tinklininkų Birutės ir Raimundo Marčauskų dukra Iveta augo tinklinio salėje ir pirmiausiai pradėjo žaisti tinklinį, bet būdama trylikos metų pasuko į krepšinį. Pirmoji jos trenerė buvo Vilija Klimavičienė.
Krepšininkė pasakoja, kad renkantis krepšinį didžiausią įtaką padarė dėdė. Jis sakė, kad būdama krepšininkė galėtų daugiau pasiekti, pamatyti daugiau pasaulio nei žaisdama tinklinį.
Krepšinį žaidžia ir Ivetos broliai: Dainius rungtyniauja Kaune, Elonas – JAV.
Žygis į Ameriką
Užsispyrimo siekti užsibrėžtų tikslų Ivetai niekada netrūko. Šešiolikmetę krepšininkę Čekijoje vykusiame pasaulio jaunių čempionate, kur šiaulietė žaidė su Lietuvos merginų rinktine, pastebėjo vieno Amerikos universiteto merginų krepšinio komandos trenerė ir pakvietė atvykti mokytis ir žaisti krepšinį į JAV.
Amerikoje tuo metu jau mokėsi ir žaidė šiaulietės dvynės seserys Jurgita ir Aneta Kaušaitės. Iveta paklausė, kaip sekasi, ar verta važiuoti, ir ryžosi pabandyti.
Prisimindama savo kelionę į Ameriką dabar Iveta šiurpsta. Išvyko visai viena, nemokėdama dorai nei kalbos, nei pažinodama žmonių, pas kuriuos skrenda. Savo vaiko į tokią tolimą kelionę neišleistų ir kitoms mamoms patartų skristi kartu su vaiku, kad ir pačiai, ir vaikui būtų mažiau streso.
Nuskridusi į JAV, Minesotos valstiją, tik po trijų dienų Iveta prisiminė, kad reikia paskambinti namo. Mama tas dienas „sienomis lipo“ nežinodama, kaip laikosi jos dukra ir negalėdama jai pasiskambinti.
I. Šalkauskė prisimena, kad skambučiai tada tarp Amerikos ir Lietuvos buvo labai brangūs. Tik begyvenant JAV atsirado „Skype“, ir su namiškiais jau buvo galima susisiekti lengviau.
Amerikoje Iveta pabaigė vidurinę mokyklą, įstojo į Ilinojaus universitetą, dvejus metus atstovavo universiteto klubui. Arčiau dukros, į Čikagą, atsikėlė gyventi ir tėvai.
Tačiau užsibūti JAV Iveta nesiruošė, būdama 20 metų sugrįžo į Lietuvą, įstojo į Šiaulių universitetą ir vieną sezoną atstovavo Vilniaus „Lietuvos Telekomo“ komandai.
„Norėjau rungtyniauti Europoje, pažinti skirtingas kultūras. Kiekvienoje šalyje kitokia muzika, kitoks maistas, kitokia apranga. Tai įdomu. Kiti žmonės neturi galimybės savaitei išvažiuoti, o čia tau atsiveria galimybės pagyventi kitoje šalyje, pakeliauti“, – sako Iveta.
Po sezono, praleisto Vilniuje, krepšininkė išvyko žaisti į užsienį. Žaidė Ispanijoje, Turkijoje, Vengrijoje, Slovakijoje, keturis sezonus – Prancūzijoje.
Sugrįžimas į tėvynę
Į Lietuvą I. Šalkauskė grįžo 2012 metais. Du sezonus atstovavo Kauno rajono „Hoptrans-Sirenoms“, du sezonus – Marijampolės „Sūduvai“. Su šiais klubais tris kartus iškovojo antrąją vietą Lietuvos moterų krepšinio lygoje.
Po gana ilgos pertraukos į Lietuvą žaisti grįžusi krepšininkė tikėjosi čia rasti aukštesnės kokybės krepšinį.
„Užsienyje vasarą jaunimas sportuoja, vyksta įvairiausi krepšinio turnyrai, lygos, susiburia komandos. Tiesiog džiaugiesi krepšiniu, ir tai nėra kaip darbas. Tai pritraukia vaikus. O Lietuvoje vasarą nėra tobulinami žaidėjų gebėjimai. Vasarą vyksta tik pavieniai turnyrai, čempionatai, kur dalyvauja tik kai kurios merginos. Tai – didžiulis trūkumas“, – įsitikinusi Iveta.
Gal žaidėjoms trūksta motyvacijos, nes už darbą nėra atlyginama?
