Ramybę namuose saugo angelai

Ra­my­bę na­muo­se sau­go an­ge­lai

Šiau­lie­tės An­ge­li­nos Stan­ku­vie­nės na­muo­se gy­ve­na šim­tai an­ge­lų. An­ge­lų ko­lek­ci­ja pil­dy­tis pra­dė­jo prieš du de­šimt­me­čius, kai mo­te­ris do­va­nų iš vy­ro ga­vo pir­mą­jį an­ge­lą – fon­ta­nė­lį. Ko­lek­ci­nin­kė lin­ki, kad kiek­vie­nas ant pe­ties jaus­tų sa­vo An­ge­lą Sar­gą.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Vi­sus sve­čius po­nia An­ge­li­na pir­miau­sia ve­da prie „al­to­riaus“ – ant ži­di­nio at­brai­los iš­ri­kiuo­tų an­ge­lų. Ma­lo­niai sprag­si ži­di­nio ug­nis, o žva­kių lieps­ne­les lai­ko mie­li šiau­lie­tės ke­ra­mi­kės Ire­nos Šliu­že­lie­nės ir ki­tų au­to­rių su­kur­ti an­ge­lai. Jau­kią švie­są sklei­džia Kau­no me­ni­nin­ko Ir­man­to Kaz­laus­ko an­ge­las „Ge­ro­ji na­mų švie­sa“. Ši vie­ta – vi­sų šven­čių pra­džia, ne­svar­bu, ar tai bū­tų šei­mos su­si­bū­ri­mas, ar drau­gų su­siė­ji­mas.

Nors ko­lek­ci­nin­kės var­das itin su­si­jęs su an­ge­lais, ne jis pa­ska­ti­no rink­ti an­ge­lus. Mo­te­ris pa­ro­do ko­lek­ci­jos įžan­gą – fon­ta­nė­lį su an­ge­lais, ku­rį prieš po­rą de­šimt­me­čių pa­do­va­no­jo vy­ras. Fon­ta­nė­lis sėk­min­gai per­si­kraus­tė iš bu­to į na­mą ir te­be­vei­kia.

Po­nia An­ge­li­na ve­da į di­dį­jį kam­ba­rį, čia iš­dė­lio­ta di­džiau­sia ir svar­biau­sia ko­lek­ci­jos da­lis – ke­li šim­tai an­ge­lų. Su­ži­no­ję apie ko­lek­ci­ją, an­ge­lus iš įvai­riau­sių pa­sau­lio kam­pe­lių po­niai An­ge­li­nai pra­dė­jo vež­ti gi­mi­nės, drau­gai, pa­žįs­ta­mi.

„La­bai mie­las“, – ko­ne apie kiek­vie­ną an­ge­lą sa­ko A. Stan­ku­vie­nė. Ir pa­sa­ko­ja jų is­to­ri­jas. Per­nai iš JAV at­ke­lia­vo an­ge­las, įsi­tai­sęs snie­go bur­bu­le. Tai – duk­ters, gy­ve­nan­čios Ame­ri­ko­je, do­va­na. Iš už At­lan­to jau at­skrie­jo ne vie­nas an­ge­las.

Ko­lek­ci­jo­je yra an­ge­lai iš dau­ge­lio Eu­ro­pos ša­lių. Šiau­lie­tė la­bai my­li Grai­ki­ją, o Grai­ki­jo­je ir jos sa­lo­se an­ge­lų ne­trūks­ta. Pa­ke­lia an­ge­lus iš Kre­tos, Ro­do sa­lų. Dėl pa­sta­ro­jo „ašt­rių“ spar­nų ki­lo pro­ble­mų mui­ti­nė­je.

„Aš vos ne­mal­dau­da­ma aiš­ki­nau, kad čia – į ko­lek­ci­ją. Mui­ti­nin­kas – „no“, ir vis­kas. Ir no­ri atim­ti. Vos neap­si­ver­kiau“, – is­to­ri­ją, ku­ri ga­liau­siai bai­gė­si mui­ti­nin­ko „O'k“, pa­sa­ko­ja po­nia An­ge­li­na.

„Čia yra links­muo­lių kom­pa­ni­ja“, – ro­do į iš­ri­kiuo­tus an­ge­lus mu­zi­kan­tus. Dar vie­ni „fai­nuo­liai“ – an­ge­lų šei­my­na.

Išs­kir­ti­nių an­ge­lų do­va­no­jo vy­ras. Tai – pra­ban­gio­ji ko­lek­ci­jos da­lis.

