Vejos priežiūra pavasarį

Ve­jos prie­žiū­ra pa­va­sa­rį

Veš­li, iš­puo­se­lė­ta ve­ja – dau­ge­lio sva­jo­nė. Ta­čiau tik nuo mū­sų pa­stan­gų pri­klau­sys, ar ji taps na­mų ap­lin­kos puoš­me­na. Dar­bų im­tis rei­kė­tų jau da­bar.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Ve­jai rei­kia oro

Pir­mas žings­nis – pra­džiū­vus dir­vai, vė­duok­li­niu grėb­liu nuo ve­jos nu­grėb­ti už­si­li­ku­sius per­nykš­čius la­pus, ša­ke­les, žo­lės sta­ga­rus. Grė­biant ve­ją, ne tik su­ren­ka­mos šiukš­lės, bet ir pa­ke­lia­ma žo­lė.

Jei­gu ve­ja in­ten­sy­viai nau­do­ja­ma, pa­vyz­džiui, nuo­lat min­do­ma, ant jos žai­džia vai­kai, laks­to au­gin­ti­niai, lai­kui bė­gant dir­vo­že­mis su­tan­kė­ja ir su­pras­tė­ja dir­vos vė­di­ni­mas (ae­ra­ci­ja). Ve­jos gro­žis ir veš­lu­mas nu­ken­čia ir tuo­met, kai apa­ti­nia­me jos sluoks­ny­je su­si­da­ro vel­ti­nis (maž­daug 1 cm sto­rio ap­mi­ru­sios žo­lės ir ki­tų or­ga­ni­nių at­lie­kų da­ri­nys), vei­sia­si sa­ma­nos, pikt­žo­lės.

Šiau­liuo­se įsi­kū­ru­sios bend­ro­vės „Val­man­ta“, už­sii­man­čios ap­lin­kos prie­žiū­ros tech­ni­kos pre­ky­ba ir re­mon­tu, va­dy­bi­nin­kas Os­val­das Va­lan­ti­na­vi­čius pa­ta­ria, kaip dir­vos vė­di­ni­mo pro­ble­mą ga­li­ma iš­spręs­ti ae­ruo­jant ir ska­ri­fi­kuo­jant ve­ją. Šią pro­ce­dū­rą rei­kia at­lik­ti kar­tą per se­zo­ną, ge­riau­sia – pa­va­sa­rį.

Ae­ra­to­rius ir ska­ri­fi­ka­to­rius yra į žo­liap­jo­vę pa­na­šūs įren­gi­niai. Abu įren­gi­niai iš­plė­šia ir su­ren­ka vel­ti­nį, sa­ma­nas bei su­rai­žo dir­vą, kad į ją ga­lė­tų pa­tek­ti oras.

Ae­ra­to­riai yra „minkš­tes­niais“ pei­liais ir švel­niau „iš­šu­kuo­ja“ ve­ją. Ska­ri­fi­ka­to­riaus pei­liai yra ašt­rūs ir tvir­ti, ir jie dir­vą ga­li su­rai­žy­ti iki 6 cen­ti­met­rų gy­lio, ta­čiau spe­cia­lis­tas sa­ko, kad už­ten­ka pa­da­ry­ti 1–3 cen­ti­met­rų gy­lio rė­žius. Gi­liau rai­žant ve­ją ga­li­ma pa­žeis­ti žo­lių šak­nis.

Ve­jos ae­ra­vi­mas pa­di­di­na lai­du­mą van­de­niui, pa­ge­ri­na trą­šų įsi­sa­vi­ni­mą, žo­lė ge­riau šak­ni­ja­si, in­ten­sy­viau for­muo­ja­si nau­ji žo­lių ūg­liai.

Jei­gu ve­ja uži­ma ne­di­de­lį plo­tą, jos vė­di­ni­mą ga­li­ma at­lik­ti so­do ša­kė­mis – ga­na tan­kiai su­ba­dy­ti ve­ją maž­daug 10 cen­ti­met­rų gy­liu.

