VAU – ypatingos vestuvės!

VAU – ypa­tin­gos ves­tu­vės!

„Leng­viau bū­tų pa­sa­ky­ti, ko ves­tu­vių pla­nuo­to­jos ne­da­ro, nei iš­var­din­ti tai, ką da­ro“, – juo­kia­si „By Ba­cio“ ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rė, ves­tu­vių pla­nuo­to­ja Jo­li­ta Ga­sai­tie­nė. Jau 11 me­tų gra­žiau­sias šven­tes pla­nuo­ti pa­de­dan­ti mo­te­ris pa­ta­ria, kaip su­reng­ti ypa­tin­gas ves­tu­ves.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

Ves­tu­vių pla­nuo­to­jos – ne tik fil­muo­se

– Nuo ko vis­kas pra­si­dė­jo, kaip ta­po­te ren­gi­nių, ves­tu­vių pla­nuo­to­ja?

– Prieš 11 me­tų atė­jo lai­kas, ka­da vi­si drau­gai ir pa­žįs­ta­mi pra­dė­jo tuok­tis. Pas­te­bė­jau, kad šven­tės or­ga­ni­za­vi­mas nė­ra leng­vas, vi­suo­met ma­lo­nu­mą tei­kian­tis pro­ce­sas.

Ma­nau, ves­tu­vių pla­nuo­to­jo pro­fe­si­ja atei­ty­je bus la­bai per­spek­ty­vi, nes kol kas dar vy­rau­ja ten­den­ci­ja, kai žmo­nės kiek įma­no­ma dau­giau vis­ką sten­gia­si pa­si­da­ry­ti pa­tys.

Anks­čiau ves­tu­vių pla­nuo­to­jas ma­ty­da­vo­me tik fil­muo­se. To pra­di­nin­kė Lie­tu­vo­je – Kris­ti­na Kai­ka­rie­nė, ku­ri tuo­met bu­vo ant ban­gos. Ves­tu­vių pla­nuo­to­ja bu­vo ma­dos ir pra­ban­gos rei­ka­las, šia pa­slau­ga nau­do­jo­si už­sie­ny­je gy­ve­nan­tys lie­tu­viai.

Da­bar to­kios ten­den­ci­jos ne­bė­ra, bet vis vien dau­giau krei­pia­si jau­nie­ji gy­ve­nan­tys ne Lie­tu­vo­je. Tai la­bai pa­to­gu, nes jie grįž­ta sa­vai­tę iki ves­tu­vių, o vis­kas jau bū­na su­pla­nuo­ta, su­ruoš­ta, su­dė­lio­ta.

– Ka­da ver­ta rink­tis ves­tu­vių pla­nuo­to­ją, o ka­da pa­si­kliau­ti sa­vo jė­go­mis?

– Žmo­gus tu­rė­tų pa­gal­vo­ti ar tu­ri lai­ko, jė­gų, no­ro or­ga­ni­zuo­ti šven­tę pa­ts. Ap­gal­vo­ti vi­są ar­ti­mų­jų ra­tą, gal­būt se­suo flo­ris­tė, dė­dė fo­tog­ra­fas... Tuo­met jie ga­lė­tų pa­gel­bė­ti, pa­tar­ti. Rei­kė­tų ne­per­ver­tin­ti sa­vo jė­gų ir pa­si­nau­do­ti ar­ti­mų­jų pa­gal­ba, nes pa­sku­ti­nės sa­vai­tės dar­bai daž­nai lie­ka ne­pa­da­ry­ti.

Daž­nai nuo­ta­kai ves­tu­vių pla­na­vi­mas bū­na ap­skri­tai vie­nas pir­mų­jų di­des­nių ren­gi­nių ku­rį ten­ka pla­nuo­ti. Tai at­ne­ša la­bai daug rū­pes­čių, stre­so, eks­pe­ri­men­tas ga­li pa­vyk­ti, ar­ba ne.

