Gyvenimas – kaip margas paveikslas

Gy­ve­ni­mas – kaip mar­gas pa­veiks­las

Vi­ta­li­ja Pet­ru­šai­tie­nė nuo vai­kys­tės do­mė­jo­si me­nu ir li­te­ra­tū­ra, na­mo temp­da­vo poe­zi­jos, fi­lo­so­fi­nes kny­gas, ta­čiau bai­gu­si mo­kyk­lą pa­su­ko į me­di­ci­ną. Vė­liau iš­ban­dė ne tik se­se­lės, bet ir vai­kų dar­že­lio auk­lė­to­jos, flo­ris­tės, na­mų tvar­ky­to­jos ar­ba gu­ver­nan­tės, res­to­ra­no še­fo pa­dė­jė­jos dar­bus. Pa­tir­tis įgy­ta ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir Is­pa­ni­jo­je, kur iš­vy­ko dar ta­da, kai ry­tų eu­ro­pie­čiams bu­vo ga­li­ma sve­čiuo­tis tik tris mė­ne­sius, o dir­ban­tie­ji tap­da­vo ne­le­ga­lais. Nors sve­ti­mo­je, bet sve­tin­go­je ša­ly­je mo­te­ris įsi­tvir­ti­no, ga­vu­si pa­sko­lą įsi­gi­jo būs­tą, prieš dve­jus me­tus su­grį­žo į Lie­tu­vą. Į gim­tą Ža­ga­rę par­ve­dė rū­pes­tis pa­si­li­go­ju­sia ma­ma.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Ža­ga­rė­je iš­kart įsi­jun­gė į veik­las

Vi­ta­li­ją Pet­ru­šai­tie­nę ga­li­ma pa­ma­ty­ti dau­ge­ly­je Ža­ga­rė­je vyks­tan­čių kul­tū­ri­nių ren­gi­nių, su­si­ti­ki­mų, kon­fe­ren­ci­jų. Mo­te­ris lan­kė py­ni­mo iš vy­te­lių kur­sus, ku­riuo­se kar­tu su gru­pe ža­ga­rie­čių kū­rė žais­liu­kus, praė­ju­sį gruo­dį pa­puo­šu­sius mies­to Ka­lė­dų eg­lę, su mo­ki­niais įsi­jun­gė į šven­ti­nės ke­pyk­lė­lės kū­čiu­kų ir im­bie­ri­nių sau­sai­nių ke­pi­mą, va­do­vau­jant mo­ky­to­jai Auš­rai Pet­raus­kie­nei.

Ku­rį lai­ką mo­te­ris bu­vo pri­si­jun­gu­si prie gru­pės, at­li­ku­sios ar­cheo­lo­gi­nius ka­si­nė­ji­mus Ža­ga­rė­je. Nors raus­ti su­plūk­tą že­mę ne­leng­vas dar­bas, bet po jos sluoks­niais ka­dai­se li­kę praei­ties gy­ve­ni­mų ženk­lai – ke­ra­mi­kos ar stik­lo šu­kės, mo­ne­tos – ke­lia at­ra­di­mo džiaugs­mą, su­tei­kia nau­jų ži­nių. O tai ją vi­sa­da do­mi­no.

„Iš kny­gų ko­šės ne­vir­si“

Vai­kys­tė­je V. Pet­ru­šai­tie­nė temp­da­vo į na­mus įvai­rias moks­lo kny­gas. Vie­nu me­tu per trum­pą lai­ką įsi­gi­jo apie šim­tą poe­zi­jos lei­di­nių. Kai pa­pra­šė tė­ve­lio nau­jos kny­gų len­ty­nos, jis nu­si­ste­bė­jo: „Ar iš kny­gų ko­šę vir­si?..“

Do­mė­ji­ma­sis me­nu ir sva­jo­nės apie dai­lę šei­mai taip pat neat­ro­dė rea­lios, nors Vi­ta­li­ją ji be ga­lo ža­vė­jo. Kar­tą už nu­ga­ros sto­vė­da­ma ir ste­bė­da­ma, kaip mer­gai­tė mai­šo spal­vas, pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja pra­ta­rė: „Kai užaug­si, dai­li­nin­kė bū­si“.

