Brandaus poezijos rinkinio debiutas

Kny­ga liu­di­ja gy­ve­ni­mą

Ren­gi­ny­je, ku­rį dai­no­mis pra­dė­jo Edi­ta Žar­kaus­kai­tė, li­te­ra­tų klu­bo „Aud­ru­vė“ va­do­vė Ali­na Jo­nai­tie­nė sa­kė, kad atei­na lai­kas ra­šy­ti ne stal­čiui, bet pa­ro­dy­ti ki­tiems, pa­si­tik­rin­ti sa­ve, pa­ma­ty­ti, ar esi su­pras­tas.

Au­to­rė sa­vo kū­ry­bo­je kvie­čia su­si­mąs­ty­ti, ko­dėl esa­me šia­me pa­sau­ly­je, ko­dėl gy­ve­na­me. Kal­ba­ma ne apie iš­skir­ti­nius įvy­kius, bet apie su­pan­čią bui­ti­nę kas­die­ny­bę, ku­rio­je gam­tos vaiz­dai virs­ta me­ta­fo­ro­mis, ska­ti­na mąs­ty­ti.

Kū­ry­bo­je ryš­kus lai­ki­nu­mo po­jū­tis, ne­tek­ties mo­ty­vas, ta­čiau ne­kren­ta­ma į pe­si­miz­mo pra­ra­ją, ieš­ko­ma švie­sos, bend­ra­vi­mo ste­buk­lo.

Au­to­rė tei­gia ne­lai­kan­ti sa­vęs poe­te, bet tvir­tai ga­lin­ti pa­sa­ky­ti esan­ti li­te­ra­tū­ros žmo­gus, ku­ris nė die­nos ne­gy­ve­na be kny­gos. Ei­lė­raš­tis atei­na kaip sve­čias – jei spė­ja jį už­ra­šy­ti, virs­ta „kū­nu“. Daž­niau­siai ra­šy­ti pa­ska­ti­na gi­lūs – skau­dūs ir džiaugs­min­gi – iš­gy­ve­ni­mai.

Kaip pri­rei­kė ei­lė­raš­čių...

Pir­mie­ji kū­ry­bi­niai ban­dy­mai dar bu­vę mo­kyk­lo­je, kai įkvė­pė lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros mo­ky­to­ja Ri­ma Do­mi­nai­tė, skai­ty­da­vu­si Vy­tau­tą Ma­čer­nį ir ru­sų kal­bos mo­ky­to­ja Je­ka­te­ri­na Alek­san­da­vi­čie­nė, at­ve­du­si į Anos Ach­ma­to­vos kū­ry­bos pa­sau­lį.

Ke­tu­rei­liai gim­da­vo ir pu­siau žai­džiant su ko­le­gė­mis Ža­ga­rės gim­na­zi­jo­je: kaž­kas pieš­da­vo, fo­tog­ra­fuo­da­vo, rei­kė­da­vo ir žo­džio gre­ta. Pas­kui tie kū­ry­bi­niai dar­bai vidrs­da­vo pa­ro­do­mis ket­vir­ta­ja­me mo­kyk­los aukš­te. Kai kas iš tų ei­lė­raš­čių nuo­tru­pų „su­by­rė­jo“ ir į kny­ge­lę.

O di­džiau­sia pa­ska­ta ra­šy­ti ei­lė­raš­čius ta­po da­ly­va­vi­mas „Aud­ru­vės“ li­te­ra­tų klu­bo ren­gi­niuo­se ir iš­vy­ko­se į li­te­ra­tū­ri­nius skai­ty­mus. Auš­ros mė­gia­miau­sias pro­zos žan­ras esė – per il­gas skai­ty­ti, tad te­ko im­tis ei­lių.

Pos­tū­mis iš­leis­ti rin­ki­nį

Kny­gą iš­leis­ti ra­gi­no li­te­ra­tų klu­bo va­do­vė Ali­na Jo­nai­tie­nė, vi­sa­da pa­lai­ky­da­vę klu­bo na­riai An­ge­lė ir Vy­tau­tas An­ta­nai­čiai, Al­bi­nas Žvin­gi­la. Ta­čiau be­ne ryš­kiau­siu po­stū­miu ta­po ko­le­gės Da­lios Mi­nio­tai­tės žo­džiai, kad gim­ta­die­niui dau­giau nie­ko ne­rei­kia, tik jos kny­gos. O kai dar pa­ža­dė­jo ir fi­nan­siš­kai pa­rem­ti lei­dy­bą, ne­be­bu­vo, kaip iš­si­suk­ti. Lei­dyk­lai „Gel­mės“ A. Lukšaitė–Lapinskienė tu­rė­jo tik du pa­gei­da­vi­mus: vir­še­lį ir kny­gos sky­re­lius tu­ri puoš­ti duk­ros Jus­tės La­pins­kai­tės pie­ši­niai ir iš­leis­ti rin­ki­nį bū­ti­na ne ant bal­to biu­rok­ra­ti­nio, bet gels­vo „kny­giš­ko“ po­pie­riaus.

A. Lukšaitė–Lapinskienė yra bai­gu­si lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros bei ang­lų kal­bos stu­di­jas. Dės­tė gim­na­zi­jo­je, da­bar dir­ba sa­vi­val­dy­bės Švie­ti­mo, kul­tū­ros ir spor­to sky­riu­je.

Jos teks­tai bu­vo spaus­din­ti „Si­dab­rė­je“, „Šiau­lių kraš­to“ kul­tū­ri­nia­me prie­de „Ato­lan­kos“, kul­tū­ros laik­raš­ty­je „Šiau­rės Atė­nai“, li­te­ra­tų klu­bo „Aud­ru­vė“ al­ma­na­chuo­se. Taip pat ji ver­čia kū­ri­nius iš lie­tu­vių į ang­lų ir iš ang­lų į lie­tu­vių kal­bas.