Skutinėti margučiai artina Velykas

Sku­ti­nė­ti mar­gu­čiai ar­ti­na Ve­­ly­­kas

Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je eks­po­nuo­ja­mi be­veik du šim­tai za­ra­siš­kės Vir­gi­ni­jos Žu­kaus­kai­tės-Ka­zan­ce­vie­nės sku­ti­nė­tų mar­gu­čių. Smul­ku­čiais raš­tais sku­ti­nė­ti kiau­ši­niai įver­tin­ti ne vie­nu ap­do­va­no­ji­mu.

Ži­vi­lė KA­­VA­­LIAUS­­KAI­­TĖ

zivile@skrastas.lt

Su­ža­vė­jo sku­­ti­­nė­­ji­­mas

Už stik­lo ant šie­no iš­dė­lio­ti 190 sku­ti­nė­tų viš­tos kiau­ši­nių ir trys stru­čio. Dar apie 160 V. Žu­kaus­kai­tės-Ka­zan­ce­vie­nės mar­gu­čių eks­po­nuo­ja­mi Pa­ne­vė­žy­je. Mar­gu­čių raš­tai – įvai­riau­si, iš­sku­ti­nė­ti sun­kiai įsi­vaiz­duo­ja­mu kruopš­tu­mu. Ko­lek­ci­jo­je vie­no­dų mar­gu­čių nė­ra.

„Ne ma­no no­siai“, – ap­žiū­rė­da­mas mar­gu­čius, gal­vą krai­pė pa­ro­dos lan­ky­to­jas. Šiau­liuo­se vie­šė­ju­si pa­ro­dos au­to­rė nuo­šir­džiai da­li­jo­si pa­tir­ti­mi, sku­ti­nė­ti mo­kė moks­lei­vius ir jų mo­ky­to­jus.

V. Žu­kaus­kai­tės-Ka­zan­ce­vie­nės ma­ma mė­go da­žy­ti kiau­ši­nius, bet Aly­taus kraš­te, iš ku­rio tau­to­dai­li­nin­kė ki­lu­si, mar­gu­čius sku­ti­nė­ti nė­ra įpras­ta.

Sku­ti­nė­tų mar­gu­čių gro­žį pa­ma­tė stu­di­jų me­tais Vil­niu­je, kai ap­si­lan­kė tuo­mečia­me Is­to­ri­jos ir et­nog­ra­fi­jos mu­zie­ju­je (da­bar – Lie­tu­vos na­cio­na­li­nis mu­zie­jus).

„Ma­ne taip su­ža­vė­jo! At­vi­po apa­ti­nė lū­pa ir aš il­gai sto­vė­jau prie to sten­do. Gal­vo­jau: Die­ve, kaip taip iš vi­so įma­no­ma pa­da­ry­ti!“

Su­kū­ru­si šei­mą ir su­si­lauku­si vai­kų V. Žu­kaus­kai­tė-Ka­zan­ce­vie­nė la­bai no­rė­jo, kad ve­ly­ki­nis sta­las bū­tų kuo gra­žes­nis. Pa­ban­dė kiau­ši­nius sku­ti­nė­ti.

„Ži­no­ma, la­bai pra­stai se­kė­si. Duž­da­vo kiek­vie­nas mar­gu­tis. Jei vie­ną šo­ną iš­sku­ti­nė­da­vau, tai ki­tas skil­da­vo. Mar­gu­tį vis tiek pa­dė­da­vau ant lėkš­tu­tės – bent šiek tiek puoš­da­vo.“

Lem­tin­gas ta­po vie­nas šv. Ve­ly­kų ant­ros die­nos ry­tas. Ei­da­ma į baž­ny­čią, mo­te­ris pa­siė­mė tris mar­gu­čius – su­tik­toms drau­gėms pa­do­va­no­ti. „To­kius mar­gu­čius val­gy­ti?!“ – ne­ga­lė­jo pa­ti­kė­ti do­va­nų ga­vu­sios bi­čiu­lės ir pa­siū­lė juos ne­šti į pa­ro­dą, tą die­ną vy­ku­sią Za­ra­sų kul­tū­ros cent­re.

