Kai laimingas vaikas, laimingi ir tėvai

Kai lai­min­gas vai­kas, lai­min­gi ir tė­vai

Kas svar­biau­sia au­gi­nant vai­ką: ar tai, kad jis įgy­tų kuo dau­giau ži­nių, ar kad bū­tų smal­sus ir kū­ry­bin­gas? Šiau­lių uni­ver­si­te­to dės­ty­to­ja ki­ne­zi­te­ra­peu­tė dr. Vai­da Alek­na­vi­čiū­tė-Ab­lons­kė pa­ro­do­je „Ką vei­ki?/ Ta­vo PIN ko­das“ da­li­jo­si sa­vo as­me­ni­ne pa­tir­ti­mi, kaip au­gin­ti smal­sų, drą­sų, kū­ry­bin­gą ir at­sa­kin­gą vai­ką.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Pa­gy­ri­mų ne­bū­na per daug

„Aš ne psi­cho­lo­gė. Esu ma­ma, ku­ri no­ri užau­gin­ti sa­vo vai­kus lai­min­gus, drą­sius ir ak­ty­vius vi­suo­me­nės pi­lie­čius“, – sa­ko V. Alek­na­vi­čiū­tė-Ab­lons­kė. Mo­te­ris, au­gin­da­ma dvi sa­vo duk­ras, re­mia­si ki­tų psi­cho­lo­gų re­ko­men­da­ci­jo­mis, pa­ste­bė­ji­mais. Ta­čiau ži­nios yra vie­na, o vi­sa ki­ta, kaip tai vei­kia pra­kti­ko­je. Pra­ne­ši­me „Lai­min­gi ir vai­kai, lai­min­gi ir jūs“ ji ap­žvel­gė tuos me­to­dus, ku­rie jai pa­si­tei­si­no, pa­tei­kė konk­re­čių pa­vyz­džių.

Pa­sak dės­ty­to­jos, tik nuo tė­vų pri­klau­so, ko­kiu žmo­gu­mi taps užau­gęs vai­kas: ar jis bus links­mas, smal­sus, ar bus ner­vin­gas, nie­kuo ne­si­do­min­tis niurgz­lys.

„Sa­vo šei­mo­je mes sten­gia­mės va­do­vau­tis to­kia tai­syk­le, kad vai­kas jau­čia­si lai­min­gas, my­li­mas, kai jau­čia­si sau­gus, o sau­gus – kai ži­no tai­syk­les“, – sa­ko pra­ne­šė­ja.

V. Alek­na­vi­čiū­tė-Ab­lons­kė įsi­ti­ki­nu­si, kad vai­kas jau­čia­si my­li­mas, kai yra gi­ria­mas, to­dėl sa­vo duk­ras sten­gia­si gir­ti kuo daž­niau ne­bi­jo­da­ma, kad jos iš­leps. Tik pa­gy­ri­mas tu­ri bū­ti aiš­kus, tiks­lus, konk­re­tus ir be pa­tai­ka­vi­mo. Pa­vyz­džiui, vai­kas su­plo­vė in­dus ir mes jį pa­gi­ria­me: „Šau­nuo­lis, tu su­plo­vei in­dus“.

Gir­da­mi vai­ką, pa­ro­do­me jam rū­pes­tį, dė­me­sį, ko iš jo ti­ki­mės ir atei­ty­je. Taip vai­kui su­tei­kia­me pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi.

Rei­kia nuo­šir­džiai do­mė­tis tuo, ką vai­kas da­ro, da­ly­vau­ti to­je veik­lo­je. Pa­vyz­džiui, ma­žas vai­kas su­si­kau­pęs sta­to ka­la­dė­lių bokš­tą. Tė­vai vai­ką ga­li pa­gir­ti: „Tu la­bai su­si­kau­pęs dė­lio­ji, tau tik­riau­siai išeis la­bai aukš­tas bokš­tas.“

„Vai­kui ne­rei­kia įsa­ki­nė­ti, val­dy­ti jo, tie­siog at­spin­dė­ki­te tai, ką ma­to­te“, – pa­ta­ria pra­ne­šė­ja.