Bū­da­ma vos 8–9 me­tų Vi­ta­li­ja at­ra­do, kad Ža­ga­rės spau­dos kios­ke ga­li­ma nu­si­pirk­ti pa­što ženk­lų su ži­no­mų me­ni­nin­kų An­to­nio van Dei­ko, Pi­te­rio Pau­liaus Ru­ben­so ir ki­tų kū­ri­niais, vė­liau ėmė skai­ty­ti „Per­ga­lės“, „Ne­mu­no“, „Li­te­ra­tū­ros ir me­no“ žur­na­lus.

Nors bai­gu­si mo­kyk­lą pa­sku­ti­nę mi­nu­tę su­dve­jo­ju­si at­siė­mė do­ku­men­tus, pa­duo­tus į Kau­no aukš­tes­nią­ją dai­lės mo­kyk­lą, ir įsto­jo į me­di­ci­nos mo­kyk­los eks­pe­ri­men­ti­nę me­di­ci­nos se­se­rų gru­pę, da­bar vėl mė­gau­ja­si, iš nau­jo at­ras­da­ma kū­ry­bos pa­sau­lį Jo­niš­kio Al­gi­man­to Rau­do­ni­kio me­no mo­kyk­los Ža­ga­rės fi­lia­lo Dai­lės sky­riu­je. Ten ta­po, ku­ria kar­pi­nius.

Ideo­lo­gi­niai per­se­kio­ji­mai

Vi­du­ri­nę ir me­di­ci­nos se­se­rų mo­kyk­lą ta­ry­bi­niais me­tais bai­gu­si mo­te­ris pri­si­me­na apie anuo­me­ti­nius neį­ti­ku­sių­jų ideo­lo­gi­jai per­se­kio­ji­mus. Ji bend­ra­vo su Tė­vu Sta­nis­lo­vu, įsi­jun­gė į gru­pe­lę jau­ni­mo, ku­ris or­ga­ni­zuo­da­vo įvai­rius be­veik po­grin­di­nius ren­gi­nius.

Kar­tą Mai­ro­nio ju­bi­lie­ji­niais me­tais or­ga­ni­za­ci­ja pa­sta­tė spek­tak­lį, ku­rio ar­tis­tams rū­bus siu­vo vie­nuo­lės, siu­vi­nė­ju­sios baž­ny­ti­nius rū­bus, ir va­ži­nė­jo po Lie­tu­vą. Spek­tak­lį per at­lai­dus pa­ro­dė Ža­ga­rė­je. Grįž­tan­čius prie Jo­niš­kio ge­le­žin­ke­lio per­va­žos su­stab­dė spe­cia­lių­jų or­ga­nų at­sto­vai, ku­riems ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­riai, tarp jų ir Vi­ta­li­ja, bu­vo įskųs­ti. Te­ko aiš­kin­tis po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­te.

Ir vė­les­niais me­tais ža­ga­rie­tė jau­tė­si sau­gu­mo ste­bi­ma. Vie­nur ki­tur pa­si­ro­dy­da­vo kaž­kur ma­ty­ti įtar­tin­ti žmo­nės, jai bu­vo truk­do­ma baig­ti me­di­ci­nos mo­kyk­lą.

