Verslo idėja gimė kartu su dukra

Vers­lo idė­ja gi­mė kar­tu su duk­ra

37 me­tų kau­nie­tę Jo­vi­tą Dauk­nie­nę be­veik prieš dve­jus me­tus pra­dė­ti sa­vo vers­lą pa­stū­mė­jo tai, kad gi­mus ant­ram vai­kui ne­ra­do gra­žių ir pa­to­gių rū­bų mai­ti­nan­čiai ma­mai. Da­bar Jo­vi­ta ku­ria rū­bus mo­te­rims bei vai­kams ir be­veik vis­ką pir­miau­siai iš­ban­do pa­ti kar­tu su dve­jų me­tų duk­re­le. Jo­vi­ta pir­mą kar­tą su sa­vo dar­bais va­žia­vo į ma­dos ir gro­žio mu­gę, ku­ri vy­ko Šiau­liuo­se.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Pir­mi kar­tai Šiau­liuo­se

Jo­vi­ta pa­sa­ko­ja, kaip jau­di­no­si dėl mu­gės Šiau­liuo­se. „O jei­gu nie­kas prie ma­nęs net ne­prieis, ko­kia gė­da ta­da bus“, – bai­mę ir ne­ri­mą pri­si­me­na Jo­vi­ta. Ta­čiau mu­gė vir­ši­jo vi­sus lū­kes­čius. Jo­vi­tos dar­bai su­lau­kė ir su­si­do­mė­ji­mo, ir pa­gy­ri­mų, o vie­na mo­te­ris įsi­gi­jo net ke­le­tą rū­be­lių. Ji ir da­bar yra nuo­la­ti­nė pir­kė­ja.

„Pri­si­me­nu, ta­da bu­vau to­kia su­jau­din­ta ir jai pa­sa­kiau: „Kaip ačiū, kad jums pa­tin­ka!“ – šyp­so­si Jo­vi­ta.

Mu­gė­se ir in­ter­ne­tu sa­vo kur­tais rū­bais pre­kia­vu­si Jo­vi­ta, ne­se­niai juos pri­sta­tė lie­tu­viš­kų rū­bų bei ak­se­sua­rų bu­ti­kams įvai­riuo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se: Šiau­liuo­se, Pa­ne­vė­žy­je, Ma­žei­kiuo­se, Kau­ne, Kre­tin­go­je, Klai­pė­do­je, Vil­niu­je. Net­ru­kus tu­rė­tų at­si­ras­ti ir Lon­do­ne, kur gy­ve­na daug lie­tu­vių. Rū­bų kū­rė­ja sa­ko, kad už­sie­ny­je gy­ve­nan­tys lie­tu­viai yra iš­siil­gę lie­tu­viš­kų pre­kių.

Pir­miau­siai Jo­vi­tos rū­bai pa­si­ro­dė bū­tent Šiau­lių bu­ti­ke.

„Man la­bai pa­tin­ka ši­tas mies­tas ir la­bai pa­tin­ka žmo­nės. Vi­sa­da su ma­lo­nu­mu at­va­žiuo­ju čia į pa­ro­das. Man Šiau­liuo­se bū­na šil­ta ir ge­ra“, – sa­ko kau­nie­tė.

Po­mė­gis ta­po dar­bu

Vers­lo idė­ja, ga­li­ma sa­ky­ti, Jo­vi­tai gi­mė kar­tu su ant­rą­ja duk­re­le. „No­rė­jo­si ap­si­reng­ti kaž­kuo iš­skir­ti­niu mai­ti­nan­čiai ma­mai, nes par­duo­tu­vė­se ne­ra­dau to, ko no­rė­jau, tik be­for­mių ne­pa­to­gių rū­bų, ku­riuos rei­kė­da­vo pa­si­kel­ti no­rint pa­mai­tin­ti. Vė­liau no­rė­jo­si sau ir duk­ry­tei vie­no­do sti­liaus rū­bų. Taip ir pra­si­dė­jo kū­ry­ba“, – pri­si­me­na mo­te­ris.

Pa­ti Jo­vi­ta ne­siu­va, ta­čiau kū­ry­biš­ku­mo ne­trūks­ta, sa­vo min­tis, su­ma­ny­mus nu­pie­šia, o rū­bų konst­ruk­to­rė ir siu­vė­jos su­ma­ny­mus įgy­ven­di­na. Ko­man­dos na­rės da­bar jau ko­ne iš pu­sės žo­džio su­pran­ta Jo­vi­tos idė­jas.

