
Naujausios
Prieš keletą metų žaibas pakirto negenėtą ąžuolą Zubovų parke, nukritus šakai atvažiuoja ne medžio genėtojai, o medžių kirtėjai ir nurėžia visą kamieną... Ar su mumis viskas gerai?!
Nors gimiau ne Šiauliuose, Šiauliai man – unikalus miestas. Bet kai matau, kaip be jokio atsisveikinimo, be argumentų (išskyrus tuos, kur kyšo milijonai ir projektai) skerdžiamos miesto bulvaro liepos, nepaliekant nė vienos kaip pagarbos miesto identitetui ženklo, kaip iš medienos net nekalbama sukurti suolelių ar skulptūrų…šleikštu.
To, kad už medžius stoję ar nuomonę išsakę žmonės yra niekinami, iš jų atvirai tyčiojamasi, susidorojama – nepaneigsite. Nereikia jų, tų visų, savo nuomonę viešai ar patyliukais pasakančių ar tiesiog kitokią nei viešoji nuomonė turinčiųjų nuvertinti. Jie turi savo argumentus, jie skaito, bendrauja, tarp jų yra pačių įvairiausių profesijų žmonių, ragavusių aukštojo mokslo ir turinčių gyvenimiškos patirties Lietuvoje bei užsieniuose.
Šiauliai – unikalus miestas. Lietuvoje susikūrus iniciatyvinėms grupėms, pasisakančioms prieš masinius medžių kirtimus, mieste, panašu, susikūrė „iniciatyvinė grupė“ norinčiųjų medžius iškirsti. Net miesto aikštės architektai jau kalba apie nebeįmanomą dalyką – suderinti medžius ir gatves. Medis tampa blogiu.
Atsipeikėkim. Laikas sustoti ir atvirai diskutuoti. Susidorojimas ar neigimas, kad yra kitokia nuomonė – ne išeitis. Kad miestui reikalinga įsisavinti ES pinigus – realu ir būtina. Tačiau ar tikrai būtinai reikia tiek patiktukų ar garbinimo dėl elementaraus miesto tvarkymosi dalykų, nutiestų vamzdynų ar paklotų gatvių?
Mane įkvėpė jau prieš dvejus metus prasidėję projektų rekonstrukcijų svarstymai, kuriuose girdėjau žymių miesto žmonių: Garbės piliečių, muziejininkų, paveldosaugininkų, inžinierių, dizainerių, dailininkų, rašytojų ir kitų kultūrinės bendruomenės atstovų pasisakymus, pastabas. Ir jos nebuvo išgirstos. Tą įrodo dabartinis chaosas, „žaliasis fašizmas“ (frazė skolinta iš vieno garbaus žurnalisto), betoninė trinkelizacija mieste.
Viena iš priežasčių, mano galva, dialogo, debatų, diskusijos kompromiso ir įsiklausymo į kitokią nuomonę nebuvimas.
Tiesiog Babelio bokštas. Miesto vadovai ir administracija arba nesikalba, arba nesusikalba su visa miesto visuomene.
Kiekvienas žmogus – profesionalas
Kai buvo nukirstos ir nepagarbiai išguldytos Šiaulių bulvaro liepos, mane nuolat tikino – pasitikėk profesionalais. Melskis specialistams. Jie dirba savo darbą profesionaliai ir atsakingai. Tikiu. Tačiau per kelias savaites po kirtimų sutikau dešimtis profesionalių ... Žmonių. Jie visi – po mažiausiai 20-30 metų profesionalo (architekto, istoriko, inžinieriaus, menotyrininko, statybininko, dėstytojo, literatūrologo, muziejininko, kultūros lauko žmogaus, kraštovaizdžio specialisto, prodiuserio, verslininko ir t.t.) patirtį turintys žmonės. Net medkirtys Ramūnas, sustabdęs pjūklą dėl istorinių medžių, net rangovų atstovai, apėję kai kuriuos kirtimų planus išsaugant kelias liepas, maumedžius, beržus, ąžuoliukus, atkalbinėję šiauliečius už parko tvoros dar nekirsti tų drūtuolių medžių, kurie tikrai neįvirs ant jų namų stogo. Jie visi – labai profesionalūs. Nes jie – profesionalai Žmonės.
Susikalbėti širdimi įmanoma, kai prieš tave – profesionalas Žmogus. Ir nesvarbu, kokios tavo ar mano vertybės, nuomonė, įsitikinimai miestui svarbiais klausimais. 99,9 procento tikiu – mes galime susikalbėti. Tam turi gimti pokalbiai bendruomenėse, Savivaldybėje, diskusijos, debatai. Nuomonių įvairovė turi būti išsakyta visose įmanomose medijose.
Ditirambas veidaknygei
Veidaknygė irgi tapo įkvėpėja parašyti šį straipsnį. Nes ten vyksta niekad nesapnuoti ir nesusapnuojami dalykai. Facebook’as tampa mūsų darbu, mūsų uždaru dialogu, mūsų šlovinimo ar kovos, susidorojimo įrankiu, mūsų labai asmeniško gyvenimo afiša.
