Depresija užklumpa vieną iš dešimties

Dep­re­si­ja už­klum­pa vie­ną iš de­šim­ties

Dep­re­si­ja – vie­nas daž­niau­sių psi­chi­kos svei­ka­tos su­tri­ki­mų. Pa­sau­ly­je įvai­rio­mis dep­re­si­jos for­mo­mis ser­ga ar bent kar­tą yra sir­gęs vie­nas žmo­gus iš de­šim­ties. Kaip pa­dė­ti dep­re­si­ja ser­gan­čiam žmo­gui, kaip elg­tis ša­lia esan­tiems, kal­bė­jo­mės su Res­pub­li­ki­nės Šiau­lių li­go­ni­nės Psi­chiat­ri­jos kli­ni­kos spe­cia­lis­tė­mis Ona Ke­se­raus­kai­tė ir Lai­mu­te Mi­ke­le­vi­čie­ne.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Prie­žas­tys ir simp­to­mai

II psi­chiat­ri­jos sky­riaus vy­res­nio­ji slau­gos ad­mi­nist­ra­to­rė O. Ke­se­raus­kai­tė sa­ko, jog kar­tais at­pa­žin­ti dep­re­si­ją bū­na su­dė­tin­ga, nes ji pa­si­reiš­kia įvai­rio­mis for­mo­mis, ne tik pri­slėg­ta nuo­tai­ka.

„Kar­tais žmo­gus ga­li jaus­ti įvai­rius skaus­mus, skųs­tis su­tri­ku­sia žar­ny­no veik­la, sa­ko, var­to­si žar­nos, gur­gu­liuo­ja pil­vas, ga­li vi­du­riuo­ti, py­kin­ti, ne­ga­li nu­ry­ti kąs­nio, nes tar­si gu­mu­las gerk­lė­je sto­vi, er­zi­na kva­pai, mais­tas at­ro­do ne­ska­nus, ga­li net užei­ti prie­puo­liai, pa­na­šūs į apen­di­ci­to, kar­tais simp­to­mai bū­na su­si­ję su su­tri­ku­sios šir­dies veik­la“, – po­žy­mius var­di­ja me­di­kė.

To­kius ne­ga­la­vi­mus pa­ti­rian­tis žmo­gus var­to­ja vais­tus, bet jie ne­pa­de­da, krei­pia­si į gy­dy­to­jus, bet šie ne­ran­da bė­dos nei kar­dio­lo­gi­nės, nei virš­ki­ni­mo sis­te­mo­je.

Leng­viau dep­re­si­ja at­pa­žįs­ta­ma, kai ji pa­si­reiš­kia pri­slėg­ta nuo­tai­ka, ne­mi­ga, stai­giu svo­rio kri­ti­mu ar­ba au­gi­mu, vi­sų in­te­re­sų pra­ra­di­mu, ne­no­ru nie­kur ei­ti iš na­mų, ne­no­ru bend­rau­ti.

„Žmo­gus ne­no­ri bend­rau­ti nei su šei­mos na­riais, nei su drau­gais. Jis ne­no­ri išei­ti pra­si­blaš­ky­ti, nes kaž­kur nuė­jus jam bū­na dar blo­giau, ne­gu bū­nant vie­nam, dar­gi pra­de­da sa­ve kal­tin­ti, kad toks yra, kad nuo jo ap­lin­ki­niams yra blo­gai“, – sa­ko O. Ke­se­raus­kai­tė.

Su­ne­rim­ti rei­kia, jei­gu to­kia būk­lė už­si­tę­sia il­giau kaip dvi sa­vai­tes.

Dep­re­si­ja bū­na eg­zo­ge­ni­nė ar­ba en­do­ge­ni­nė.

Dep­re­si­ja, ku­rią iš­pro­vo­kuo­ja dau­giau išo­ri­nės, psi­cho­lo­gi­nės ar so­cia­li­nės prie­žas­tys, yra va­di­na­ma eg­zo­ge­ni­ne. Šio ti­po dep­re­si­ja žmo­gus su­ser­ga, jei pa­ti­ria stip­rų stre­są (ar­ti­mo­jo ne­tek­tis, ži­nia apie sun­kią li­gą, dar­bo ne­te­ki­mas ir pan.) ar­ba pa­ti­ria nuo­la­ti­nį se­ki­nan­tį stre­są dar­be, šei­mo­je.

