
Naujausios
TAVO GĖLĖ
Meksikietiškos mėtos
Giedrius RUMĖ
Gėlininkas
Tai vienas naujausių augalų – lietuvių gėlininkai jį dar tik atranda. Pasaulyje jis jau senokai plačiai auginamas ir net laikomas vienu būtiniausių laukinių žolynų svečių. Kinmėtė (Agastache) priklauso notrelinių (Lamiaceae) šeimai. Žolė labai aromatinga, išvaizda iš tiesų primena mūsiškę mėtą, tačiau žiedų gausa bei jų spalvingumu gerokai ją lenkia. Sode kinmėtė visuomet apgulta bičių ir drugelių – niekas negali atsispirti jos viliojantiems kvapams.
Visos kinmėčių rūšys auga Šiaurės Amerikoje (Meksikos pusiasalyje ar karštuose ir sausuose pietiniuose JAV regionuose), ir vos vienintelė (A.rugosa) randama Azijoje (Rusijos Tolimieji Rytai, Japonija, Korėja, Kinija). Mūsų kalbos puoselėtojai ir vėl nematė reikalo išsamiau pasidomėti pervardijamo augalo kilme ir kabinetiniu stiliumi pavadino ją kinmėte. Geras vardas, skambus. Bet jei kam įdomu, tai daugelyje šalių A.rugosa žinoma korėjinės mėtos (Korean Mint) vardu... Ne nuodėmė ją ir kinmėte vadinti, nes toje šalyje ji irgi randama. Tik tokia logika smarkiai prasilenkia su tiesa: šitoks vardas su geografine nuoroda gal ir tinka konkrečiai rūšiai, bet ne visai genčiai, kuri su Kinija kaip ir nelabai susijusi.
Pati ištvermingiausia ir Lietuvoje be didesnių problemų žiemojanti kinmėčių rūšis yra A.foeniculum, gamtoje auganti nuo arktinės Kanados dalies šiaurėje, iki JAV Kolorado valstijos pietuose. Gana aukštokas, 50–100 cm ūgio, grakštaus silueto augalas šiurkščiais, labai aromatingais (kvepia anyžiais) pilkšvai žaliais lapais ir ilgomis, tankiomis cilindriškomis daugybės smulkių žiedų žvakėmis (Agastache vardas kilęs iš graikų kalbos ir nusako žiedyno išvaizdą). Pražysta vasaros viduryje. Žiedai levandiški ar purpuriniai, kartais balti. Vertas bitininkų dėmesio: žieduose labai gausu nektaro. Lapai tinka arbatai, sėklos – saldiems kepiniams pagardinti. Neretai pati pasisėja.
A.rugosa – vienintelė Rytų Azijoje (ne Amerikoje) auganti rūšis. Nors ir pietietė, bet gana gerai jaučiasi ir Lietuvoje. Kiek smulkesnė (iki 70 cm aukščio) už A.foeniculum. Lapai lancetiškai ovalūs, nežymiai dantyti, melsvai žali, aromatingi. Viena geriausių kultūrinių šios rūšies veislių – ‘Honey Bee Blue’ – tankus, kompaktiškas keras, 10 cm ilgio smulkių melsvų žiedų varpos. ‘Blue Blazes’ žiedynai puresni, ryškesni, violetiškai rausvo atspalvio. Melsvos ‘Blue Fortune’ žvakės dar ilgesnės. ‘Violet Vision’ žiedynai purpuriškai violetiniai. Kartais bandoma auginti laukinę A.mexicana, tačiau Lietuvoje ji nenoriai žiemoja, todėl paprastai kasmet jai leidžiama pasisėti ir atsinaujinti iš sėklų (sėjinukai suspėja pražysti tais pačiais metais).
Gėlininkų svajonė – ryškiaspalvės kinmėtės. Deja, tokios šilumą mėgstančios rūšys kaip A.rupestris, A.coccinea ar A.barbei – ne drėgnam ir palyginti vėsiam mūsų klimatui. Tai karštų pusdykumių ar subtropikų augalai. Vis dėlto pietų ar vidurio Lietuvoje (o gal net ir mūsų rajone) galima pabandyti auginti hibridines, atsparesnes nepalankioms sąlygoms šių rūšių veisles. Viena žinomiausių – ‘Firebird’. Ši kinmėtė mažai panaši į ką tik aprašytąsias rūšis bei veisles. Išauga iki 60 cm aukščio. Stiebai elegantiški, plonoki, lapeliai smulkūs, pilkšvai žali. Žiedynų varpos purios, ilgos, žiedeliai retoki, stambūs, ilgi, ryškiai oranžiniai. Ištveria sausą 15–20 laipsnių šaltį. Žiemai kruopščiai pridengiama. Tokios pat lepios ir panašaus atspalvio ‘Kudos Coral’ (raudono koralų atspalvio) bei ‘Kudos Mandarin’ (oranžinė).
Pajutę naują mados dvelksmą, gėlių prekyba besiverčiančios firmos šiuo metu įveža daugybę pietinėje Lenkijoje ar Olandijos šiltnamiuose išaugintų kinmėtės veislių, tinkamų auginti nebent kaip vasarines gėles. Būkite labai atsargūs arba susitaikykite su mintimi, kad dalį šių augalų (ypač oranžines ar raudonas veisles) prarasite jau po pirmos žiemos. Kinmėtės labiau nei šalčio nepakenčia perteklinės drėgmės šaltuoju metų laiku. Jei nuo šalčių augalus galima apsaugoti pridengus, tai pažliugusios dirvos jiems tikra paragaištis. Sodinkite aukštesnėje vietoje ar ant šlaito, užuovėjoje, kur nesiaučia pikti vėjai. Vienas svarbesnių kinmėčių priežiūros ypatumų, kad rudens pradžioje būtina nupjauti peržydėjusių augalų stiebus (palikti tik 10 cm ilgio stagarėlius): tai stimuliuoja naujų šaknų pumpurų vystymąsi ir geresnį žiemojimą. Prieš žiemą kinmėčių šaknis mulčiuojame durpėmis ar kompostu, pridengiame eglišakėmis.
Kinmėtė tiks visur: derės su daugybe kitų vasarą žydinčių augalų (monardų, šalavijų, veronikų, flioksų), nesipyks ir su ryškiaspalvėmis vienmetėmis gėlėmis. Dėl savo ūgio gražiau atrodys kaip antraplanis augalas. Ši perspektyvi gėlė netiks tik tiems, kas bijosi bičių – jų tikrai neatsiginsite: jos atskris rinkti nektaro.
Giedriaus Rumės nuotr.
‘Blue Fortune’ vilioja ilgomis melsvomis žiedų žvakėmis.