
Naujausios
Ką gali psichologas „karštame taške“
Kelmėje įvykusioje konferencijoje „Savižudybių prevencija: patirtis ir perspektyvos“ Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Visuomenės sveikatos fakulteto Sveikatos psichologijos katedros vedėja Nida Žemaitienė pasakojo, kaip padėti krizės ištiktiems žmonėms ir jų artimiesiems.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Stebuklingų žodžių nėra
Ne tik kaip mokslininkė, bet ir kaip praktikuojanti psichologė Nida Žemaitienė tvirtino, jog pagalba „karštame taške“, šeimoje, kuri neteko artimojo – labai sudėtinga, prilygsta kelionei be žemėlapio. Į kurią pusę eitum – visur blogai. Sunku rasti tinkamą žodį arba universalų paguodos receptą.
Net ir pats nusižudžiusiojo artimasis į tai, kas atsitiko, gali reaguoti įvairiai, pavyzdžiui, toliau valyti kambarį, žiūrėti televizorių arba atsitverti tylos siena. Psichologo pareiga išbūti kartu, ištylėti kartu, nes tyla gali būti sveikiau už neatsakingai parinktą žodį. Stebuklingų žodžių tokiais atvejais ir nėra.
„Svarbiausia pripažinti žmogaus skausmą, gerbti jo unikalumą ir intensyvumą. Priimti jį kaip natūralų atsaką į tai, kas įvyko, – svarstė N. Žemaitienė. – Labai svarbu padėti žmogui atlikti kasdienius dalykus, pavyzdžiui, išvirti valgį, paimti vaiką iš darželio. Juk šeimoje įvykusi nelaimė pasėja didžiulę sumaištį. Tačiau riba tarp natūralios, nuoširdžios ir perteklinės pagalbos – labai plona. Reikia pajusti, ar nuo pernelyg didelės apsupties pagalbomis žmogui dar lieka laiko pabūti pačiam su savimi.“
Pagalba turi būti kantri
Pasak N. Žemaitienės, psichologas „karštame taške“ privalo tinkamai prisistatyti, pasakyti, jog atėjo suteikti pagalbos ir paklausti, ką gali padėti, ar gali pabūti kartu. Labai svarbus pozityvus atsiliepimas apie nusižudžiusįjį.
Kartais psichologai bando skausmo kankinamai motinai ką nors patarti. Tačiau neretai patarimai būna nei šiokie, nei tokie: „Būk stipri, juk tu turi dar vieną sūnų“, „Laikas užgydo žaizdas“, „Nejaugi jūs nematėte, ką jis ketina daryti?“, „Bet jūs visi nuo jo kentėjote“ ir panašiai.
Tokie patarimai tik dar labiau skaudina, aštrina kaltės jausmą. Nereikia tuščių filosofijų. Gedėjimo periodas – labai skaudus ir aštrus.
Pagalba turi būti kantri. Psichologas privalo paskatinti žmogų padėti sau. Ypač praėjus kuriam laikui po nelaimės. Svarbiausia nebūti vienam. Nueiti į parduotuvę, seniūniją, bent telefonu pasikalbėti su giminaičiais.
Psichologu nelaimę patyrusi šeima patikės tik tuomet, kai patikės jo tikrumu, nuoširdumu, jo jausmais. „Pagalba nebūtinai turi būti visa žinanti, – sakė N. Žemaitienė. – Ji privalo būti vedanti. Svarbiausia žmogaus neskubinti priimti pagalbą. Juk atėję į namus randame didžiulę sumaištį. Tenka laukti, kol galėsime į šitą sumaištį įsiterpti, žingsnis po žingsnio sumažinti įtampą, po to suvaldyti chaosą.“
Kartais psichologui, socialiniam darbuotojui arba patiems artimiesiems pavyksta sulaikyti gyvenimą baigti pasiryžusį žmogų nuo lemiamo žingsnio. Tai didelis pasiekimas, tačiau psichologo pagalba tuomet praverčia ir suicidinių minčių turėjusiam žmogui, ir jo artimiesiems. Mažiausia klaida vėl gali išprovokuoti pavojingas mintis.
Artimieji ir socialiniai darbuotojai tokią šeimą taip pat turėtų laikyti „karštu tašku“ ir ilgesnį laiką stebėti. Pavyzdžiui, jeigu jų artimasis turi šautuvą, reikėtų jį paslėpti. Paslėpti ir kitus daiktus, kurie gali pasitarnauti savižudybei.
Labai svarbu tokiam žmogui rodyti kuo daugiau meilės ir dėmesio, kelti jo savivertės jausmą, nepalikti jo vieno.
Autorės nuotr.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Sveikatos psichologijos katedros vedėja Nida Žemaitienė sako, jog specialistams svarbu atsiremti į šeimą pažįstančių kaimynų, giminaičių ar seniūnijos specialistų petį.