Leng­viau bū­tų pa­sa­ky­ti, ko ves­tu­vių pla­nuo­to­jai ne­da­ro, nei iš­var­din­ti tai, ką da­ro. Nuo­ta­ka gy­ve­ni­me su­si­tuo­kia tik vie­ną kar­tą, įsi­vaiz­duo­ki­te, kiek kar­tų ves­tu­vių pla­nuo­to­ja iš­gy­ve­na tą pa­čią emo­ci­ją.

Jei jau­nie­ji pa­rei­gin­gi, įpras­tai pla­na­vi­mas pra­si­de­da prieš me­tus. Pla­nuo­to­jas vi­suo­met pa­ta­ria, ka­da rei­kė­tų ko­kią pa­slau­gą už­si­sa­ky­ti, kad ne­bū­tų per vė­lu. Pa­vyz­džiui, so­dy­bas rei­kia už­sa­ky­ti prieš me­tus, gė­les už­sa­ko­me likus sa­vai­tei iki vestuvių.

Aš pa­ti da­ly­vau­ju ir šven­tė­je, sten­giuo­si jau­nie­siems in­di­vi­dua­liai su­dė­lio­ti pro­gra­mą. La­bai mėgs­tu bend­rau­ti, pa­žin­ti jau­nuo­sius, su­ras­ti kab­liu­kų, ku­rie ves­tu­vių die­ną jiems su­teik­tų daug džiaugs­min­gų emo­ci­jų.

Iš­siaiš­ki­nu, kas ypa­č svar­bu, ką per ves­tu­ves rei­kė­tų nu­ty­lė­ti, ko ne­pas­te­bė­ti. Bū­na įvai­rių si­tua­ci­jų san­ty­kiuo­se su ar­ti­mai­siais, to­dėl svar­bu iš­girs­ti jau­nų­jų pra­šy­mus. Jei yra tar­pu­sa­vio su­si­kal­bė­ji­mas – šven­tė bū­na to­bu­la.

Su­dė­tin­giau­sia sa­va­ran­kiš­kai su­koor­di­nuo­ti pa­čią ves­tu­vių die­ną. Ka­dan­gi ži­nau, kiek jė­gų tai kai­nuo­ja, man nuo­šir­džiai gai­la jau­nų­jų, ku­rie pa­tys laks­to ves­tu­vių die­ną ir pra­ran­da šven­ti­nį džiaugs­mą.

Da­rant vis­ką pa­tiems, rei­kė­tų paieš­ko­ti or­ga­ni­zuo­tų žmo­nių iš ar­ti­mų­jų ra­to, iš­nau­do­ti jų pa­gal­bą, su­skirs­ty­ti už­duo­tis – kas paims gė­les, kas užims sve­čius, nu­ro­dys, kur ka­da jiems ei­ti.

Pas­te­li­nių spal­vų pa­le­tė

– Ko­kios šių me­tų ves­tu­vių ten­den­ci­jos? Ko­kios ma­dos vy­rau­ja?

– Vis dar po­pu­lia­rus rus­tic sti­lius su daug ža­lu­mos, pa­pras­tų sko­nin­gų de­ta­lių iš­lai­ky­mas, vy­rau­ja na­tū­ra­lūs, že­mės at­spal­vių, gam­tos teks­tū­rų de­ko­ro ele­men­tai.

De­ko­ras da­ro­mas at­si­žvel­giant į šven­tės vie­tą, sti­lių. Te­ma pa­si­ren­ka­ma re­čiau. Esu ren­gu­si ves­tu­ves jū­ros te­ma, ka­dan­gi jau­nie­ji bu­vo su­si­ža­dė­ję Ka­ri­buo­se.

Re­ko­men­duo­ju pa­si­rink­ti ko­kią nors spal­vų ga­mą, ku­ri ar­ba kaž­ką reikš­tų, ar­ba la­bai pa­tik­tų jau­nie­siems. Blo­gų spal­vų nė­ra, tik rei­kia mo­kė­ti jas su­de­rin­ti.