Pa­sak Psi­chiat­ri­jos kli­ni­kos vy­riau­sio­sios slau­gos ad­mi­nist­ra­to­rės L. Mi­ke­le­vi­čie­nės, šio ti­po dep­re­si­ja yra leng­viau gy­do­ma. Kar­tais ga­li už­tek­ti psi­chiat­ro, psi­cho­te­ra­peu­to kon­sul­ta­ci­jų. Jei­gu dep­re­si­ja už­si­tę­su­si, rei­kės me­di­ka­men­ti­nio gy­dy­mo.

Dep­re­si­ja, ku­rią le­mia vi­di­nės, bio­lo­gi­nės prie­žas­tys, yra va­di­na­ma en­do­ge­ni­ne. Ne­re­tai ji yra pa­vel­di­ma. Šio ti­po dep­re­si­ja ga­li pra­si­dė­ti jau­nys­tė­je. Bū­din­gas ju­de­sių bei mąs­ty­mo su­lė­tė­ji­mas, ape­ti­to su­ma­žė­ji­mas.

Ne­rei­kia pyk­ti

Ne vi­sa­da dep­re­si­ja su­si­rgęs žmo­gus ryž­ta­si pa­ts kreip­tis į gy­dy­to­jus. Pa­sak O. Ke­se­raus­kai­tės, li­go­nio ar­ti­mie­ji ir drau­gai tu­rė­tų bū­ti kant­rūs, ste­bė­ti li­go­nį ir steng­tis įkal­bė­ti jį kreip­tis pa­gal­bos. La­bai svar­bu pa­lai­ky­ti ge­rus, drau­giš­kus san­ty­kius su dep­re­si­jos li­go­niu.

„Svar­biau­sia – ne­prie­kaiš­tau­ti li­go­niui, ne­sa­ky­ti, kad tu esi tin­gi­nys, nie­ko ne­su­ge­bi. Vie­nas pa­cien­tas yra sa­kęs: „Ne­ti­kė­kit, jei­gu ku­ris gi­lia dep­re­si­ja ser­gan­tis sa­ko, kad ne­tu­ri min­čių apie sa­vi­žu­dy­bę, taip ne­bū­na. Ar­ba neiš­sa­ko, ar­ba no­ri kaž­ką ty­liai pa­si­da­ry­ti“, – pa­sa­ko­ja me­di­kė.

Kaip su­teik­ti pa­gal­bą, jei­gu vis dėl­to ne­si­se­ka įkal­bė­ti kreip­tis į me­di­kus?

L. Mi­ke­le­vi­čie­nė pa­ta­ria to­kiais at­ve­jais iš­si­kvies­ti psi­chiat­rą iš po­lik­li­ni­kos į na­mus. Psi­chiat­ras atė­jęs pa­cien­tui pri­va­lo pri­si­sta­ty­ti – kas toks yra ir kas jį iš­kvie­tė. Tai­gi, šei­mos na­riai tu­rė­tų apie tai ži­no­ti, nes nuo li­go­nio ne­pa­vyks to nu­slėp­ti.

„Jei­gu bū­se­na yra to­kia su­dė­tin­ga, kad rei­kės gul­dy­ti į kli­ni­ką, o žmo­gus ne­su­tin­ka, ir nie­kaip išo­riš­kai ne­si­ma­to, kad tai pa­vo­jin­ga jo gy­vy­bei, svei­ka­tai, tur­tui ar­ba ap­lin­ki­niams, šei­mos na­riai tu­ri vis­ką pa­ra­šy­ti. Ir kai pa­sa­ko­me šei­mos na­riams, kad jie tai tu­rės pa­da­ry­ti, dau­ge­liui bū­na sun­ku ra­šy­ti apie sa­vo ar­ti­mą­jį. Vi­sa­da įspė­ja­me ar­ti­muo­sius, kad su tuo su­si­durs ir kad pa­si­ruoš­tų“, – sa­ko L. Mi­ke­le­vi­čie­nė.

Gy­dy­mas il­gas

Pa­sak L. Mi­ke­le­vi­čie­nės, eg­zo­ge­ni­nė dep­re­si­ja yra šiek tiek leng­ves­nė, jos gi­lė­ji­mas, sun­kė­ji­mas yra lė­tes­nis, tad ją ga­li­ma anks­čiau pa­ste­bė­ti ir grei­čiau pra­dė­ti gy­dy­ti. Bė­da ta, kad daž­nai dep­re­si­jos pra­džią ir pa­ts li­go­nis, ir ar­ti­mie­ji pa­lai­ko tie­siog už­si­tę­su­siu liū­de­siu, blo­ga nuo­tai­ka ar ne­pa­ken­čia­mu cha­rak­te­riu.

