Stiklo karoliukai įkvepia ir nuramina

Stik­lo ka­ro­liu­kai įkve­pia ir nu­ra­mi­na

„Stik­las yra tau­riau­sia ma­te­ri­ja Že­mė­je. Ja­me su­si­lie­ja vi­sos ke­tu­rios sti­chi­jos: van­duo, oras, ug­nis ir že­mė“, – taip pa­gar­biai apie me­džia­gą, su ku­ria dir­ba, kal­ba stik­lo ka­ro­liu­kų kū­rė­ja šiau­lie­tė Edi­ta Ste­po­na­vi­čie­nė. Vos per po­rą die­nų "pri­si­jau­ki­nu­si" stik­lą, mo­te­ris ne­sus­to­ja ieš­ko­ju­si ir to­bu­li­nu­si tech­ni­ką, do­mi­si ir stik­lo ga­my­bos is­to­ri­ja.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Kū­ry­ba ug­ny­je

Edi­ta sė­da prie sa­vo dar­bo sta­lo, ap­dė­lio­to įvai­riau­siais įran­kiais, plo­nes­nė­mis ir sto­res­nė­mis stik­lo laz­de­lė­mis, įjun­gia į pis­to­le­tą pa­na­šią liet­lem­pę ir pa­leng­va, sluoks­nis po sluoks­nio ant „mand­re­los“ – me­ta­li­nio stry­pe­lio, pa­deng­to at­sky­rik­liu – te­pa iš­si­ly­džiu­sį stik­lą. Svar­bu lai­ku pa­suk­ti stry­pe­lį, kad stik­las ne­nu­tįs­tų, o for­muo­tų­si gra­žus ka­ro­liu­kas.

Su­for­muo­ti tai­syk­lin­gą ap­va­lią for­mą pa­de­da ir spe­cia­li me­ta­li­nė for­me­lė, ku­rio­je Edi­ta vis pa­su­kio­ja dar minkš­tą ka­ro­liu­ką.

Jei­gu no­ri­ma iš­gau­ti ki­to­kią ka­ro­liu­ko for­mą, ga­li­ma pa­si­nau­do­ti pin­ce­tu ar pei­liu. Karš­tas stik­las tą­sus tar­si plas­ti­li­nas ar gu­ma, ta­čiau pa­trauk­tas nuo ug­nies grei­tai su­kie­tė­ja.

Ža­lios spal­vos stik­las ug­ny­je tam­pa rau­do­nos spal­vos. Edi­ta sa­ko, jog sun­kiau­sia dirb­ti su rau­do­nu stik­lu, nes įkai­tęs jis tam­pa juo­das. Tuo­met tik iš nuo­jau­tos ga­li kur­ti pie­ši­nį. Ant ka­ro­liu­ko ga­li­ma ta­py­ti, ga­li­ma puoš­ti lip­di­niais. Vi­sa tai taip pat da­ro­ma stik­lu.

Kai ka­ro­liu­kas baig­tas, ke­liau­ja į in­dą su spe­cia­lio­mis gra­nu­lė­mis, ku­rio­se pa­laips­niui at­vės­ta.

„Dir­bant su stik­lu ne­ga­li sku­bė­ti. Jei tik pa­sku­bi, stik­las pra­de­da spro­gi­nė­ti. Ir taip spro­gi­nė­ja, kad tik spėk gau­dyt! Kar­tą net de­guo­nies žar­ną pra­de­gi­no“, – sa­ko Edi­ta.

To­dėl jos dirb­tu­vė­se skam­ba me­di­ta­ci­nė mu­zi­ka, pa­de­dan­ti su­si­kaup­ti ir nu­rim­ti. Jei­gu jau­čia­si su­dir­gu­si, prie stik­lo net ne­siar­ti­na.

Dirb­tu­vės rū­sy­je

Stik­lo ju­ve­ly­ri­ka Edi­tą ža­vė­jo se­niai. Vie­no ju­bi­lie­jaus pro­ga net bu­vo drau­gų ir ar­ti­mų­jų pra­šiu­si, kad pa­do­va­no­tų ko­kį pa­puo­ša­lą iš stik­lo.

Kai duk­ros bu­vo ma­žos, lan­ky­da­vo pa­puo­ša­lų vė­ri­mo edu­ka­ci­jas, pieš­da­vo ka­ro­liu­kus. Kar­tą į Šiau­lius at­vy­kę stik­lo meist­rai iš Da­ni­jos pa­gal jos ir duk­ros es­ki­zus nu­lie­jo ka­ro­liu­kus. Duk­ra sa­vą­jį ka­ro­liu­ką iš­sau­go­jo, o Edi­tos su­du­žo, mat ne­pa­vy­ko ge­rai už­grū­din­ti.

