101 verslo idėja

101 vers­lo idė­ja

Jei­gu sa­vo feis­bu­ko pa­sky­ro­je tu­ri dau­giau kaip 2 000 drau­gų, ga­li su­si­kur­ti vers­lą juos par­duo­da­mas. Ga­li už­dirb­ti lais­ty­da­mas gė­les ar ve­džio­da­mas šu­nis, nu­pjau­da­mas žo­lę ar nu­kas­da­mas snie­gą, pa­dė­da­mas su­neš­ti ar iš­neš­ti sun­kius daik­tus, grėb­da­mas la­pus ir par­duo­da­mas jų kom­pos­tą.

Šios ir ki­tos vers­lo idė­jos bu­vo pri­sta­ty­tos Kel­mė­je vy­ku­sia­me vers­lu­mo ska­ti­ni­mo ren­gi­ny­je „101 vers­lo idė­ja“.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Iš­nau­do­ki­me sa­vo kom­pe­ten­ci­jas

Vers­lu­mo ska­ti­ni­mo ren­gi­nį suor­ga­ni­za­vu­si Kel­mės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės In­ves­ti­ci­jų ir stra­te­gi­nio pla­na­vi­mo sky­riaus vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė Li­na Sa­mu­ly­tė ra­gi­no vers­lą pra­dė­ti nuo ne­di­de­lių da­ly­kų, ku­riems ne­rei­kia in­ves­ti­ci­jų. Tie­siog rei­kia iš­nau­do­ti sa­vo tu­ri­mas komp­eten­ci­jas ir ta­len­tus. Tam ga­li pa­si­tar­nau­ti kom­piu­te­ri­nės tech­no­lo­gi­jos.

Spe­cia­lis­tė pa­brė­žė di­de­les ga­li­my­bes ra­šy­ti ir kur­ti su­ge­ban­tiems žmo­nėms. Ga­li­ma ra­šy­ti straips­nius ir par­duo­ti juos in­ter­ne­to sve­tai­nėms.

Ga­li­ma pub­li­kuo­ti ir re­cen­zi­jas apie įvai­rius pro­duk­tus, ku­riuos pa­ts nau­do­ji bui­ty­je. Pro­duk­tą nau­do­jan­čio žmo­gaus ver­ti­ni­mas yra pui­kiau­sia rek­la­ma.

Neb­lo­gai per­ka­mi straips­niai apie ke­lio­nes, elekt­ro­ni­nės kny­gos. Ga­li kur­ti ir at­li­kė­jams par­duo­ti sa­vo dai­nas ar­ba teks­tus dai­noms.

„In­ter­ne­tas su­tei­kia ne­ri­bo­tas vers­lo ga­li­my­bes, – ti­ki­no l. Sa­mu­ly­tė. – Ga­li­ma teik­ti vir­tua­laus biu­ro ad­mi­nist­ra­to­riaus pa­slau­gas, nes ne vi­soms įmo­nėms ap­si­mo­ka kur­ti ad­mi­nist­ra­to­riaus eta­tą. Kel­mės ra­jo­ne – apie 400 įmo­nių. Ko­dėl joms ne­pa­siū­lius ad­mi­nist­ra­vi­mo pa­slau­gų?“

Ga­li­ma teik­ti ko­re­pe­ti­to­riaus pa­slau­gas ar­ba pa­dė­ti mo­ki­niams ruoš­ti pa­mo­kas. Su­kū­ręs sa­vo in­ter­ne­to sve­tai­nę ga­li už­dirb­ti iš rek­la­mos. Jo­je ir ki­to­se, ypač tarp­tau­ti­nė­se, sve­tai­nė­se ga­li­ma par­da­vi­nė­ti sa­vo ran­kų dar­bo pa­puo­ša­lus ir ki­to­kias pre­kes. Ga­li tar­pi­nin­kau­ti, su­ves­da­mas pir­kė­ją su par­da­vė­ju. Ypač, jei­gu mo­ki už­sie­nio kal­bą. Tuo­met ga­li tap­ti eks­por­to ir im­por­to agen­tu.

Fi­nan­sų spe­cia­lis­tai ga­li už­siim­ti pre­ky­ba va­liu­to­mis. Tvar­ky­ti na­mų ūkio bu­hal­te­ri­ją.

Or­ga­ni­za­to­riaus ir ar­tis­to ta­len­tą tu­rin­tys žmo­nės „iš­su­ka“ vers­lą or­ga­ni­zuo­da­mi va­ka­rė­lius, su­si­ti­ki­mus, ren­gi­nius.