Ten radau ir mane įkvepiančios Šiaulių miesto aktorės Monikos Šaltytės įrašą po eilinių rinkimų. Merui – apie nusišienautą puokštę (nupjautus medžius prie savivaldybės). Kas dėjosi! Per 100 komentarų! Turbūt nė trečdalio neparašote, kai ši aktorė stovi scenoje su D.Kajoko ar kt. garsių poetų eilėmis ir po perduotos emocijos šnirpščia visa salė...
Taigi. Mes toje veidaknygėje – ne visada skaidrūs. Ten dirba ir miesto Savivaldybė, ten mero įrašus "laikina" ar privalo tai daryti. Ten mėtomasi prakeiksmais, nors niekas jų nenusipelno, ten vyksta tikros patyčios, mobingas, prievartavimai dėmesio, kartais jau perdėto pozityvo, siekiai susitarimo ir prašymai patarimo. Tačiau – ten randame ir puikiausios informacijos apie ką tik įvykusį džiugiausią tavo gyvenimo įvykį, skaudžiausią emociją, trapiausią būseną... (Beje, ten randu ir geriausius kultūrinės, filosofinės minties straipsnius, naujausias premjeras ir įvykius. Ji – nuostabi veidaknygė. Ypač, jei pajutęs prisirišimą, išeini nuo jos atostogų). Štai prie ko tas Facebook’as...Man rodos, jis atnešė mums dar vieną laisvę. Ir dar vieną rimtą išbandymą. Likti žmonėmis ir priimti Kitokį. Nepamiršti susitikti su draugais, miestiečiais, bendraminčiais akis į akį ir surasti nors truputį žmogiško ryšio.
Istorinė idilė
Šiauliai nuo senų senovės apsupti žalumos ir miškų. Bene pirmosios žinios apie medžių sodinimą – iš XIX amžiaus pradžios. Seniausias parkas Šiauliuose įkurtas XIX amžiuje, pastačius grafo Zubovo rūmus (dab. Menų fakultetas), kurie jau apie 1875-uosius turėję dabartinę išvaizdą. Apie dvarvietės senumą liudija ir jį supęs parkas. Šiaulių ekonomija tuo metu priklauso Platonui Zubovui, pakelėse raginama sodinti medžius, tvorų vietoje – gyvatvores. 1838 m. Šiauliuose ir Ginkūnuose įkuriami medelynai, kur auginami ąžuolų, kaštonų, topolių ir žilvičių sodinukai.
„Šiaulių ekonomijos metraštyje“ 1847 m. aprašomas bene seniausias faktas apie žmogaus rankų sukurtą žaliosios architektūros kūrinį mieste. 1849 m. Šiaulių klebono Ignaco Štacho iniciatyva aplink Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios šventorių buvo prisodinta kaštonų, likęs atminimas apie tai, kad Štachas nusidėjėliams už nuodėmes skirdavo atgailą – pasodinti medį.
Tvarkingi sodybų šeimininkai tuomet buvo gerbiami, o kad geriau sektųsi apželdinti kraštą, buvo skatinama: kiekvienam gaspadoriui buvo duodama po pusgorčių degtinės už pasodintus ir prigijusius sodinukus (1850). Tyzenhauzas gatves liepia užsodinti liepomis, vinkšnomis, uosiais, ąžuolais, klevais, kad ir nuo gaisro sergėtų, ir kaitros laike pavėsį duotų.
1887 m. prisodinta daug medžių prie Šiaulių berniukų gimnazijos (dab. J.Janonio). Aplink gimnazijos rūmus buvo kaštonų alėja, sudariusi tartum vainiką, ėjusi per gimnazijos kiemo vidurį ir aplink rūmus. (V. Zdzichauskas, 1960). XIX a. vid. žemėlapyje matomi želdynai ir skverai, miesto gatvių pakraščiuose, išilgai šaligatvių buvo pasodintos tankialapės liepos ir kitų rūšių medžiai, o XXa. Šiauliai pasitiko skendintys žalumoje, nepaisant miestą suniokojusių gaisrų.
Du trečdalius miesto teritorijos užima bulvarai. Svečių akimis, mieste daug miesto parkų, skverų. Ypač akį traukia puikus grafo Zubovo parko ūksmingos alėjos. Šešiolika gatvių – plačios, iš visų pusių apsodintos liepomis ir kt. medžiais. 20 a. pradžioje Šiauliuose susikūrė pirmoji sodininkų draugija mieste, iš Vilniaus persikėlęs krautuvininkas M. Sielskis atidaro sėklų ir sodininkystės krautuvę „Flora“, prekiaujančią medžių sodinukais, tarpukariu įsikūrusią šalia dabartinės Kaštonų alėjos.
Seniausias parkas Šiauliuose pradėtas sodinti dar XVIII a. pabaigoje – tai grafų Zubovų palikimas miestui. Didždvario parkas dovanotas miestui 1923 m., su sąlyga, kad bus naudojamas, kaip viešas miesto parkas. Vėliau parkas praplėstas, prie jo prijungus žemės sklypą. 2010 m. miesto parkui suteiktas Zubovų vardas.