Daug vė­liau Edi­ta su­si­pa­ži­no su ki­ta šiau­lie­te me­ni­nin­ke, lie­jan­čia stik­lo ka­ro­liu­kus.

„Pa­gal­vo­jau, kad gal ir aš ga­liu pa­ban­dy­ti. Su­si­ra­dau mo­ky­to­ją ir abi su duk­ra Kris­ti­na iš­va­žia­vom mo­ky­tis“, – pra­džią pri­si­me­na Edi­ta.

„Mo­ky­to­ja sa­kė, kad dar nė­ra ma­čiu­si žmo­nių, ku­rie per dvi die­nas iš­mok­tų. Pir­mą die­ną pa­ro­dė ba­zi­nius da­ly­kus, o ant­rą jau mo­kė­mės su­dė­tin­giau­sių da­ly­kų. Mes pri­si­jau­ki­nom stik­lą“, – šyp­so­si me­ni­nin­kė.

Po mo­ky­mų lau­kė be­ne su­dė­tin­giau­sias dar­bas – įsi­reng­ti dirb­tu­ves. Vi­są praei­tą va­sa­rą Edi­ta plu­šė­jo ves­tu­vė­se puoš­da­ma sa­les, sta­lus ir baž­ny­čias gė­lė­mis, kad ga­lė­tų su­si­pirk­ti vi­są dar­bui su stik­lu rei­ka­lin­gą įran­gą.

Iš pra­džių pla­na­vo iš­si­nuo­mo­ti pa­tal­pas, bet po to pa­gal­vo­jo, kad vis­kas, ko rei­kia, tilps ir na­muo­se. Rū­sy­je esan­tį san­dė­liu­ką pa­ver­tė jau­kio­mis dirb­tu­vė­mis, su­mon­ta­vo gart­rau­kį (jis bū­ti­nas, nes kais­da­mas stik­las į orą iš­ski­ria sun­kiuo­sius me­ta­lus, ku­riais ga­li­ma ap­si­nuo­dy­ti), pa­si­sta­tė du­jų ba­lio­ną, de­guo­nies apa­ra­tą, liet­lem­pę, kros­nį dir­bi­niams deg­ti ir ge­sin­tu­vą. Vie­tos li­ko dar ir sta­lui, so­fai bei po­rai ste­la­žų.

Prie dar­bas­ta­lio Edi­ta sė­da vil­kė­da­ma tik na­tū­ra­laus pluoš­to dra­bu­žius, nes sin­te­ti­niai nuo ki­birkš­ties ar karš­to stik­lo ga­li leng­vai pra­deg­ti ar net už­si­lieps­no­ti. Akis nuo ult­ra­vio­le­ti­nių spin­du­lių sau­go tam­sūs aki­niai.

Stik­lo laz­de­lių, „mand­re­lų“, pa­puo­ša­lams rei­ka­lin­gų de­ta­lių kū­rė­ja par­si­siun­čia dau­giau­siai iš už­sie­nio in­ter­ne­tu.

Gal­vo­ja me­ni­nin­kė ir apie stik­lo ju­ve­ly­ri­kos edu­ka­ci­jas. Nors įran­gos ir ne­ma­žai, ta­čiau su ja įma­no­ma ke­liau­ti ir ves­ti už­siė­mi­mus. Pir­ma­sis pa­ban­dy­mas vyks jau ki­tą sa­vait­ga­lį Žei­me­ly­je (Pak­ruo­jo r.).

Nuo ka­ro­liu­ko iki pa­puo­ša­lo

„Žmo­nėms kar­tais net sun­ku su­vok­ti, kad kiek­vie­nas ka­ro­liu­kas at­ski­rai iš­lie­tas“, – sa­ko Edi­ta.

Prie vie­no ka­ro­liu­ko kū­rė­ja už­trun­ka įvai­riai: nuo ke­le­to mi­nu­čių iki pus­va­lan­džio. Iš­lie­ti ka­ro­liu­kai ke­liau­ja į kros­nį. Jei­gu di­des­ni ka­ro­liu­kai, vie­nu me­tu jų ga­li­ma iš­deg­ti iki 10, jei ma­ži – iki 30.

