Lend­rū­nai

Lend­rū­nai

Gied­rius RU­MĖ
Gė­li­nin­kas

Lie­tu­vo­je ši var­pi­nė žo­lė nė­ra po­pu­lia­ri – so­duo­se ir gė­ly­nuo­se daž­niau tarps­ta grioz­diš­ki mis­kan­tų ar la­bai aukš­tų mel­ve­nių (Mo­li­nia) ke­rai. Lend­rū­nai pas mus dar re­te­ny­bė, nors už­sie­ny­je so­das be jų – jau ne so­das.
Moks­li­nis lend­rū­no (Ca­la­mag­ros­tis) var­das kil­di­na­mas iš grai­kų kal­bos (ka­la­mos – nend­rė; ag­ros­tis – smil­ga). Pris­kai­čiuo­ja­ma be­veik 300 jo rū­šių, ve­šan­čių daž­niau­siai vi­du­ti­nio ar net šal­tes­nio kli­ma­to ša­ly­se (ato­grą­žo­se lend­rū­nai – tik kal­nų au­ga­lai). La­pai siau­ri, ryš­kiai ža­li, bliz­gan­tys, tie­sūs ar iš­lin­kę. Stie­bai 20–180 cm aukš­čio; žie­dy­nai stam­bo­ko­se žals­vo­se, kre­mi­nė­se, raus­vo­se, pil­ko­se ar pur­pu­ri­nė­se šluo­te­lė­se stie­bų vir­šū­nė­se. Ne­ma­žai lau­ki­nių lend­rū­nų rū­šių la­bai de­ko­ra­ty­vios. Skir­tin­gai nuo sun­kias­vo­rių mis­kan­tų, lend­rū­nų ke­rai la­bai ele­gan­tiš­ki.
Lie­tu­vos pie­vo­se ir miš­kuo­se au­ga 7 lend­rū­nų rū­šys. Išo­riš­kai jie pa­na­šūs į ki­tus gi­mi­nin­gus au­ga­lus – smil­gas, tik kiek stam­bes­ni, o nuo pa­sta­rų­jų at­ski­ria­mi pa­gal žie­daž­vy­nių il­gį, for­mą ar ki­tus ei­li­niam mir­tin­ga­jam (ne bo­ta­ni­kui) vi­siš­kai ne­reikš­min­gus po­žy­mius.
Gė­ly­nams la­biau­siai tin­ka smil­ty­ni­nis (C.epi­geios) lend­rū­nas: 1,5 m aukščio smė­ly­nų ar sau­sų miš­kų žo­lė su raus­vo­mis gau­ruo­to­mis šluo­te­lė­mis. Ple­čia­si il­gais šak­nias­tie­biais, to­dėl la­biau de­rė­tų na­tū­ra­liai pie­ve­lei, nes čia kel­tų ma­žiau­siai rū­pes­čių ki­tiems, ne to­kiems vis­liems kai­my­nams.
Miš­ki­nis lend­rū­nas (C.arun­di­na­cea) – dau­giau­sia miš­kų gy­ven­to­jas. Toks pat ag­re­sy­vus, kaip ir smil­ty­ni­nis. Stie­bai 60–120 cm aukš­čio, pli­ki, vir­šū­nė­je šiurkš­tūs. La­pai 4–7 mm skers­mens, šluo­te­lė 25 cm il­gio, žals­va ar vio­le­ti­nė.
Ka­ma­ni­nis lend­rū­nas (C.ne­glec­ta) – pel­kė­tų ir šla­pių pie­vų au­ga­las. Iš­tįs­ta į vir­šų iki 50–100 cm. Šluo­te­lės 6–15 cm il­gio, ru­dai vio­le­ti­nės. Šios trys rū­šys yra ga­na de­ko­ra­ty­vios, ta­čiau dėl sun­kiai su­val­do­mo no­ro plės­tis su­ke­lia daug pro­ble­mų, to­dėl re­tai au­gi­na­mos.
Kas ki­ta – dirb­ti­nė rū­šis C. x acu­tif­lo­ra (miš­ki­nio ir ka­ma­ni­nio lend­rū­nų hib­ri­das), gau­siai iš­pli­tu­si eu­ro­pie­čių so­duo­se. Tai il­gaam­žė dau­gia­me­tė 80–150 cm aukš­čio žo­lė su va­sa­rą be­si­sklei­džian­čio­mis 15–20 cm il­gio šluo­te­lė­mis. Ypač įspū­din­gi suau­gę ke­rai su dau­gy­be pu­rių, gau­ruo­tų žie­dy­nų.