Sau­gu­mo su­tei­kia tar­pu­sa­vio pa­si­ti­kė­ji­mas

„Vai­kams jaus­tis sau­giems pa­de­da są­ži­nin­gu­mo, tar­pu­sa­vio pa­si­ti­kė­ji­mo, em­pa­ti­jos, taip pat op­ti­miz­mo ir pro­ble­mų spren­di­mo mo­ky­ma­sis“, – sa­ko dvie­jų vai­kų ma­ma.

Są­ži­nin­gu­mo ir tar­pu­sa­vio pa­si­ti­kė­ji­mo mo­ky­ma­sis pa­de­da kur­ti ir iš­lai­ky­ti ar­tu­mą tarp tė­vų ir vai­kų.

„Man pa­tin­ka ta idė­ja ir aš ja va­do­vau­juo­si, kad nie­ka­da ne­rei­kia nuo vai­ko slėp­ti jo­kių bė­dų, su ku­rio­mis ten­ka su­si­dur­ti šei­mo­je, kad ir ko­kios skau­džios ar ne­ma­lo­nios jos bū­tų. Vai­kui rei­kia vis­ką pa­sa­ky­ti ir paaiš­kin­ti. Ti­kiu, kad mes vai­kui taip pa­ro­do­me ir mo­ko­me jį, kaip rea­guo­ti į pro­ble­mas, kaip tvar­ky­tis su emo­ci­jo­mis ir kaip spręs­ti pro­ble­mas. Tuo pa­čiu vai­kui siun­čia­me ži­nią, kad ir tu ga­li įveik­ti sa­vo pro­ble­mas, o jei­gu kils bė­dų, mes tau pa­dė­si­me“, – sa­ko mo­te­ris.

Kaip ug­dy­ti tar­pu­sa­vio pa­si­ti­kė­ji­mą?

V. Alek­na­vi­čiū­tė-Ab­lons­kė pa­tei­kia pa­vyz­dį iš sa­vo pra­kti­kos. Daž­nai sve­čiuo­ja­si tė­vų so­dy­bo­je, ku­ri nė­ra ap­tver­ta, o ne­to­lie­se – ga­na jud­ri gat­vė ir tven­ki­nys. Kaip su­si­tar­ti su ma­žu vai­ku, kad trum­pam pa­lik­tas vie­nas jis neiš­bėg­tų į gat­vę ar ne­nuei­tų prie tven­ki­nio?

„Kai duk­rai bu­vo tre­ji me­tu­kai, pa­klau­siau jos: „Jei­gu nuei­siu į trum­pam į vi­dų, ar tu nie­kur nei­šei­si iš kie­mo, ar ga­liu ta­vi­mi pa­si­ti­kė­ti?“ Duk­ra pa­tvir­ti­na. Nuei­nu į vi­dų ir už­trun­ku kiek il­giau tuo pa­čiu ste­bė­da­ma, ką duk­ra vei­kia kie­me. Po ku­rio lai­ko išė­ju­si į lau­ką pa­gi­riu duk­rą: „Šau­nuo­lė, tu iš­bu­vai kie­me. Aš ga­liu ta­vi­mi pa­si­ti­kė­ti.“ Tai vie­nas iš va­rian­tų, kaip mes ku­riam pa­si­ti­kė­ji­mą“, – sa­ko pra­ne­šė­ja.

Ki­tas bū­das kur­ti tar­pu­sa­vio pa­si­ti­kė­ji­mą – ne­to­le­ruo­ti me­lo. „Mes ta­ve my­lė­si­me vi­sa­da, kas be­nu­tik­tų, ką be­pa­da­ry­tum, tik nie­ka­da mums ne­me­luok. Jei­gu me­luo­si, mes ta­vi­mi ne­pa­si­ti­kė­sim“, – taip rei­kė­tų su­si­tar­ti su vai­ku.