Kros­ny­je ka­ro­liu­kai ke­tu­rias va­lan­das kais­ta vie­no­do­je tem­pe­ra­tū­ro­je, po to kros­nis už­kais­ta iki 560 laips­nių ir pa­leng­va auš­ta. Vi­sas šis pro­ce­sas trun­ka 14 va­lan­dų.

„Ga­mi­nau pa­puo­ša­lą, ku­riam neuž­te­ko ir tri­jų pa­šo­vi­mų į kros­nį“, – sa­ko Edi­ta.

Kar­tais nu­tin­ka, kad be­grū­di­nant ka­ro­liu­kas sky­la. Nors ir ne­su­by­ra į ši­pu­lius, bet to­kio pa­puo­ša­lui jau ne­pa­nau­do­si, nes net ir nuo ne­stip­raus stuk­te­lė­ji­mo jis ga­li su­skil­ti. Be to, ma­to­si, kad ka­ro­liu­kas yra pa­žeis­tas. Lai­mei, to­kios bė­dos nu­tin­ka ga­na re­tai.

Nu­mo­vus ka­ro­liu­ką nuo me­ta­li­nio stry­pe­lio, ka­ro­liu­ko ašis lie­ka pa­si­den­gu­si at­sky­rik­liu. Užt­run­ka, kol jį pa­ša­li­na, nu­šli­fuo­ja.

Bū­na, kad pra­dė­jus ver­ti pa­puo­ša­lą pa­sirodo, kad dar trūks­ta to­kio ar ki­to­kio ka­ro­liu­ko. Vėl sė­da prie dar­bas­ta­lio ir lie­ja, de­ga kros­ny­je, šli­fuo­ja. Prie di­des­nio dar­bo kar­tais ir dvi sa­vai­tes ten­ka už­gaiš­ti. Bet Edi­tai tai ne var­gas, o ma­lo­nu­mas.

„Stik­las toks žais­min­gas, jį no­ri­si iš­ti­sai lies­ti. La­bai džiau­giuo­si, kad jį lie­ju“, – šyp­so­si mo­te­ris.

Nuo gė­lių iki sie­nų de­ko­ra­vi­mo

Ne tik stik­lo ju­ve­ly­ri­ka „kir­bi­na“ Edi­tai šir­dį. Sa­ko, jog yra pa­čiu­pi­nė­ju­si dau­ge­lį me­no rū­šių.

Jau daug me­tų Edi­ta eg­za­mi­nuo­ja flo­ris­tus. Į ko­mi­si­ją bu­vo pa­kvies­ta kai tik Šiau­liuo­se at­si­ra­do ši spe­cia­ly­bė. Kaž­ka­da pa­ti tu­rė­jo gė­lių sky­rių. Puokš­tes, ki­tus flo­ris­ti­nius dar­bus da­ro ir da­bar.

Dve­jus me­tus šiau­lie­tė dir­ba šo­kių ko­lek­ty­ve „Auš­re­lė“, ve­da vai­kams dai­lės už­siė­mi­mus. Ke­le­rius me­tus ve­dė dai­lės te­ra­pi­jos už­siė­mi­mus suau­gu­sie­siems, dau­giau­siai ta­py­da­vo ant šil­ko.

Įžen­gęs į Edi­tos na­mus ne­ga­li ne­pas­te­bė­ti įdo­miai de­ko­ruo­tos ko­ri­do­riaus sie­nos. Tai taip pat jos dar­bas.

Edi­ta ro­do la­bi­rin­to prie Talk­šos eže­ro nuo­trau­ką. Tai ke­tu­rių šiau­lie­čių mo­te­rų min­tis ir įkū­ni­ji­mas. Vie­na iš tų mo­te­rų bu­vo Edi­ta, su­ma­niu­si, kad jis tu­ri bū­ti iš ak­me­nų ir nu­brai­žiu­si, kaip tu­rė­tų at­ro­dy­ti.

Me­nai, kū­ry­ba Edi­tai ne­sve­ti­mi bu­vo nuo ma­žens, me­niš­kos sie­los bu­vo abu jos tė­vai. Ma­ma Edi­tą ir jos se­se­rį ves­da­vo­si į pa­ro­das, megz­da­vo žais­lus.

