Vitališka spalvų tėkmė

Vi­ta­liš­ka spal­vų tėk­mė

Vi­ta MOR­KŪ­NIE­NĖ

Ne­lem­ta pa­si­slėp­ti mi­nio­je

Vi­ta Ža­ba­raus­kai­tė – ryš­ki as­me­ny­bė, Šiau­lių dai­li­nin­kė, ryš­kūs, įsi­min­ti­ni jos pa­veiks­lai, tad ne­nuos­ta­bu, kad daug tų pa­čių da­ly­kų krin­ta žmo­nėms į akis: kar­to­ja­si jai skir­ti epi­te­tai, cha­rak­te­ris­ti­kos, pa­veiks­lų api­bū­di­ni­mai, pa­lai­ko­mos le­gen­dos, esą Vi­ta yra la­bai pa­slap­tin­ga, ne­tgi mis­tiš­ka as­me­ny­bė. Pa­vyz­džiui, kad ji ne­ga­lin­ti ne­šio­ti laik­ro­džių, nes jie tuoj pat išei­na iš ri­kiuo­tės, kad strin­ga kom­piu­te­riai, kad ne­va ji leng­vai ra­ga­nau­jan­ti.

Vi­sa – dėl tų žalz­ga­nų akių, ug­ni­nių plau­kų, lais­vos lai­ky­se­nos ir iš pa­veiks­lų ei­nan­čios ug­nies ir ener­gi­jos, ku­rie ne­pa­lie­ka abe­jin­gų. Ir tik­rai, pri­si­me­nu vie­ną di­džiu­lę jos dar­bų pa­ro­dą Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jo­je, kai no­rė­jo­si lai­ky­tis sa­lės vi­du­ry­je, nei­ti ar­ti pa­veiks­lų, nes at­ro­dė – su­deg­si.

Vi­sa tai dėl to, kad Vi­tai su sa­vo pa­veiks­lais ne­lem­ta pa­si­slėp­ti, lik­ti ne­pas­te­bė­tai net di­džiau­sio­je mi­nio­je. Ji ma­to­ma, kas­met vis la­biau at­pa­žįs­ta­ma, neats­ki­ria­ma nuo mies­to, ku­ria­me lie­ja­si gy­vy­bin­ga jos spal­vų tėk­mė.

Sma­gų dviem pen­ke­tu­kais pa­žy­mė­tą gim­ta­die­nį Vi­ta Ža­ba­raus­kai­tė pa­žy­mė­jo įspū­din­ga pa­ro­da Šiau­lių „Laip­tų“ ga­le­ri­jo­je. Dar ke­tu­rios pa­ro­dos tuo pat me­tu eks­po­nuo­ja­mos ki­to­se mies­to erd­vė­se. Iš vi­so ji yra surengusi per 150 per­so­na­li­nių pa­ro­dų. Kū­ry­ba eks­po­nuo­ta Aust­ri­jo­je, Ita­li­jo­je, Pran­cū­zi­jo­je, Da­ni­jo­je, Lat­vi­jo­je, kū­ri­nių tu­ri įsi­gi­ję Lie­tu­vos ir dau­ge­lio ki­tų ša­lių ko­lek­ci­nin­kai.

Apie tai, kas neį­vy­ko

Klau­siu Vi­tos, ka­da pa­sku­ti­nį kar­tą apie sa­ve gir­dė­jo ką nors nau­jo.

„Gal, kad ge­rai gro­ju gi­ta­ra?“ To­kia fra­zė  nu­skam­bė­jo per ju­bi­lie­ji­nės pa­ro­dos ati­da­ry­mą. Vis dėl­to ji pri­si­pa­žįs­ta, kad ka­dai­se, stu­di­jų me­tais, kai vi­sus ur­mu iš­vež­da­vo į ko­lū­kius bu­ro­kų rau­ti, paim­da­vo į ran­kas gi­ta­rą, dai­nuo­da­vo, pa­ti kur­da­vo dai­nas, ba­la­des, yra su­lau­ku­si komp­li­men­tų, kad ga­li tap­ti ant­rą­ja L. An­der­son.

„Bet kad ge­rai gro­jau – nau­jie­na. Gi­ta­rą nau­do­jau kaip mu­ša­mą­jį inst­ru­men­tą. Nau­do­jau tik vie­ną sty­gą – bo­si­nę – rit­mui pa­lai­ky­ti.