Anks­čiau orien­tuo­da­vo­mės į dvi spal­vas, o da­bar po­pu­lia­riau pa­ste­li­nių spal­vų pa­le­tė. Per­nai la­bai po­pu­lia­rus bu­vo raus­vos spal­vos at­spal­vis dus­ty ro­se ar­ba ro­ži­nio kvar­co at­spal­vis, de­ri­na­mas su pil­kais, kū­no spal­vos to­nais. Po­pu­lia­ru tarp pa­ste­li­nių spal­vų įdė­ti švie­čian­čių, tvis­kan­čių ele­men­tų, pa­vyz­džiui, auk­so spal­vos.

Vi­suo­met siū­lau orien­tuo­tis ne į ma­das, o į tai, kas priim­ti­na pa­tiems jau­nie­siems. Svar­biau­sia su­pras­ti, ko jie iš tik­rų­jų no­ri. Daž­nai klau­siu, ar to no­ri jie pa­tys, ar tie­siog kaž­kur pa­ma­tė, gir­dė­jo, kaž­kas taip da­rė... Nuo dirb­ti­nių da­ly­kų daž­niau­siai at­kal­bu. In­di­vi­dua­lu­mas ves­tu­vė­se su­ku­ria su­pe­ri­nius ak­cen­tus!

– Į ką la­biau­siai rei­kė­tų at­kreip­ti dė­me­sį pla­nuo­jant ves­tu­ves? Kur la­biau­siai ver­ta in­ves­tuo­ti?

– Pag­rin­di­niai da­ly­kai – po­bū­vio vie­ta, ren­gi­nio ve­dė­jas, fo­tog­ra­fas. Juos siū­ly­čiau rink­tis la­bai at­sa­kin­gai, rem­tis re­ko­men­da­ci­jo­mis, bū­ti­nai su­si­tik­ti pa­si­kal­bė­ti gy­vai.

Tu­ri su­tap­ti au­ros, pa­ma­ty­ti, kad ta­ve su­pran­ta, kal­ba­te apie tą pa­tį. Jei jau­ti, kad kaž­kas ne taip, ge­riau dar paieš­ko­ti. Aš tu­riu nuo­la­ti­nius ve­dė­jus su ku­riais dir­bu. Pa­ma­čiu­si jau­nuo­sius pa­siū­lau at­si­žvelg­da­ma į juos, su kuo ver­čiau­sia su­si­tik­ti.

Kar­tais di­de­lę biu­dže­to da­lį jau­nie­ji iš­lei­džia trans­por­tui. Tai toks da­ly­kas, ku­ris kai­nuo­ja, bet ne­su­ku­ria vau efek­to. Gal­būt ga­li­ma pa­gal­vo­ti apie drau­gų, pa­žįs­ta­mų au­to­mo­bi­lį ir šio­je vie­to­je su­tau­py­ti.

Bū­na, pri­si­per­ka daug įvai­rių, skir­tin­gų sti­lių de­ko­ra­ci­jų, lem­pu­čių. Vė­liau no­ri jas pa­nau­do­ti, bet nei kar­tu, nei at­ski­rai jos neat­ro­do ge­rai. Daug pi­ni­gų iš­lei­džia­ma smul­kioms de­ta­lėms, ku­rias pa­skui sun­ku su­de­rin­ti. Ver­čiau in­ves­tuo­ti į vien­ti­są de­ko­rą.

Ma­no pa­ste­bė­ji­mu, įve­dus eu­rą ves­tu­vės pa­bran­go dvi­gu­bai, dau­ge­lis pa­slau­gų tie­kė­jų ge­ro­kai suap­va­li­no kai­nas. Ne pa­slap­tis, pa­bran­go mais­tas, ta­čiau ki­tos kai­nos išau­go vi­sai be pa­grin­do. Anks­čiau už 30 tūk­san­čių li­tų (apie 10 tūkst. eu­rų) bu­vo ga­li­ma su­reng­ti to­kią pat šven­tę, kaip da­bar už 20 tūks­tan­čių eu­rų. Tiek pre­li­mi­na­riai ten­ka iš­leis­ti, jei ves­tu­vė­se pla­nuo­ja da­ly­vau­ti per 50 žmo­nių.

