Komisaras sustojo padėti žmogui

Ko­mi­sa­ras su­sto­jo pa­dė­ti žmo­gui

Šiau­lie­tis Pet­ras Ja­ra­šū­nas į „Šiau­lių kraš­tą“ užė­jo no­rė­da­mas pa­dė­ko­ti. 80-me­tis pa­šne­ko­vas dė­ko­ja po­li­ci­jos pa­rei­gū­nui už ke­ly­je su­teik­tą pa­gal­bą.

Po­nas Pet­ras, bu­vęs il­ga­me­tis Šiau­lių įmo­nės „Že­mės ūkio tech­ni­ka“ pa­da­li­nio va­do­vas, ap­gai­les­tau­ja ne­sus­pė­jęs sa­vo gel­bė­to­jui pa­spaus­ti ran­kos, ta­čiau ti­ki­na, kad gra­žus jo poel­gis įsi­mins vi­są li­ku­sį gy­ve­ni­mą.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

P. Ja­ra­šū­nas ak­cen­ta­vo no­rin­tis pa­pa­sa­ko­ti ste­buk­lą. Koks ste­buk­las jį taip  už­bū­rė?

Ant­ra­die­nio po­pie­tę po­nas Pet­ras su žmo­na iš Ger­vė­nų so­dų va­žia­vo na­mo į Šiau­lius.

Ties Bu­biais (Šiau­lių ra­jo­nas) su­tuok­ti­niams te­ko su­sto­ti – spro­go jo vai­ruo­ja­mo au­to­mo­bi­lio pa­dan­ga.

Prie jo, tūp­čio­jan­čio ap­link ša­li­ke­lė­je sto­vin­tį au­to­mo­bi­lį, su­sto­jo „Ško­da“. Iš­li­pęs vai­ruo­to­jas vil­kė­jo po­li­ci­nin­ko uni­for­mą. Ant ran­ko­vės pen­si­nin­kas spė­jo pa­ma­ty­ti ženk­lą su už­ra­šu „Pak­ruo­jis“.

Pa­rei­gū­nas pa­klau­sė, kas nu­ti­ko ir pa­si­tei­ra­vo, ar ne­rei­kia pa­dė­ti. Su­ži­no­jęs bė­dą, pa­pra­šė rak­tų ra­tui nuim­ti. Nuė­jo prie sa­vo au­to­mo­bi­lio ir, išė­męs iš ba­ga­ži­nės at­sar­gi­nį ra­tą, pri­su­ko jį šiau­lie­čio ma­ši­nai.

Net­ru­kus P. Ja­ra­šū­nas au­to­mo­bi­liu jau ga­lė­jo pa­siek­ti ar­ti­miau­sią au­to­mo­bi­lių ser­vi­są.

Pa­siė­męs ra­tą, po­li­ci­nin­kas su­sku­bo iš­va­žiuo­ti.

„Kal­bė­da­mas su meist­rais net ran­kos sa­vo gel­bė­to­jui pa­spaus­ti ne­spė­jau, tik „ačiū“ su­šu­kau, o jis at­si­svei­kin­da­mas mos­te­lė­jo“, – ei­li­nį įvy­kį ir, jo žo­džiais, neei­li­nį pa­rei­gū­ną pri­si­me­na šiau­lie­tis.

Po­nas Pet­ras sa­ko tą va­ka­rą su žmo­na ne kar­tą die­nos „nuo­ty­kį“ ap­kal­bė­ję, ge­ru žo­džiu ge­ra­da­rį pa­mi­nė­ję, ste­bė­ję­si ir džiau­gę­si jo poel­giu.

„Kai pa­gal­vo­ji, ga­lė­jo ne­sus­to­ti, ne­pa­si­tei­rau­ti. Juo­lab nuo Bu­bių iki Pak­ruo­jo jam dar bu­vo ge­ras ga­ba­las ke­lio. Be to, kaip sa­kant, ne to po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to te­ri­to­ri­ja“, – svars­tė pa­šne­ko­vas.

P. Ja­ra­šū­nas ir pa­ts vi­są­laik sten­gia­si gy­ven­ti pa­gal tai­syk­lę: jei ga­li žmo­gui pa­dė­ti – pa­dėk, jei ga­li pa­vė­žė­ti – ko­dėl gi ne.

Tie­sa, vie­nas at­ve­jis, nu­ti­kęs prieš ke­lio­li­ka me­tų, jam įstri­gęs iki šiol. Tą­syk, kaip ir šio ant­ra­die­nio po­pie­tę, su­ge­do ke­ly­je. Kiek tik stab­dė ma­ši­nų, nė vie­nos vai­ruo­to­jas ne­sus­to­jo pa­si­tei­rau­ti, kas nu­ti­ko. Su­ge­du­sia­me au­to­mo­bi­ly­je to­li nuo na­mų P. Ja­ra­šū­nas pra­lei­do ko­ne vi­są nak­tį.

„Po tos nak­ties gal­vo­jau  – vis­kas, nuo šiol nie­kam ir nie­ka­da ne­be­pa­dė­siu. Bet praė­jo pyk­tis, ir nuo­mo­nė pa­si­kei­tė. Kai pa­gal­vo­ji, kas pa­dės, jei­gu ne aš“, – pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vas.

„Šiau­lių kraš­tui“ pa­vy­ko su­ras­ti tiek ge­rų emo­ci­jų šiau­lie­čiui P. Ja­ra­šū­nui su­tei­ku­sį pa­rei­gū­ną. Tai Pak­ruo­jo ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Veik­los sky­riaus vir­ši­nin­kas Gi­nas Po­ce­vi­čius.

Ant­ra­die­nį jis va­žia­vo į Pak­ruo­jį po Kel­mės teis­me vy­ku­sio po­sė­džio.

G. Po­ce­vi­čius sa­ko, kad jis pa­siel­gė, kaip tu­rė­tų pa­sielg­ti kiek­vie­nas žmo­gus, ir jo­kio skir­tu­mo – pa­rei­gū­nas jis ar ne. Sa­ko, ir pa­ts, iš­ti­kus ne­sėk­mei ke­ly­je, no­rė­tų, kad kas nors su­sto­tų pa­dė­ti.

Vis dėlto šiau­lie­čio vai­ruo­to­jo pa­dė­ka la­bai ma­lo­ni.

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.

Šiau­lie­tis Pet­ras Ja­ra­šū­nas sa­ko, kad ne­sėk­mė jam pa­ro­dė, ko­kia kar­tais yra svar­bi žmo­nių pa­gal­ba.

Ja­ni­nos ŠA­PAR­NIE­NĖS nuo­tr.

Pak­ruo­jo ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Veik­los sky­riaus vir­ši­nin­kas Gi­nas Po­ce­vi­čius sa­vo poel­gį va­di­na smulk­me­na, ta­čiau ne­sle­pia: šiau­lie­čio pa­dė­ka jam la­bai ma­lo­ni.