Žydų pavasario šventė – su nerauginta duona

Žy­dų pa­va­sa­rio šven­tė – su ne­rau­gin­ta duo­na

Šie­met su­si­lie­ja tri­jų re­li­gi­jų kla­jo­jan­čios pa­va­sa­rio šven­tės, dėl įvai­rių skai­čia­vi­mo sis­te­mų įpras­tai šven­čia­mos skir­tin­go­mis da­to­mis. Sekma­die­nį Ve­ly­kas kar­tu švęs ka­ta­li­kai ir sta­čia­ti­kiai, tuo pat me­tu žy­dai šven­čia gi­lias is­to­ri­nes šak­nis tu­rin­čią Pe­sach. Šiau­lių ap­skri­ties žy­dų bend­ruo­me­nės at­sto­vai pa­sa­ko­ja, kuo ypa­tin­ga jų šven­tė, ku­rio­je taip pat val­go­mi kiau­ši­niai.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

Svar­bios ri­tua­li­nės va­ka­rie­nės

Pir­ma­die­nį nu­si­lei­dus sau­lei žy­dai vi­sa­me pa­sau­ly­je pra­dė­jo švęs­ti jiems vie­ną svar­biau­sių šven­čių Pe­sach. Iz­rae­ly­je šven­tė trun­ka sa­vai­tę, o išei­vi­jos žy­dai ją šven­čia aš­tuo­nias die­nas. Kas­met šven­tė pra­si­de­da skir­tin­gu lai­ku, ku­ris ap­skai­čiuo­ja­mas pa­gal Mė­nu­lio ka­len­do­rių.

Šiau­lių ap­skri­ties žy­dų bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kas Jo­si­fas Burš­tei­nas at­krei­pia dė­me­sį, jog šven­tė daž­nai va­di­na­ma „žy­dų Ve­ly­ko­mis“, ta­čiau jos es­mė vi­siš­kai ki­to­kia – tai žy­dų išė­ji­mo iš Egip­to mi­nė­ji­mas.

Pe­sach heb­ra­jų kal­ba reiš­kia „ap­len­kęs“, „praė­jęs pro ša­lį“, nes pri­me­na bib­li­nę is­to­ri­ją, ku­rio­je pa­sa­ko­ja­ma apie de­šimt „Egip­to baus­mių“. Žy­dų na­mus, iš­va­ka­rė­se pa­žy­mė­tus paau­ko­to avi­nė­lio krau­ju, mir­ties an­ge­las ap­len­kė ne­pa­lie­tęs gy­ven­to­jų, o egip­tie­čių nau­ja­gi­miai tą­nakt mi­rė. Po šios baus­mės Egip­to fa­rao­nas sku­biai su­ti­ko pa­leis­ti žy­dų tau­tą iš Egip­to ver­gi­jos.

„Žy­dai išė­jo iš ver­gi­jos, bet ver­giš­kas men­ta­li­te­tas bu­vo li­kęs. Per dy­ku­mą ėję žmo­nės ver­kė, py­ko, ko­dėl rei­kė­jo bėg­ti, kad vi­sai ne­blo­gai gy­ve­no. Mo­zė juos 40 me­tų ve­džio­jo po Si­na­jaus dy­ku­mą, kad gim­tų nau­jos kar­tos, lais­vi žmo­nės, pa­mir­šę ver­go­vę“, – pa­sa­ko­jo J. Burš­tei­nas.

Pa­sak jo, šią ver­giš­ko men­ta­li­te­to pa­ra­le­lę ga­li­ma tai­ky­ti ir kai ku­rių žmo­nių so­viet­me­čio il­ge­siui, ka­da jie ima verkš­len­ti, kaip esą anuo­met bu­vo ge­rai, o da­bar – sun­ku. Tą pa­tį jaus­mą tu­rė­jo ir žy­dai, išė­ję iš Egip­to.

Pe­sa­cho šven­tės šven­ti­mas pra­si­de­da va­ka­ri­niu ypa­tin­ga šven­ti­ne ri­tua­li­ne va­ka­rie­ne, va­di­na­muo­ju se­de­riu. Ypač iš­kil­min­gi yra pir­ma­sis, ant­ra­sis ir pa­sku­ti­nis šven­tės va­ka­rai.

