Sma­gu su­grįž­ti į Šiau­­lius

Sma­gu su­grįž­ti į Šiau­­lius

Ge­di­mi­nas GRIŠ­­KE­­VI­­ČIUS

Re­gi­nos Bir­ži­ny­tės pre­mi­jos lau­rea­tas

Pa­­lan­­ga

Sa­vaip sa­vi man Šiau­liai ir ža­lie­ji „prie­šiau­liai“, eko­lo­giš­kos, iš­di­džios gi­rios tarp Šau­kė­nų–Vai­na­gių–Bi­jo­tės, kur tik­ru­moj nė­ra ko ir tems­tant bi­jo­tis, – daug fan­ta­zi­ją gai­vi­nan­čių že­miš­kų ste­buk­lų šir­dies akys „už­sei­vi­no“ ir li­gi šiol ne­pa­mirš­ta dar nuo 1961-ųjų bir­že­lio 30-osios, kai iš Gel­gau­diš­kio, ža­vios pa­ne­mu­nių gy­ven­vie­tės Ša­kių ra­jo­ne, Za­na­vy­ki­jo­je, at­ra­do­me „Že­mai­čių kal­vy­ną“, Kel­mę, Už­ven­tį, Uš­nė­nus, Kur­tu­vė­nus, Šat­ri­ją ir „li­ki­mi­niais“ ta­pu­sius Šau­kė­nus. Čia sa­vo my­lin­čią šir­dį, tar­si ka­lė­dai­tį, švel­nią plot­ke­lę, pa­da­li­ju­si trims sa­vo sū­nums, „ku­ni­gaikš­čiams“ Ge­di­mi­nui, Kęs­tu­čiui ir Vy­tau­tui, Ma­mu­tė šau­kė­niš­kių dan­tis gy­dė net 35 me­tus, iki 1996-ųjų pa­sku­ti­nio­jo sa­vo sau­sio va­ka­ro Kel­mės cent­ri­nė­je li­go­ni­nė­je, ant šir­viš­kais ber­že­liais ap­glėb­to Kra­žan­tės kran­to, – čia gi­mė ir sū­nus, da­bar 40-me­tis po­li­to­lo­gas-žur­na­lis­tas Min­dau­gas, čia gy­dy­to­ja nuo 1967 me­tų dir­bo ir li­gi šiol vie­na­ti­nė ma­no žmo­na Vla­dis­la­va Ma­ri­ja, čia... Nors „nė­ra Ne­mu­no at­gal“, ČIA vis pa­rūps­ta su­grįž­ti...

Ne­gin­čy­ti­nai ža­vi sa­vo po­sme­liu dva­si­nę Šiau­lių pa­dan­gę daug me­tų kū­ry­biš­kai tur­ti­nan­ti, tik­ru­mu sa­va Ja­ni­na Jo­vai­šai­tė:

O man nu­si­spjaut į sa­vo me­tus –

aš me­tu jiems,

kaip bu­liui į snu­­kį

rau­do­ną su­knios spal­­vą

ir juo­dus ka­ro­lius.

Klai­pė­do­je vie­tos žur­na­lis­tų sam­bū­riui il­gai va­do­va­vęs Jo­nas Ga­ra­daus­kas ir­gi daž­nai kar­to­da­vo ši­to­kią sen­ten­ci­ją: „Sens­ta veid­ro­džiai, bet ne mes“, o pa­ty­lė­jęs šyp­te­lė­da­vo: „Tik rei­kia žiū­rėt į sme­to­ni­nį ar­ba mū­sų – brež­ne­vi­nį veid­ro­džius.“

Be­je, jis pri­min­da­vo, kad ir... „Žmo­gui su žmo­gu­mi pri­va­lu taip bend­rau­ti, su­si­kal­bė­ti, kad ir po dvi­de­šim­ties me­tų su­si­ti­kus ne­rei­kė­tų pe­rei­ti į ki­tą gat­vės pu­sę.“

Me­tai pra­tur­ti­na ne tik mus, bet ir Šiau­lius. Daug kas ki­taip! Į ge­rą­ją, į „so­čią­ją“ pu­sę, bet šio­je vie­to­je, ti­kiu, ne aš vie­nas lin­kė­čiau, kad tur­tė­jan­čios Lie­tu­vos vals­ty­bės „chao­so ka­rie­tos“ bend­ra­ke­lei­viai ne tik skai­čiuo­tų, mė­gau­tų­si DAU­GY­BOS len­te­le pre­ky­bos cent­ruo­se, bet ir kuo dau­giau SKAI­TY­TŲ, rū­pin­tų­si gim­tą­ja KAL­BO­SAU­GA ir... SKAI­TY­TŲ­SI vie­nas su ki­tu, nes ag­re­sy­vus kas­die­ny­bės cha­miz­mas ga­di­na LIE­TU­VIO įvaiz­dį, kad net pa­jū­rio stir­noms gė­da, skuo­džia ša­lin, vos pa­mačiusios!

Vis pri­si­me­nu ir sa­ve, sa­vo teks­tus to­bu­li­nu­sius li­te­ra­tū­ri­nę Lie­tu­vos pa­dan­gę tur­ti­nu­sius ir tur­ti­nan­čius 1980–1985 me­tų Šiau­lių jau­nų­jų ra­šy­to­jų sek­ci­jos kant­ruo­lius. Ta­da bend­ra­min­čiams va­do­va­vo ir šian­dien be­si­šyp­san­čios sie­los Adol­fas Strak­šys, iš­ti­ki­mas Že­mai­ti­jos „am­ba­sa­do­rius“ Vil­niu­je. Gre­ta jo – la­bai gar­bin­gai Ven­tos–Du­by­sos pa­dan­gei at­sto­vau­ja ir li­te­ra­tū­ri­nį op­ti­miz­mą paau­gi­nan­tis ži­no­mas lei­dė­jas, kū­rė­jas Sta­sys Lips­kis.