Em­pa­ti­ja

No­rint, kad vai­kas mo­kė­tų už­jaus­ti, su­pras­ti ki­tą ir pa­dė­ti, rei­kia ši­to iš jo ti­kė­tis. V. Alek­na­vi­čiū­tė-Ab­lons­kė įsi­ti­ki­nu­si, kad ir tri­me­tis vai­kas ge­ba su­si­do­ro­ti su ati­tin­ka­mo­mis na­mų ruo­šos už­duo­ti­mis, pa­dė­ti ar­ti­mie­siems.

Ke­tur­me­tė dės­ty­to­jos duk­ra na­muo­se tu­ri tam tik­rų pa­rei­gų – su­plau­ti puo­de­lius, nu­va­ly­ti dul­kes, pa­si­klo­ti sa­vo lo­vą ir pa­šer­ti ka­ti­nė­lį.

Ma­ži vai­kai daž­nai ne­no­riai da­li­ja­si sa­vo žais­lais. Čia taip pat pra­ver­čia em­pa­ti­jos ug­dy­mas. „Kaip ma­nai, kaip tas vai­kas jau­čia­si, kad tu ne­si­da­li­ji žais­liu­ku? At­sa­ky­mas daž­niau­siai bū­na: „Liūd­nas“. O tu ar no­rė­tum taip jaus­tis? Jei­gu ne, tai gal pa­si­da­link žais­liu­ku, vai­kas tru­pu­tį pa­žais ir tau grą­žins“, – pa­vyz­dį pa­tei­kia pra­ne­šė­ja.

Kaip vai­kams su­pras­ti, kad tė­vai juos my­li?

Kuo dau­giau bū­ti su vai­ku, ro­dy­ti rū­pes­tį ir užuo­jau­tą. Pa­sak pra­ne­šė­jos, net ir ne­tu­rint daug lai­ko, rei­kia bū­ti­nai su­ras­ti jo sa­vo vai­kams ir tą lai­ką pra­leis­ti ko­ky­biš­kai, nuo­šir­džiai džiau­gian­tis bend­ra veik­la: žai­džiant, kal­ban­tis, ke­liau­jant.

Taip pat nuo­šir­džiai rei­kia do­mė­tis vai­ko pro­ble­mo­mis. Jei­gu vai­kas sa­ko, kad su­si­py­ko su drau­gu, ne­rei­kė­tų į tai nu­mo­ti ran­ka, nes vai­kui tai yra la­bai svar­bu. Rei­kė­tų pa­si­kal­bė­ti, ko­dėl su­si­py­ko, kas nu­ti­ko, ką bū­tų ga­li­ma pa­keis­ti, kad ki­tą kar­tą taip ne­nu­tik­tų.

Rei­kia di­džiuo­tis tais da­ly­kais, ku­riuos vai­kas iš­moks­ta ir pa­da­ro. Ir džiaugs­mu rei­kė­tų pa­si­da­lin­ti ne tik vai­kui gir­dint, bet ir prie se­ne­lių, drau­gų, gi­mi­nai­čių. Di­džia­vi­ma­sis sa­vo vai­ko pa­sie­ki­mais ke­lia vai­ko sa­vi­ver­tę.

Dar vie­nas svar­bus da­ly­kas pa­ro­dy­ti, kad my­li­te vai­ką, kuo daž­niau jį ap­ka­bin­ti, pa­my­luo­ti. To rei­kia ne tik kū­di­kiams, ma­žiems vai­kams, bet ir jau paau­gu­siems. Net ir paaug­liams rei­ka­lin­gas ap­ka­bi­ni­mas.

„Vai­kas vi­sa­da yra ge­ras, ne­tin­ka­mas ga­li bū­ti tik jo el­ge­sys. Jei­gu duk­ra pa­da­rė kaž­ką blo­go, nie­ka­da ne­sa­kau, kad tu esi blo­ga. Sa­kau – tu blo­gai, ne­tin­ka­mai pa­siel­gei“, – pa­tir­ti­mi da­li­ja­si pra­ne­šė­ja.