Su­ren­gė sa­vo pa­ro­dą

Tai niū­rus ir su­dė­tin­gas me­tas. Ta­čiau jau­na mo­te­ris tu­rė­jo dar­bą Kau­no kli­ni­ko­se. Vė­liau gy­ve­ni­mas nu­ve­dė į Jur­bar­ką, kur bu­vo įsi­kū­ręs bro­lis. Ten dir­bo auk­lė­to­ja, pa­skui tvar­ky­da­vo­si vie­no gė­li­nin­kys­tės ūkio sa­vi­nin­kės na­muo­se: ga­mi­no val­gį, va­lė na­mus, pri­žiū­rė­jo ir mel­žė ož­kas. Po tru­pu­tį įsi­jun­gė į gė­lių rea­li­za­vi­mo dar­bą. Iš ten bu­vo pa­kvies­ta į gė­lių ir su­ve­ny­rų par­duo­tu­vę, kur ne­kont­ro­liuo­ja­ma lei­do fan­ta­zi­jai lie­tis, kur­da­ma puokš­tes bei kom­po­zi­ci­jas, in­ter­je­ro de­ta­les, pa­vyz­džiui, kas­ka­das iš bam­bu­ko ūg­lių ir smil­gų. Jos dar­bų vis dau­giau už­si­sa­ky­da­vo įstai­gos, vie­tos gy­ven­to­jai. 1997 me­tais Jur­bar­ke gra­žia­dar­bė su­ren­gė per­so­na­li­nę pa­ro­dą.

Gal bū­tų dar la­biau įsi­lie­ju­si į vie­tos kū­rė­jų, tau­to­dai­li­nin­kų pa­sau­lį, bet ar­tė­jo Ru­si­jos kri­zė, žmo­nės ma­žiau tu­rė­jo pi­ni­gų, ma­žiau pir­ko. Ne­ti­kė­tai iš pa­žįs­ta­mų atė­jo pa­siū­ly­mas va­žiuo­ti į Is­pa­ni­ją. Mo­te­ris su­ti­ko, nors tuo me­tu Ry­tų eu­ro­pie­čiai ten le­ga­liai dirb­ti ne­ga­lė­jo.

Ne­le­ga­lus dar­bas

Is­pa­ni­jo­je at­si­ra­do ge­rų vie­ti­nių žmo­nių, ku­rie rū­pi­no­si ne­le­ga­lais, su­teik­da­vo ne­mo­ka­mas is­pa­nų kal­bos pa­mo­kas. Vi­ta­li­ja įsi­kū­rė Kar­ta­ge­no­je.

Mo­ky­to­jų po­ra nu­siun­tė V. Pet­ru­šai­tie­nę pas vie­tos alie­jaus fab­ri­ko sa­vi­nin­kus, ku­riems rei­kė­jo pri­žiū­rė­to­jos se­nai ma­mai. Gar­baus am­žiaus mo­te­riai te­ko pa­lai­ky­ti kom­pa­ni­ją, pa­dė­ti praus­tis, ly­dė­ti ei­nant pa­si­vaikš­čio­ti, lai­ku pa­duo­ti vais­tus, mais­tą.

„Mo­kė­jo at­ly­gį 80 tūks­tan­čių pe­se­tų ar­ba – apie 500 eu­rų, mais­tas ir būs­to nuo­ma ne­kai­na­vo. Prieš maž­daug 15 me­tų tai bu­vo ne­ma­ži pi­ni­gai. Už 10 tūks­tan­čių pe­se­tų ga­lė­jai ap­si­rū­pin­ti mais­tu, hi­gie­nos reik­me­ni­mis sa­vai­tei,“ – pa­sa­ko­ja Vi­ta­li­ja Pet­ru­šai­tie­nė.

Vė­liau ji pe­rė­jo dirb­ti pas ki­tus tur­tin­gus žmo­nes. Tvar­kė jų na­mą prie Vi­dur­že­mio jū­ros. Kai pir­mą kar­tą ten nu­vy­ko, ant ko­lek­ci­nių tau­rių, ki­tų rin­ki­nių gu­lė­jo rau­do­nų dul­kių sluoks­nis. Šei­mi­nin­kai se­no­kai ten ne­bu­vo lan­kę­si. Pen­kias die­nas už­tru­ko šveis­da­ma ke­lių aukš­tų pa­sta­tą. Už šį dar­bą ga­vo 37 tūks­tan­čius pe­se­tų, vė­liau – pa­siū­ly­mą tvar­ky­ti ne tik jų, bet ir gi­mi­nai­čių, pa­žįs­ta­mų na­mus.

