
Naujausios
Knyga liudija gyvenimą
Renginyje, kurį dainomis pradėjo Edita Žarkauskaitė, literatų klubo „Audruvė“ vadovė Alina Jonaitienė sakė, kad ateina laikas rašyti ne stalčiui, bet parodyti kitiems, pasitikrinti save, pamatyti, ar esi suprastas.
Autorė savo kūryboje kviečia susimąstyti, kodėl esame šiame pasaulyje, kodėl gyvename. Kalbama ne apie išskirtinius įvykius, bet apie supančią buitinę kasdienybę, kurioje gamtos vaizdai virsta metaforomis, skatina mąstyti.
Kūryboje ryškus laikinumo pojūtis, netekties motyvas, tačiau nekrentama į pesimizmo prarają, ieškoma šviesos, bendravimo stebuklo.
Autorė teigia nelaikanti savęs poete, bet tvirtai galinti pasakyti esanti literatūros žmogus, kuris nė dienos negyvena be knygos. Eilėraštis ateina kaip svečias – jei spėja jį užrašyti, virsta „kūnu“. Dažniausiai rašyti paskatina gilūs – skaudūs ir džiaugsmingi – išgyvenimai.
Kaip prireikė eilėraščių...
Pirmieji kūrybiniai bandymai dar buvę mokykloje, kai įkvėpė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rima Dominaitė, skaitydavusi Vytautą Mačernį ir rusų kalbos mokytoja Jekaterina Aleksandavičienė, atvedusi į Anos Achmatovos kūrybos pasaulį.
Ketureiliai gimdavo ir pusiau žaidžiant su kolegėmis Žagarės gimnazijoje: kažkas piešdavo, fotografuodavo, reikėdavo ir žodžio greta. Paskui tie kūrybiniai darbai vidrsdavo parodomis ketvirtajame mokyklos aukšte. Kai kas iš tų eilėraščių nuotrupų „subyrėjo“ ir į knygelę.
O didžiausia paskata rašyti eilėraščius tapo dalyvavimas „Audruvės“ literatų klubo renginiuose ir išvykose į literatūrinius skaitymus. Aušros mėgiamiausias prozos žanras esė – per ilgas skaityti, tad teko imtis eilių.
Postūmis išleisti rinkinį
Knygą išleisti ragino literatų klubo vadovė Alina Jonaitienė, visada palaikydavę klubo nariai Angelė ir Vytautas Antanaičiai, Albinas Žvingila. Tačiau bene ryškiausiu postūmiu tapo kolegės Dalios Miniotaitės žodžiai, kad gimtadieniui daugiau nieko nereikia, tik jos knygos. O kai dar pažadėjo ir finansiškai paremti leidybą, nebebuvo, kaip išsisukti. Leidyklai „Gelmės“ A. Lukšaitė–Lapinskienė turėjo tik du pageidavimus: viršelį ir knygos skyrelius turi puošti dukros Justės Lapinskaitės piešiniai ir išleisti rinkinį būtina ne ant balto biurokratinio, bet gelsvo „knygiško“ popieriaus.
A. Lukšaitė–Lapinskienė yra baigusi lietuvių kalbos ir literatūros bei anglų kalbos studijas. Dėstė gimnazijoje, dabar dirba savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriuje.
Jos tekstai buvo spausdinti „Sidabrėje“, „Šiaulių krašto“ kultūriniame priede „Atolankos“, kultūros laikraštyje „Šiaurės Atėnai“, literatų klubo „Audruvė“ almanachuose. Taip pat ji verčia kūrinius iš lietuvių į anglų ir iš anglų į lietuvių kalbas.