Op­ti­miz­mo ga­li­ma iš­mok­ti

No­rint, kad vai­kas užaug­tų lai­min­gas, rei­kia jį mo­ky­ti op­ti­miz­mo.

„Daug moks­li­nių stu­di­jų at­lik­ta, kad op­ti­miz­mas ge­ri­na ne tik psi­chi­nę, bet ir fi­zi­nę svei­ka­tą. Op­ti­mis­tai yra la­biau lin­kę bend­rau­ti, drau­gau­ti, jiems ge­riau se­ka­si moks­le, dar­be, ra­miau žiū­ri į vi­sas gy­ve­ni­miš­kas si­tua­ci­jas. Taip yra ir dėl to, kad op­ti­mis­tai yra lin­kę pri­siim­ti įsi­pa­rei­go­ji­mus, kar­to­ti tuos veiks­mus, ku­rie ve­da į sėk­mę. Jei­gu juos iš­tin­ka ne­sėk­mė, jie tai prii­ma kaip lai­ki­ną veiks­nį, ku­rį iš­gy­ve­na ir ei­na to­liau“, – sa­ko V. Alek­na­vi­čiū­tė-Ab­lons­kė.

Mo­te­ris sa­vo vai­kus op­ti­miz­mo mo­ko kiek­vie­no­je si­tua­ci­jo­je įžvelg­da­ma kaž­ką ge­ro. Kiek­vie­ną va­ka­rą kar­tu su vy­res­nią­ja duk­ra min­ti­mis per­bė­ga per praė­ju­sią die­ną. Ma­ma pra­šo duk­ros pri­si­min­ti tris ge­rus da­ly­kus įvy­ku­sius tą die­ną ir tik vie­ną blo­gą. Api­bend­ri­nus pa­si­ro­do, kad die­na bu­vo ge­ra. Ta­da ma­ma klau­sia, ko­kia bus ki­ta die­na. Duk­ra pa­pras­tai sa­ko, kad bus ge­ra, pa­sa­kiš­ka, nuo­sta­bi.

„Taip tam tik­ru bū­du pro­gra­muo­jam, kad ry­toj bus ge­ra die­na. Ki­taip sa­kant, neu­ro­ling­vis­ti­nis pro­gra­ma­vi­mas“, – sa­ko pra­ne­šė­ja.

Mo­ko­si spręs­ti pro­ble­mas

V. Alek­na­vi­čiū­tė-Ab­lons­kė sa­ko, kad rei­kia kuo dau­giau kal­bė­tis su vai­ku, nes taip au­ga ir vai­kas, au­gi ir pa­ts.

Kal­bė­tis rei­kia ne tik apie ge­rus da­ly­kus, bet ir apie pro­ble­mas. Vai­ką rei­kia iš­mo­ky­ti spręs­ti jas. Pa­vyz­džiui, jei­gu vai­kas kaž­ko la­bai už­si­gei­džia ar­ba kaž­kas vyks­ta ne taip kaip jis no­ri, ir pra­de­da ožiuo­tis, verk­ti, rei­kia nu­ra­min­ti vai­ką ir pa­pra­šy­ti, kad jis įver­tin­tų pro­ble­mą: ar ji di­de­lė, ar vi­du­ti­nė, ar ma­ža.

„Kol kas mums vi­sos pro­ble­mos at­ro­do la­bai di­de­lės, – šyp­so­si mo­te­ris. – Pa­vyz­džiui, nu­si­pir­ko­me le­dų, pa­li­ko­me šal­dik­ly­je pas se­ne­lius, o po sa­vai­tės nu­va­žia­vę ten jų ne­be­ra­do­me. Prob­le­ma! Ir di­de­lė pro­ble­ma. Kai vai­kas nu­ri­mo, pra­dė­jom ieš­ko­ti kar­tu spren­di­mo bū­do. Te­rei­kia nu­va­žiuo­ti į par­duo­tu­vę, nu­si­pirk­ti le­dų ir ne­bus pro­ble­mos.“

Tai­gi, vai­kui rei­kia pa­ro­dy­ti ke­lius, kaip ga­li­ma iš­spręs­ti pro­ble­mą.

