Pačiai atviriausiai programai besiruošiantis V. V. Landsbergis: bijoti nebeapsimoka

Pa­čiai at­vi­riau­siai pro­gra­mai be­si­ruo­šian­tis V. V. Lands­ber­gis: bi­jo­ti ne­beap­si­mo­ka

Lands­ber­gis – tai pa­var­dė, ku­rią sun­ku at­sie­ti nuo po­li­ti­kos, ji daž­nai ma­la­ma kie­ta­me ir ašt­ria­me Lie­tu­vos nau­jie­nų kon­teks­te. Tuo tar­pu V. V. Lands­ber­gio kū­ry­ba plau­kia tarp jų ra­miai, tar­si van­duo tarp ašt­riab­riau­nių ak­me­nų, ir jis pa­ts lie­ka kaž­kur tar­puo­se, ne­pa­lies­tas ir ne­su­žeis­tas, tar­si nie­ko nė ne­pas­te­bė­jęs. Štai ir da­bar ra­šy­to­jas vis drą­siau at­si­ve­ria pub­li­kai ir ruo­šia­si lie­tu­viams pri­sta­ty­ti sim­bo­liš­kos su­kak­ties pa­ženk­lin­tą pro­gra­mą „Pa­sa­ko­ji­mai apie na­mus“.

Ki­no bei teat­ro re­ži­sie­rius, ra­šy­to­jas ir mu­zi­kan­tas sa­ko, kad jo at­si­vė­ri­mą žmo­nėms ge­riau­siai ir at­skleis jo nau­ja pro­gra­ma „Pa­sa­ko­ji­mai apie na­mus“, ku­ri yra su­dė­lio­ta iš at­min­ty įsi­rė­žu­sių ryš­kių, kar­tais la­bai as­me­niš­kų, me­ni­nin­ko ir jo šei­mos gy­ve­ni­mo is­to­ri­jų, iliust­ruo­ja­mų dai­no­mis ir fil­mų iš­trau­ko­mis.

Už­da­vė­me ke­le­tą klau­si­mų šiuo me­tu Gru­zi­jo­je vie­šin­čiam V. V. Lands­ber­giui – apie na­mus, skai­čius, kū­ry­bą ir atei­nan­tį nau­ją gy­ve­ni­mo eta­pą.

- Šiuo me­tu esa­te Tbi­li­sy­je. Daž­nai lan­ko­tės Gru­zi­jo­je. Kuo ji taip trau­kia? Ar ga­li­ma sa­ky­ti kad ten – Jū­sų ant­rie­ji na­mai?

Kaž­ka­da sva­jo­jau – „Kai užaug­siu, bū­siu srai­gė ir ma­no na­mai bus ten, kur bū­siu.“ Nū­nai ap­si­čiu­pi­nė­jęs vis daž­niau pa­jun­tu, kad taip jau ir yra. Vi­sur ge­rai, o su sa­vim ge­riau­sia.

Juo­lab ge­ra lan­ky­tis Gru­zi­jo­je, kur kaž­ka­da mo­kiau­si ki­ne­ma­tog­ra­fo plo­ny­bių bei sto­ry­bių. Tai vy­ko be­ne gra­žiau­siais jau­nys­tės me­tais, kai bu­vau be­pro­tiš­kai įsi­my­lė­jęs bū­si­mą žmo­ną Ra­mu­nę, ret­sy­kiais pri­kep­da­vu­sią la­ga­mi­ną py­ra­gė­lių ir su­si­my­lė­da­vu­sią ma­ne čia ap­lan­ky­ti...

Be to, čia, Gru­zi­jo­je, li­ko pui­kių dės­ty­to­jų ir stu­di­jų drau­gų, bro­lių ir se­se­rų – tad ši ša­lis pa­li­ko ir sie­los na­mais. Tik ne­ži­nau – ar ant­rais, ar pir­mais na­mais, ypač jei­gu šį kraš­tą ma­tuo­tu­me as­me­niš­kes­niais jau­ku­mo, džiu­ge­sio ar sve­tin­gu­mo pa­ra­met­rais.