Misija – retinti: ką tame parke saugoti?
Po karo, apie 1950 - uosius, senasis parkas buvo užsodinamas buvusiose vadinamose Šapyro pievose. 1947 m. teritorijoje iškastos 3 850 duobių medeliams, medžiai sodinti per įvairias talkas. Ten liko senų ir unikalių medžių, retesnių – platanalapiai, totoriniai klevai, europiniai maumedžiai.
Tuo metu būta daug kritikos dėl netobulo užsodinimo. Kalbinti Šiaulių muziejininkai, kraštotyrininkai, architektai, sako, kad šis parkas – tarsi paminklas pokario metų entuziazmui. Tuo laiku buvo tiek daug atgimimo dvasios, noro atkurti, pagražinti, prikelti miestą. Ir nors parkas neturi kultūros vertybės statuso, tai gamtos paminklas, parkas, saugojęs dalį labai svarbios miesto istorijos.
Sodino mokyklų, seminarijų mokiniai, pavieniai gyventojai, įamžindami svarbias savo gyvenimo progas. Pasak garbaus amžiaus šiauliečių, čia vykdavo įvairios šventės, stovėdavo kioskeliai, jaunimui parkas buvo sporto žaidimų, pasimatymų vieta, buvo įrengta ramioji – šachmatų zona.
Vidmantas Kuzma, iki 1968-ųjų praleidęs jaunystę Šiauliuose, prisimena parke karo žaidimus dabartinės šaudyklos teritorijoje, pasivaikščiojimus po parką, susidūrimus su Gerardu Bagdonavičiumi ir jo artimaisiais, nepavykusius valdžios sumanymus išlieti netoli Zubovų rūmų čiuožyklą.
Šiaulietis įsiminė ir juokingą nutikimą, kaip pirmą kartą mama jam davė pirmąjį rublį, kad susimokėtų už įėjimą į parką. „Eilėje reikėjo stovėti. Kai išgirdau, kad kainuos tik pusę rublio, ilgai svarsčiau, kaip jį padalinti perpus“.
Parko vaikų žaidimų aikštelėje prie dabartinių teniso kortų stovėjo dailininko G. Bagdonavičiaus sukurtas Pasakų namelis, apie kurį žino ir jaunoji karta. Vėjūnas, 25 - erių šiaulietis, studijavęs botanikos mokslus, sako: „Žinau, kad 1952- aisiais mano močiutės sodino medžius. Parke yra mano mamos sodintas medis. Lieka tas prisirišimas, susitapatinimas su medžiu. Tikiu specialistais, tačiau lieka, aišku, ir atsakomybės klausimas. Kaip jie atlieka savo darbą? Sutinku, kad sveikus medžius reikia išsaugoti, ligotus – kirsti arba genėti, retinti miesto parką, kuris tiek metų buvo neliestas“.
Šiaulietis Jonas Tamulis pasakoja kartu su kraštotyrininku, muziejininku, esperantininku Vincentu Vaitekūnu (1908-1987) sodinęs ąžuolų alėją garsiems Šiaulių krašto žmonėms. Tebestūkso medžiai A.Povyliui , F.Daugėlai, P.Bugailiškiui, V.Vaitekūnui, J.Taujanskienei, Venclauskiams, A.Šalavėjui, P.Višinskiui J.Raliui, J.Krikščiūnui – Jovarui, yra ir keli – esperantininkų susitikimams atminti, Šiaulių miesto 750 metų. jubiliejui. Medžių sodinimo tradiciją tęsė Stanislovas Rumša (1931–2011)., iki Birutės gatvelės pasodinęs medžius dailininkui A.Krištopaičiui, rašytojams S. Daukantui, Šatrijos Raganai, M. Valančiui, Ievai Simonaitytei... Vlado Zdzichausko garbei sodintas beržas jau nukirstas, nes projekto rangovai turėjo tik menkos informacijos.
Muziejininkas Jonas Tamulis mena tuoktuvėms, vaikams, draugams ir įvairioms šeimos datoms sodintas ištisas alėjas, ir iki šiol tęsia tradiciją – anūkai jau turi savo medžius ir mokosi prižiūrėti. J.Tamulio dėka išgelbėtas Jovaro beržas, jau pažymėtas kirsti…
Kirba man S. Rumšos idėja – pasodinti prie vienos iš Šiaulių gatvių - 1000 medžių. Kodėl miestas iki šiol jos „nepavogė“? Kodėl iki šiol neįamžino V.Vaitekūno ar S.Rumšos medžių alėjos. Nežinau. Gal ir dėl to Babelio bokšto.
Iniciatyvinės grupės „Saugokime Šiaulių medžius“ bendraminčiai Zubovų parke suskaičiavo per pusšimtį istoriniu požiūriu vertingų medžių.
