Naujausios
Pirmiausia tėvai turi bendrauti su vaiku ir jį lavinti
Šiaulių universiteto absolventė Beata Juknevičiūtė jau septynerius metus dirba logopedijos srityje, šiemet pelnė Metų logopedės titulą. Pasak specialistės, geriau anksčiau apsilankyti pas logopedą, nei delsti. Bėgant laikui padėti vaikui gali būti vis sunkiau.
– Su kokiais sunkumais ir iššūkiais dažniausiai tenka susidurti darbe?
– Dirbu Vilniaus rajone, todėl didžiausias iššūkis – tai daugiakalbė aplinka. Vartojant dvi ar tris kalbas, vienos iš jų modeliai perkeliami į kitą, pasireiškia kalbų maišymasis, gimtosios kalbos įtaka sunkina antrosios ir/ar trečios kalbos sistemos įsisavinimą. Dėl to sunku sklandžiai reikšti mintis, lėtėja kalbos tempas, atsiranda įvairių tarimo, gramatinių, leksinių bei stilistinių klaidų.
Dažnai tenka susidurti su vaikais, kurie nėra ugdomi savo gimtąja kalba, tačiau turi gimtosios kalbos sutrikimų. Pavyzdžiui, vaikų gimtoji kalba yra rusų, jie ja kalba namuose, tačiau ugdomi lietuvių kalba arba lenkų kalba. Tai yra didelė problema, jei neišlavėjęs gramatinis supratingumas ar nepakankamai išlavėjusi rišlioji kalba – gimtoji, o jie ugdomi kita kalba.
– Su vaikais dirbti yra sudėtinga, kaip jums pavyksta juos sudominti?
– Nuoširdumas, meilė ir susidomėjimas jų veiklomis – vaikų pomėgiai, patinkantys animaciniai filmai, papildomi būreliai yra įtraukiami į užsiėmimus. Svarbu, kad vaikai norėtų ateiti ir dirbtų, todėl kuriamos pasakos artikuliacinei mankštai atlikti, kuriami stalo žaidimai – garsų įtvirtinimui, paruošiu pateiktis, naudoju įvairias kompiuterines programas ir panašiai.
Būdų ir metodų yra labai daug, pavyzdžiui, kartais leidžiu pasirinkti patiems užduotį iš pasiūlytų kelių variantų. Viskas priklauso nuo logopedo, jo kūrybiškumo ir žaismingumo.
– Papasakokite, kaip atrodo jūsų darbo diena, užsiėmimai su vaikais?
– Visų pirma, logopedė turi įvertinti vaiko kalbą. Užsiėmimai planuojami, ruošiamos metodinės priemonės atsižvelgiant į vaiko poreikius.
Mokomės taisyklingai tarti garsus, laviname rišliąją kalbą, turtiname žodyną, laviname smulkiąją motoriką, mankštiname lūpas, liežuvį ir panašiai. Atsižvelgiant į vaikų pomėgius, kuriu stalo žaidimus, pateiktis, taip pat savo darbe naudoju „Warnke“ metodiką, pseudožodžius ir pseudotekstus. Stengiuosi, kad darbas vyktų žaidybine forma. Metodus, priemones parenku atsižvelgiant į kiekvieną vaiką.
– Kokiomis problemomis, kalbos ir kalbėjimo sutrikimais dažniausiai skundžiasi ir kreipiasi tėvai dėl savo vaikų?
– Dažnai tenka susidurti su nesudėtingomis – kaip garsų netarimas. Kadangi dirbu daugiakalbėje aplinkoje, dažnai vaikai painioja kelias kalbas, nelinksniuoja žodžių, prie kitos kalbos prideda lietuviškas galūnes ir panašiai. Taip pat tenka dirbti su nekalbančiais vaikais.
– Kaip dirbama su nekalbančiais vaikais?
– Yra įvairių būdų, dažniausiai dirbama dažnai kartojant vaiko matomų ir sutinkamų daiktų pavadinimus, apibūdinant veiksmus ir jausmus, kurie paskatina vaiką kalbėti.
Reikia kalbėti ne vaikui, bet su vaiku, tai reiškia, kalbant laukti atsakymo, įsitikinti, kad vaikas klausosi, bando suprasti, apie ką su juo kalbama. Reikėtų kalbėti apie šeimos narius, darbus, išgyvenimus. Kai kurie sieja garsažodžius su žodžiais: kamuolys – bam, mašina – brm, katinas – miau ir panašiai.
Kiekvienas vaikas yra individualus, ir negalima pasakyti, kada jis pradės kalbėti rišliais, kad ir dviejų žodžių sakiniais. Vieni vaikai pradeda nuo bendravimo žodžių: „ne“, „taip“, „noriu“, „ap“ ir tik vėliau „mano“, „aš“. Kiti dažniau vartoja daiktų pavadinimus. Tačiau tiek vienu, tiek kitu atveju didžiausią įtaką daro vaiko kalbos lavinimas namuose.
– Kaip lavinti vaikus ir taip užbėgti kalbos problemoms už akių?
– Norėčiau patarti tėvams kalbėtis su vaikais jų gimtąja kalba. Reikėtų rasti laiko bendrauti su vaiku, kartu pažaisti, piešti, dainuoti, vaidinti pasakas, išėjus pasivaikščioti – aptarti, ką mato, noriai atsakyti į vaiko klausimus. Labai svarbu skaityti vaikui, taip turtės žodynas, formuosis išraiškinga kalba.
Tai bendros rekomendacijos, nes sutrikimų priežastys gali būti įvairios, ir fiziologinės, kai būtina ne tik logopedo, bet ir kitų medikų pagalba, todėl kilus įtarimams, rekomenduoju kreiptis į specialistus.
– Kokie signalai išduoda, kad laikas kreiptis į logopedą? Ir kada tai daryti geriausia?
– Trumpai į tokį klausimą atsakyti labai sudėtinga. Reikia suprasti ir žinoti vaiko kalbos raidą, nes kiekvienas vaiko amžiaus tarpsnis yra labai svarbus: ar vaikas guguoja, čiauška, kiek yra garsų, ar pirmais gyvenimo metais yra prasmingi žodžiai, ar vėliau vaikas kalba tik sava kalba, kurios niekas nesupranta, ar supranta tik šeimos nariai.
Penkerių metų vaikas turi mokėti tarti visus kalbos garsus, o atėjęs į mokyklą kalbėti gramatiškai taisyklingais sakiniais, mokėti rišliai pasakoti, apibūdinti.
Klaidinga manyti, jog nereikia skubėti kreiptis į specialistą. Geriau anksčiau apsilankyti pas logopedą, kuris įvertins vaiko kalbos vystymosi ypatumus ir patars tėvams, nes bėgant laikui padėti vaikui gali būti vis sunkiau. Todėl tik kilus įtarimui, kad vaikui sunku kalbėti, jam trūksta žodžių, netaisyklingai taria garsus, savo norus nuolat rodo ranka, geriau pasitarti su specialistais, nes neprarasite brangaus laiko, o galimi kalbos sutrikimai neįsigalės ir nepagilės.
Dovilė Cicėnaitė-Kaveckienė, Šiaulių universiteto Komunikacijos, rinkodaros ir neakademinės veiklos tarnybos vyresnioji specialistė
ŠU nuotr.
Lietuvos logopedijos asociacija metų logopede išrinko Beatą Juknevičiūtę.