Da­bar vėl daž­niau čia lan­kau­si, nes Tbi­li­sy­je mo­ko­si de­vy­ni ma­no stu­den­tai iš Klai­pė­dos Uni­ver­si­te­to. Tai bū­si­mo ran­kų še­šė­lių teat­ro „Bud­ru­ga­na“ ak­to­riai, ku­riuos pro­fe­so­rius Ge­la Kan­de­la­ki ap­siė­mė mo­ky­ti šio uni­ka­laus, jo iš­to­bu­lin­to me­no.

Vis spė­lio­ja­si, ar na­mai yra srai­gės kiau­tas, ar tai, kas už kiau­to. Kuo to­liau, tuo la­biau na­mais tam­pa na­mi­nė bū­se­na. Kur ją pa­ti­ri, ten ir esi.

- Ruo­šia­tės pa­si­ro­dy­mams Vil­niu­je ir Šiau­liuo­se. Prog­ra­mos „Pa­sa­ko­ji­mai apie na­mus“ at­si­ra­di­mo ap­lin­ky­bės įdo­mios, su­si­ję su sim­bo­liš­ku skai­čiu­mi 5...

5 – la­bai ma­giš­kas skai­čius. Vi­sų pir­ma – gi­miau penk­to mė­ne­sio dvi­de­šimt penk­tą die­ną. Vi­sų ant­ra, mo­kyk­lo­je la­bai sten­giau­si mo­ky­tis vien pen­ke­tais (pa­gal tuo­me­ti­nę pen­kių ba­lų sis­te­mą), bet anks­čiau vė­liau te­ko su­si­prast, kad esu ne sis­te­mos žmo­gus... Vi­sų tre­čia, tu­riu pen­kis vai­kus. Vi­sų ket­vir­ta, tu­riu pen­kis anū­kus.

Vi­sų penk­ta, šie­met ža­da stuk­telt 55 me­tai, tad pa­gal­vo­jau, kad tai ge­ra pro­ga at­likt re­vi­zi­ją, iš­si­šluot na­mus nuo pa­se­nu­sių min­čių, dai­nų, teks­tų, fil­mų. Pa­žiū­rėt, kas iš jų vi­siš­kai pa­se­no, o kas dar te­gu pa­gy­ve­na. Tuo bū­du ran­da­si ei­lių rink­ti­nė „Žo­lių kam­ba­rys“, su­dė­lio­ta ir su­re­da­guo­ta ar­ti­mo stu­di­jų lai­kų bi­čiu­lio Vir­gio Ga­si­liū­no.

Tad ir pro­gra­ma „Pa­sa­ko­ji­mai apie na­mus“ bus su­da­ry­ta iš re­vi­zi­ją praė­ju­sių fil­mų iš­trau­kų, dai­nų bei kt. teks­tų ir­gi pri­si­mi­ni­mų.

- Da­lis pa­sa­ko­ji­mų – tai as­me­ni­nės ir šei­mos is­to­ri­jos. Da­li­na­tės vai­kys­tės iš­gy­ve­ni­mais, ro­do­te šei­mos nuo­trau­kas. Ar ne­bai­su bū­ti to­kiam at­vi­ram ap­link siau­čiant ne vi­sa­da drau­giš­kiems ste­bė­to­jams ir ko­men­ta­to­riams?

Bai­su – ne tas žo­dis. Ge­ra... O siau­čian­tys daž­niau­siai de­monst­ruo­ja tik sa­vo pa­čių pa­siu­ti­mą. Bū­da­mas jau­nes­nis, ir­gi mėg­da­vau pa­siaus­ti. Ka­žin, gal kai nu­sen­siu vi­siš­kai, vėl im­siu siaus­ti bei vis­kuo pik­tin­tis – ne­ži­nia dar, kur­link sto­ge­lis pa­si­slinks? (Juk nuo ko pra­de­da­me, tuo ir bai­gia­me – to­kia jau daž­niau­sia šio gy­ve­ni­mo kom­po­zi­ci­ja.)

Šeš­ta ver­tus, ar­tė­jant šiam ne­ti­kė­tam pen­kias­de­šimt­penk­me­čiui, api­ma jau­se­na, kad bi­jo­ti iš­vis ne­beap­si­mo­ka.