---------------------------------------------------------------------------------------------
Suvokti praeitį
Olga Čapkevičienė (Klivlendas, JAV) – buvusi šiaulietė, ilgametė Šiaulių "Aušros" muziejaus darbuotoja, Šiauliu pedagoginio instituto (universiteto) dėstytoja, 1990-1991 m. ir 2002-2007 m. dirbusi Šiaulių miesto kultūros skyriaus vedėjo pavaduotoja:
– Žinau, kad šiauliečiai kraštotyrininkai yra sukaupę medžiagos ir parašę straipsnių apie Šiaulių vardinius ąžuolus. Muziejininkas Vincas Vaitekūnas pasodino jų net 72 Aleksandrijoje, jo sodinti ąžuolai ošia ir prie Kryžių kalno, ir miesto parke, ir "Aušros" muziejaus kieme. Ir lankė juos, prižiūrėjo, ir matyt, tokia globa jam teikdavo stiprybės. Tikiu, kad dauguma šiauliečių sutinka, kad oštų Šiauliuose ąžuolai... Tam reikėtų rodos tiek nedaug: laikytis ir toliau gražaus lietuviu papročio nekasdienius įvykius pažymėti medžio pasodinimu. Kaip kadaise miesto centrinėje aikštėje buvo pasodinti Spaudos atgavimui skirti ąžuolai.
Kodėl ąžuolai? Pasak V. Vaitekūno: "Neslėpsiu, visiems sakau, turiu tokį potraukį - sodint ąžuolus. Juose regiu stiprybę, grožį, taurumą, jie ilgaamžiai, todėl būsimoms kartoms išsaugos žmonių atminimą". Tebeauga ir "Aušros" muziejaus Venclauskių rūmų kieme muziejininku pasodintas ąžuolas pačiam V. Vaitekūnui. Taip jau susiklostė, kad Šiauliams visais laikais netruko krašto kultūrai atsidavusių ir darbščių asmenybių, tik jų dėka Šiauliai tapo Šiaurės Lietuvos kultūros centru po spaudos atgavimo. Peliksas Bugailiškis, Venclauskiai, M.Slančiauskas, Miglovara, K. Šalkauskis, O. Lukauskaite, A. Murka, Antanas Krištopaitis, Jonas Krivickas, Birutė Salatkienė, Irena Nekrašienė. Šiauliuose turėjome ir turime daug talentingų menininkų, muzikantų, aktorių, režisierių, architektų, poetų, muziejininkų, kraštotyrininkų, visuomenės veikėjų ir pedagogų, meninių kolektyvų. Pasodinkime jiems ąžuolus gražių sukakčių proga.
Kultūros ąžuolu taikliai poeto V. Kirkučio pavadintas V. Vaitekūnas dažnai mums, jauniems muziejininkams, mėgdavo padeklamuoti jo mėgstamo poeto irgi Vinco, Putino posmą, kuris sovietmečiu skambėdavo su gilia potekste: „Pakriko mūs mintys,/ Išsklydo jausmai,/ Žmogus žmogaus nesupranta./ Ir daužo šventovių vitražus/ Suįžūlėję vaikai, / Ir drabsto purvais paveldėtą mantą."(1961)
Ar tinka šie žodžiai ir šiandienai? Kas gali išgelbėti nuo susinaikinimo?, – klausiate jūs. Gal per daug stipriai skamba… Galime tik mes patys. Tik nuo mūsų pačių priklausys, ar "išnyksim kaip dūmas". Nobelistė lenkų rašytoja O.Tokarzcuk pabrėžė: "Žmogus, norintis suprasti, kas vyksta šiandien, privalo turėti kokį nors praeities vaizdą ir jos suvokimą".
Ne medžius naikina, pasaulį naikina
Gintautas Mažeikis, filosofijos profesorius:
Manau, kad čia nėra jokio pragaro, yra banalusis blogis, šitie žmonės yra instrumentiški. Jie, vadovaudamiesi savo funkciniu instrumentiniu, t. y. neatsakingu ir moraliai neapibrėžtu mąstymu, naikina mūsų pasaulį, ne šiaip medžius naikina. Jų dėka parsidėjo atšilimas globalus, jų dėka mūsų vaikai nebeturės ateities, jų dėka žemė virsta pragaru.
Jokio atleidimo šitam instrumentiniam funkciniam mąstymui aš nematau. Tai, kad jie vadovaujasi savo įmonės interesais ar vykdo kažkieno generalinį planą, negali būti jiems atleidimas už padarytas nuodėmes. O tai, kad dauguma tyli arba ploja – neatspindi tikrosios situacijos. Susvetimėjusi minia negali būti proto ar kultūros dvasios išraiška. Ji atstovauja patį reakcingiausią sluoksnį. Ir jei, pavyzdžiui, stojant į Europos sąjungą 2004 m. būtų paklausta, ar reikia mirties bausmės Lietuvoje, neabejotinai absoliuti dauguma būtų pasakiusi, kad reikia mirties bausmę įvesti. Ir jei dar: ar reikia žiauresnės, su kankinimais – laimėtų nuomonė, kad reikia žiauresnės. Nereikia mistifikuoti tautos balso. Nėra tokio dalyko, kaip tautos balsas. Nors, pavyzdžiui, tautos idėją gali suformuluoti vienas kitas poetas, tarkime, a.a. Justinas Marcinkevičius ar Sigitas Geda.