Bet bu­vo vie­na pro­ble­ma. Tu­riu ge­rą mu­zi­ki­nę klau­są, bet vi­sai ne­tu­riu har­mo­ni­nės klau­sos, tai ne­ga­liu nei su an­samb­liu dai­nuoti, nei su ko­kia kom­pa­ni­ja, tik vie­na. Jei ša­lia yra ant­ras bal­sas – trau­kiu pa­skui ant­rą, jei­gu pir­mas – pa­skui pir­mą. To­dėl ma­no mu­zi­ki­nė kar­je­ra la­bai greit pa­si­bai­gė“.

Mu­zi­ko­je tap­ti so­lis­te jai ne­bu­vo lem­ta, ta­čiau ta­py­bo­je ji – vie­nin­te­lė ir ne­pa­kar­to­ja­ma.

Ko no­rė­ta, kas pra­dė­ta

Vi­ta sa­ko, kad, be mu­zi­kos, jos gy­ve­ni­me bu­vo ir dau­giau da­ly­kų, pra­dė­tų, bet iki ga­lo taip ir neat­si­ti­ku­sių.

Pa­ti­ko kal­bos. No­rė­jo daug jų iš­mok­ti – veng­rų, lo­ty­nų, is­pa­nų. Ne­ti­kė­tas dia­pa­zo­nas. Aiš­ki­na. Veng­rai at­ro­dė jai di­de­lė eg­zo­ti­ka, ir veng­rų kal­ba taip pat – tu­rin­ti 18 links­nių, be­veik ne­tu­rin­ti tarp­tau­ti­nių žo­džių, išskirtinė daugeliu ki­tų įdo­mių sa­vy­bių. Lo­ty­nų ir is­pa­nų – to­dėl, kad į ran­kas pa­puo­lė se­ni tar­pu­ka­rio va­do­vė­liai, žo­dy­nai, bu­vo įdo­mu juos pa­var­ty­ti. Dar lat­vių no­rė­jo iš­mok­ti – kaip ar­ti­miau­sių kai­my­nų. Ke­lis­kart vie­šė­da­ma Da­ni­jo­je, tru­pu­tį mo­kė­si tos kal­bos.

„Gra­žus tas no­ras, bet su­pra­tau, kad vis­ko neap­žio­si. Tiek ir mo­ku – kiek­vie­nos kal­bos po ke­le­tą ar ke­lias­de­šimt žo­džių. Tai to­kia aš po­lig­lo­tė sa­vo­tiš­ka“.

Kar­tais Vi­tos gal­vo­je už­gims­ta vi­so­kių kū­ry­bi­nių idė­jų, ku­rios taip ir lie­ka neį­kū­ny­tos. „Neuž­si­ra­ši­nė­ju jų, ne­sau­gau. Gal ne­bu­vo lem­ta, jei­gu jos ta­vęs ne­susp­rog­di­no ir ne­pri­ver­tė im­tis dar­bo“.

Li­ko ne­pa­mi­nė­tas ra­šy­mas. O juk bu­vo me­tas, kai Vi­ta kas­dien pri­sės­da­vo pa­ra­šy­ti. Tas no­ras gal ir ne­bū­tų at­slū­gęs, bet jį, kaip ir ki­tus, pa­si­glem­žė dar­bas mo­kyk­lo­je ir vis dau­giau lai­ko ir vie­tos gy­ve­ni­me uži­man­ti ta­py­ba. Spal­vų tėk­mė bu­vo stip­res­nė už gims­tan­čius no­rus.

Tvar­kos ir va­lios – dau­giau, ne­gu at­ro­do

Vi­ta griau­na dar vie­ną dau­ge­lio žmo­nių įsi­vaiz­da­vi­mą apie sa­ve: kad per gy­ve­ni­mą ir kū­ry­bą ei­na kaip vė­jo gū­sis – lais­vai, spon­ta­niš­kai, sti­chiš­kai. Iš tik­rų­jų – tvar­kos ir va­lios yra daug dau­giau, ne­gu ga­lė­tų at­ro­dy­ti. Dar­bas mo­kyk­lo­je – šven­tas rei­ka­las. Į stu­di­ją ei­na ne to­dėl, kad toks bi­zas užė­jo, o to­dėl, kad tai yra svar­biau­sia jos gy­ve­ni­mo veik­la. Me­tų pra­džio­je (daž­niau­siai moks­lo me­tų) ap­gal­vo­ja pla­nus ir idė­jas – taip ra­miau.

Fan­ta­zi­ja? Taip, ne­ža­bo­ta. Ener­gi­ja? Pa­vy­dė­ti­na. Darbš­tu­mas ir­gi pa­vy­dė­ti­nas. Imp­ro­vi­za­ci­ja – kaip džia­ze: pir­miau­sia daug dar­bo, įval­dy­ta meist­rys­tė, o tuo­met jau ga­li imp­ro­vi­zuo­ti.