O at­vi­ru­mas?... Li­kęs ar­ti­mo bi­čiu­lio ir mo­ky­to­jo Vy­tau­to Blo­žės pa­mo­ky­mas, kad me­ne ir kt. poe­zi­jo­je be­ne svar­biau­sias jam esąs pri­va­tu­mas. Tad ten­ka per­lipt ir ban­dyt at­skir­ti, kad tuo­se pri­si­mi­ni­muo­se ir pri­va­čio­se nuo­trau­ko­se yra vien tik as­me­niš­ka, o kas ne vien. Sma­giai pa­si­se­kęs kon­cer­tas Kau­no Žal­gi­rio are­nos am­fi­teat­re įkvė­pė ne­bi­jo­ti dar la­biau, ne­gu ne­bi­jo­jau iki tol.

- Ko­kią ži­nią sie­kia­te skleis­ti, ko­kį po­ky­tį sė­ja­te sa­vo pa­sa­ko­ji­mais?

Kad aš ži­no­čiau, čia žiū­ro­vų reik­tų klaust... Atei­ni ir sklei­die­si, kar­tais nu­vys­ti, kar­tais at­virkš­čiai – toks jau tas sce­nos au­ga­lo dar­bas.

Mėgs­tu Vi­lių Or­vi­dą, apie ku­rį ne­ma­žai pa­sa­ko­ju ir „Pa­sa­ko­ji­muo­se apie na­mus“, tad pa­ci­tuo­siu ge­riau Vi­lių, iš ku­rio vis te­be­si­mo­kau: „Tu­ri bū­ti kū­ry­ba, ku­ri aukojama... Kaž­kiek gal­būt tai ir žmo­nių sie­lų gel­bė­ji­mas. Pa­gal ma­no su­pra­ti­mą – gy­ve­ni­mą rei­kė­tų grą­žin­ti į ro­jaus bū­se­ną. Kū­ry­ba tu­ri tar­nau­ti iš­si­va­da­vi­mui. Ne pa­ver­gi­mui, bet iš­si­va­da­vi­mui.“

- Spė­čiau, jog pa­si­ro­dy­mo pro­ga išei­sian­tis ge­riau­sių „Kai­mie­čių mant­rų“ al­bu­mas taip pat tu­ri trans­for­ma­ci­nį už­tai­są. Ką jo­mis no­rė­tu­mė­te „už­kal­bė­ti“?

Už­kal­bė­ti dan­tį ar au­sį – ne­svar­bu ką.

Ban­dy­si­me su or­ga­ni­za­to­riais su­spė­ti, kad „Kai­mie­čių mant­rų“ rink­ti­nė pa­si­ro­dy­tų iki šių kon­cer­tų. O ko­kį už­tai­są jos tu­ri, te­gu ta­da jau spren­džia klau­sy­to­jai.

Man liau­dies dai­nos bu­vo ir te­bė­ra es­mi­nis mū­sų gen­ties dva­sios pa­tir­čių lo­by­nas, iš ku­rio ga­li­ma sem­tis ir sem­tis. Ra­my­bės, mei­lės, ne­vil­ties, mir­ties, at­gi­mi­mo ir vėl at­gal.

- Ar tie­sa, kad jau­čia­te ar­tė­jant ty­les­nį gy­ve­ni­mo pe­rio­dą? Ko­kias sva­jo­nes pil­dy­si­te, per­ko­pęs sim­bo­liš­kus 55-is?

Kiek­vie­nam tur­būt bū­na pe­rio­das, kai no­ri­si kal­bė­ti, o pa­skui se­ka pe­rio­das, kai no­ri­si klau­sy­tis... Paukš­čių, Šven­to­sios, eg­lių ir ąžuo­lų oši­mo, ug­nies sprag­sė­ji­mo, šir­dies, vai­kų bal­sų, skruz­dė­lių. Ta­da rei­kia nu­tilt, kad jie pa­suf­le­ruo­tų ko­kią nors nau­ją nau­jų lai­kų pa­sa­ką ar dai­ną, jei esi nu­si­pel­nęs. O jei ne, tai ir ty­la ge­ra by­la. Gal net ge­res­nė ki­tą­syk.

Kal­bė­jo­si: Guo­da Bar­daus­kai­tė