
Naujausios
KALĖJIMAS DVYLIKOJE VIETŲ: istorijos apie kalėjimus tarp mūsų
Interviu su režisiere Brett Story
Radvilė Bajelytė
Šių metų „Nepatogaus kino“ konkursinėje programoje galime išvysti kanadietės Brett Story dokumentinį filmą „Kalėjimas dvylikoje vietų“ (2016 m.). Šio filmo kūrėja yra rašytoja, kino kritikė, žurnalistė. Įdomu tai, kad Brett Story yra įgijusi doktorantūros laipsnį geografijos srityje, o jos filmas itin geografiškas – tai lyg poetinė odisėja po įvairias Jungtinių Amerikos Valstijų vietoves, kurių gyvenimus veikia kalėjimai. Nors daugiausia filme apie kalėjimus kalbama kaip apie laisvės atėmimo įstaigas, tačiau režisierė šią sąvoką išplečia ir ji gali būti suprantama, pavyzdžiui, kaip kalėjimas savo paties visuomenėje, kuri ne visuomet yra atvira.
Lietuvoje vieši filmo „Kalėjimas dvylikoje vietų“ režisierė Brett Story. Kūrėja su žiūrovais mielai dalijasi savo sukauptomis patirtimis bei įžvalgomis, kurios sunkiai sutalpinamos į kino juostas. Filmą „Kalėjimas dvylikoje vietų“ Šiaulių žiūrovai galės išvysti lapkričio 5 d. "Atlantis Cinema" kino teatre.
– Kas jus inspiravo taip susidomėti kalėjimų sistema JAV? Kokia buvo filmo „Kalėjimas dvylikoje vietų“ pradžia?
Viskas prasidėjo gana seniai, gal prieš 15 metų, kuomet Monrealyje vedžiau radijo pokalbių laidą, kurios metu kaliniai skambindavo ir kalbėdavome įvairiausiomis aktualiomis temomis. Visa tai man būdavo nuolatinis priminimas, kad kalėjimai „praryja“ žmones – egzistuoja didžiulė žmonių grupė, kuri gyvena atskirta nuo visuomenės, yra pamiršta. Nuo šios radijo laidos kūrimo laikų aš žinojau, jog noriu sukurti filmą apie kalėjimų sistemą JAV ir surasti būdą apie tai kalbėti kitaip nei įprasta.
– O kodėl nusprendėte filmą kurti ne Kanadoje, o JAV?
Aš galėjau tokį filmą sukurti ir apie Kanados kalėjimus, nes situacija yra labai panaši, tačiau mano dėmesį patraukė JAV problemos mastai – JAV turi didžiausią kalinių skaičių pasaulyje bei žmonijos istorijoje. Kalėjimuose yra 2,2 mln. žmonių, tačiau jie mums beveik nematomi. Norėjau surasti būdą, kaip kitaip būtų galima pateikti požiūrį į kalėjimus, ir suradau – žiūrėti aplink, bet tik ne iš paties kalėjimo perspektyvos.
– Jūsų filmas konceptualus – kalba apie kalėjimus, tačiau jų neparodo. Kaip gimė ši idėja?
Aš esu žiūrėjusi galybę filmų apie kalėjimus ir būdavau nuliūdinta, kokie jie visi vienodi: vienas įkalintas, nors yra nekaltas, kitam parinkta neproporcingai griežta bausmė, dar kitame filme kalbama apie smurtą, patiriamą kalinimo įstaigose, – tai yra filmai, kuriais siekiama sukelti žiūrovų gailestį. Tačiau aš esu eksperimentalistė ir mane labai domina, kaip politinio pobūdžio filmai gali pasitelkti tam tikras eksperimentinio meno priemones ir taip sukurti kažką naujo, išsiskiriančio. Filmu siekiau priversti žiūrovus susimąstyti apie kalėjimus plačiau – ne kaip apie uždaras erdves, kuriose vykdomas teisingumas paveikia tik nubaustąjį. Noriu, kad žiūrovas pamatytų, kaip kaliniai yra susiję su kitomis struktūromis, vietomis, kurioms priklausome mes visi.