Prie di­džiu­lės so­dy­bos gre­ti­ma­me skly­pe na­mą bu­vo pa­si­sta­tęs „Cit­roen“ au­to­mo­bi­lių ga­min­to­jo anū­kas. Pa­sak ža­ga­rie­tės, jis bu­vo be ga­lo įdo­mus pa­šne­ko­vas, be to, kai pri­reik­da­vo, pa­vėžė­da­vo 13 ki­lo­met­rų ap­si­pirk­ti į mies­tą.

„Jei ne­bū­tu­me bend­ra­vę, nie­ka­da ir ne­bū­čiau su­ži­no­ju­si, kad jis to­kios šei­mos pa­li­kuo­nis,“ – tei­gė mo­te­ris.

Pa­li­ko Is­pa­ni­ją dėl ma­mos

Per ato­sto­gas va­sa­rą V. Pet­ru­šai­tie­nė su­gal­vo­jo pa­si­siū­ly­ti tal­kin­ti res­to­ra­ne kem­pin­ge, kur plūs­da­vo mi­nios tu­ris­tų. Pra­dė­ju­si nuo pa­gal­bi­nių dar­bų, vė­liau jau ruoš­da­vo įvai­rius de­ser­tus, tiek­da­vo mais­tą į sta­lą.

Vir­tu­vė­je dir­bo še­ši žmo­nės. Nors dar­bų la­vi­na nuo ba­lan­džio iki spa­lio griū­te už­griū­da­vo, ko­lek­ty­ve vy­ra­vo pa­ki­li, dar­bin­ga nuo­tai­ka. Vie­nin­te­lė die­na me­tuo­se, kai res­to­ra­nas už­ver­da­vo du­ris sve­čiams, bu­vo Nau­jie­ji me­tai.

Ten dirb­da­ma mo­te­ris pir­mą kar­tą pra­dė­jo rim­tai gal­vo­ti apie nuo­sa­vą būs­tą, nes jau­tė­si pa­jė­gi mo­kė­ti pa­sko­lą. Be to, sū­ne­liui ar­tė­jo lai­kas ei­ti į mo­kyk­lą, o ne­to­li nuo dar­bo kaip tik bu­vo tin­ka­ma ug­dy­mo įstai­ga.

„Net ne­ži­nau, kaip ban­kas ma­ni­mi pa­si­ti­kė­jo, ta­čiau pa­sko­lą ga­vau ir įsi­gi­jau 70 kvad­ra­ti­nių met­rų bu­tą. Iki grį­ži­mo į Lie­tu­vą bu­vau grą­ži­nu­si ma­žiau nei pu­sę su­mos. Ta­čiau su­ži­no­jau apie pa­blo­gė­ju­sią ma­mos svei­ka­tą, pa­si­ry­žau grįž­ti. Nors jau­čiau vi­di­nį konf­lik­tą, gal­vo­je tar­si žai­bai ly­dė­si, bet ap­si­spren­džiau,“ – sa­ko Vi­ta­li­ja Pet­ru­šai­tie­nė.

As­me­ni­ne nuo­tr.

Li­te­ra­tū­ra, is­to­ri­ja, me­nu be­si­do­min­ti Vi­ta­li­ja Pet­ru­šai­tie­nė gy­ve­ni­me Lie­tu­vo­je ir Is­pa­ni­jo­je iš­ban­dė įvai­rius dar­bus: me­di­kės, se­nų žmo­nių pri­žiū­rė­to­jos, na­mų tvar­ky­to­jos, vai­kų dar­že­lio auk­lė­to­jos, flo­ris­tės, res­to­ra­no vir­tu­vės dar­buo­to­jos.

Auš­ros PET­RAUS­KIE­NĖS nuo­tr.

Vi­ta­li­ja Pet­ru­šai­tie­nė (de­ši­nė­je) su mo­ki­niais ke­pė sau­sai­nius šven­ti­nė­je ke­pyk­lė­lė­je.

Orin­tos OR­LIC­KIE­NĖS nuo­tr.

Vi­ta­li­ja Pet­ru­šai­tie­nė lan­ko ir Al­gi­man­to Rau­do­ni­kio me­no mo­kyk­los Ža­ga­rės fi­lia­lą.