Dar vie­ni an­ge­lai – funk­cio­na­lūs: žva­ki­dės, pa­ka­bu­čiai, ra­šik­liai, mui­liu­kai, ženk­liu­kai, puo­de­liai. Vie­nu me­tu an­ge­lą-ženk­liu­ką A. Stan­ku­vie­nė ne­šio­jo įsi­se­gu­si į at­la­pą.

Džiu­gi­na ir var­pe­lių-an­ge­lų ko­lek­ci­jos da­lis. Įsi­gi­jo vie­ną, pa­skui ki­tą, o vė­liau pro var­pe­lius ne­be­ga­lė­jo praei­ti.

Ki­tą­met ko­lek­ci­nin­kė gal­vo­ja ne­di­de­lę eg­lu­tę pa­puoš­ti vien pa­ka­bi­na­mais an­ge­lais.

Siū­ti, megz­ti, siu­vi­nė­ti, šiau­di­nu­kai, me­di­nu­kai, ke­ra­mi­kos, ak­me­ni­niai – an­ge­lai ku­ria­mi iš įvai­riau­sių me­džia­gų, įvai­riau­sio­mis tech­ni­ko­mis.

Po­nia An­ge­li­na vi­suo­met ap­si­džiau­gia do­va­no­tais an­ge­lais. Pas­ku­ti­nė, ka­lė­di­nė, do­va­na – ran­kų dar­bo an­ge­las iš mo­de­li­no. Jį do­va­no­jo ko­le­gė Jū­ra­tė iš Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to.

Vie­nas pir­mų­jų an­ge­lų, gau­tas do­va­nų iš drau­gės, ka­bo lan­ge. „Žiū­rė­ki­te, ir ki­ti už­li­po ant užuo­lai­dų“, – šyp­so­si ko­lek­ci­nin­kė, ro­dy­da­ma į iš­ka­bin­tus an­ge­lus.

Rim­to­ji ko­lek­ci­jos da­lis – me­ni­nin­kų dar­bai. Ant sek­ci­jos tri­mi­tą pu­čia ma­ža skulp­to­riaus Ro­mo Vil­čiaus­ko „Užu­pio an­ge­lo“ ko­pi­ja. Cent­re – Drus­ki­nin­kų tau­to­dai­li­nin­ko Gin­tau­to Aks­ti­no an­ge­las, iš­drož­tas iš ąžuo­lo. Gre­ta – pa­ne­vė­žie­čio Juo­zo Le­bed­ny­ko an­ge­las.

A. Stan­ku­vie­nė pa­ke­lia an­ge­lus „su do­ku­men­tais“. Tai – baž­ny­ti­nių kom­po­zi­ci­jų ma­žo­sios ko­pi­jos. „Kar­tais to­kių ma­lo­nių da­ly­kų pa­ti­ri, an­ge­lus ko­lek­cio­nuo­da­mas!“ – džiau­gia­si A. Stan­ku­vie­nė.

Ko­lek­ci­jai pri­klau­so ir įrė­min­tas anū­kės pieš­tas an­ge­las bei an­ge­lo ant snie­go nuo­trau­ka. Apie šią nuo­trau­ką – at­ski­ra is­to­ri­ja. Kar­tą sa­na­to­ri­jo­je po­nia An­ge­li­na su­si­pa­ži­no su Ste­fa­ni­ja. Prieš Ka­lė­das su­lau­kė laiš­ko – nuo­trau­kos su už­ra­šu: „Vi­si žmo­nės – kaip an­ge­lai, tik su vie­nu spar­nu. No­rė­da­mi skris­ti, ap­si­ka­bin­ki­me.“ An­ge­lą snie­ge pa­da­rė sa­na­to­ri­jos bi­čiu­lės Ste­fa­ni­jos sū­nus.

Iš at­vi­ru­kų su an­ge­lais bū­tų ga­li­ma su­da­ry­ti at­ski­rą ko­lek­ci­ją. Ant sta­lo šiau­lie­tė pa­de­da ke­lis, ar­ti­miau­sius šir­džiai. Iš dė­žu­tės iš­trau­kia ka­len­do­rius, juo­se taip pat plas­no­ja an­ge­lai.

Sa­vo an­ge­lo A. Stan­ku­vie­nė dar nė­ra su­kū­ru­si. Kaž­ka­da ža­dė­jo, bet šio su­ma­ny­mo kol kas neiš­pil­dė.