Me­džio dir­bi­niai „ant ban­gos“

L. Sa­mu­ly­tė pa­tei­kė pa­vyz­dį, kaip vie­nas aust­ra­las iš­su­ko vers­lą pra­dė­jęs ga­min­ti me­džio žie­vės san­da­lus. Nors juos avi žmo­gus, ta­čiau san­da­lai že­mė­je iš­spau­džia gy­vū­no pė­dą. Apa­vas la­bai grei­tai iš­po­pu­lia­rė­jo.

„Gal kas su­ge­ba ką nors ga­min­ti iš me­džio, šie dir­bi­niai da­bar la­bai pa­klau­sūs, – ti­ki­no pra­ne­šė­ja. – Už­sie­ny­je la­bai per­ka­mi me­di­niai laik­ro­džiai. So­dy­bo­se mėgs­ta­mi me­džiu grįs­ti ta­ke­liai. Ga­ran­tuo­ta sėk­mė, jei­gu ga­min­si­te me­di­nes šach­ma­tų fi­gū­ras. Skan­di­na­vai mie­lai pirk­tų vai­kiš­kus me­di­nius na­me­lius.“

Po­pu­lia­rė­ja bal­dai gy­vū­nams. Jų ieš­ko šve­dai ir nor­ve­gai.

Dar vie­na ni­ša vers­lui – su­pirk­ti, res­tau­ruo­ti, o pa­skui par­duo­ti se­nus bal­dus.

Ga­li­ma res­tau­ruo­ti ar­ba pa­čiam iš me­džio pa­ga­min­ti ka­rie­tą ir nuo­mo­ti ją ves­tu­vėms, krikš­ty­noms ar ki­toms iš­kil­mėms.

Ne­su­dė­tin­gos pa­slau­gos ga­li at­neš­ti pi­ni­gų

Pa­sak pra­ne­šė­jos, ir ne­di­de­liuo­se mies­tuo­se, to­kiuo­se kaip Kel­mė, žmo­nėms la­bai rei­kia pa­pras­tų pa­slau­gų. Jei­gu tu­ri jė­gos, ga­li pa­dė­ti per­si­kraus­ty­ti, per­stum­dy­ti bal­dus na­muo­se, ar­ba juos išar­dy­ti ir su­rink­ti.

Jei­gu vai­ruo­ji, ga­li nu­vež­ti ir par­vež­ti iš mo­kyk­los ar­ba dar­že­lio jau­nų, dir­ban­čių šei­mų vai­kus. Jei už­ten­ki kant­ry­bės ir tak­to, tu­ri pe­da­go­gi­nių ži­nių, ga­li im­tis vai­kų prie­žiū­ros. Ga­li­ma tap­ti pri­va­čia atei­nan­čia auk­le, kai ser­ga vai­kai.

Dar vie­na ne­su­dė­tin­ga pa­slau­ga – na­mų prie­žiū­ra, va­ly­mas, gė­lių pa­lais­ty­mas, au­ga­lų prie­žiū­ra. L. Sa­mu­ly­tės įsi­ti­ki­ni­mu, yra žmo­nių, ga­lin­čių mo­kė­ti už to­kias pa­slau­gas.

Dir­ban­tiems, ypač jei­gu va­ži­nė­ja to­liau, žmo­nėms pro­ble­mų su­da­ro gy­vū­nai, ypač šu­nys, ku­riuos rei­kia ve­džio­ti. Ne­di­de­lį vers­liu­ką ga­li­ma su­kur­ti siū­lant šu­nų ve­džio­ji­mo ar­ba ap­skri­tai gy­vū­nų prie­žiū­ros pa­slau­gą.

Se­nė­jant vi­suo­me­nei kar­tais la­bai rei­ka­lin­gos pa­siun­ti­nio pa­slau­gos. Pa­vyz­džiui, vy­res­nio am­žiaus sen­jo­rą pa­ly­dė­ti į ban­ką, pas gy­dy­to­ją, į par­duo­tu­vę.

Ge­ban­tys ga­min­ti mais­tą ga­li siū­ly­ti at­vež­ti pa­gei­dau­ja­mus pa­tie­ka­lus į na­mus ar­ba įkur­ti mo­bi­lią ka­vi­nę. L. Sa­mu­ly­tės nuo­mo­ne, to­kia pa­slau­ga kel­miš­kiai tik­rai mie­lai nau­do­tų­si.

Dau­ge­liui na­muo­se pra­vers­tų ir siu­vė­jo bei kir­pė­jo pa­slau­gos. Da­bar ypač po­pu­lia­rios eko­lo­giš­kos me­džia­gos, bū­tų po­pu­lia­rūs ir su jo­mis dir­ban­tys kir­pė­jai bei siu­vė­jai.