Pir­muo­sius du va­ka­rus pa­sa­ko­ja­ma išė­ji­mo iš Egip­to is­to­ri­ja. Tra­di­ciš­kai sta­lo prie­ky­je sė­di šei­mos gal­va ir skai­to iš­min­čių su­da­ry­tą Išė­ji­mo kny­gos frag­men­tą, mal­das, li­tur­gi­nių him­nų rin­ki­nį, vai­kams už­duo­da­mi klau­si­mai.

Ma­cai – per 18 mi­nu­čių

Pe­sa­chos sa­vai­tę val­go­mi ri­tua­li­niai pa­tie­ka­lai, sim­bo­li­zuo­jan­tys įvai­rius bib­li­nės is­to­ri­jos as­pek­tus. Per Pe­sa­chą ir sa­vai­tę po to val­go­ma ne­rau­gin­ta duo­na vien iš mil­tų ir van­dens, va­di­na­ma ma­ca. Tai lyg pri­mi­ni­mas, kad fa­rao­no pa­leis­ti žy­dai sku­bė­da­mi iš Egip­to ne­spė­jo su­raug­ti teš­los ir tu­rė­jo val­gy­ti sau­sus pa­plo­čius, kep­tus ant karš­tų ak­me­nų.

Ro­dy­da­ma Šiau­lių ap­skri­ties žy­dų bend­ruo­me­nės na­riams pa­ruoš­tus ma­cus iš Je­ru­za­lės ir Ame­ri­kos bend­ruo­me­nės ad­mi­nist­ra­to­rė An­to­ni­na Gai­nu­li­na pa­sa­ko­ja, jog ma­cų ke­pi­mo pro­ce­sas ypa­tin­gas.

Teš­lą ma­cams rei­kia sau­go­ti nuo vis­ko, kas ga­li su­kel­ti jo­je rū­gi­mą. Kep­ti rei­kia la­bai grei­tai – pro­ce­sas tu­ri užim­ti ne dau­giau kaip 18 mi­nu­čių. Pra­mo­ni­niu bū­du ga­mi­nant ma­cus kai ku­rie ke­pė­jai po ke­pyk­los pa­tal­pą net va­ži­nė­ja rie­du­čiais, kad su­spė­tų lai­ku.

„Ka­da aš bu­vau ma­žiu­kas, ko­kių 5–6 me­tų, so­viet­me­čiu bu­vo už­draus­ta švęs­ti Ve­ly­kas. At­si­me­nu, vie­na­me rū­sy­je su­si­rink­da­vo ke­le­tas žy­dų ir kep­da­vo ma­cus. Ma­žas sky­lu­tes ant ma­cų jie da­ry­da­vo nau­do­da­mi laik­ro­džių te­ki­nu­kus“, – pri­si­mi­nė J. Burš­tei­nas.

Tra­di­ciš­kai vi­są šven­tės lai­ką drau­džia­ma val­gy­ti rau­gin­tą duo­ną ir ki­tus rau­go tu­rin­čius pro­duk­tus, va­di­na­mus cha­mec. Prieš Pe­sach vyks­ta na­mų šva­ri­ni­mas, kuo­met vi­sas rau­gin­tas mais­tas su­de­gi­na­mas. Šių tra­di­ci­jų iki šių die­nų ypač lai­ko­si Iz­rae­ly­je gy­ve­nan­čios šei­mos.

J. Burš­tei­nas pa­sa­ko­ja, jog prieš­ka­riu lie­tu­vių žy­dų bend­ruo­me­nė bu­vo la­bai re­li­gin­ga, lai­kė­si šių tra­di­ci­jų. Žy­dai, tu­rin­tys par­duo­tu­ves, užuot cha­mec pro­duk­tus, to­kius kaip duo­na, ba­to­nas ar deg­ti­nė, su­nai­kin­ę, juos pa­sko­lin­da­vo kai­my­nams, o po šven­tės at­siim­da­vo.

Lit­va­kų pa­tie­ka­lai iš sil­kės

Pir­mo­jo se­de­rio, šven­ti­nės va­ka­rie­nės, me­tu ant sta­lo pa­de­da­mas sū­rus van­duo, ku­ria­me mir­ko­mos vir­tas kiau­ši­nis, sim­bo­li­zuo­jan­tis vai­sin­gu­mą, gy­vy­bę ir at­si­nau­ji­ni­mą. Taip pat val­go­mos ait­rios dar­žo­vės, krie­nai. Sū­rus van­duo sim­bo­li­zuo­ja ver­gų aša­ras, o dar­žo­vių ait­ru­mas, kar­tu­mas – jų kan­čias.