– Kuri iš atrastų dvylikos vietų jums buvo pati įsimintiniausia, labiausiai pribloškusi?
Tai nelengvas klausimas, nes mano patirtys su kiekviena vieta labai skirtingos. Visgi Sent Luiso istorija mane sujaudino labiausiai – ją laikau filmo šerdimi. Filme yra scena apie juodaodę moterį, kuri buvo įkalinta dėl neteisingai pritvirtinto šiukšlių konteinerio dangčio. Tai nėra kažkuo išskirtinė istorija – daugelis ten sutiktųjų mums pasakodavo panašias istorijas, jog būdavo priversti kalėjime leisti dienas dėl visiškų niekų. Liūdina žinojimas, kad afroamerikiečiai yra daug aktyviau kontroliuojami policijos nei baltaodžiai, kad policija nuolatos ieško priekabių nubausti juodaodžius. O įdomiausia buvo keliauti į Kentukį, kuriame gyvena daugiausiai baltieji, vargingi žmonės, kurie jaučiasi prislėgti dėl išnykusios angliakasybos industrijos. Visi buvę angliakasiai itin entuziastingai laukia, kada jų mieste atsiras naujų kalėjimų ir jie galės įsidarbinti kalėjimo prižiūrėtojais. Šiuo atveju man buvo įdomu stebėti, kaip vietiniai gyventojai sieja savo viltis, svajones su tokia žiauria vieta kaip kalėjimas. Filmuodama šią sceną mokiausi susilaikyti nuo asmeninio vertinimo ir tiesiog gilintis į žmonių istorijas.
– Minėjote, jog šiuo metu gyvenate Niujorke. Ar jūs jaučiate nematomo kalėjimo vaiduoklį savo aplinkoje?
Jaučiu, be abejo. Apie 75 proc. Niujorko valstijos kalėjimų kalinių yra iš Niujorko miesto, o, kalbant dar tiksliau, iš tam tikrų rajonų. Tuomet pradedi galvoti, kas tokio urbanistiško yra užkoduota šioje problemoje. Ieškodamas atsakymo, kas šiose vietovėse yra blogai, bandai dėlioti mozaiką iš įstatymų, vietinės valdžios, infrastruktūros, policijos kontrolės, segregacijos, skurdo rodiklių. Jeigu nueitume į kai kuriuos rajonus, pavyzdžiui, Brukliną, pamatytume, kad ten nėra investuojama į mokyklas, jos visiškai apleistos, tačiau policininką tame rajone sutiktume ant kiekvieno kampo. Manau, kad Niujorkas yra labai įdomi vieta, iš kurios perspektyvos galima galvoti apie ryšį tarp skurdo ir ekonomikos, gyvenimo sąlygų, policijos kontrolės aktyvumo ir, galiausiai, įkalinimo.
– Filme „Kalėjimas dvylikoje vietų“ labai svarbią vietą užima rasizmo, rasinės nelygybės temos.
Vienos peržiūros metu atsistojo juodaodis vyras ir pareiškė, kad šis filmas galėtų vadintis „Baltujų viešpatavimas dvylikoje vietų“. Filme siekiau atskleisti, kaip rasizmas veikia per valstybės institucijas. Policija, teismai, kalėjimai „priklijuoja“ prie žmonių etiketes, sisijusias su rase. Stengiausi filmą sukurti taip, kad nebūtų kalbama apie nusikaltimus, bet apie tai, kaip kalėjimai susiję su nelygybe, rasiniu skirstymu, socialine kontrole, darbo galimybėmis ir kitais aspektais. Siekiau parodyti, kaip iš tikrųjų veikia visuomenė.
Filme „Kalėjimas dvylikoje vietų“ režisierė kanadietė Brett Story išplečia kalėjimo sąvoką iki nelaisvės savo paties visuomenėje, kuri ne visuomet yra atvira.
Kadrai iš filmo „Kalėjimas dvylikoje vietų“.
Užs. Nr. 331885