Nors ne­tu­rė­jo net lėkš­tu­tės kiau­ši­niams eks­po­nuo­ti, iš kar­to bu­vo įver­tin­ta – pel­nė tre­čią­ją vie­tą. Lai­mė­ji­mu ypač džiau­gė­si vai­kai, ku­rie prieš kiek­vie­nas šv. Ve­ly­kas ne­kant­rau­da­vo: „Ma­ma, ar tu šie­met da­ly­vau­si pa­ro­do­je?“

Taip vie­na po ki­tos pa­ro­do­se pa­si­py­lė pir­mo­sios vie­tos. Gar­si tau­to­dai­li­nin­kė au­dė­ja Ade­lė Tu­mė­nie­nė pa­ra­gi­no ei­ti to­liau: pa­teik­ti mar­gu­čius kon­kur­si­nei pa­ro­dai „Auk­so vai­ni­kas“.

„Bu­vau pri­vers­ta“, – juo­kia­si. Du kar­tus tau­to­dai­lės re­gio­ni­nė­se pa­ro­do­se „Auk­so vai­ni­kas“ (Za­ra­suo­se ir Mo­lė­tuo­se) bu­vo įver­tin­ta tre­čią­ja vie­ta ir du kar­tus – Ig­na­li­no­je bei Ute­no­je – ant­rą­ja vie­ta.

Per­nai iš­gir­do, kad mar­gu­čiai ver­ti pir­mo­sios vie­tos, bet ap­do­va­no­ji­mas bu­vo skir­tas tau­ti­niam kos­tiu­mui.

„Mar­gu­tis yra mar­gu­tis. Kon­kur­si­nė­je pa­ro­do­je mar­gu­čiai pa­ten­ka į vie­ną gru­pę su kryž­dir­biais, au­dė­jo­mis... Bet gal kaž­ka­da dar tą vai­ni­ką už­si­dė­siu“, – šyp­so­si mo­te­ris.

Sku­ti­nė­ti mar­gu­čiai eks­po­nuo­ti tau­to­dai­lės pa­ro­do­je, skir­to­je Lie­tu­vos tūks­tant­me­čiui, Val­do­vų rū­muo­se, tai­ko­mo­sios dai­lės pa­ro­do­je-kon­kur­se „Iš Džiu­go sak­mių“ Tel­šiuo­se, Ru­si­jos liau­dies me­no mu­zie­ju­je Sankt Pe­ter­bur­ge, res­pub­li­ki­nė­je liau­dies me­no pa­ro­do­je „Pa­va­sa­rio šven­čių sim­bo­liai“ Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me mu­zie­ju­je.

Kant­rus dar­­bas

V. Žu­kaus­kai­tės-Ka­zan­ce­vie­nės Ve­ly­kos pra­si­de­da su­lig ga­vė­nia. Šie­met tik pra­si­dė­jus ga­vė­nios lai­ko­tar­piui pir­mą­ją pa­ro­dą ati­da­rė Aly­taus ra­jo­ne, Mi­ros­la­vo mo­kyk­lo­je, ku­rią bai­gė 1979 me­tais.

Praė­ję me­tai tau­to­dai­li­nin­kei bu­vo sun­kūs, už­klu­po on­ko­lo­gi­nė li­ga, to­dėl ne­su­kū­rė nė vie­no mar­gu­čio.

„Bu­vo tuš­čia, ne­ži­no­da­vau, ką dė­ti – ar taš­ke­lį, ar kry­že­lį. Nie­kas ne­si­dė­da­vo. Bu­vau pa­ža­dė­ju­si: jei man Die­vas pa­dės ir aš su­lauk­siu šio pa­va­sa­rio, pa­da­ry­siu pa­ro­dą. Bu­vau pri­vers­ta da­ry­ti, nes pa­si­ža­dė­jau“, – šyp­so­si V. Žu­kaus­kai­tė-Ka­zan­ce­vie­nė.