Be­veik vi­sus nau­jai su­kur­tus mo­de­lius pir­miau­siai iš­ban­do Jo­vi­ta ir jos duk­ra. Ne­šio­ja, skal­bia ir žiū­ri, ar rū­bas ne­tu­ri ko­kių trū­ku­mų, ar yra pa­to­gus, jei rei­kia, kaž­ką pa­tai­so, pa­to­bu­li­na ir tik ta­da rū­bą pa­lei­džia į pre­ky­bą. Ypač svar­bu, kad rū­be­liai bū­tų pa­to­gūs vai­kams, nes jie daug ju­da: šliau­žio­ja, bė­gio­ja, var­to­si, klum­pa ir ke­lia­si.

Jo­vi­tos spe­cia­ly­bė su ma­da, dai­le ar di­zai­nu nė­ra su­si­ju­si. Ji vie­no­je sta­ty­bų įmo­nė­je dir­ba ko­mer­ci­jos di­rek­to­re. Šiuo me­tu yra mo­ti­nys­tės ato­sto­go­se. Jo­vi­ta pra­si­ta­ria, kad į anks­tes­nį­jį dar­bą grei­čiau­siai ne­grįš, nes da­bar vi­sos min­tys užim­tos rū­bų mo­te­rims ir vai­kams kū­ry­ba.

Ge­riau­si su­ma­ny­mai gims­ta nak­tį, nes duk­ry­tė dar ne vi­sa­da ma­mai lei­džia mie­go­ti. Jo­vi­ta šyp­so­da­ma­si sa­ko, kad ge­rai bū­tų, jei­gu min­tis, vi­zi­jas ga­li­ma bū­tų per­kel­ti į ko­kią nors laik­me­ną, nes da­bar kai ku­rie su­ma­ny­mai iki ry­to pa­si­mirš­ta.

Pak­laus­ta, ar leng­viau dirb­ti sam­do­mą dar­bą, ar kur­ti sa­vo vers­lą, Jo­vi­ta sa­ko, kad jos dar­bas ne­leng­vas, ta­čiau pa­da­riu­si jį grįž­ta na­mo ir yra lais­va, o sa­va­me vers­le esi nuo­lat, be lais­va­die­nių. „Kar­tais žmo­nės sa­ko: „Oi tu ga­li pa­si­rink­ti, dirb­ti šian­dien ar ne.“ Bet jei­gu tu šian­dien ne­dir­bi, tai ir neuž­dir­bi“, – sa­ko mo­te­ris.

Dar vie­nas ne­leng­vas da­ly­kas sa­va­me vers­le – su­rink­ti ge­rą, pa­ti­ki­mą ko­man­dą. „Ge­ras dar­buo­to­jas yra ver­ty­bė“, – iš pa­tir­ties sa­ko Jo­vi­ta.

Ne ma­si­nės ga­my­bos rū­bai yra bran­ges­ni ne­gu di­džių­jų tink­lų. Dėl to Jo­vi­ta ir­gi kar­tais su­lau­kia prie­kaiš­tų. „Kaip paaiš­kin­ti žmo­gui, kad jie pa­siu­va 20 tūks­tan­čių su­kne­lių, o mes tik 15, ir mū­sų su­kne­lės sa­vi­kai­na išei­na 20–25 eu­rai?“ – sa­ko rū­bų kū­rė­ja.

„Puk­sis!“

Sa­vo feis­bu­ko pa­sky­ro­je mo­te­ris pa­ra­šė: „Ga­li­my­bė įgy­ven­din­ti sa­vo sva­jo­nę – štai kas gy­ve­ni­mą da­ro įdo­mų (Pau­lo Coel­ho). Aš įgy­ven­di­nau AJ Puk­sį.“

Ko­dėl toks keis­tas pa­va­di­ni­mas?

Jo­vi­ta aiš­ki­na, kad AJ – tai jos šei­mos na­rių var­dų pir­mo­sios rai­dės, o „puk­sis“ – tai žo­dis, ku­rį vos pra­mo­ku­si kal­bė­ti nuo­lat kar­to­da­vo jos duk­re­lė, kai už­si­vilk­da­vo ko­kį nau­ją rū­bą.