Ant ma­no „Il­ge­sio ko­pos“ prie jū­ros už Pa­lan­gos–Ne­mir­se­tos daž­ną sek­ma­die­nį ša­lia pa­ty­liu­kais vėl at­šla­ma ir Juo­zas Sa­ba­liaus­kas, Re­gi­na Bir­ži­ny­tė, Auk­sė Va­sai­ty­tė, Jad­vy­ga Gab­riū­nai­tė, Sta­sys Bulz­gis, Vla­das Kal­vai­tis, Ka­zi­mie­ras Alek­na, Vy­tau­tas Kir­ku­tis, Ja­ni­na Jo­vai­šai­tė, Vio­le­ta Šob­lins­kai­tė, Pet­ras Bal­čiū­nas...

Žmo­giš­ku­mo skli­di­nos šir­dys, my­lin­tys dia­lo­gai, bal­sai ir vei­dai. Ne „sin­te­ti­niai pro­jek­tai“. TIK­RI, kaip pa­mink­li­nis ak­muo Že­mai­tei Uš­nė­nuo­se, vis lū­ku­ria­vu­siai Ber­žė­nuo­se... ir Po­vi­liu­ko Vi­šins­kio.

Min­tis atei­na ba­sa ir žmo­gų pa­da­ro tur­čiu­mi. Štai to­dėl Klai­pė­dos skve­re­ly­je prie Bokš­tų gat­vės 2018-ai­siais pa­sta­tys pra­smin­gą, uni­ka­lią bron­zi­nę skulp­tū­rą ba­sa­ko­jui Iš­min­čiui Vy­dū­nui. Te­gul ir Šiau­liuo­se lai­mi Ug­ni­kal­nio geis­mas, Aist­ros laips­nis ir ... žvyr­ke­lio vil­tis.

Ge­di­mi­nas GRIŠ­­KE­­VI­­ČIUS

Jū­ra pa­va­sa­rio me­­džiais

At­ka­bin­tos val­­tys

1. Ką ma­nau – nieks ne­nu­ma­no.

... nes ne ma­­no

Že­mės me­nas,

ku­ria­me – daug pa­­slap­­čių

Die­vo ta­vo, die­vo ma­no,

kaip ei­lė­raš­čių, ro­ma­nų –

ne­ra­šy­tų, o jau­­čiu

net be žie­miš­kų kan­čių,

glos­to­mas spal­vo­tų no­rų...

... vis kal­bės Bū­ta­sis oras.

2. Ne­sis­te­bėk, kai tems­ta greit,

O taip lė­tai at­švin­ta...

Ste­buk­las:

Že­mės su­dė­tis ne­kin­ta.

Ji liu­di­ja sa­ve bal­sais,

Ku­rių tu ne­ri­mau­da­mas klau­sais.

3. O kai vi­­sai

Ra­miai, žmo­gau,

Gal­vot imi...

Sus­­tip­­ri­­na­­me

Že­­mę

Sa­vi­mi.

Ta­da pra­­smė

Klaus­tu­kų – ne bė­da:

„Skau­dės Mir­tis – Ru­­duo

Ar ne­skau­dės,

Sa­kyk, Dan­gau...

„KA – DA?“

Sa­kyk, Dan­gau,

Tu nie­ka­da ne­klys­ti,

Kaip ir Li­ki­mo kom­pa­sas,

Kaip ir Mir­tis –

Stip­riau­sia op­ti­mis­tė.“

4. Kai išei­si – tai nu­­pie­­ši

Vi­są dan­gų – be vel­nių.

Kai su an­ge­lais pa­grie­ši,

Ra­si ir spal­vų švel­nių.

Kai išei­si ne­­me­­luo­­jant

Būt su Pa­sa­ka ža­via,

Kai išei­si – nu­si­pie­ši,

Gal par­sių­si mums... SA­VE?

... bet Pa­va­sa­ris dar gi­­na

Mus vi­sus... Ir Ge­di­mi­ną.

Ne­že­miš­kai že­­miš­­kas

Pa­lei­dau Ra­my­bės nend­rę,

Mie­las nau­jo pa­­va­­sa­­rio

Gand­re,

Pa­čiam jau daž­no­kai bai­su,

Lie­čian­tis de­be­sų,

Nors... nie­ko ge­riau ne­lie­ka,

Bent pik­tas žmo­­gus

Ne­pa­sie­kia,

Ge­riau dan­gu­mi gė­rė­tis,

Ne­gu čia, Že­mė­je, rie­tis,

Ge­riau ri­­muo­­ta

Lie­taus rie­kė,

Nei triukš­me­liai,

Ku­rių ne­rei­kės.

***

Iš jū­ros – Pa­lan­gos na­mų,

Kur žie­mą bū­na ir ra­­mu

Ra­šau gal tūks­tan­tą­jį laiš­ką,

Kad vis­kas daž­nu­moj – neaiš­ku,

Bet blo­go – nie­ka­da ne­lauk,

Tik smė­lio ir žmo­nių –

Daug, daug:

To­kia vi­sų čia atei­tis –

Kas­dien tvar­ky­ti­na Bui­tis,

Kur be sve­­čių

Ga­li ma­­ty­­ti

Sap­ne – ei­lė­raš­tį ma­žy­tį.

– – – – –

Su jū­ra, vi­sa­da šne­kia –

Na­mai Ei­lė­raš­čių ta­ke.

2017, ba­­lan­­dis

 

Da­lios KAR­PA­VI­ČIE­NĖS nuo­tr.