Spe­cia­lio­je lėkš­tė­je pa­de­da­mas ga­ba­liu­kas mė­sos, daž­niau­siai viš­tos kak­liu­kas, kar­ti žo­lė. Val­go­mas sal­du­my­nas cha­ro­set, tirš­tas mi­ši­nys iš trin­tų obuo­lių, rie­šu­tų, ci­na­mo­no, pa­sal­din­to vy­no. Jis pri­me­na mo­lį, iš ku­rio iz­rae­li­tai Egip­te ga­mi­no ply­tas.

Lie­tu­vo­je daž­nai ga­mi­na­mas pa­tie­ka­las macc kneid­lech – sul­ti­nys su iš ma­cų mil­tų pa­ga­min­tais ku­ku­liais. Jie ga­li bū­ti da­ro­mi „su dū­šia“, t. y. vi­du­je su viš­tie­nos spir­gu­čiais, ke­pin­tais svo­gū­nais.

J. Burš­tei­nas pa­žy­mi, jog ant jo šei­mos sta­lo bū­ti­nai bū­na ka­po­ta sil­kė forš­ma­kas, pri­klau­so­mai nuo šei­mi­nin­kės ga­mi­na­ma su obuo­liais, svo­gū­nais ar kuo ki­tu. Lit­va­kai tu­ri la­bai daug re­cep­tų su sil­ke įvai­riais pa­vi­da­lais, nes XIX–XX a. pr. tai bu­vo pi­giau­sia žu­vis.

Ant šven­ti­nio sta­lo įpras­tai bū­na far­ši­ruo­tas kar­šis, viš­tos ke­pe­nė­lių pa­šte­tas, pa­tiek­tas floi­men ci­mes – avie­nos ar­ba jau­tie­nos troš­ki­nys su sly­vo­mis, mor­ko­mis. Šių pa­tie­ka­lų lit­va­kai bu­vo iš­mo­kę ir lie­tu­vius, o jo tė­vo gim­ti­nė­je per Pe­sach ma­cus val­gy­da­vo vi­sas kai­mas.

Šven­tė pra­si­dė­da­vo vy­no tau­rės lai­mi­ni­mu, kiek­vie­nas per va­ka­rą pri­va­lo iš­ger­ti ne ma­žiau nei ke­tu­rias tau­res. Prieš val­gį at­lie­ka­mos ran­kų plo­vi­mo apei­gos.

Pa­sak J. Burš­tei­no, Pe­sach yra tra­di­ci­nė šei­mos šven­tė, vai­kys­tė­je pas juos na­muo­se su­si­rink­da­vo vi­sa gi­mi­nė. Pa­sau­lie­ti­nę šven­tę Šiau­lių ap­skri­ties žy­dų bend­ruo­me­nė švęs šeš­ta­die­nį, va­ka­rie­nė­je da­ly­vaus bu­vęs šiau­lie­tis, pro­fe­so­rius ha­bi­li­tuo­tas dak­ta­ras Mar­kas Pe­tu­chaus­kas, pla­nuo­ja at­vyk­ti Iz­rae­lio am­ba­sa­do­rius Amir Mai­mon.

J. Burš­tei­nas pri­pa­žįs­ta, jog Šiau­lių ap­skri­ty­je ti­pi­nių la­bai re­li­gin­gų žy­dų nė­ra, dau­gu­mos ri­tua­lų šei­mos lai­ko­si tie­siog tra­di­ciš­kai, ta­čiau sten­gia­si juos puo­se­lė­ti ir iš­sau­go­ti, pri­min­ti vai­kams.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Šiau­lių ap­skri­ties žy­dų bend­ruo­me­nės ad­mi­nist­ra­to­rė An­to­ni­na Gai­nu­li­na ir pir­mi­nin­kas Jo­si­fas Burš­tei­nas lai­ko vie­ną svar­biau­sių Pe­sach šven­tės sim­bo­lių – ran­ko­mis pa­ga­min­tą ma­cą.

Per Pe­sa­chą ir sa­vai­tę po to val­go­ma ne­rau­gin­ta duo­na vien iš mil­tų ir van­dens, va­di­na­ma ma­ca. Ją Šiau­lių ap­skri­ties žy­dų bend­ruo­me­nė ga­vo iš Je­ru­za­lės ir Ame­ri­kos.