Mo­te­ris sa­ko, kad bu­vo ir ki­tų min­čių, kaip pa­va­din­ti sa­vo įmo­nę, ta­čiau pa­si­li­ko prie šio – trum­po ir žais­min­go.

Nors Jo­vi­tos ku­ria­mi rū­bai yra skir­ti kas­die­nai, ta­čiau kas­die­ni­niais jų ne­va­di­na, kū­rė­jos įsi­ti­ki­ni­mu, jie pui­kiai tin­ka ir šei­mos šven­tei, ir išei­ti pa­si­vaikš­čio­ti, ir nuei­ti šven­ti­nės va­ka­rie­nės.

Pak­laus­ta, ko­dėl ne­ku­ria rū­bų tė­čiams, Jo­vi­ta nu­si­juo­kia: „Tė­čiai per daug įno­rin­gi.“ O pa­mąs­čiu­si pri­du­ria: „Nors kaip klien­tai gal jie bū­tų pa­pras­tes­ni ne­gu mo­te­rys.“

Ma­din­gi na­tū­ra­lūs pluoš­tai ir že­mės spal­vos

Kur­da­ma rū­bus Jo­vi­ta at­si­žvel­gia į pa­sau­li­nes ma­dos ten­den­ci­jas.

Pa­vyz­džiui, šiuo me­tu po­pu­lia­rūs na­tū­ra­lūs pluoš­tai: med­vil­nė, vil­na. Iš jų daž­niau­siai ir ku­ria. Puoš­nes­nėms su­kne­lėms nau­do­ja mai­šy­tus med­vil­nės ir po­lies­te­rio au­di­nius, tri­ko­ta­žą, nes jie ge­riau lai­ko for­mą, ge­riau dė­vi­si.

Iš­lie­ka po­pu­lia­rios tamp­rės, ypač odi­nės ar odos imi­ta­ci­jos, il­gi marš­ki­niai, marš­ki­niai-su­kne­lės, įvai­rios lie­me­nės: su­siau­čia­mos, il­gos, kai­li­nės, ma­din­gi il­gi su­siau­čia­mi, megz­ti kar­di­ga­nai.

Šį ru­de­nį ir žie­mą ma­din­gos sa­ma­ni­nė ža­lia (cha­ki), pil­ka, juo­da spal­vos. Taip pat ma­din­gi auk­su ir si­dab­ru žvil­gan­tys au­di­niai. Tik Jo­vi­ta re­ko­men­duo­ja ne­pa­dau­gin­ti jų sa­vo ap­ran­go­je, rink­ti vie­ną ko­kį ak­cen­tą: ba­tus, ran­ki­nę, si­jo­ną, ar striu­kę, lie­me­nę.

Mo­te­ris sa­ko, kad tai, ką dė­vi ma­ma, ga­li­ma pri­tai­ky­ti ir ma­žai „ma­dis­tei“, pa­vyz­džiui, ir ma­mai, ir duk­rai tiks rau­ki­nu­kais puoš­ta su­kne­lė ar kel­nių kos­tiu­mė­lis, ar­ba tam­sios tamp­rės ir il­gi sa­ma­nų spal­vos marš­ki­niai, švie­sios tamp­rės ir il­gas švie­sus minkš­to tri­ko­ta­žo džem­pe­ris.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Kau­nie­tė Jo­vi­ta Dauk­nie­nė prieš dve­jus me­tus, gi­mus duk­rai, at­ra­do nau­ją pa­šau­ki­mą – ėmė­si rū­bų vai­kams ir mo­te­rims kū­ry­bos.

Vie­nas iš Jo­vi­tos Dauk­nie­nės su­kur­tų rū­bų mai­ti­nan­čioms ma­moms – sti­li­gi il­gi sa­ma­nų spal­vos marš­ki­niai.

To­kio pat sti­liaus tamp­rės ir il­gi sa­ma­nų spal­vos marš­ki­nu­kai – ma­ža­jai „ma­dis­tei“.

Vie­no­do sti­liaus su­kne­lės ma­mai ir duk­rai.

Sti­lin­gos ska­re­lės mer­gai­tėms ir gra­žios, ir sau­go nuo sau­lės ar vė­jo.

Gali būti aktualios tamprės