Gal­būt ne vi­sais at­ve­jais bū­tų ga­li­ma pra­gy­ven­ti iš to­kio vers­lo. Ta­čiau plė­to­jant juos ša­lia ki­tos veik­los, pa­vyz­džiui, dar­bo, jie pa­di­din­tų fi­nan­si­nes šei­mos ga­li­my­bes.

Iš­nau­dok tu­ri­mus re­sur­sus

Vers­lus žmo­gus vi­suo­met ap­si­dai­ro ir pa­mąs­to, kaip iš to, ką tu­ri, iš­spaus­ti kuo dau­giau nau­dos. Pa­vyz­džiui, se­ną kai­mo so­dy­bą ga­li­ma iš­nau­do­ti et­no­tu­riz­mui. Te­gu jau­ni­mas ma­to, kaip anks­čiau gy­ven­da­vo žmo­nės. Gal­būt jie no­rės net pa­vie­šė­ti ke­lias die­nas to­kio­je, laik­raš­čiais iš­kli­juo­to­mis sie­no­mis so­dy­bo­je, ku­rio­je nė­ra nei vi­daus tua­le­to, nei praus­tu­vo, nei ki­tų pa­to­gu­mų.

Jei­gu tu­ri nuo­la­tos to­li va­ži­nė­jan­tį au­to­mo­bi­lį, ant jo ga­li­ma pub­li­kuo­ti rek­la­mą ir už tai im­ti pi­ni­gus.

Tu­rin­tys tven­ki­nius ga­li au­gin­ti vė­žius, ku­riuos pa­sta­ruo­ju me­tu su­per­ka vie­na Lat­vi­jos įmo­nė.

Tu­ri že­mės skly­pe­lį – au­gink vais­ta­žo­les ir prie­sko­nius.

Tu­ri so­dą, su­grėb­tų la­pų ne­su­de­gink. Kom­pos­tuok ir par­duok – iš jų pa­ga­mins me­džio ang­lis. Ar­ba pa­nau­dos kaip trą­šą.

Tu­ri at­lie­ka­mų dra­bu­žių ir mo­ki siū­ti – juos per­siūk, su­tvar­kyk, pa­puošk nau­jo­mis de­ta­lė­mis ir par­duok.

Lai­kai ba­lan­džių – iš­nuo­mok juos ves­tu­vi­nin­kams. Tu­ri erd­vų kie­mą – leisk ja­me pa­si­sta­ty­ti au­to­mo­bi­lius ir už tai imk pi­ni­gus.

Tu­ri at­lie­ka­mos erd­vės na­muo­se – įkurk vai­kų žai­di­mų kam­ba­rį, ku­ria­me ma­mos pa­lik­tų sa­vo ma­žy­lius, kol pa­čios lan­ky­sis par­duo­tu­vė­se, kir­pyk­lo­se ar­ba tvar­kys rei­ka­lus įstai­go­se.

Esi gra­ži – su­burk dar ke­le­tą gra­žių mer­gi­nų ko­man­dą ir siū­ly­ki­te pa­mer­gių pa­slau­gas. Pa­sak L. Sa­mu­ly­tės, da­bar daž­na po­ra neor­ga­ni­zuo­ja di­de­lių ves­tu­vių, pa­si­sam­do pa­mer­gių, pa­da­ro gra­žių nuo­trau­kų, o at­šven­čia ne­di­de­lia­me bū­re­ly­je su ar­ti­miau­siais žmo­nė­mis.

Pra­ne­šė­ja mi­nė­jo dar dau­gy­bę ne­tra­di­ci­nių, vi­siš­kai nau­jų vers­lų: val­go­mų puokš­čių ga­my­bą, kar­na­va­li­nių ir pro­gi­nių dra­bu­žių siu­vi­mą, ak­se­sua­rų gy­vū­nams ga­my­bą, žva­kių puo­šy­bą, van­dens at­rak­cio­nus pa­plū­di­miuo­se, pra­juo­ki­ni­mo pa­slau­gą te­le­fo­nu ir ki­ta.

Au­to­rės nuo­tr.

Kel­mės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Stra­te­gi­nio pla­na­vi­mo ir in­ves­ti­ci­jų sky­riaus vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė Li­na Sa­mu­ly­tė vers­lu­mo ska­ti­ni­mo ren­gi­ny­je drą­si­no su­si­rin­ku­sius kel­miš­kius im­tis kad ir ma­žo vers­lo, ku­ris leis­tų pri­si­dur­ti prie pen­si­jos, sti­pen­di­jos ar at­ly­gi­ni­mo.

Į vers­lu­mo ska­ti­ni­mo ren­gi­nį gau­siai su­si­rin­kę kel­miš­kiai iš­gir­do 101 vers­lo idė­ją.