Sugrįžimas į mamos nosinaičių pasaulį

Sug­rį­ži­mas į ma­mos no­si­nai­čių pa­sau­lį

Tau­to­dai­li­nin­kė Ug­nė Vai­nei­kie­nė jo­niš­kie­čius pa­kvie­tė į vie­no va­ka­ro mo­men­ti­nę pa­ro­dą „Ma­mos no­si­nai­tė“, ku­rio­je eks­po­nuo­ta dau­giau kaip 200 mo­te­riš­kų, vai­kiš­kų ir vy­riš­kų no­si­nių ko­lek­ci­ja. Kiek­vie­na jų – su praei­ti­mi dvel­kian­čia is­to­ri­ja, sa­vi­ta pa­skir­ti­mi. Ap­ner­tų, siu­vi­nė­tų no­si­nai­čių epo­cha nuo mū­sų spar­čiai tols­ta, nes nau­ja kar­ta nau­do­ja tik vien­kar­ti­nes po­pie­ri­nes no­si­nai­tes.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

No­si­nai­tė iš Tas­ma­ni­jos sa­los

202 no­si­nai­tės. Ly­giai tiek jų į Jo­niš­kio kul­tū­ros cent­re or­ga­ni­zuo­tą mo­men­ti­nę pa­ro­dą at­si­ne­šė tau­to­dai­li­nin­kė Ug­nė Vai­nei­kie­nė. Bal­tos, nė­ri­niuo­tos, lan­guo­tos, siu­vi­nė­tos, me­reš­kuo­tos, puoš­tos gė­lių, vai­kams pa­žįs­ta­mų pa­sa­kų vei­kė­jų at­vaiz­dais ar­ba – ne­tgi že­mė­la­piu. Bū­tent pa­sta­rą­ją no­si­nę, ku­riai jau ne ma­žiau kaip 45-eri me­tai, ka­dai­se iš sa­vo mo­ky­to­jos, iš­te­kė­ju­sios už Aust­ra­li­jos lie­tu­vio ir iš­vy­ku­sios gy­ven­ti į Tas­ma­ni­jos sa­lą, ga­vo do­va­nų jos ma­ma. Siun­ti­niuo­se bū­da­vo flo­mas­te­rių, skal­bi­mo mil­te­lių, ir pir­ma­sis par­ke­ris su kap­su­le, o kar­tą ra­do to­kią geog­ra­fi­nę no­si­nai­tę.

„Ją ma­ma leis­da­vo kar­tais iš­lanks­ty­ti ir ap­žiū­rė­ti“, – kaip apie ypač bran­gų daik­tą kal­bė­jo Ug­nė Vai­nei­kie­nė.

No­si­nai­tė su per­la­mut­ro kry­že­liu

Su­kaup­tą ko­lek­ci­ją ji ga­li pa­vers­ti ne­si­bai­gian­čių pa­sa­ko­ji­mų py­ne. Štai, pa­čios bran­giau­sios, itin pra­ban­gios bal­tos, nė­ri­niais ban­guo­jan­čios no­si­nai­tės. Kai ku­rios su mo­nog­ra­mo­mis, ki­tos – siu­vi­nė­tos. Jos liu­di­ja apie kū­rė­jos kruopš­tu­mą, ati­du­mą, su­ma­nu­mą, tai – tar­si ma­žas įdaik­tin­tas as­me­ny­bės kris­le­lis.

Ant sten­do iš­ka­bin­tos lan­guo­tos, dar bliz­gan­čiais lip­du­kais pa­žy­mė­tos, no­si­nės. Jas Ug­nės ma­ma par­si­vež­da­vo iš Mask­vos, pir­ku­si dar tik bū­si­mam sa­vo vy­rui.

Ne vie­ną iš­skir­ti­nį eg­zemp­lio­rių ko­lek­ci­jai tau­to­dai­li­nin­kė ra­do dė­vė­tų rū­bų par­duo­tu­vė­se. Jas skal­bė, ba­li­no, ly­gi­no. Vie­no­je to­kio­je šil­ko no­si­nai­tė­je, ją iš­lanks­čiu­si ne­ti­kė­tai ra­do per­la­mut­ro kry­že­lį, ku­ris kaž­ko­kio žmo­gaus gal bu­vo ne­šio­ja­mas kaip ap­sau­ga nuo ne­lai­mių ar kaip bran­gus pri­si­mi­ni­mas.