Edi­ta lan­kė da­bar­ti­nę Ge­gu­žių pro­gim­na­zi­ją, ku­rio­je tuo me­tu bu­vo su­stip­rin­ta dai­lė. Tik mo­kyk­lo­je ji kra­tė­si me­ni­nin­kės eti­ke­tės ir bai­gu­si vi­du­ri­nę įsto­jo į au­to­mo­bi­liz­mo (trans­por­to eksp­loa­ta­vi­mo) spe­cia­ly­bę Šiau­lių po­li­tech­ni­kume (da­bar Šiau­lių vals­ty­bi­nė ko­le­gi­ja). Ir vi­sai ne­si­gai­li, nes tech­ni­nis iš­si­la­vi­ni­mas pra­ver­čia ir me­ne. Pa­ti iš­si­lanks­to vie­lu­tes, kar­ka­sus flo­ris­ti­niams dirbiniams, pui­kiai orien­tuo­ja­si, kur koks įran­kis ga­li pra­vers­ti.

„Kai ei­nu pirk­ti ko­kių rep­lių, vy­ras juo­kia­si, kad įran­kių tu­riu dau­giau ne­gu jis“, – šyp­so­si mo­te­ris.

Ūg­te­lė­jus duk­roms, Edi­ta bai­gė ir Šiau­lių uni­ver­si­te­tą, au­dio­vi­zua­li­nio me­no spe­cia­ly­bę.

„Ma­no tė­tis vi­sa­da sva­jo­jo, kad baig­čiau aukš­tą­jį ir bū­tent su me­nais“, – pri­si­me­na mo­te­ris. Tik šią tė­čio sva­jo­nę iš­pil­dė jau po jo mir­ties.

Ne­nus­tygs­tan­ti vie­to­je

„Aš esu to­kia spir­gan­ti, – šyp­so­si Edi­ta. – Bet kai at­si­sė­du pieš­ti man­da­lą ar lie­ti ka­ro­liu­kus, la­bai nu­rims­tu ir ga­liu la­bai il­gai ir kant­riai dirb­ti.“

Mo­te­ris yra iš­ban­džiu­si ir ne­tra­di­ci­nių da­ly­kų, pa­vyz­džiui, mo­kė­si pas ša­ma­nę.

„Ša­ma­nai tai nė­ra bur­ti­nin­kai. Jie moks­lo ir me­no žmo­nės. Jie mo­ko kaip sa­ve pa­žin­ti ir su­val­dy­ti“, – sa­ko mo­te­ris.

Iš ša­ma­nės Edi­ta sa­ko iš­mo­ku­si kaip sa­vo ener­gi­ją pa­vers­ti ku­rian­čia, o ne griau­nan­čia.

Di­džiau­sios Edi­tos pa­gal­bi­nin­kės – duk­ros Kris­ti­na ir Vik­to­ri­ja. Vie­na kar­tu su ma­ma da­ro pa­puo­ša­lus, ki­ta už­sii­ma va­dy­ba. O di­zai­ne­rės su­kur­ta­me stik­lo ju­ve­ly­rių lo­go­ti­pe už­šif­ruo­ti Edi­tos ir jos anū­kės Ei­vos Alek­sand­ros var­dai.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Kai šiau­lie­tei Edi­tai Ste­po­na­vi­čie­nei su­kir­ba min­tis, ji ima ir pa­da­ro. Vi­sai ne­se­niai ry­žo­si "pri­si­jau­kin­ti" stik­lą, ku­ris virs­ta vie­ne­ti­niais pa­puo­ša­lais.

Sa­vait­ga­liais Edi­ta Ste­po­na­vi­čie­nė sė­da prie dar­bas­ta­lio, nu­krau­to įvai­riau­sio­mis prie­mo­nė­mis ir kant­riai vie­ną po ki­to lie­ja ne­pa­kar­to­ja­mus stik­lo ka­ro­liu­kus.

Ug­ny­je stik­las tirps­ta tar­si ka­ra­me­lė.

Iš­gau­ti ap­va­lią ka­ro­liu­ko for­mą pa­de­da spe­cia­li me­ta­li­nė for­me­lė.

Pin­ce­tu tem­piant įkai­tu­sį stik­lą ga­li­ma sukurtii įvai­riau­sias for­mas.

Glot­nūs, dyg­liuo­ti, viens­pal­viai, spal­vo­ti – kiek­vie­nas stik­lo ka­ro­liu­kas ne­pa­kar­to­ja­mas.

Kiek­vie­nas ka­ro­liu­kas rei­ka­lau­ja at­si­da­vi­mo ir kant­ry­bės, tad vie­no pa­puo­ša­lo ga­my­ba ga­li už­truk­ti dau­giau kaip sa­vai­tę.