Tie­sa, kar­tais pri­rei­kia pri­vers­ti­nės per­trau­kos nuo ta­py­bos. Kar­tais dirb­tu­vė­se bū­na la­bai šal­ta, kar­tais api­ma nuo­var­gis po di­de­lio dar­bo. Kar­tais rei­kia tie­siog leis­ti or­ga­niz­mui pail­sė­ti nuo da­žų ir skie­dik­lių, ku­rių pri­si­kvė­puo­ja ir ku­rie tar­si su­si­ge­ria į odą.

Sa­ko, tą pau­zę iš­tve­rian­ti be kan­čios – ži­no, kad ji bū­ti­na, kad vėl ga­lė­tų ta­py­ti.

Ti­ju vi­ju ir ki­ti kū­ry­bos eta­pai

Pak­laus­ta, ar ga­lė­tų  sa­vo kū­ry­bą su­dė­lio­ti į ko­kias nors len­ty­nas ar eta­pus, Vi­ta ne­trun­ka at­sa­ky­ti. „Ga­lė­čiau, tik­rai ga­lė­čiau. Kai bai­giau ins­ti­tu­tą (tuo­me­tį Šiau­lių pe­da­go­gi­nį, į ku­rį įsto­jo bai­gu­si Čiur­lio­nio me­nų gim­na­zi­ją – V. M.), ne­bu­vo man di­des­nių die­vų už A. Gu­dai­tį, A. Sa­vic­ką. Sė­dė­jau kai­me ir tirš­tais fak­tū­riš­kais po­tė­piais ta­piau spal­vin­gus pa­sto­zi­nius dar­bus. Tai bu­vo ma­no toks eksp­re­sio­nis­ti­nis pe­rio­das.

Kai pra­dė­jau dirb­ti mo­kyk­lo­je, vi­są ma­no ta­py­bi­nį pa­sau­lį ap­ver­tė ma­žu­čių – ant­ro­kų – ta­py­ba. Pa­su­kau į pri­mi­ty­viz­mo pu­sę – ta­da at­si­ra­do tie vi­si skry­nių dang­čiai, gy­ve­ni­mo me­džiai, pa­sa­kos, le­gen­dos su jų he­ro­jais, iki šiol juos ta­pau. Jie pa­pras­tai si­met­riš­ki, juo­se daug li­ni­jų, daug spal­vų – tai bū­din­ga bal­tų ta­py­bai. Ir mo­ty­vai, iki šiol at­pa­žįs­ta­mi – žir­ge­liai, kar­vy­tės, bo­ru­žės, bi­tės, paukš­tu­kai, le­li­jos ir kt. Ži­no­ma, jie per­fra­zuo­ti, su­dė­tin­ges­ni ne­gu ant tų skry­nios dang­čių. Tai eksp­re­sy­vaus pri­mi­ty­viz­mo lai­ko­tar­pis.

O pa­skiau, apie 2002 me­tus, at­si­ra­do teks­tū­ri­niai dar­bai, ku­riuos api­bend­rin­tai va­di­nu ti­ju vi­ju.“

Tie ti­ju vi­ju ne­pa­lei­džia kū­rė­jos iki šiol. Ži­no­ma, ge­ro­kai pa­ki­tę. Pre­ci­ziš­ki, kon­cep­tua­lūs, mu­zi­ka­lūs. Gy­vy­bin­gi ir žė­rin­tys, ku­riuo­se lieps­no­ja net ža­lia spal­va.

Tams­ta mo­ky­to­ja

Tuoj po dai­lės stu­di­jų Pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te Vi­ta Ža­ba­raus­kai­tė pra­dė­jo dirb­ti mo­kyk­lo­je. Dir­ba iki šiol ir to dar­bo nė kar­to nė­ra pa­va­di­nu­si kan­ky­ne, kū­ry­bos truk­džiu ar kaip ki­taip ne­pa­gar­biai. Mo­ko dai­lės ma­žiu­kus ir jau­nuo­lius, sa­ko, su vi­sais įdo­mu ir ma­lo­nu.

„Man tik­rai ma­lo­nu. Kai ma­tai, kad vai­kas tau ly­giai tiek pat ati­duo­da mei­lės ir ši­lu­mos, kiek gau­na iš ta­vęs – di­de­lis džiaugs­mas. Nie­ka­da iš mo­kyk­los ne­si­ver­žiau“, – tei­gia dai­li­nin­kė ir mo­ky­to­ja me­to­di­nin­kė V. Ža­ba­raus­kai­tė.