No­si­nai­čių tra­di­ci­jos

Tau­to­dai­li­nin­kė Ug­nė Vai­nei­kie­nė pri­mi­nė, kad ka­dai­se no­si­nai­tė­mis ap­si­keis­da­vo mer­ge­lė ir ber­ne­lis, gal­vo­da­mi ir taip pri­min­da­mi vie­nas ki­tam apie sa­ve. Su no­si­nai­te iš­ly­dė­da­vo ir į pa­sku­ti­nę ke­lio­nę, už­dė­ję ją ant su­glaus­tų ran­kų ar­ba įkiš­da­mi į ran­ko­vę. Kiek­vie­na no­si­nai­tė bū­da­vo tar­si laiš­kas, mer­gi­na ar mo­te­ris, ją ap­ner­da­ma, į kiek­vie­ną nė­ri­nio spur­ge­lį su­dė­da­vo sa­vo is­to­ri­jas, iš­gy­ve­ni­mus, džiaugs­mus ir var­gus.

Ma­mos, iš­ly­dė­da­mos į ka­rą sū­nus, įduo­da­vo no­si­nai­tę su įriš­tu Ago­tos duo­nos ar že­mės ga­ba­lė­liu, kad pri­min­tų sa­vo kraš­tą ir sau­go­tų. O iš sa­lės at­si­ra­do ke­lios mo­te­rys, ku­rios pa­ste­bė­jo, kad tra­di­ci­ja tar­si ap­si­su­ka ra­tu ir da­bar jau sū­nūs, iš­vy­kę gy­ven­ti į ki­tus kraš­tus, kar­tais mo­ti­noms par­ve­ža do­va­nų no­si­nai­tę kaip su­ve­ny­rą.

U. Vai­nei­kie­nė pri­si­mi­nė, kad jos tė­tis į no­si­nę su­suk­da­vo ar­ti­mų­jų nuo­trau­kas, sa­ky­da­mas, kad jo­kio al­bu­mo ne­rei­kia, o kai­me vy­rai dar vi­sai ne­se­niai dirb­da­mi lau­kuo­se ke­tur­kam­pių di­de­lių no­si­nių kam­puo­se už­ri­šę maz­gus dė­vė­da­vo ant gal­vos vie­to­je ke­pu­rės nuo sau­lės.

O štai grei­čiau Ru­si­jo­je bū­din­ga ar iš jos, ten iš­trem­tų­jų par­si­vež­ta tra­di­ci­ja – iš no­si­nai­čių pa­siū­ta lė­lė, ku­rią ma­mos do­va­no­da­vo iš­te­kan­čioms duk­roms. Lė­lė bū­da­vo tar­pi­nin­kė, ku­ri „pa­pa­sa­ko­da­vo“ apie duk­ros gy­ve­ni­mą: jei su­glam­žy­ta, ap­verk­ta, mo­ti­na su­pras­da­vo, kad ne­pa­si­se­kė jos vai­kui.

Ren­gi­nio da­ly­vių pri­si­mi­ni­mai

Ren­gi­nio da­ly­viai U. Vai­nei­kie­nės min­tis pa­pil­dė sa­vo pri­si­mi­ni­mais. Li­te­ra­tė Re­gi­na Brie­dy­tė at­si­ne­šė dvi ap­ner­tas no­si­nai­tes, ku­rias jai do­va­no­jo mo­ky­to­ja Ele­na Vai­tie­kai­tie­nė, tau­to­dai­li­nin­kas Al­ber­tas Mar­ti­nai­tis pa­sa­ko­jo, kad nuo ma­žų die­nų ma­ma mo­kė švar­ko ki­še­nė­je ne­šio­tis no­si­nai­tę. Jo ma­mai te­ko gir­dė­ti ir keis­tą pa­mo­ky­mą iš vie­no par­ti­nio vei­kė­jo, ku­ris aiš­ki­nęs, kad šil­ki­nės no­si­nės ne­rei­kią net skalb­ti, tik pa­tri­ni, ir vėl ga­li nau­do­ti.

Ma­to Slan­čiaus­ko pro­gim­na­zi­jos di­rek­to­rė Svet­la­na Plak­sij į bend­rą pa­sa­ko­ji­mą įpy­nė is­to­ri­ją apie vie­ną neį­ga­lią mo­te­rį, ku­ri mer­gai­tes mo­ky­da­vo ner­ti. Ro­dės, kad vą­še­lis pa­ts jos ran­ko­se laks­to. Kai nuei­da­vo po ke­lių die­nų, ras­da­vo vi­są šūs­nį mez­gi­niais ap­kraš­tuo­tų no­si­nai­čių.