– Kaip šven­tę pa­da­ry­ti ypa­tin­gą, neiš­lei­džiant tiek daug pi­ni­gų?

– La­bai svar­bu at­si­žvelg­ti į tai, kad ne­ma­žą biu­dže­to da­lį ati­ma nak­vy­nė, prie to pri­si­de­da mais­tas, gė­ri­mai, mu­zi­kan­tai. Ši­to at­si­sa­kius nu­kren­ta di­de­lė da­lis iš­lai­dų. Šiau­liuo­se ga­li­ma suor­ga­ni­zuo­ti šven­tę mies­te, kur pa­to­gu grįž­ti tak­si.

Kalbant apie de­ko­rą ga­li­ma su­žais­ti ne­di­de­lė­mis de­ta­lė­mis, iš­nau­do­ti po­bū­vio vie­tos pri­va­lu­mus. Ren­kan­tis šven­tės vie­tą pa­tar­čiau iš­siaiš­kin­ti, ką ji duo­da: ar tu­ri ap­va­lius sta­lus, kė­des, už­klo­tus, me­džia­gi­nes ser­ve­tė­les, stal­tie­ses, ver­ta pa­si­žiū­rė­ti kaip at­ro­do in­dai, įran­kiai, ar už juos rei­kia pa­pil­do­mai mo­kė­ti.

Pas­ta­ruo­ju me­tu po­pu­lia­rė­ja ne­di­de­lės vie­nos die­nos šven­tės, kai jau­nie­ji va­ka­re ar ki­tą die­ną iš­va­žiuo­ja į po­ves­tu­vi­nę ke­lio­nę.

Ža­vus va­rian­tas, kuo­met šven­tę su­da­rė ves­tu­vių ce­re­mo­ni­ja ir po­bū­vis iki 22 val. va­ka­ro, jau­nų­jų šo­kio. Va­ka­ro me­tu gro­jo kla­si­ki­nė mu­zi­ka, sty­gi­nis kvar­te­tas. Ži­no­ma, toks va­rian­tas tin­ka ne vi­siems, ta­čiau ten ti­ko to­bu­lai.

Rei­kė­tų ne­pa­mirš­ti, kad ves­tu­vių šven­tė yra jau­nie­siems – jie vi­sų pir­ma tu­ri žiū­rė­ti sa­vo no­rų ir lū­kes­čių, o ne da­ry­ti kaip kaž­kas ti­ki­si. La­bai gai­la, kai šven­tė­je jau­nie­ji už­mirš­ta sa­ve. Sten­giuo­si, kad jau­nie­ji ves­tu­vių die­ną tu­rė­tų kuo ma­žiau rū­pes­čių.

Jau­nie­siems svar­bu pa­gal­vo­ti apie juos džiu­gi­nan­čius in­di­vi­dua­lius da­ly­kus. Su di­džė­ju­mi ar gru­pe ap­tar­ti mė­gia­mą mu­zi­ką. La­bai sma­gu, kad žmo­nės vis la­biau do­mi­si, ką val­go, ieš­ko gur­ma­niš­ko mais­to. Ga­li­ma už­si­sa­ky­ti ir ži­no­mą vir­tu­vės še­fą, ku­ris su­ruoš­tų kaž­ką ypa­tin­go.

Esu or­ga­ni­za­vu­si gim­ta­die­nio šven­tę, ku­rios pa­grin­di­nis ak­cen­tas bu­vo iš­skir­ti­nis mais­tas. Du vir­tu­vės še­fai ga­mi­no prie žmo­nių akių ita­liš­kus le­dus nau­do­jant skys­tą azo­tą, pro­ce­sas sve­čiams bu­vo įdo­mes­nis už vi­dur­nak­čio fe­jer­ver­kus. Tai su­kė­lė daug nau­jų įspū­džių ir po­ty­rių, ku­rie daž­niau­siai lie­ka žmo­nių at­min­ty­je.