I. Šalkauskė mano, kad piniginis atlygis turėtų būti tik paskatinimas. Jos ir vyresnės kartos žaidėjos žaisdavo beveik be jokio atlygio, nes krepšinis teikė džiaugsmo, už jį atiduodavo visą širdį ir jėgas.
„Viskas priklauso ir priklausys nuo tėvų, kaip jie tai pateiks, kokias vertybes įskiepys savo vaikams“, – mano krepšininkė.
Atstovaudama Kauno ir Marijampolės klubams, I. Šalkauskė „Šiaulius-Universitetą“ pažinojo kaip varžoves. Jai būdavo gaila jaunų merginų, kurioms galbūt trūksta galimybių tobulėti, trūksta rungtynių patirties, trūksta darbo vasaromis.
Nemažai pasaulio mačiusi krepšininkė sako, kad geriausiai moterų krepšinio klubai laikosi JAV, Prancūzijoje, Rusijoje – ten, kur finansinės galimybės klubams suteikia stabilumo. Visgi I. Šalkauskė pastebi, kad moterų krepšinis silpsta – naujosios technologijos atitraukia vaikus, jaunimą nuo sporto.
Iš visų šalių I. Šalkauskei labiausiai patiko žaisti Prancūzijoje. Nors gyveno šiaurinėje dalyje ir geri orai nelepino, tačiau žaisti krepšinį buvo sudarytos labai geros sąlygos.
Prancūzijoje gimė pirmasis I. Šalkauskės sūnus, kuriam dabar 8,5 metų. Po pusantrų metų, tik jau Lietuvoje, pasaulį išvydo ir antrasis sūnus.
Iveta sako, kad dar ir dabar sulaukianti kvietimų grįžti žaisti į Prancūziją, bet vaikai jau lanko Lietuvoje mokyklą ir norisi likti čia.
Šią vasarą I. Šalkauskė buvo išvykusi į JAV aplankyti tėvų. Net ir atostogaudama treniravosi penkis kartus per savaitę, kartu su vyrais žaisdavo krepšinį.
„Man buvo siurprizas, kad jie mane priėmė, leido žaisti ir nemažai. Vyrai žinojo, kad manęs paleisti iš akių negalima, nes aš pataikau“, – pasakoja Iveta.
Namuose
I. Šalkauskė nori padėti savo gimtojo miesto komandai, tačiau nori, kad ir kitos žaidėjos stengtųsi.
„Gal ne visoms pavyks greitai pasiekti tai, ką užsibrėžėme, bet svarbu stengtis. Ir man ne viskas iš karto pavyksta. Tobulų žmonių nėra, visi darome klaidų, nepaisant amžiaus. Manau, kad komandoje yra žaidėjų, kurios galėtų žaisti ir užsienyje, o kai kurioms reikėtų apsispręsti, ar jos tikrai nori žaisti krepšinį. Nes jeigu ne, tada tik gaišina ir savo, ir kitų laiką“, – sako šiaulietė.
Per keturis sezonus, praleistus Lietuvoje, I. Šalkauskė sako sutikusi daug jaunų krepšininkių, kurios nevertina to, kad gali gerai žaisti. Kartais susidarydavo įspūdis, kad ateina žaisti kažkieno verčiamos.
„Kodėl nenorėti iš savęs daugiau? Kodėl nenusistatyti sau kažkokių siekių?“ – stebisi krepšininkė, pati kaskart save ankstyvoje jaunystėje motyvuodavusi naujais tikslais.
Moteris sako, kad nestovėti vietoje, judėti į priekį, siekti tikslų skatina ir skatins savo vaikus. Tik mano, kad šiais laikais per anksti norima vaikus įtraukti į kone profesionalias veiklas, taip pat ir sportą. Ivetos įsitikinimu, septynmečiui vaikui tris keturias dienas per savaitę vaikščioti į treniruotes yra per sunku, pavargsta ir nebenori daugiau tuo užsiimti.
I. Šalkauskės vaikai nuo pat mažens kartu su mama keliauja iš vienos vietos į kitą, tad ir persikraustymas į Šiaulius jiems nebuvo staigmena. Nepaisant nuolatinių kraustymųsi, kurie prasidėjo prieš beveik 20 metų, I. Šalkauskė sako, kad jos namai visada buvo ir yra Šiauliuose.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
VILTIS: Krepšininkė Iveta Šalkauskė tiki, kad ateityje Šiauliai turės pakankamas finansines galimybes išlaikyti talentingas krepšininkes, kurios čia užauga.
KARJERA: Iveta Šalkauskė krepšinio niekada nevadino darbu. Jai tai – karjera, kurią daryti vienas malonumas.