Apie no­si­nai­tes pa­sa­ko­jo Da­lia Pet­rai­tie­nė, Edi­ta Žar­kaus­kai­tė, ki­ti ren­gi­nio da­ly­viai. Skam­bė­jo „Ku­pa­ro“ dai­nos,  at­lik­tas šo­kis su ska­re­lė­mis. Pa­ti Ug­nė Vai­nei­kie­nė ir pe­da­go­gė Vir­gi­ni­ja Puč­ku­vie­nė at­li­ko pa­sta­ro­sios pa­gal Ni­jo­lės Vaičiulytės–Mykolaitienės ei­les su­kur­tą dai­ną.

No­si­nė skir­tin­gais am­žiais

Kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­rė Ilo­na Osi­po­va kal­bė­jo apie no­si­nai­tės is­to­ri­ją ir sim­bo­li­ką įvai­rių epo­chų me­tu bei skir­tin­guo­se me­nuo­se.

Dar Ro­mos im­pe­ri­jo­je pa­si­tu­rin­tys ro­mė­nai, pa­tri­ci­jai ne­šio­da­vo ant kak­lo, pe­čių ar rie­šo pri­riš­tą ne­di­de­lę me­džia­gos at­rai­žą, va­din­tą ora­riu­mu, ku­ri bu­vo skir­ta nu­si­va­ly­ti bur­ną, ran­kas po val­gio.

Pri­si­mi­nus ikik­rikš­čio­niš­ką lai­ko­tar­pį, ži­no­ma va­di­na­mo­ji ste­buk­lin­ga Ve­ro­ni­kos dro­bu­lė, ant ku­rios li­kęs Kris­taus vei­do at­spau­das. Vi­du­ram­žiais no­si­nai­tė bu­vo jaus­mų, mei­lės at­ri­bu­tas. Įsi­my­lė­ju­sios mo­te­rys jo­mis per­duo­da­vo ži­nią apie sa­vo jaus­mus. O Re­ne­san­so lai­kais no­si­nė ta­po itin mo­der­niu ak­se­sua­ru. Tik 18 am­žiu­je Eu­ro­po­je no­si­nė pra­dė­ta nau­do­ti hi­gie­nos tiks­lais. Pir­miau­sia tai da­rė di­duo­me­nė ir pirk­liai, pa­mė­gę uos­to­mą­jį ta­ba­ką.

Pa­sak I. Osi­po­vos, XIX am­žiaus ang­lų lor­das, ži­no­mas poe­tas Džor­džas Bai­ro­nas sa­kė, kad tik­ras džen­tel­me­nas sa­vo gar­de­ro­be tu­ri tu­rė­ti 10 kos­tiu­mų, 50 marš­ki­nių, 20 po­rų ba­tų, 100 kak­la­kaiš­čių ir 150 no­si­nai­čių.

Šian­dien hi­gie­nai nau­do­ja­me po­pie­ri­nes ser­ve­tė­les ir, anot Ug­nės Vai­nei­kie­nės, me­džia­gi­nės no­si­nės iš­ke­liau­ja kar­tu su mū­sų ma­mo­mis.

Au­to­rės nuo­tr.

Ug­nė Vai­nei­kie­nė sa­ko, kad su mū­sų ma­mo­mis bei mo­čiu­tė­mis iš­ke­liau­ja ir ska­re­lės, ir me­džia­gi­nės no­si­nai­tės.

Ug­nė Vai­nei­kie­nė sa­vo ko­lek­ci­jo­je tu­ri jau dau­giau kaip 200 no­si­nai­čių.

No­si­nę su že­mė­la­piu, ku­riai jau ne ma­žiau kaip 45-eri me­tai, ka­dai­se iš sa­vo mo­ky­to­jos, iš­te­kė­ju­sios už Aust­ra­li­jos lie­tu­vio ir iš­vy­ku­sios gy­ven­ti į Tas­ma­ni­jos sa­lą, ga­vo do­va­nų Ug­nės Vai­nei­kie­nės ma­ma.

La­biau­siai ver­tin­tos – bal­tos, nė­ri­niais ban­guo­jan­čios no­si­nai­tės.

Ra­gi­niai aki­niai ir no­si­nai­tė – įpras­tas se­nes­nių lai­kų at­ri­bu­tas.

Pa­va­sa­ri­nis so­do žy­dė­ji­mas ant no­si­nai­tės.