
Naujausios
Miškų reforma: kokia nauda miškams ir regionams?
Pertvarkos kėsinasi į miškininkus. Jei viskas vyks, kaip planuojama, 2018 metais nebeliks 42 šiuo metu šalyje dirbančių urėdijų, o už valstybinius Lietuvos miškus taps atsakinga Vilniuje ar Kaune įkurta vienintelė įmonė.
Ar miškams iškilusi grėsmė? Šiaulių urėdijos vadovas Stasys PALIŠKIS į šį klausimą taria vienareikšmišką „taip“.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
Mokesčiai – iš regiono
– Pasigilinus į aplinkos ministro K. Navicko kalbas apie reformą, atrodytų, kad urėdijų sunaikinimas – nauda Lietuvai, jos regionams ir miškams.
– Raštuose, kuriais šiuo metu tarsi ir mėginama pateisinti reformos reikalingumą bei naudą, įžvelgiu daugybę prieštaravimų.
Ausį rėžia, kai kalbama, kad urėdijų naikinimas – dėl regionų plėtros ar palaikymo. Tokios kalbos net tik nesąžiningos, bet ir klaidina regionų gyventojus. Kur logika: regionų plėtra vyks sunaikinant urėdijas ir visų miškų administravimą perduodant Vilniui.
Juk su tų funkcijų perdavimu iš regionų iškeliaus ir nemaži pinigai. Apie kokią regionų plėtrą galima kalbėti, jeigu tai, kas regionuose duoda pelną ir sumoka didelius mokesčius, norima sunaikinti?
Kur nueis mokesčiai, kuriais iki šiol sėkmingai papildome vietos biudžetą (sumokama apie 53 procentus įvairių mokesčių nuo gaunamų pajamų)? Taigi tie pinigai nueis ten, kur bus pagrindinė įmonė, nes mokesčių, išskyrus pajamų, kurios paskui sugrįžta, niekas neskaido. Tai kas liks čia?
Apie kokią plėtrą galima kalbėti, jei vien mūsų darbuotojų, neaišku, kiek sumažins. Šiaulių urėdijoje dirba 80 specialistų bei darbininkų ir apie 120 smulkiųjų rangos įmonių miško darbininkų. Vietinės rangos įmonės tikrai nesugebės konkuruoti vykstančiuose konkursuose kažkur Vilniuje. Tai mažos įmonės, kurios turi penkis ar šešis pjūklus, kurioms mes padedame, aiškiname, avansu sumokame už darbą, kad tik jie dirbtų.
Nukentės ir smulkios lentpjūvės. Jei perkelsime miškininkystės veiklą į vienos įmonės rankas, smulkios lentpjūvės prieš šalies stambiąsias taps nebekonkurencingos.
Administracija – miškuose
– Viena iš miškų ūkio reformos krypčių – miškininkų veiklos ir prekybos mediena skaidrinimas. Gal tai vis dėlto į naudą?
– Koks pagrindas teigti, kad didins urėdijų veiklos skaidrumą, jeigu nėra užfiksuota nė vieno korupcijos atvejo, kad urėdija, nesilaikydama įstatymo, parceliuotų mišką.
Medienos prekyba vyksta tik elektroniniame aukcione. Ir mes, pardavėjai, net nežinome, nei kiek nupirks, nei kas nupirks. Kaip galima įtakoti tą, kuris nėra žinomas!
Parduodami medieną, penkių procentų tikslumu turime laikytis nustatytos medienos pardavimo kainos – nei mažiau, nei daugiau, kitaip gali tekti mokėti baudas.
Parduodamos medienos kiekis taip pat ribotas, patvirtintas dešimčiai metų. Nėra taip, kad jei brangiau galima parduoti, iškirsime dvigubai, o kitąmet atpigus medienai išvis nekirsime. Privačių miškų savininkai taip elgiasi.
Ketverius metus vyksta elektroninė prekyba – aukcionas. Kiekvienai urėdijai tereikia nurodyti, kokius kiekius ir kokios medienos nori parduoti. Išskyrus malkas ir kirtimo atliekas gyventojams, viskas pardavinėjama tame aukcione.
– Reformos tikslas – sumažinti miškų ūkio administravimo aparatą. Gal palengvės valstybei našta?
– Deklaruojama, kad reforma nusitaikiusi į urėdijų administracijas. Šiaulių urėdijos administracijoje dirba 14 žmonių. Bet tai nereiškia, kad visi tik kontoroje dirba. Vyriausiasis miškininkas kas dieną po miškus laksto, inžinierius su instrumentais rėžia biržes. Tai jie administracija? Administracija jie tiek, kad jų kabinetai urėdijoje.
Pranešime apie reformą deklaruojama, kad žmonių, tiesiogiai dirbančių miške, yra tiek ir tiek. Taigi klausimas, ar tas vyriausiasis miškininkas miške kasdien dirba netiesiogiai, ar miško apsaugos, miškotvarkos inžinieriai dirba ne miške.
Pertvarka – dėl privačių interesų?
– Teigiama, kad urėdijas verčia naikinti Lietuvos siekis būti priimtai į EBPO (Tarptautinė ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija). Gal nėra išeities?
– Niekai. Niekuo nepagrįsti ir absoliutūs niekai. Juk Lenkiją į EBPO priėmė, nors joje dar smulkesni gamybiniai objektai.
Nėra EBPO kategoriško pasakymo, kad privalu sunaikinti urėdijas. Jeigu taip, tai į kiekvieną valstybės įstaigą galima pirštu besti.
– Pagal jus pertvarkos – tikra blogybė. Drįsčiau sakyti, ganėtinai konservatyvus požiūris.
– Aš ne prieš reformas, jas reikėjo vykdyti, ir jau seniai. Ir urėdijų reikėjo mažinti, tiksliau, esamas smulkiausias stambinti. Ir jungti jas reikėjo, kai apie tai buvo prabilta prieš kokius 20 metų. Tokiu atveju iš 42 šalies miškų urėdijų dabar būtų 35.
Bet ne apie skaičių čia kalba. Nemanau, kad skaičius toks ar kitoks kažką lemia. Skalambija, kad 42 urėdijos – per daug. O girininkijų Lietuvoje juk – per 350. Klausimas – kaip sistema veiks, kaip vyks gamyba. Jokio aiškumo.
Šnekame apie regionų politiką, o čia kaip kirviu nukerta. Dabar jau skaičiuojama, kad centre darbuotojų padvigubės. Tai ko siekiama? Reforma – dėl keliolikos žmonių, kurie sėdi rajonuose?
Pokyčiai turi vykti. Bet nereikia daryti iš miškininkų priešų. Mūsų specialybė tokia, kad ne kažin kur nupulsi. Miškininkai – savotiški fanatikai. Patarimų, kaip tvarkyti miškus, duoda visi, bet ar tikrai visi žino, kaip juos tvarkyti?
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Šiaulių urėdas Stasys Pališkis smarkiai abejoja žadamų pertvarkų pagrįstumu. Ilgametis vadovas pasigenda aiškumo.
Šiaulių urėdijos urėdas Stasys Pališkis: „Ir ką reiškia pasakymas – padidinsim dirbančiųjų miške? Iš kur padidinsi, jei jų nėra. Nuvažiuodavo kažkada rangovai moteriškių darbui medelyne – dabar visos išsilakstė. Ką jau kalbėti apie vyrus.“