Kai mes kalbam apie didžiuosius poetus, kurie išreiškia per kalbą tautos mintį, aš galiu pripažinti tokią metaforą „tautos balsas“. Bet, kai klausinėjame susvetimėjusią sau pačiai minią kaip tautą, vykdome propagandinę manipuliaciją. Daugelis žmonių net neįsivaizduoja, kokia yra medžio laja, kiek metų jis auga, ir apskritai, kaip medis susijęs su vabalais, visa ekosfera, kaip ji funkcionuoja, neturi elementaraus supratimo apie gamtinį pasaulį.
Ką daryti, kaip reikalauti atsakomybės? Pasižiūrėkit į tuos kraštus, į protestuojančius kituose kraštuose, kur mažuma po truputį auga.
Susipriešinimas dėl medžių kirtimo miestuose reiškia ir laidotuvių pradžią tai žaliųjų partijai, kuri susijungė su valstiečiais – Valstiečių ir žaliųjų sąjungai. Turi būti kiti žalieji, kurie galės organizuotis, kaip politinė jėga, kaip politiškai orientuotas žaliųjų tinklas, kuriam aš pats mielai priklausyčiau. Ir kuris leistų kritikuoti pirmiausia dendrologus, kurie aiškina, kad reikia ir galima medžius kirsti. Jie išreiškia papirktą, neatsakingą nuomonę, kad nuvirtusi pušis ar eglė gali ką nors sužaloti. Žinoma ir medis gali griūti, ir upės tekančios mus gali paskandinti. Tad geriausia dykumoje gyventi, arba plytelėmis viską iškloti. Kaip Kaune Nepriklausomybės aikštę, o Šiauliuose Prisikėlimo aikštę. Abi lygiai tokios pat pabaisiškos.
Prisikėlimo aikštė – totalinis absoliutus siaubas. Nežinau net kurie architektai tokias nesąmones susigalvojo. Problema ta, kad mes iki šiol nedrąsiai kalbėjome apie architektų darbus. Ir todėl, kad architektai dažniausiai įsivaizduoja, kad įvairios dirbtinės medžiagos, kaip jie jas sukonstruoja, gali suponuoti tam tikrą vaizdą. Ir šitiems vaizdo kriterijams medžiai nepriklauso. Kaip ir paukščiai nepriklauso, katės, (ar žiurkės, kurios laksto), šunys, apskritai visa gyvybė jiems nepriklauso. Jiems priklauso plytelės, kampai, atstumai tarp plytelių, ir jei tie atstumai atitinka normas, tai yra gražu. Man tai – siaubinga. Atsakingi juk ne jie? Valdžia, kaip ir Šiaulių, yra demokratiškai išrinkta, jie turi visuomenės pasitikėjimą. Tai tik įrodo, kad mūsų švietimo kultūros sistema, bendruomenės tarpusavio santykis yra pasibaisėtinas, o jo rezultatas ir yra medžių iškirtimas. Mes su savo tokiais tarpusavio santykiais ir sukuriame šitą pabaisą.
Kažkada, merdėjant Šiaulių universitetui, aš kalbėjau: jokia Lietuvos valdžia ir ne demografija yra atsakinga. Ir galiu įrodyti. Miestas susitraukė trečdaliu, tai ir Šiaulių universitetas galėjo susitraukti tarkime perpus ( liktų 6000, ne 600 studentų). Tas sumažėjimas dvylika kartų neturi nieko bendra nei su miesto demografija, nei su senėjimu, nei su ekonomine padėtim. Tai – vietinis kvailumas, vietiniai blogi santykiai, kurie ir sukuria tą siaubingą atmosferą. Ir jokie ne rusai, ne Kremlius, ne Europos sąjunga. Į save pirmiausia reikia pasižiūrėti, kokį blogį patys sukuriame.
Ką daryti, kokias išeitis matau? Ne piketuoti, o ieškoti bendraminčių. Kurti projektus. Susirasti bendraminčių ir sukūrus bendraminčių tinklus, vienas kitą palaikyti. Kai Kaune mačiau Šiaulių pasibaisėtinas nuotraukas, supratau, kad šitas maras atėjo ir į Šiaulius.
Į Šiaulius maras įsimetė anksčiau. Ir būtent esmė - ne tai, kad reikia važiuoti į Seimą ar Vyriausybę, prašyti paramos mirštančiam miestui ar regionui. Blogis yra čia, vietoje. Ir sustabdyti tą blogį reikia bendraujant ir bendradarbiaujant su visais žmonėmis Lietuvoje, ir užsienyje, t.y. su tais bendraminčiais, kurie gali padėti išspręst vietos problemas.
Maras persimeta ir į kitus miestus, tik ten dar pavyksta pristabdyti: Sapiegų parkas Vilniuje, Ažuolynas, Laisvės alėja Kaune. Galų gale, žmonės kartu su advokatais prisirakina prie medžių ir stabdo kirtimus. Kad šitas blogis būtų stabdomas, reikalingos radikalios priemonės.