Pe­da­go­gi­nia­me Vi­tos ke­ly­je yra du ma­žai ži­no­mi, ta­čiau įdo­mūs epi­zo­dai. Pir­ma­sis – įvy­kęs ga­na se­niai, dar prieš stu­di­jas pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te. Nuė­jo pa­dir­bė­ti į vai­kų dar­že­lį auk­lė­to­ja – pa­si­tik­rin­ti, ar iš vi­so ga­lės dirb­ti su vai­kais. Po dvi­de­šim­ties me­tų per žmo­nes iš­gir­do at­si­lie­pi­mą: „La­bai ge­ra auk­lė­to­ja bu­vo, bet ko­dėl ji, at­si­gu­lu­si ant grin­dų, pieš­da­vo?“

Ant­ra­sis – Vi­ta Ža­ba­raus­kai­tė bu­vo Obe­lių dai­lės ug­dy­mo cent­ro įkū­rė­ja ir pir­mo­ji mo­ky­to­ja.

Obe­liai – Ro­kiš­kio ra­jo­ne. Pak­laus­ta, kaip ten at­si­dū­rė, pa­dve­jo­ju­si at­sa­ko:

„Čia iš tos se­ri­jos, kai man rei­kė­jo su­si­krau­ti la­ga­mi­ną ir iš­va­žiuo­ti. Užei­da­vo toks no­ras – ne­bu­vo tur­to, nie­kas ne­ri­šo prie vie­tos.

De­vy­nis mė­ne­sius ten iš­bu­vau ir pa­ju­tau, kad man ten vis­kas per to­li – tė­viš­kė, drau­gai, Šiau­liai. Kai va­žia­vau, taip neat­ro­dė. Ma­niau, gy­ven­siu ro­man­tiš­kai prie van­dens, pro ša­lį plauks bai­da­rės. Nu­va­žia­vau per­tvar­kos lai­kais – Są­jū­dis atė­jo, o lai­vai kaž­kur din­go.

Grį­žau.“

Vis tiek dai­lė

– Ar tau svar­bu, ką apie ta­ve gal­vo­ja ki­ti žmonės – pa­žįs­ta­mi ar ne­pa­žįs­ta­mi, Ar tau svar­bu, ar no­ri­si bū­ti su­pras­tai?

– Ma­nau, kad gy­ve­ni­mas per trum­pas, kad no­rėtum bū­ti su­pras­tas ki­tų. Duok Die­ve, kad už­tek­tų lai­ko su­si­tvar­ky­ti su sa­vi­mi, su sa­vo są­ži­ne, su­pras­ti pa­čiam sa­ve.

– Jei­gu gy­ven­tum ne Šiau­liuo­se, ne Lie­tu­vo­je, tai kur ta­da?

– Ne taip se­niai aš pa­ma­čiau Ita­li­ją. Jei­gu bū­čiau pa­ma­čiu­si Ita­li­ją bū­da­ma aš­tuo­nio­li­kos, ma­nęs čia ne­bū­tų li­kę nė kva­po. Man bū­tų taip tren­kę per sme­ge­nis, kad tik­rai bū­čiau iš­bė­gu­si ten su vi­sais sa­vo la­ga­mi­nais. Bet pa­ma­čiau ta­da, kai jau bu­vo gi­męs tas jaus­me­lis, kad vi­sur ge­rai, bet na­muo­se ge­riau­sia, kai net pa­tys gra­žiau­si kraš­tai jau ne­be­ga­li su­vi­lio­ti. Kai ne­su­vei­kia toks mag­ne­tas, kaip jau­nys­tė­je. La­bai stip­rus nos­tal­gi­jos jaus­mas. Bet kur iš­va­žia­vu­si, po dvie­jų sa­vai­čių aš jau pra­de­du gie­do­ti „Leis­kit į Tė­vy­nę...“

– Jei­gu ne ta­py­ba, tai kas ta­da?

– Galbūt gra­fi­ka, nors... esu aler­giš­ka spaus­tu­vi­niams da­žams.

– O jei­gu ne dai­lė, tai kas ta­da?

– Ne­ga­liu ži­not, tur­būt vis tiek dai­lė.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Vi­ta sa­ko, kad per kiek­vie­ną pa­ro­dą jau­di­na­si taip, lyg tai bū­tų pir­mo­ji pa­ro­da.

Vi­ta Ža­ba­raus­kai­tė kas­met tam­pa vis ryš­kes­niu Šiau­lių mies­to ta­pa­ty­bės ženk­lu.

Pas­ta­rų­jų me­tų V. Ža­ba­raus­kai­tės ta­py­bos dar­bus va­di­na teks­tū­ri­niais, o au­to­rė juos žais­min­gai va­di­na ti­ju vi­ju var­du.