Hib­ri­di­nio lend­rū­no veis­lė ‘Karl Foerster’ lai­ko­ma pa­čiu po­pu­lia­riau­siu var­pi­niu au­ga­lu pa­sau­ly­je ir leng­vai at­pa­žįs­ta­ma iš griež­tai ver­ti­ka­laus, siau­ro si­lue­to. Tin­ka­mo­mis są­ly­go­mis ga­li užaug­ti ir iki 2 m. Gra­ži žy­dė­ji­mo me­tu; ru­de­niop šluo­te­lės pa­ti­ria ne­ti­kė­tą me­ta­mor­fo­zę, nu­si­spal­vin­da­mos auk­si­niu šiau­do gel­to­niu. Pa­vie­niui re­tai au­gi­na­mas, nes di­des­nį efek­tą su­ku­ria ke­li ke­rai.
‘Overdam’ kiek že­mes­nis, 150–160 cm aukš­čio. La­pai su bals­vai kre­mi­niu kraš­tu, o šluo­te­lės vio­le­tiš­kai ro­ži­nės, vė­liau gels­vai ru­dos. La­pų neįp­ras­tu­mas la­biau iš­ryš­kė­ja šal­tes­nę, drėg­ną va­sa­rą.
‘Avalanche’ la­pai su gels­vo­mis išil­gi­nė­mis juos­to­mis ir to­kiais pat gels­vais 140 cm aukš­čio stie­bais. ‘England’ la­pai gel­to­ni su ža­liais ap­va­dais.
Sen­sa­ci­ją vis­ko ma­čiu­sia­me gė­lių pa­sau­ly­je su­kė­lė į Eu­ro­pą iš Ko­rė­jos pu­sia­sa­lio int­ro­du­kuo­ta C.arun­di­na­cea var.bra­chyt­rich­na for­ma. Tai mū­siš­kio miš­ki­nio lend­rū­no gi­mi­nai­tis su ne­re­gė­tai tan­kio­mis, la­bai de­ko­ra­ty­vio­mis šluo­te­lė­mis, ypač gra­žio­mis ry­to me­tą, kai žie­dy­nus lyg ko­kie per­lai pa­puo­šia žė­rin­tys mi­nia­tiū­ri­niai ra­sos la­še­liai. Stie­bai tvir­ti, 1,2–1,5 m aukš­čio. La­pai ža­li, neįs­pū­din­gi. Pra­žys­ta vė­liau už ki­tus lend­rū­nus, tik rugp­jū­čio vi­du­ry­je. Šluo­te­lės iš pra­džių pur­pu­ri­nio at­spal­vio, vė­liau pa­pil­kė­ja. Net ir atė­jus žie­mai dar il­gai iš­lie­ka de­ko­ra­ty­vios.
Dir­vai lend­rū­nai ne­reik­lūs, ta­čiau ge­riau­siai tiks lai­di, ne­su­puo­lan­ti, neuž­pel­kė­ju­si, vi­du­ti­niš­kai der­lin­ga že­mė. Lend­rū­nų stie­bai pa­kan­ka­mai tvir­ti; net ir vi­siš­kai at­vi­ro­je vie­to­je vė­jai jų neiš­lau­žo. Per­žy­dė­ję žie­dy­nai nu­kar­po­mi anks­ti pa­va­sa­rį, nes jie puo­šia so­dą ir per žie­mą.
Žie­mo­ja ge­rai, nors mar­ga­la­pes veis­les bei var.bra­chyt­rich­na for­mą de­rė­tų prieš šal­čius pa­mul­čiuo­ti dur­pė­mis ar kom­pos­tu. Dau­gi­na­mi anks­ti pa­va­sa­rį iš­skirs­tant kups­tus (dar sy­kį pri­me­nu: jo­kie var­pi­niai au­ga­lai ne­per­so­di­na­mi ru­de­nį!). Spar­čiai at­že­lia net ir iš vi­sai ma­žy­čio ke­ro ga­ba­lė­lio.
Lend­rū­nai – pui­kus fo­nas dau­ge­liui žy­din­čių gė­lių. Ge­rai de­ra su ru­de­ni­niais ast­rais, sau­lėg­rą­žo­mis, rud­be­ki­jo­mis, sau­la­kiais, vien­die­nė­mis ar ki­to­mis var­pi­nė­mis žo­lė­mis.

Sen­sa­ci­ją vis­ko ma­čiu­sia­me gė­lių pa­sau­ly­je su­kė­lė Eu­ro­pą pa­sie­ku­si C.arun­di­na­cea var.bra­chyt­rich­na for­ma.