Kal­ki­ni­mas, mul­čia­vi­mas ir trę­ši­mas

Kas 3–6 me­tai pa­ta­ria­ma ve­ją kal­kin­ti do­lo­mit­mil­čiais (200 gra­mų kvad­ra­ti­niam met­rui). Leng­vi prie­smė­lio dir­vo­že­miai pa­pras­tai kal­ki­na­mi kas 3–4 me­tai, sun­kes­ni prie­mo­lio dir­vo­že­miai kal­ki­na­mi kas 5–6 me­tai. Ge­riau­sias kal­ki­ni­mo lai­kas – anks­ty­vas pa­va­sa­ris ar­ba vė­ly­vas ru­duo.

Tręš­ti ve­ją rei­kia ke­lis kar­tus per se­zo­ną. Pa­va­sa­rį ve­jai ypač rei­ka­lin­gos azo­to trą­šos. Azo­tas ska­ti­na ve­lė­nos su­tan­kė­ji­mą, žo­lėms su­tei­kia sod­riai ža­lią spal­vą, slo­pi­na pikt­žo­lių au­gi­mą. Pa­kan­ka­mai ap­rū­pin­tos azo­tu, žo­lės at­spa­res­nės saus­roms.

Po pir­mo pjo­vi­mo ve­ją rei­kia pa­tręš­ti azo­to, fos­fo­ro ir ka­lio trą­šo­mis (30 gra­mų trą­šų vie­nam kvad­ra­ti­niam met­rui).

Jei­gu vie­to­mis ve­ja su­ny­ku­si, to­se vie­to­se rei­kia pa­pil­do­mai įterp­ti ve­jos sėk­lų.

Jei­gu ve­jo­je ne­daug pikt­žo­lių, jas ga­li­ma tie­siog iš­ra­vė­ti. Jei­gu pikt­žo­lių daug, pa­to­giau­sia nai­kin­ti nu­purš­kiant ve­ją her­bi­ci­dais.

Ve­jos mul­čia­vi­mas pa­de­da iš­ly­gin­ti ne­di­de­lius ne­ly­gu­mus, už­den­gia ap­nuo­gin­tas šak­nis, ska­ti­na šak­ni­ji­mą­si, di­di­na dir­vo­že­mio pra­lai­du­mą. Mul­čias pa­pras­tai ruo­šia­mas iš dur­pių, der­lin­gos že­mės ir smė­lio, at­si­žvel­giant į dir­vo­že­mio ti­pą.

Mo­lin­goms dir­voms ima­ma vie­na da­lis dur­pių, dvi da­lys der­lin­gos že­mės, ke­tu­rios da­lys smė­lio. Prie­mo­lio dir­vo­že­miui – da­lis dur­pių, ke­tu­rios da­lys der­lin­gos že­mės, dvi da­lys smė­lio. Smė­lio ir prie­smė­lio dir­voms – dvi da­lys dur­pių, ke­tu­rios da­lys der­lin­gos že­mės, vie­na da­lis smė­lio.

Vie­nam kvad­ra­ti­niam met­rui rei­kia apie 1–2 ki­log­ra­mų mul­čio. Jis pa­sklei­džia­mas grėb­liu ir su­vo­luo­ja­mas.

O. Va­lan­ti­na­vi­čius at­krei­pia dė­me­sį, kad pa­va­sa­rį ne­rei­kė­tų sku­bė­ti pjau­ti ve­jos – leis­ti jai užaug­ti iki maž­daug 10 cen­ti­met­rų aukš­čio. Pir­mą kar­tą pa­ta­ria­ma nu­pjau­ti tik žo­lės vir­šū­nes (apie 2 cm), maž­daug po sa­vai­tės pa­trum­pin­ti dar ke­liais cen­ti­met­rais. Įp­ras­tai de­ko­ra­ty­vi ve­ja pjau­na­ma 4–6 cen­ti­met­rų aukš­čio.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Ae­ra­to­rius pa­na­šus į žo­liap­jo­vę. Jis „iš­šu­kuo­ja“ ve­ją, su­rink­da­mas į spe­cia­lią tal­pyk­lą sa­ma­nas ir po ve­ja esan­tį vel­ti­nį bei spe­cia­liais pei­liais su­rai­žy­da­mas dir­vo­že­mį, kad šis gau­tų dau­giau de­guo­nies.

Ve­jos ae­ra­vi­mas pa­di­di­na lai­du­mą van­de­niui, pa­ge­ri­na trą­šų įsi­sa­vi­ni­mą, žo­lė ge­riau šak­ni­ja­si, in­ten­sy­viau for­muo­ja­si nau­ji žo­lių ūg­liai.