
Naujausios
Skutinėti margučiai artina Velykas
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje eksponuojami beveik du šimtai zarasiškės Virginijos Žukauskaitės-Kazancevienės skutinėtų margučių. Smulkučiais raštais skutinėti kiaušiniai įvertinti ne vienu apdovanojimu.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Sužavėjo skutinėjimas
Už stiklo ant šieno išdėlioti 190 skutinėtų vištos kiaušinių ir trys stručio. Dar apie 160 V. Žukauskaitės-Kazancevienės margučių eksponuojami Panevėžyje. Margučių raštai – įvairiausi, išskutinėti sunkiai įsivaizduojamu kruopštumu. Kolekcijoje vienodų margučių nėra.
„Ne mano nosiai“, – apžiūrėdamas margučius, galvą kraipė parodos lankytojas. Šiauliuose viešėjusi parodos autorė nuoširdžiai dalijosi patirtimi, skutinėti mokė moksleivius ir jų mokytojus.
V. Žukauskaitės-Kazancevienės mama mėgo dažyti kiaušinius, bet Alytaus krašte, iš kurio tautodailininkė kilusi, margučius skutinėti nėra įprasta.
Skutinėtų margučių grožį pamatė studijų metais Vilniuje, kai apsilankė tuomečiame Istorijos ir etnografijos muziejuje (dabar – Lietuvos nacionalinis muziejus).
„Mane taip sužavėjo! Atvipo apatinė lūpa ir aš ilgai stovėjau prie to stendo. Galvojau: Dieve, kaip taip iš viso įmanoma padaryti!“
Sukūrusi šeimą ir susilaukusi vaikų V. Žukauskaitė-Kazancevienė labai norėjo, kad velykinis stalas būtų kuo gražesnis. Pabandė kiaušinius skutinėti.
„Žinoma, labai prastai sekėsi. Duždavo kiekvienas margutis. Jei vieną šoną išskutinėdavau, tai kitas skildavo. Margutį vis tiek padėdavau ant lėkštutės – bent šiek tiek puošdavo.“
Lemtingas tapo vienas šv. Velykų antros dienos rytas. Eidama į bažnyčią, moteris pasiėmė tris margučius – sutiktoms draugėms padovanoti. „Tokius margučius valgyti?!“ – negalėjo patikėti dovanų gavusios bičiulės ir pasiūlė juos nešti į parodą, tą dieną vykusią Zarasų kultūros centre.
Nors neturėjo net lėkštutės kiaušiniams eksponuoti, iš karto buvo įvertinta – pelnė trečiąją vietą. Laimėjimu ypač džiaugėsi vaikai, kurie prieš kiekvienas šv. Velykas nekantraudavo: „Mama, ar tu šiemet dalyvausi parodoje?“
Taip viena po kitos parodose pasipylė pirmosios vietos. Garsi tautodailininkė audėja Adelė Tumėnienė paragino eiti toliau: pateikti margučius konkursinei parodai „Aukso vainikas“.
„Buvau priversta“, – juokiasi. Du kartus tautodailės regioninėse parodose „Aukso vainikas“ (Zarasuose ir Molėtuose) buvo įvertinta trečiąja vieta ir du kartus – Ignalinoje bei Utenoje – antrąja vieta.
Pernai išgirdo, kad margučiai verti pirmosios vietos, bet apdovanojimas buvo skirtas tautiniam kostiumui.
„Margutis yra margutis. Konkursinėje parodoje margučiai patenka į vieną grupę su kryždirbiais, audėjomis... Bet gal kažkada dar tą vainiką užsidėsiu“, – šypsosi moteris.
Skutinėti margučiai eksponuoti tautodailės parodoje, skirtoje Lietuvos tūkstantmečiui, Valdovų rūmuose, taikomosios dailės parodoje-konkurse „Iš Džiugo sakmių“ Telšiuose, Rusijos liaudies meno muziejuje Sankt Peterburge, respublikinėje liaudies meno parodoje „Pavasario švenčių simboliai“ Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
Kantrus darbas
V. Žukauskaitės-Kazancevienės Velykos prasideda sulig gavėnia. Šiemet tik prasidėjus gavėnios laikotarpiui pirmąją parodą atidarė Alytaus rajone, Miroslavo mokykloje, kurią baigė 1979 metais.
Praėję metai tautodailininkei buvo sunkūs, užklupo onkologinė liga, todėl nesukūrė nė vieno margučio.
„Buvo tuščia, nežinodavau, ką dėti – ar taškelį, ar kryželį. Niekas nesidėdavo. Buvau pažadėjusi: jei man Dievas padės ir aš sulauksiu šio pavasario, padarysiu parodą. Buvau priversta daryti, nes pasižadėjau“, – šypsosi V. Žukauskaitė-Kazancevienė.
Parodų geografija netikėtai išsiplėtė į Šiaulius ir Panevėžį, tad teko kolekciją plėsti: „Galvojau, reikia nors po margutį kas dieną padaryti. Pajutau įkvėpimą ir daug dirbau.“
Tautodailininkė iš anksto nemąsto, koks bus piešinys – kiaušinis padiktuoja. Motyvai – įvairiausi. Mėgsta smulkius raštus. Būna, kad ir visos dienos nepakanka vienam margučiui išskutinėti. Jei rankos neatlaiko krūvio, darbo lieka ir kitai dienai.
Pirmiausia nevirtą kiaušinį dažo šaltuose dažuose. Tuomet per dvi skylutes išpučia turinį. Po vieną kiaušinių nedažo, tad vienu ypu išpučia net 30–40 margučių. Dažo ir natūraliais, ir cheminiais dažais. Iš natūralių renkasi svogūnų lukštus, pernai išbandė žalius graikinių riešutų džiovintus kevalus.
Pagrindinis įrankis – kanceliarinis peilis, kitų dar vadinamas statybiniu peiliu. Yra išbandžiusi daugybę įrankių: žirklių galiukus, manikiūrines žirklutes, lenktinį peiliuką, skalpelį, senovinį vyrišką skustuvą su atsilenkiančiais ašmenimis.
Kad ir kokia patyrusi tautodailininkės ranka, ir dabar pasitaiko suskaldyti lukštą. Graudžiausia, kai kiaušinis skyla baigiant darbą arba jau išskutinėtas margutis nurieda nuo stalo ir dūžta.
Žmonės, atkreipė dėmesį V. Žukauskaitė-Kazancevienė, labai domisi skutinėjamais margučiais. Dažnai teiraujasi, kaip tiek daug išskutinėja. „Supratau, kad gyvenimas labai trumpas, noriu, kad kuo daugiau žmonių pamatytų, gal bent vienas iš pamačiusiųjų užsikrės šituo virusu.“
V. Žukauskaitės-Kazancevienės velykinių margučių paroda bibliotekoje bus eksponuojama iki balandžio 30 dienos.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Virginija Žukauskaitė-Kazancevienė margučius skutinėti pradėjo norėdama kuo gražesnio velykinio stalo. Dabar tautodailininkės kolekcijoje – šimtai margučių.
Virginija Žukauskaitė-Kazancevienė noriai dalijasi margučių skutinėjimo patirtimi.
Virginijos Žukauskaitės-Kazancevienės skutinėti margučiai akį traukia smulkiais raštais.