Jei­gu vai­kas el­gia­si ne­tin­ka­mai, jį rei­kia su­stab­dy­ti, per­spė­ti, o jei­gu rei­kia, ir nu­baus­ti.

„Vai­kui rei­kia ži­no­ti ri­bas ir tai­syk­les. Jei­gu vai­kas el­gia­si ne­tin­ka­mai, iki tri­jų kar­tų per­spė­ju, kas lau­kia, jei­gu ne­si­liaus. Jei­gu ir to­liau taip el­gia­si, vai­kas su­si­lau­kia baus­mės“, – sa­ko pra­ne­šė­ja.

Gė­din­ti vai­ką rei­kė­tų tik tuo­met, jei vai­kas tik­rai pa­siel­gė ne­gra­žiai, la­bai blo­gai ir į tai nė­ra jo­kio emo­ci­nio at­sa­ko.

„Pa­ti di­džiau­sia baus­mė, įvar­di­ja psi­cho­lo­gai, yra vie­ša gė­da. Ta­čiau ši­to rei­kė­tų veng­ti, jei­gu vai­ko nu­si­žen­gi­mas nė­ra la­bai di­de­lis“, – pa­ta­ria V. Alek­na­vi­čiū­tė-Ab­lons­kė.

Jei­gu vai­kas kaž­ko ne­no­ri da­ry­ti, tė­vai to tu­rė­tų iš­si­rei­ka­lau­ti ki­taip, tik ne šauk­da­mi ar rėk­da­mi. Yra tam bū­dų.

„Drau­di­mą sten­giuo­si keis­ti į siū­ly­mą. Pa­vyz­džiui, duk­ra no­ri ir val­gy­ti, ir kal­bė­ti vie­nu me­tu. Vie­toj to, kad sa­ky­čiau ne­kal­bėk pil­na bur­na, aš pa­ta­riu: „Tu da­bar pa­val­gyk, aš pa­lauk­siu ir iš­klau­sy­siu ta­ve.“ Re­zul­ta­tą gau­na­me tą pa­tį – ji ne­kal­ba pil­na bur­na“, – sa­ko mo­te­ris.

Dar vie­nas bū­das – „įro­dyk, kad aš ne­tei­si“. Tik juo V. Alek­na­vi­čiū­tė-Ab­lons­kė pa­ta­ria ne­pikt­nau­džiau­ti, nes ne­be­veiks.

„Pa­vyz­džiui, no­riu, kad grei­tai su­val­gy­tų ko­šę, o ji žiū­ri fil­mu­kus ir pa­mirš­ta val­gy­ti. Aš ta­da sa­kau: „La­ži­nuo­si, kad fil­mu­kas baig­sis anks­čiau, ne­gu tu baig­si val­gy­ti ko­šę.“ Ta­da ji sku­ba pa­val­gy­ti, kol ne­si­bai­gė, ir man pa­ten­kin­ta sa­ko, kad bu­vau ne­tei­si“, – pa­tir­ti­mi da­li­ja­si pra­ne­šė­ja.

„Vai­kai – tai ne ma­ži žmo­nės, o di­de­li pa­sau­liai. Tad my­lė­ki­me ir džiau­ki­mės sa­vo di­de­liais pa­sau­liais“, – pa­ta­ria V. Alek­na­vi­čiū­tė-Ab­lons­kė.

As­me­ni­nė nuo­tr.

„Aš ne psi­cho­lo­gė. Esu ma­ma, ku­ri no­ri užau­gin­ti sa­vo vai­kus lai­min­gus, drą­sius ir ak­ty­vius vi­suo­me­nės pi­lie­čius“, – sa­ko Šiau­lių uni­ver­si­te­to dės­ty­to­ja ki­ne­zi­te­ra­peu­tė dr. Vai­da Alek­na­vi­čiū­tė-Ab­lons­kė ir da­li­ja­si sa­vo pa­tir­ti­mi.