Naujausios
Išdavystės anatomija, „Zapad“ ir dingę palaikai
Šiauliuose knygą „Išdavystė. Markulio dienoraščiai“ pristatęs istorikas, Seimo narys Arvydas Anušauskas ne tik bandė atskleisti, kas lėmė saugumiečių agento Juozo Markulio pasirinkimą, bet ir ieškojo atsakymo, kur yra Barboros Žagarietės palaikai. Manoma, kad J. Markulis 1963 metais prisidėjo prie palaikų dingimo.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Puiki biografija ir išdavystės
Susitikimu „Iš Lietuvos partizaninio karo istorijos. Karas po karo“ atidarytas Šiaulių universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto diskusijų forumas „Agora“.
Renginyje A. Anušauskas pristatė naujausią savo knygą „Išdavystė. Markulio dienoraščiai“, šią temą pranešimu „Juozo Markulio-Erelio Aš naratyvo ir asmens tapatybės trajektorijos“ pratęsė dr. Nerijus Brazauskas.
A. Anušauskas medžiagą apie J. Markulį rinko ketvirtį amžiaus, rėmėsi archyvų, kolekcininkų medžiaga. Pasakojimą apie knygą jis pradėjo nuo lagamino nuotraukos: praėjusių metų lapkritį jame pasiekė J. Markulio archyvas – dienoraščiai, dokumentai.
Perskaitęs J. Markulio laiškus, susirašinėjimus, dienoraščius, istorikas konstatavo: laiškai labai gražūs, bet tušti. „Po didelio džiaugsmo, gavęs 1 500 puslapių, supratau, kad tai – psichoanalizės užrašai.“
Pasak A. Anušausko, J. Markulio artimieji tikėjosi, kad knygoje jis bus parodytas kaip dvigubas agentas. „Bet tai buvo saugumo, o ne J. Markulio operacija. Jo veiksmus aš vertinu kaip išdavystę. Žmonės, stovėję anoje barikadų pusėje, įvertins kaip puikią slaptą operaciją.“
Medikas, kunigų seminarijos trijų kursų seminaristas, jaunesnysis leitenantas, Lietuvos kariuomenės karo mokyklos aspirantas – tokia spalvinga J. Markulio asmenybės mozaika.
A. Anušauskas kėlė klausimą, kodėl žmogus su puikia biografija pasirinko išdaviko kelią. Vaikystėje, pasak istoriko, J. Markulis dėl savo kilmės (gimė Pitsburge, JAV, į Lietuvą atvyko vartodamas daug angliškų žodžių) sulaukė patyčių. Jau gerokai vėliau, kai save laikė persiauklėjusiu žmogumi, kaimą aprašinėdavo kaip baisiausią tamsybių šaltinį.
Jaunystėje artimi J. Markulio draugai buvo žymūs dvasininkai Mykolas Buožius, Jonas Fabijanskas, vėliau kalinti lageriuose. Karo mokykloje viename kurse mokėsi su Antano Smetonos sūnumi.
J. Markulis buvo tarp dvylikos išrinktųjų karo mokyklos aspirantų, kurie 1937 metais tapo Gedimino ordino trečio laipsnio kavalieriais. Apdovanotas už iškalbą.
Karo mokykloje mokėsi su asmenimis, vėliau pasirinkusiais pasipriešinimo kelią: Mykolu Naujokaičiu, Julijonu Butėnu, Jonu Noreika. J. Noreika 1945–1946 metais kūrė pasipriešinimo organizaciją, kuri pretendavo vadovauti ginkluotam pasipriešinimui. Po sunaikinimo jos pagrindu sovietinis saugumas sukūrė fiktyvią organizaciją, jai vadovauti ėmėsi J. Markulis. Iki šiol istorikai nežinojo, kad J. Markulis su J. Noreika buvo pažįstami dešimtmetį, nuo karo mokyklos laikų. Vėliau agentas vienu iš slapyvardžių buvo pasirinkęs Noreikos vardą.
Dar vienas pažįstamas – Lietuvos laisvės armijos dalyvis, vėliau dailininku tapęs Kazimieras Žaromskis. Po knygos išleidimo su A. Anušausku susisiekė K. Žaromskio našlė. Ji papasakojo apie vyro susidūrimą su J. Markuliu 1986 metais, kai K. Žaromskis iš Niujorko atvyko į Lietuvą. Pasak A. Anušausko, atsitiktinių susitikimų tuo metu nebūdavo – tuo pasirūpindavo sovietinis saugumas.
„Jis spaudžia savo gličia ranka man ranką, o aš galvoju: kada jisai mane išduos?“ – tokį vyro pasakojimą perdavė našlė.
Vakaruose apie J. Markulį ir jo išdavystes buvo plačiai žinoma dėl Juozo Lukšos išleistos knygos „Partizanai“.
Išdavimų mastas
Pasak A. Anušausko, sovietiniam saugumui reikėjo žmonių, kurie padėtų likviduoti ginkluotą pasipriešinimą, darytų įtaką pasipriešinimo dalyviams.
Operacijai planuoti buvo skirta keletas saugumo karininkų, J. Markulio koordinatoriumi paskirtas Ilja Borisovičius Počkajus. J. Markulis rusiškai nemokėjo. „Nors nesusišnekėjo, bendrą kalbą surado“, – sako istorikas.
J. Markulis pasijautė kaip žmogus, darantis sprendimus. Jam, ką tik buvusiam profesoriaus asistentui, buvo pasiūlyta tapti katedros vedėju su profesoriška alga ir profesoriškomis pareigomis. Tuo momentu, kaip LLA narį, J. Markulį sulaiko saugumas, bet kitą dieną paleidžia.
