Šeima pri­glau­dė „gy­vą do­va­nė­lę“

Šeima pri­glau­dė „gy­vą do­va­nė­lę“

Jo­niš­kie­čių Ju­ze­fos ir Ro­mal­do Šu­kių na­muo­se bė­gio­ja du anks­tes­niems šei­mi­nin­kams ne­be­rei­ka­lin­gi šu­ne­liai – be­veik prieš de­šimt­me­tį paim­tas Bar­tas ir vi­siš­kai dar nau­ja praė­ju­sių Ka­lė­dų „do­va­nė­lė“ – ka­ly­tė Bruk­nė, at­ke­lia­vu­si net iš Vil­niaus. Šei­mi­nin­kai, iš­vyk­da­mi į už­sie­nį, ke­tur­ko­ję tie­siog pa­li­ko li­ki­mo va­liai. „Šu­ne­lis man – iš­ti­ki­my­bės sim­bo­lis. Jei daug pi­ni­gų tu­rė­čiau, tur­būt prie­glau­dą ati­da­ry­čiau,“ – sa­ko J. Šu­kie­nė.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Par­ve­žė be­glo­bę Ka­lė­dų nak­tį

Švel­nia­vil­nė vi­du­ti­nio ūgio Bruk­nė, pa­ma­čiu­si sve­čią, priei­na apuos­ty­ti ir ne­tru­kus at­si­sė­da ant už­pa­ka­li­nių ko­jų – tar­nau­ja. Ka­ly­tė šiuo­se na­muo­se gy­ve­na tik ant­rą sa­vai­tę, bet jau­čia­si pil­na­tei­sė na­rė – gre­ta pri­glaus­tų šu­ne­lio Bar­to, ka­ti­no Mo­tie­jaus ir šei­mi­nin­kų duk­rai ka­dai­se pirk­tos vėž­lės Jo­nės.

Ju­ze­fa Šu­kie­nė nau­jo ke­tur­ko­jo at­si­ra­di­mą va­di­na šv. Ka­lė­dų ste­buk­lu. Bū­tent tą va­ka­rą iš šven­ti­nės ke­lio­nės po Pra­hą grį­žu­si duk­ra Eg­lė su drau­gu prie Vil­niaus oro uos­to ga­ra­žų, kur sku­bė­jo pa­siim­ti sa­vo au­to­mo­bi­lio, pa­ma­tė su­ša­lu­sį, mur­zi­ną, tir­tan­tį iš bai­mės, į ka­muo­liu­ką su­si­rie­tu­sį šu­ne­lį.

„Ban­dė kal­bin­ti – dar la­biau su­si­gū­žė, mė­gi­no eit ar­tyn – pa­lin­do po ma­ši­no­mis. Nak­tis šal­ta, ly­ja, ką da­ry­ti? Nu­si­pir­kę deš­re­lių per var­gus įsi­vi­lio­jo į ma­ši­ną. Krei­pė­si į prie­glau­das, gal kas priim­tų, bet Ka­lė­dų nak­tį ne­dir­ba. Tad pa­skam­bi­no man: ma­my­te, par­va­žiuo­jam su „do­va­ny­te“, ar priim­si? Koks dar klau­si­mas, va­žiuo­kit, vai­ke­liai, ieš­ko­sim išei­ties. Ir taip dvy­lik­tą nak­ties į kie­mą įrie­dė­jo au­to­mo­bi­lis su nau­ju šu­ne­liu,“ – pri­si­me­na Ju­ze­fa Šu­kie­nė.

Ki­tą ry­tą prie­globs­tį su­tei­kę jo­niš­kie­čiai pra­dė­jo aiš­kin­tis ka­ly­tės li­ki­mo vin­gius. Ve­te­ri­na­ri­jos gy­dyk­lo­je paaiš­kė­jo, kad ji tu­ri „či­pą“ – ženk­li­ni­mo mik­ros­che­mą, o šei­mi­nin­kai gy­ve­na Nau­jo­jo­je Vil­nio­je. Ka­dan­gi į te­le­fo­no skam­bu­čius neat­sa­kė, ban­dy­ta su­si­siek­ti per so­cia­li­nius tink­lus. Pa­ga­liau į te­le­fo­ną at­skrie­jo ži­nu­tė: šei­mi­nin­kė iš­va­žia­vo į už­sie­nį, šu­ni­mi ne­be­pa­si­rū­pins, ga­li­te ati­duo­ti į prie­glau­dą ar­ba pri­glaus­ti pa­tys.

Tuš­čia bū­da

Šei­ma vien­bal­siai nu­spren­dė – ke­tur­ko­jį pa­si­liks. Da­bar bu­vu­si Mi­ki tu­ri nau­ją var­dą – Bruk­nė, ku­rį su­gal­vo­jo vy­ras Ro­mal­das. Abu šu­ne­liai ir šei­mi­nin­kai kas va­ka­rą išei­na pa­si­vaikš­čio­ti po du ki­lo­met­rus.

De­vy­nių me­tų Bruk­nė tvar­kin­ga, išauk­lė­ta, ne­grie­bia mais­to iš ran­kų ar nuo sta­lo. Išaiš­kė­jo, kad la­bai mėgs­ta kruo­pų ko­šę, ku­rią ėda lap­no­da­ma su ma­lo­nu­mu.

Šiuo­se na­muo­se nie­ka­da ne­bu­vo pirk­to ar do­va­no­to šuns, vi­si ka­da nors gy­ve­nę pri­kly­do, su­si­klos­čius ap­lin­ky­bėms žmo­nių bu­vo ati­duo­ti.