„Blo­giau­sia, kai žmo­gus ban­do „gy­dy­tis“ al­ko­ho­liu. Blo­gu­mas dras­ko iš vi­daus, ne­tu­ri kur už­si­ka­bin­ti, vais­tų nuė­jęs į vais­ti­nę ne­nu­si­pirk­si be re­cep­to, pas gy­dy­to­ją rei­kės pa­sa­ko­tis, to­dėl grie­bia­si to, kas leng­viau­siai priei­na­ma, – al­ko­ho­lio. Ži­no­ma, ga­li at­ro­dy­ti, kad tai pa­de­da, bet pra­de­da vys­ty­tis pri­klau­so­my­bė, silp­nė­ja va­lia, o nė­ra va­lios – sun­ku nu­sto­ti ger­ti, ir ra­tas įsi­su­ka“, – sa­ko L. Mi­ke­le­vi­čie­nė.

Eg­zo­ge­ni­nė dep­re­si­ja, jei­gu bu­vo sėk­min­gai gy­do­ma ir jei­gu ne­be­lie­ka išo­rės veiks­nių, ku­rie ją iš­pro­vo­ka­vo, praei­na ir ga­li dau­giau ne­be­pa­si­kar­to­ti. Ki­taip yra su en­do­ge­ni­ne dep­re­si­ja. Kar­tais li­go­niams vais­tus ten­ka ger­ti dau­ge­lį me­tų ar­ba net vi­są li­ku­sį gy­ve­ni­mą.

Kant­ry­bės ar­ti­mie­siems, šei­mos na­riams rei­kia ir tuo­met, kai žmo­gus jau gy­do­si, nes kol jis pa­si­jus ge­riau, ga­li praei­ti pus­me­tis ir dau­giau.

„Jei­gu tai gi­li dep­re­si­ja, iš pra­džių žiū­ri­me tik pa­grin­di­nius da­ly­kus: kad nuei­tų į tua­le­tą, iš­ger­tų vais­tus, pa­val­gy­tų. Nu­sip­raus­ti jau yra be ga­lo su­dė­tin­ga“, – sa­ko O. Ke­se­raus­kai­tė.

L. Mi­ke­le­vi­čie­nė sa­ko, kad šiems žmo­nėms ten­ka iš nau­jo mo­ky­tis pa­si­rū­pin­ti sa­vi­mi: ap­si­kirp­ti, su­si­šu­kuo­ti, pa­si­puoš­ti ir taip to­liau. Vė­liau jau ei­na įvai­rios užim­tu­mo veik­los, so­cia­li­za­ci­ja.

Dep­re­si­ja ga­li kar­to­tis, tai tu­rė­tų ži­no­ti ir pa­ts li­go­nis, ir jo ar­ti­mie­ji. Lai­ku už­bė­gus li­gai už akių, už­ten­ka am­bu­la­to­ri­nio gy­dy­mo, ne­rei­kia gul­tis į li­go­ni­nę.

L. Mi­ke­le­vi­čie­nė at­krei­pia dė­me­sį, kad dep­re­si­ja – tai ne vie­no žmo­gaus li­ga, ji vei­kia vi­są li­go­nio šei­mą, gre­ta esan­čius žmo­nes, nu­ken­čia ir jų gy­ve­ni­mo ko­ky­bė, to­dėl pa­dė­da­mi dep­re­si­ja ser­gan­čiam žmo­gui, pa­de­da­me ir sau.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Res­pub­li­ki­nės Šiau­lių li­go­ni­nės Psi­chiat­ri­jos kli­ni­kos vy­riau­sio­ji slau­gos ad­mi­nist­ra­to­rė Lai­mu­tė Mi­ke­le­vi­čie­nė sa­ko, jog yra bū­dų pa­dė­ti dep­re­si­ja ser­gan­čiam žmo­gui, net jei jis ir ne­su­tin­ka pa­ts kreip­tis į gy­dy­to­jus.

Psi­chiat­ri­jos kli­ni­kos II psi­chiat­ri­jos sky­riaus vy­res­nio­ji slau­gos ad­mi­nist­ra­to­rė Ona Ke­se­raus­kai­tė pa­ta­ria neuž­gau­lio­ti, ne­pyk­ti ant dep­re­si­ja ser­gan­čio žmo­gaus, nes jis ir taip grau­žia­si dėl to, kad blo­gai jau­čia­si. Tik sa­vi­tar­pio su­pra­ti­mas ir ge­ri san­ty­kiai ga­li duo­ti nau­dos.