„Jokiuose užrašuose apie jokias jam taikytas prievartos priemones nėra nė žodžio. Jokios prievartos ir nebuvo: tiesiog pasiūlyta gera karjera tuometinėmis sąlygomis. Ir jis tam pasiūlymui nebuvo pasiruošęs atsispirti“, – sako A. Anušauskas.
Operacija vadinosi „Zapad“. A. Anušauskas priminė paralelę tarp pavadinimų – rudenį Rusijos ir Baltarusijos teritorijose vyks kariniai mokymai „Zapad“.
„Nėra reikalo šiuo metu aktyviai kovoti su okupacija, okupantais“ – tokia rengtos operacijos reziumė. Nusiginkluoti, atiduoti ginklus, gauti suklastotus dokumentus ir gyventi kaip visi, nesislėpti.
Tomis sąlygomis, kai jau vyko ginkluota kova, įgyvendinti šį uždavinį buvo sudėtinga. Visgi saugumas nusprendė J. Markulį išnaudoti per fiktyvią organizaciją. MGB žiniomis, J. Markulio dėka, suimta 178 ir nužudyta 18 partizanų.
Viename iš J. Markulio susirašinėjimų A. Anušauskas aptiko duomenis apie 1 400 išduotų dokumentų.
„Sovietinis saugumas sudarė galimybę parduoti pasipriešinimo dalyviams fiktyvius dokumentus. Kai kalbame apie išdavystės mastus, šis skaičius gali būti ir išpūstas, ir tikslus, ir sumažintas. Bet kokiu atveju tai yra to meto realybė – daugybė žmonių patikėjo, kad su dokumentais išsigelbės, išėjo iš miško, tapo saugumo įkaitais, jiems patiems nežinant, vėliau suimti ir sunaikinti.“
Svarbiausia – išlikti
J. Markulis buvo demaskuotas dalyje pasipriešinimo, kitur toliau aukštintas, garbintas. A. Anušauskas citavo laiško fragmentą D. Vaiteliui, Vyčio apygardos vadui. Jame agentas rašė: jei artimoje ateityje pasirodysią apie jį skaudūs, nepagrįsti įtarimai, juos išanalizuosiąs asmeniškai. „Jei atsisakysiu ir neatvyksiu, prašau laikyti išdaviku ir elgtis, kaip rasite tinkamas.“ Ir prirašė, jog šį kartą susitikti negali.
Save J. Markulis tapatino su gydytoju, kuris gydo tautą, o tauta nenori gydytis.
„J. Markulis save pateikinėjo kaip žmogų, kuris gelbsti Lietuvą – reikia nesipriešinti, nežūti, išlikti. Žiūrėdamas filmą „Emilija iš Laisvės alėjos“, taip pat išgirdau vieno iš herojų žodžius, jog svarbiausia yra išlikti. Garsūs, gražūs žodžiai pasisuko viena linkme – išlikti“, – palygino A. Anušauskas.
Galiausiai agentas saugumui tapo nebereikalingas – 1948 metais nugabentas į Leningradą.
„Jūs manęs iki galo neišnaudojote!“ – prieštaravo. Saugumas jam davė algą, butą, ginklą, bet ryšius nutraukė. Į Markulio laišką I. B. Počkajus pirmą kartą atsiliepė 1953 metais, po Stalino mirties.
Barboros Žagarietės paslaptis
Su J. Markuliu siejamas Barboros Žagarietės palaikų dingimas 1963 metais. Dirbdamas Teismo medicinos ekspertizės biuro vedėju, J. Markulis buvo atvykęs į Žagarę mumijos apžiūrėti ir registruoti.
J. Markulis neva yra sakęs, kad palaikų niekas neras. A. Anušauskui nepavyko aptikti jokios užuominos, kuri padėtų įminti šią mįslę, nors J. Markulis buvo pedantiškas kaupikas ir užrašinėtojas.
A. Anušauskas atkreipė dėmesį, kad J. Markulis būdavo įtraukiamas pagrindiniu ekspertu bylose, radus nežinomus palaikus. Jau išėjus knygai jis sužinojo, kad išvadas parašė ir kalbininko Jono Kazlausko mirties byloje. Paskutinis J. Kazlausko pokalbis prieš dingimą buvo su KGB.
A. Anušauskas parodė J. Markulio buto nuotrauką – prieš naktį jis uždėdavo skląstis ant durų ir langų. Nors, artimųjų teigimu, išeiti į miestą baimės nejautęs.
Du liudininkai istorikui tvirtino, kad prieš mirtį J. Markulis pasikvietė kunigą. Spėjama, kad tai buvo jaunystės draugas Jonas Fabijanskas, kalėjęs Vorkutoje. J. Markulis mirė 1987 metų gruodį – Sąjūdžio išvakarėse.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Arvydas Anušauskas medžiagą apie Juozą Markulį kaupė ketvirtį amžiaus.
Arvydas Anušauskas knygoje „Išdavystė. Markulio dienoraščiai“ atskleidžia Juozo Markulio (1913–1987), su kurio vardu siejama viena didžiausių sovietinio saugumo operacijų 1946–1948 metais, istoriją.
Arvydas Anušauskas Juozo Markulio gyvenimą dalija į keturias dalis: iki 1945 metų – Nepriklausomos Lietuvos išugdyto inteligento, iki 1948 metų – Vilniaus universiteto dėstytojo, MGB neeilinio agento, iki 1954 metų – Leningrade „kūrusio save iš naujo“ ir iki 1987 metų – sovietiniam režimui lojalaus Vilniaus universiteto teismo medicinos profesoriaus, ateizmo propagandisto.