Kai pradėjo merdėti Šiaulių universitetas, aš dar nemaniau, jog reikia radikalių priemonių. Blogis daromos kartu su mumis, nes žmonės renka valdžią. Dabar matome, ką išrinktoji valdžia daro ir padarys: jie gali iškirsti medžius, gali paversti aikštes betono plytomis, jų dėka bus uždaryti universitetai ir mokyklos. Ir vietiniai žmogeliukai balsuos.
Iki Sąjūdžio buvo Roko maršai ir „Atgaja“. Aš manau, kad „Atgaja“ šiuo metu yra pats aktualiausias judėjimas. Vėl reikia atgajos. Mūsų gamtos gelbėjimas nuo mūsų pačių okupantų....
Melo ir jėgos orbitos
Romas Rutkauskas,
inžinierius mechanikas, literatas, kraštotyrininkas, esperantininkas:
Svarbiausia, kad mes kitiems savo aštriais kampais nebrūžintume šonų. Šiais laikais, kai reikia ką nors duoti, kam nors pasiaukoti, žiūrima, kaip į keistuolišką hobį. Dar kartą paglostykit tuos medžius ir viskas bus gerai. Išgelbėti – vargu ar bus galima. Nes mes ritamės ne dievop, o velniop. Pasaulyje dominuoja juodųjų jėgų karalystė, visi įtraukiami į vartojimo, melavimo, jėgos orbitas. Lengva nebus, gali būti tik nuolatinė kova už išlikimą. Lengva tai, kad galime vieni kitiems ištiesti pagalbos ranką.
Bedvasiai žmonės
Ričardas Dailidė, fotomenininkas:
Sodindavau parke ir būdamas moksleivis, ir dar prieš kokius 30 metų pasodinau netoli parko estrados ąžuoliuką. Pirkau iš medelyno, sumokėjau 5 rublius. Kai dabar sako, kad reikia už medį sumokėti 1600 eurų – tai beprotiška kaina. Aš irgi prisidedu, dalyvavau ir akcijoje prieš medžių naikinimą. Medis mūsų tautau, jos tradicijai – šventas. Įskaičiau, kad seno medžio kirst negalima, jis turi mirti stovėdamas. Kaip ir spektaklis Šiaulių dramos teatre – „ Medžiai miršta stovėdami“. Bet, pasirodo, atėję dirbti į tą sferą, pasijunta šeimininkais, nutolę nuo tautos dvasios, jos vidinės būsenos. Jie elgiasi kaip nuvorišai (pranc. „nouveau riche“ – praturtėlis, iškilėlis, staiga praturtėjęs žemo socialinio sluoksnio žmogus). Tai yra bedvasiai žmonės, kas jis bebūtų – aukščiausio lygio specialistai, jie nebegali būti mūsų tautos dvasia. Tai yra tragedija. Valdžios prerogatyva – išsamiai pristatinėti projektus. Miestas yra ne jų. Miestas – gyventojų, kurie čia gimė, mokėsi, čia gyvena, rūpinasi miestu. Ir paaiškėtų – vykdyt jį ar ne. O dabar kas – atsitiktiniai žmonės projektus vykdo. Kauniečiai, jiems nerūpi Šiauliai, nesusipažinę su tuo, kas čia buvo, nesusiję su miesto istorija.
Amžinas ginčas
Vytenis Rimkus
profesorius, Šiaulių m. Garbės pilietis,
Stovi du riešutmedžiai prie Šiaulių dramos teatro, kas gali sakyti, kad jis trukdo? Gražuolis. Nežinau, kam ta tokia bulvaro alėjos rekonstrukcija. Tuos pinigus galėjo panaudoti kažkur kitur. Tai ginčas su architektais. Jie daug kur nebenori erdvių su medžiais ir buvusių pastatų. XIX a. stovėjusios Liuteronų bažnyčios (kirkės) nepavyko išgelbėt tarybiniais metais. Architektūrinis pastatas! Patriukšmavo dailininkai. Tačiau tokiais laikais tikinčiųjų nebuvo kam gint, ir nugriovė – nes trukdė prekybos centro statyboms.
O parke praretinimo reikėjo. Ypač ten, kur džiunglės suaugo. Mes pokario metais būdami moksleiviai tvarkėme senąjį parką, visi eidavom sodinti. Buvo ir diskusija – per tankiai sodinama. Paskui prieita kompromiso, kad išstovės tie, kurie stipresni. Su tais medžiais ir architektūra – nuolatinis ginčas. Dabartiniame Sankt Peterburge akademiją baigiau. Tuo metu priešais Ermitažą ir Admiralitetą parkas užaugo. Matyt nuo caro laikų. Architektas paskaitą skaitė, kad reikia iškirsti, nes užstoja architektūrą. Bet iki šiol medžiai liko. Aš tikras esu ir kad Vilniuje Gedimino kalnas, jei būtų neliestas, jis būtų likęs nepajudinamas. O jūsų idėja – graži. Tokia nauja istorija – įamžinti svarbių vardinių medžių alėją Šiaulių parke.