– Ar šiau­lie­čiai ski­ria­si nuo ki­tų mies­tų jau­nų­jų?

– Ka­dan­gi dir­bu vi­so­je Lie­tu­vo­je pa­ste­biu, kad Vil­niu­je gy­ve­nan­tys žmo­nės yra la­biau sa­ve paa­na­li­za­vę, lais­ves­ni, la­biau žiū­ri į sa­vo po­rei­kius. Šiau­liuo­se žmo­nės šiek tiek kuk­les­ni, komp­lek­suo­ja, gal­būt kaž­kas ne­pa­tiks ko­kiai te­tai, gal ne­da­ry­ti, nes ap­lin­ki­niai ne­sup­ras... Blo­giau­sia, kuo­met jau­nie­ji bi­jo sve­čių reak­ci­jos.

– Ko­kios svar­biau­sio ste­reo­ti­po apie ves­tu­ves siū­ly­tu­mė­te at­si­sa­ky­ti?

– Aš ap­skri­tai esu ste­reo­ti­pų lau­žy­to­ja. Man nie­kad ne­pa­ti­ko tra­di­ci­nės di­de­lės lie­tu­viš­kos ves­tu­vės, ku­rios trun­ka dvi die­nas, su pirš­liais, ne vi­siš­kai lie­tu­viš­kais pa­pro­čiais, ne­tu­rin­čiais gi­lių pra­smių.

Vis­ko kas dirb­ti­na siū­lau at­si­sa­ky­ti. Iš­ly­dė­ji­mas iš na­mų taip pat ne­bė­ra pra­smin­gas, nes dau­ge­lis ne­be­gy­ve­na tė­vų na­muo­se, ri­tua­las ne­be­ten­ka pra­smės. Vi­suo­met siū­lau iš­sau­go­ti tra­di­ci­nį tė­ve­lių pa­si­ti­ki­mą su duo­na ir drus­ka bei pra­smin­gą šei­mos ži­di­nio per­da­vi­mą.

To­bu­los šven­tės re­cep­tas man – ro­man­ti­ka, mei­lė, šei­mos ver­ty­bių puo­se­lė­ji­mas, gra­žios pa­sa­kos kū­ri­mas.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rė, ves­tu­vių pla­nuo­to­ja Jo­li­ta Ga­sai­tie­nė jau­nie­siems pa­ta­ria ren­giant sa­vo ves­tu­vių šven­tę at­si­žvelg­ti į sa­vo in­di­vi­dua­lu­mą, su­pras­ti ko no­ri jie pa­tys, o ne ko ti­ki­si ap­lin­ki­niai.

Ves­tu­vių pla­nuo­to­ja Jo­li­ta Ga­sai­tie­nė siū­lo ves­tu­vė­se at­si­sa­ky­ti vis­ko, kas yra dirb­ti­na ir ne­pras­min­ga.

„By Ba­cio“ ar­chy­vo nuo­tr.

Sal­dus sta­las ves­tu­vių šven­tė­je ga­li bū­ti ne tik sti­lin­gai de­ko­ruo­tas, bet ir gur­ma­niš­kas.

Ža­vin­gas ak­cen­tas – se­no­vi­nė ra­šo­mo­ji ma­ši­nė­lė, ku­ria sve­čiai ra­šė pa­lin­kė­ji­mus jau­nie­siems.

Ves­tu­vių pla­nuo­to­ja re­ko­men­duo­ja at­kreip­ti dė­me­sį į šven­tės vie­tą, ku­rio­je vyks po­bū­vis, prie to de­rin­ti spal­vi­nę ga­mą, sti­lis­ti­ką.