Pa­ro­dų geog­ra­fi­ja ne­ti­kė­tai iš­si­plė­tė į Šiau­lius ir Pa­ne­vė­žį, tad te­ko ko­lek­ci­ją plės­ti: „Gal­vo­jau, rei­kia nors po mar­gu­tį kas die­ną pa­da­ry­ti. Pa­ju­tau įkvė­pi­mą ir daug dir­bau.“

Tau­to­dai­li­nin­kė iš anks­to ne­mąs­to, koks bus pie­ši­nys – kiau­ši­nis pa­dik­tuo­ja. Mo­ty­vai – įvai­riau­si. Mėgs­ta smu­lkius raš­tus. Bū­na, kad ir vi­sos die­nos ne­pa­kan­ka vie­nam mar­gu­čiui iš­sku­ti­nė­ti. Jei ran­kos neat­lai­ko krū­vio, dar­bo lie­ka ir ki­tai die­nai.

Pir­miau­sia ne­vir­tą kiau­ši­nį da­žo šal­tuo­se da­žuo­se. Tuo­met per dvi sky­lu­tes iš­pu­čia tu­ri­nį. Po vie­ną kiau­ši­nių ne­da­žo, tad vie­nu ypu iš­pu­čia net 30–40 mar­gu­čių. Da­žo ir na­tū­ra­liais, ir che­mi­niais da­žais. Iš na­tū­ra­lių ren­ka­si svo­gū­nų lukš­tus, per­nai iš­ban­dė ža­lius grai­ki­nių rie­šu­tų džio­vin­tus ke­va­lus.

Pag­rin­di­nis įran­kis – kan­ce­lia­ri­nis pei­lis, ki­tų dar va­di­na­mas sta­ty­bi­niu pei­liu. Yra iš­ban­džiu­si dau­gy­bę įran­kių: žirk­lių ga­liu­kus, ma­ni­kiū­ri­nes žirk­lu­tes, lenk­ti­nį pei­liu­ką, skal­pe­lį, se­no­vi­nį vy­riš­ką skus­tu­vą su at­si­len­kian­čiais aš­me­ni­mis.

Kad ir ko­kia pa­ty­ru­si tau­to­dai­li­nin­kės ran­ka, ir da­bar pa­si­tai­ko su­skal­dy­ti lukš­tą. Grau­džiau­sia, kai kiau­ši­nis sky­la bai­giant dar­bą ar­ba jau iš­sku­ti­nė­tas mar­gu­tis nu­rie­da nuo sta­lo ir dūž­ta.

Žmo­nės, at­krei­pė dė­me­sį V. Žu­kaus­kai­tė-Ka­zan­ce­vie­nė, la­bai do­mi­si sku­ti­nė­ja­mais mar­gu­čiais. Daž­nai tei­rau­ja­si, kaip tiek daug iš­sku­ti­nė­ja. „Sup­ra­tau, kad gy­ve­ni­mas la­bai trum­pas, no­riu, kad kuo dau­giau žmo­nių pa­ma­ty­tų, gal bent vie­nas iš pa­ma­čiu­sių­jų už­si­krės ši­tuo vi­ru­su.“

V. Žu­kaus­kai­tės-Ka­zan­ce­vie­nės ve­ly­ki­nių mar­gu­čių pa­ro­da bib­lio­te­ko­je bus eks­po­nuo­ja­ma iki ba­lan­džio 30 die­nos.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Vir­gi­ni­ja Žu­kaus­kai­tė-Ka­zan­ce­vie­nė mar­gu­čius sku­ti­nė­ti pra­dė­jo no­rė­da­ma kuo gra­žes­nio ve­ly­ki­nio sta­lo. Da­bar tau­to­dai­li­nin­kės ko­lek­ci­jo­je – šim­tai mar­gu­čių.

Vir­gi­ni­ja Žu­kaus­kai­tė-Ka­zan­ce­vie­nė no­riai da­li­ja­si mar­gu­čių sku­ti­nė­ji­mo pa­tir­ti­mi.

Vir­gi­ni­jos Žu­kaus­kai­tės-Ka­zan­ce­vie­nės sku­ti­nė­ti mar­gu­čiai akį trau­kia smul­kiais raš­tais.