Kitur – būna, Lietuvoje – vyksta
Salomėja Jastrumskytė,
menininkė, menotyrininkė, hum.m.daktarė:
Mano kolegos man priminė vieną momentą. Kad iki prasidedant ar vos prasidedant medžių kirtimams, sako, tu gi buvai kviečiama į vieną meninę akciją prieš medžių kirtimą ir numojai ranka, kad netiki tuo. Taip, aš galbūt skeptiškai žiūriu, ir dabar skeptiškai žiūriu į įvairias socialines ar netgi propolitines menines akcijas, net nežinočiau, kaip tai apibrėžti, bet jos yra labai jau efemeriškos. Ir sunku apibrėžti tiek jų svorį, tiek jų vertę, tiek jų postūmį, bet pati pradžia tikrai nebuvo kilusi iš meno.
Pati pradžia, galėčiau sakyt, kilusi iš afekto. Kai pamatai iškirstus, „išžudytus“ (aš pasakiau šią sąvoką netyčia viename interviu ir žmonės ją pasigavo) ,taip, išžudytus medžius, išžudytą žmonių atmintį, išžudytą betarpišką jų buvimą. Dar ir dabar gaunu nuo žmonių laiškų, sako „va mes čia sodinom, projektavom tais ir tokiais metais. Pasižiūriu į datas – manęs dar pasauly nebuvo. Tai jau yra tęstinumas.
Kai kalbu apie medžių problematiką Lietuvoje, miniu ir užsienio patirtis. Galiu pasakyti, kad ten elgesys skiriasi radikaliai kiekybiškai. Bet kokybiškai turbūt ne. Nes kiek ir iš savo užsienio kolegų, kada stažuotėse dar gyvenau, girdžiu, kai dabar nusiunčiu nuotraukas, sakau „ką jūs manot, gal padėsit?“ Sako „pas mus irgi būna“. Bet jie sako „būna“, o ne „vyksta“. Tai yra skirtumas. Pasitaiko, būna, va pasitaikė Briuselyje (ilgą laiką esu pragyvenusi Belgijoje) , pasitaikė mano mylimam mieste Gente, pasitaikė ir Paryžiuje, ir kitur, ir kai kuriuose Vokietijos miestuose. Pasitaiko, būna. Po to patys merai permąsto. Aha, žmonės pasipriešino, ne, vadinasi mes klydom, stabdom.
Prancūzai dabar nori įstatymiškai įteisinti medžių teisių deklaraciją. Tačiau ten tokio masinio, kad apimtų visą valstybę, masinės destrukcijos, masinio medžių kirtimo nėra. Tokio visą valstybę apėmusio dendrocido tikrai neteko niekur stebėt.
Nuskuto bulvarą kaip... marozą
Eglė Narbutaitė,
menininkė, iliustratorė, festivalio „Kino pavasaris“ koordinatorė, muzikinio performanso „Bliuvė“ kūrėja.
Kultūrinė bendruomenė Šiauliuose per maža, o veiklų – pakanka. Akropolį įvažiuot negalima, bulvaras tuščias. Kultūrinio, kokybiško turinio Šiauliuose tikrai matau daug, tačiau sukasi tos pačios kelios kultūros įstaigos, jų žmonės.
Aš sieju tą augmeniją, jos mirtį – su miesto pasyvumu. Man atrodo, kad kiekvienas nukirstas medis atitolina žmogų nuo miesto. Dėl to, kad dabar gyvename laikmečiu, kai dega didžiausi planetos miškai, todėl kiekvienas medis – svarbu. Jei, remontuodami gatves, parodytume, kaip galime medį galima išsaugoti, tai būtų geras pavyzdys vaikams, kad medis yra vertybė.
Kai miestas vystosi, nereikia bijoti nukirsti medį. Bet bulvaruose...nuskust bulvarą kaip kokį marozą…Žinoma, sunkiau išklot trinkeles išsaugant medžius, bet jei nuskutam bulvarus plikai, kyla klausimas, ar tikrai darom viską taip, kaip reikia ir ar tikrai buvo pristatyti visiems svarūs argumentai, įrodymai, kad to reikia.
Dabar vyksta skaldymas. Žmonės, saugantys medžius, pradeda kovoti dėl kiekvieno medžio, ir kiekvienas nukirstas medis – katastrofa. Prisiminkime judėjimą dėl Kaštonų alėjos išsaugojimo. Kokia susibūrė bendruomenė, kilo judėjimas! Tikėjau, kad ir bulvaro liepas išsaugos. Mes jau miesto centre pastatėm Babelio bokštą. Jūs sakot – Raudų siena, o aš vadinu Siena. Aš iš tikro nežinau, kokia jos paskirtis, bet man tai – inkaras grimzti. Į šitą aikštę aš sugrąžinčiau verkiančią mergaitę. Vietoj eglės. Bliuvė. Ankstesnioji „Verkiančios mergaitės“ koncepcija man patiko. Dabar ji – apie vertybinio pamato sunaikinimą.