11 me­tų Bar­tas at­si­tik­ti­nai pa­kei­tė mi­ru­sį na­mų sar­gą. Tą­kart pro ša­lį ėju­si mo­te­ris pa­ma­tė sto­vin­čią tuš­čią bū­dą ir pa­siū­lė: gal no­rė­tų vie­ne­rių me­tų šu­niu­ko. Ji pa­ti po stu­bu­ro ope­ra­ci­jos ne­be­ga­lin­ti pa­si­rū­pin­ti.

Taip ir par­si­ve­dė ne­be­rei­ka­lin­gą dar jau­ną šu­ne­lį. Iš pra­džių Bar­tas il­gai tryp­čio­jo tarp­du­ry­je, urgz­da­mas ant na­mų šei­mi­nin­ko Ro­mal­do, nes anks­tes­nė­je šei­mo­je vy­rų ne­bu­vo, bet ne­tru­ko ap­si­pras­ti.

Nau­ją gy­ven­to­ją Bruk­nę jis gra­žiai priė­mė.

„Vie­nin­te­lė rakš­tis – Mo­tie­jus, ma­tyt, anks­tes­nė­je šei­mo­je ka­ti­no ne­bu­vo,“ – pa­ste­bi šei­mi­nin­kė. Ka­ti­nas šiuo­se na­muo­se at­si­dū­rė, kai mi­rė jį lai­kiu­si vy­ro ma­ma. Ku­rį lai­ką rai­nys šei­mi­nin­ka­vo se­no­jo­je vie­to­je, bet po me­tų bu­vo par­si­vi­lio­tas.

Vėž­lė kla­jū­nė

Ka­ti­no ir dvie­jų šu­nų tri­ju­lę pa­pil­do 19 me­tų vėž­lė Jo­nė. Ji – vie­nin­te­lė ne pri­kly­dė­lė, duk­rai ka­dai­se pirk­ta Vil­niu­je Kal­va­ri­jų tur­gu­je. Iš­vyk­da­ma stu­di­juo­ti į už­sie­nį šei­mi­nin­kė Jo­nę lai­ki­nai at­ve­žė tė­ve­liams, kur di­de­lis kie­mas ir dar­žas, pil­na žo­lės va­sa­rą „ga­ny­tis“.

Jo­nė erd­ves grei­tai įver­ti­no ir kar­tą su­ge­bė­jo pa­spruk­ti. Nors bu­vo pa­leis­ta ap­tva­re ant pie­vu­tės, pro jo apa­čią pra­si­rau­sė ir iš­ke­lia­vo į pla­tų­jį pa­sau­lį. Šei­mi­nin­kai so­dy­bą apieš­ko­jo, dar­žus per­ka­sė, gal kur braš­ky­ne liz­dą įsi­ren­gu­si. Ne­ra­do. Ta­da ant stul­pų skel­bi­mus apie din­gu­sią au­gin­ti­nę iš­kli­ja­vo.

Po dvie­jų mė­ne­sių, kai jau bu­vo pra­ra­dę vi­sas vil­tis, pa­skam­bi­no te­le­fo­nu vy­riš­kis ir pra­ne­šė, kad jo ma­ma dar­že vėž­lę ap­ti­ko. Pa­gy­ve­nu­si mo­te­ris ėjo mor­kų rau­ti ir ra­du­si rop­lę iš pra­džių ją pa­lai­kė ak­me­niu, nes bu­vo vi­sa pur­vais ap­li­pu­si, neat­pa­žįs­ta­ma. Paė­mė no­rė­da­ma iš­mes­ti, ogi kyš­te­lė­jo iš kiau­to gal­va.

„Va­je, pri­vi­so srai­gių, da­bar ir vėž­lių Lie­tu­vo­je at­si­ra­do!“ – nu­ste­bo mo­te­ris. At­bė­gęs sū­nus iš­kart su­mo­jo, kad ne­ti­kė­tas ra­di­nys – jo­niš­kie­čių ieš­ko­ma au­gin­ti­nė.

„Aš la­bai my­liu gy­vū­nus. Jei­gu daug pi­ni­gų tu­rė­čiau, tur­būt glo­bos na­mus ke­tur­ko­jams įkur­čiau. Ir Bruk­nės jau da­bar nie­kam nea­ti­duo­čiau ir ne­par­duo­čiau, – tei­gia Ju­ze­fa Šu­kie­nė. – Žiū­riu jai į akis ir klau­siu, kaip tu, Bruk­ny­te, iš­ken­tei iš­da­vys­tę, koks be­šir­dis ga­lė­jo ta­ve pa­lik­ti li­ki­mo va­liai. No­rim vi­siems my­lin­tiems ir be­si­rū­pi­nan­tiems gy­vū­nė­liais, pa­lin­kė­ti stip­ry­bės ir iš­tver­mės šiais me­tais.“

Au­to­rės nuo­tr.

Per Ka­lė­das Bruk­nę pri­glau­du­si Ju­ze­fa Šu­kie­nė sa­ko, kad da­bar jos nie­kam nea­ti­duo­tų ir ne­par­duo­tų.

Bar­tas šiuo­se na­muo­se ap­si­gy­ve­no, kai anks­tes­nė šei­mi­nin­kė po stu­bu­ro ope­ra­ci­jos ne­be­ga­lė­jo juo pa­si­rū­pin­ti.

Bruk­nė vis dar pa­žin­di­na­si su ki­ta na­mų gy­ven­to­ja – vėž­le Jo­ne.

Bar­tas su Bruk­ne ne­si­pe­ša, abiems vie­tos už­ten­ka.

Ka­ti­nas Mo­tie­jus nuo šu­nų lai­ko­si at­ski­rai ir kam­ba­ry­je dau­giau­sia mie­ga.