Parodoje eksponuojama pusšimtis rankinių

Pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­ma pus­šim­tis ran­ki­nių

Jo­niš­kio Jo­no Avy­žiaus vie­šo­sios bib­lio­te­kos Mal­de­nių fi­lia­le nuo lapk­ri­čio 6 die­nos vei­kia pa­ro­da „Mo­te­riš­kų ran­ki­nių gro­žis me­tų tėk­mė­je“, ku­rio­je eks­po­nuo­ja­ma apie pus­šim­tis ran­ki­nių, tarp jų yra ir to­kių, ku­rios sa­vi­nin­kėms pri­me­na vai­kys­tės me­tus.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Pi­ni­gų po­rtfe­lis

Spal­vo­tos ir viens­pal­vės, odi­nės, dirb­ti­nės odos, ner­tos, siū­tos, siu­vi­nė­tos įvai­rių dy­džių ran­ki­nės iš­dė­lio­tos len­ty­no­je ir su­ka­bin­tos į vie­ną ei­lę ant pa­ka­bos me­na dau­ge­lio šei­mų is­to­ri­jas. Jei pra­bil­tų, tik­rai daug pa­pa­sa­ko­tų.

Idė­ja šiai pa­ro­dai ki­lo ne­ti­kė­tai, kai ap­si­lan­kiu­si pas vie­ną Mal­de­nių gy­ven­to­ją na­muo­se bib­lio­te­ki­nin­kė Lio­nė Ado­mai­tie­nė pa­ma­tė daug ran­ki­nių.

Pa­sak bib­lio­te­ki­nin­kės, jai as­me­niš­kai vie­nas įdo­miau­sių pa­ro­dos eg­zemp­lio­rių – bu­vu­sio „Ąžuo­ly­nės“ ta­ry­bi­nio ūkio ka­si­nin­kės Jad­vy­gos Li­pins­kai­tės tal­pus ru­dos spal­vos po­rtfe­lis, su tvir­ta ran­ke­na, už­se­ga­mas sag­ti­mi ir už­trauk­tu­kais. Ja­me ka­si­nin­kė ne­šda­vo pi­ni­gus.

„Se­nais lai­kais ne­bu­vo ban­kų kor­te­lių, vi­siems at­ly­gi­ni­mus iš­mo­kė­da­vo gry­nais į ran­kas. Ga­liu tik pa­spė­lio­ti, ko­kias stam­bias su­mas ka­si­nin­kė ne­šda­vo­si“, – sa­ko bib­lio­te­ki­nin­kė.

Ir iš už­sie­nio, ir „iš ant­rų ran­kų“

Pa­ti Lio­nė Ado­mai­tie­nė pa­ro­dai „pa­sko­li­no“ ne vie­ną, ir ne dvi sa­vo ran­ki­nes. Daug jų par­vež­ta iš už­sie­nio, kur gy­ve­na mo­ters vai­kai. Ang­li­jo­je per iš­par­da­vi­mus, anot jos, ga­li­ma įsi­gy­ti pui­kių, įdo­mių ran­ki­nių už ne­di­de­lę kai­ną.

Ant len­ty­nos pui­kuo­ja­si ir Emi­li­jos Kve­da­rie­nės se­no­kai pirk­ta, dė­vė­tų rū­bų par­duo­tu­vė­je ras­ta ner­ta mė­ly­na ran­ki­nė. Vi­sai ša­lia jos – ma­ža kai­li­nė, su­bti­lio­mis plo­no­mis ran­ke­no­mis ran­ki­nė, ku­rią at­ne­šė Rai­mon­da Auk­se­ly­tė, o sa­vi­nin­kė yra Er­lan­da Auk­se­ly­tė.

Vie­na iš se­nes­nių – bal­ta ir tar­si pi­ni­gi­nė už­se­ga­ma ge­le­ži­niais „ra­ge­liais“ pri­klau­so Sta­sei Jur­gai­tie­nei.

De­ri­na prie rū­bų

Sta­nis­la­va Mund­rie­nė mėgs­ta ran­ki­nes de­rin­ti prie rū­bų. Jei tin­ka­mos ne­tu­ri ar ne­gau­na nu­si­pirk­ti, mo­ka ir pa­ti pa­si­siū­ti. Ji pa­ro­dai tarp ki­tų eg­zemp­lio­rių pri­sta­tė ir tris li­ni­nes sa­vo siū­tas ran­ki­nes. Pir­mą, pa­čią ma­žiau­sią, de­ri­no prie su­kne­lės, ki­tą, pa­gal tu­ri­mą si­jo­ną, pa­puo­šė li­no spal­vos nė­ri­niais, o tre­čią su­gal­vo­jo pa­si­siū­ti, per­skai­čiu­si vie­na­me iš žur­na­lų apie še­ni­lo tech­ni­ką.

S. Mund­rie­nė pa­sa­ko­ja, kad še­nilo es­mė yra to­kia: vie­ną ant ki­to su­de­da­me ke­lis sluoks­nius au­di­nių, juos su­brai­žo­me li­ni­jo­mis. Per tas li­ni­jas au­di­nius su­siu­va­me, o me­džia­gą tarp li­ni­jų – su­pjaus­to­me ar­ba su­kar­po­me, tik pa­lie­ka­me pa­sku­ti­nį sluoks­nį ne­per­rėž­tą. O ta­da su­kar­py­tas me­džia­gas „pa­šiau­šia­me“ šu­ko­mis.

Pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­mi ir ke­li la­ga­mi­nai. Vie­nam jų dau­giau kaip 50 me­tų. S. Mund­rie­nė pri­si­me­na, kaip su tuo la­ga­mi­nu 1964 me­tais bū­da­ma moks­lei­vė ke­lia­vo į sa­na­to­ri­ją Kė­dai­niuo­se.

Taip pat pa­ro­dą pa­pil­dė Ag­nės Ai­ny­tės, Al­mi­nos Vol­kie­nės, Da­nu­tės Ši­mai­tie­nės ran­ki­nės.

Au­to­rės nuo­tr.

Prie pa­ro­dos su sa­vo šei­mų la­ga­mi­nais po­zuo­ja bib­lio­te­ki­nin­kės Lio­nė Ado­mai­tie­nė (ant­ra iš de­ši­nės) ir bend­ruo­me­nės slau­gy­to­ja Sta­nis­la­va Mund­rie­nė.

Ran­ki­nę puo­šia ka­ro­liu­kai.

Šis ka­si­nin­kės po­rtfe­lis, anot pa­ro­dos or­ga­ni­za­to­rių, daug rub­lių ma­tęs.

Da­lis ne­di­de­lių ran­ki­nių „nu­spal­vi­no“ pa­roė­lėms skir­tą len­ty­ną.

Mal­de­niš­kės mėgs­ta ir ryš­kias ran­ki­nes.