Kokia ten, aikštėje, siela. Kokia yra miesto siela? Abejoju, ar kažkas gaus ten dvasinio peno. Bet jaunajai kartai – tai bus normalu.
Kas po švenčių?
Antanas Šeronas, tapytojas:
Mano nuomonė, kalbant apie visuotinį miestiečių balsą, žodis „visi“ – manipuliacija. Visiems negali patikt ar nepatikt. Taip nebūna. Nesąmonių muziejus. Kažkas pasakė patiko – reiškia visiems patiko. Platesnė auditorija turi būti.
Iš kur atsirado visuomenės judėjimai, Facebook’o grupės, kitos iniciatyvos? Dėl to, kad nebuvo dialogo. Įdomu, kuo baigsis teismų procesai moteriai, prisirišusiai prie medžio. Jokios atsakomybės iš savivaldybės pusės? O jei aš miške nupjaučiau nuosavą sveiką ilgaamžį medį, gaučiau baudą. Pagaliau, miesto parkas nebūtų taip šienaujamas, jei būtų prižiūrėtas. Dar įdomu, kiek tas parkas bus patogus žmogui, kiek miestiečiai jį pamėgs? Ir kas prižiūrės apsodintą parką?
O su šita valdžia, manau, įvyko taip: radikalūs miesto valdžios veiksmai iššaukė radikalius šiauliečių veiksmus. Padidinam plaučių ligų tikimybę, bus įdomu statistiką po dešimtmečio stebėti.
Kas man šviečia Šiauliuose? Minimalizmas aikštėje ir tiek. Kažko trūksta joje. Šventės pasibaigs, iki Trijų karalių dings Kalėdų dvasia ir aikštėj bus tuščia. Kaip tada aikštė atrodys? Kalėdinė eglė užpildė aikštės tuštumą. O kas toliau?“
Aš viršininkas, tu – kvailys
Edgaras Adomaitis, ekonomistas:
Yra aibė vadovėlių, gerųjų praktikų, kaip reikia valdyti projektus, kaip tvarkyti viešąsias erdves, kaip komunikuoti su suinteresuotomis grupėmis ir t.t. Tačiau dabartinė valdžia renkasi kitokį kelią – jie dviratį išras patys. Išradinėja. Reikia aiškiai komunikuoti. Dabar tiesiog nuleidžiama: aš viršininkas, o tu – kvailys. Tie, kas bando prieštarauti, yra gesinami užgauliojimais, melu.
Meras nerado laiko išeiti, pabendrauti su Nepriklausomybės akto signataru dėl bulvare kertamų medžių. Užklijavo etiketę – konservatorius. Šiaulių valdžia tampa nekritikuotina. Ir pavieniams žmonėms kovoti yra sunku su biurokratiniu aparatu. Paklausei – lauk dvidešimt dienų, atsakys atmestinai, dar kartą pasiteirausi – dar dvidešimt dienų. O per tas dienas ir medžius iškirs, ir bulvarą išasfaltuos ir į socialinius tinklus parašys, kaip puikiai tvarkosi.
O dėl medžių buvo puiki proga pasimokyti iš Kauno, kas vyko ten, kai buvo kertama gerokai anksčiau nei Šiauliuose. Bandyti suvokti, kokia tai yra jautri tema. Bet jie žino geriau. Ir kai jau atrodo sukiršino visus, ką tik įmanoma, dar ant atviros ugnies užpila žibalo – jeigu medžių nekirsime, tai nebus neįgaliųjų vaikų stovyklų! Aš save laikau pakankamu ciniku, bet tai jau pramuša viską.
Užrašė Asta Stankūnienė
----------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Vietoj epilogo
Trumpas prašymas – savo ypatingus komentarus palikime 2020 metams. Susilaikykime nuo perdėtų, „riebių“ , visai neetiškų ar neestetiškų, keiksnojančių ar prakeikiančių.
Turiu tik vieną mažytę galimybę matyti savo kampu, turiu savo matymą ir supratimą. Spręsti, kaip elgtis, kaip formuoti savąją – žinoma, mūsų visų privilegija. Galite ir liaupsinti, ir „laikinti“, yra teisė tylėti ar manyti ir nebijoti sakyti. Pati palinkėčiau miesto administracijai, specialistams: pradžiai – geresnės vidinės ir viešosios komunikacijos. Jokie FB ir messenger nepakeis žmogaus dialogo su žmogumi. Pasipūtimas ar ignoravimas niekam nedavė nei naudos, nei pelno. Tai tik patvirtino pokalbis su charizmatiškuoju, kūrybinės energijos generatoriumi, o dabar ir „Kaunas - Europos kultūros sostinė“ projekto sumanytoju ir kuratoriumi Ryčiu Zemkausku. Žmonių gerovės ir ugdymo departamento surengtoje diskusijoje Šiaulių savivaldybės įstaigoms R. Zemkauskas pasakė: „Pirma asociacija su Šiauliais – tai nuskriausti Šiauliai. Antra: Šiauliai – per vidurį, čia lyg neturėčiau į ką atsiremti. Trečia asociacija – su roko muzika“.