„An­ge­lai man su­tei­kia ra­my­bę. Jei nekaip jau­čiuo­si, atei­nu į šį kam­ba­rį. Per­dė­lio­ju, per­tvar­kau, ko­ne pa­si­šne­ku, – sa­ko ko­lek­ci­nin­kė. – Vi­sa­da sa­kau: ma­no vy­ras yra pa­ts di­džiau­sias ma­no An­ge­las Sar­gas, ku­ris ma­ne sau­go 43 me­tus, o vi­si ki­ti – pa­gal­bi­nin­kai, ku­rie man pa­de­da ra­miau gy­ven­ti.“

Kai sve­tai­nė­je prie sta­lo su­sė­da šei­ma ar drau­gai, po­nia An­ge­li­na daž­nai iš­girs­ta, kad čia – ge­ra au­ra. Mo­te­ris šyp­so­si: „Sa­kau, čia ma­no an­ge­lai jums pa­de­da. Gal ko­lek­ci­ja – žai­di­mas, bet mus tik­rai kaž­kas sau­go. Svar­biau­sia – ti­kė­ti.“

Ji džiau­gia­si do­va­no­ta len­te­le, ku­rio­je pa­ra­šy­ta, jog drau­gai – kaip an­ge­lai, ne­bū­ti­na juos ma­ty­ti, kad ži­no­tum, jog jie ša­lia.

„Tai tik­ra tie­sa. An­ge­lų ne­sa­me ma­tę, bet ti­ki­me, kad jie yra“, – sa­ko A. Stan­ku­vie­nė. Ir su­kal­ba „sa­vo“ mal­de­lę: „An­ge­le Sar­ge, ma­no ge­ra­sis An­ge­le Sar­ge, man pri­skir­ta­sis, va­ka­rą, nak­tį, ry­tą ir die­ną sau­go­ki ma­no žings­nį kiek­vie­ną.“

Po­kal­bio pa­bai­go­je po­nia An­ge­li­na so­di­na prie sta­lo ir vai­ši­na pa­čios su­rink­tų ar­bat­žo­lių ar­ba­ta. Nuo puo­de­lių šyp­so­si an­ge­lai. Ša­lia – „An­ge­lų kny­ga“. „An­ge­lai pa­tys nea­tei­na, rei­kia juos pa­si­kvies­ti“, – pa­ta­ria po­nia An­ge­li­na.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

An­ge­lus ant ži­di­nio at­brai­los An­ge­li­na Stan­ku­vie­nė va­di­na al­to­rė­liu. Čia – svar­biau­sia na­mų vie­ta.

Ko­lek­ci­ja pra­si­dė­jo nuo do­va­no­to fon­ta­nė­lio su an­ge­lais.

Ke­lių šim­tų an­ge­lų ko­lek­ci­ją su­rin­ku­si An­ge­li­na Stan­ku­vie­nė tu­ri ir an­ge­lo spar­nus.

An­ge­las bur­bu­le at­ke­lia­vo iš JAV. Tai – duk­ters do­va­na.

Kiek­vie­nas an­ge­las tu­ri sa­vo is­to­ri­ją.

Vy­ro do­va­no­tus an­ge­lus An­ge­li­na Stan­ku­vie­nė va­di­na pra­ban­gią­ja ko­lek­ci­jos da­li­mi.

Sma­giai an­ge­lų šei­my­nai An­ge­li­na Stan­ku­vie­nė sa­ko ne­su­ge­bė­ju­si at­si­spir­ti.

Mie­las dro­bi­nis an­ge­liu­kas.

Stik­li­nis an­ge­las ka­bo lan­ge.

An­ge­lų ženk­liu­kus An­ge­li­na Stan­ku­vie­nė anks­čiau ne­šio­da­vo at­la­pe.

Ko­lek­ci­nin­kei la­bai pa­tin­ka an­ge­lai, su­kur­ti ant me­džio.

Smul­kie­ji an­ge­liu­kai su­sta­ty­ti len­ty­no­je.

Tau­to­dai­li­nin­ko Gin­tau­to Aks­ti­no iš­drož­tas an­ge­las.

An­ge­lą ner­ta­me bur­bu­le do­va­no­jo ko­lek­ty­vas.

Ši­lu­mą ir jau­ku­mą sklei­džia Ir­man­to Kaz­laus­ko „Ge­ro­ji na­mų švie­sa“.

An­ge­li­ną Stan­ku­vie­nę nu­džiu­gi­no ne­ti­kė­tai gau­ta nuo­trau­ka, ku­rio­je įam­žin­tas snie­go an­ge­las.