Naujausios
Metų mokytoja: „Esu savo vietoje“
Šiemet Tarptautinės mokytojų dienos proga Metų mokytojo apdovanojimai buvo įteikti keturioms Šiaulių pedagogėms, kurios savo veikloje daug dėmesio skiria etninei kultūrai, lietuvybei ir tautiškumui puoselėti. Viena iš jų – Edita Šliauterienė, „Juventos“ progimnazijos muzikos mokytoja. „Manau, kad darbas turi teikti malonumą“, – sako Edita.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Groja visa šeima
Su metų mokytoja susitinkame mokykloje, kurioje ji dirba daugiau kaip 20 metų. Čia dirba ir jos vyras, taip pat muzikos mokytojas, šią mokyklą lanko ir trečiokė dukra, tik sūnus jau gimnazistas ir eina į kitą mokyklą. Visi muzikuoja. Edita – kanklininkė, vyras Arūnas – akordeonistas, vaikai – smuikininkai.
Ar visa šeima groja kartu? „Ne“, – nusijuokia Edita. Nors per giminės šventes ir sulaukia prašymų pagroti, tačiau dažniausiai atsisako. Muzika Šliauteriams – nors ir mielas, bet darbas. „Mes juk kirpėjos neprašome per šventę apkirpti, ar gydytojo pakonsultuoti“, – šypsosi mokytoja.
Edita su Arūnu groja liaudiškų šokių ansamblyje „Kalatinis“, vaikai – mokyklų kolektyvuose.
„Sakoma, kad reikia atsargiai svajoti. Mano tėtis grojo akordeonu, buvo savamokslis. Aš irgi labai norėjau groti akordeonu, bet neįstojau. Užtat vyrą gavau akordeonistą“, – juokiasi Edita.
E. Šliauterienė „Juventoje“ dėsto muziką, taip pat turi skudutininkų ir kanklininkų grupes bei vadovauja mokyklos instrumentinei kapelai. Kartu su mokiniais dalyvauja dainų šventėse, šalies ir tarptautiniuose konkursuose, festivaliuose.
Edita sako, kad sėkmingi mokinių pasirodymai koncertuose suteikia daugiausiai džiaugsmo ir pasididžiavimo savo darbu. „Kaip gerai, kad dabar yra visos galimybės nufilmuoti pasirodymus ir po koncerto dar ir dar kartą pasidžiaugti“, – šypsosi mokytoja.
Apdovanojimai išsklaido abejones
E. Šliauterienė sako, kad dirbdama apie apdovanojimus negalvoji, darai tai, kas patinka, ką moki, ir stengiesi tuo sudominti vaikus, padrąsinti juos. Sunkiais momentais būna ir abejonių – gal gyvenime pasirinkau ne tą kelią.
„Gautas apdovanojimas – tarsi įrodymas, kad tai, ką darau, sugebu geriausiai, kad esu savo vietoje“, – sako mokytoja.
Dar būdama trečiokė Edita žinojo, kad nori būti muzikos, anglų arba matematikos mokytoja. Du norai išsipildė. Prieš kelerius metus E. Šliauterienė tapo diplomuota anglų kalbos mokytoja. „Matematikos mokytoja jau turbūt nebūsiu“, – juokiasi Edita.
Tapti angliste E. Šliauterienė sugalvojo, kai dukra buvo visai mažutė. Anglų kalbos žinių labai prireikdavo rašant tarptautinius projektus, svečiuojantis užsienyje.
„Pagalvojau, kad ar kursai, ar studijos vis tiek kainuos, bet baigusi studijas turėsiu diplomą, vis tiek kažkaip rimčiau negu pažymėjimas“, – pasakoja Edita.
Kadangi Šiaulių universitete buvo baigusi pradinių klasių ugdymo su muzika programą ir dar muzikos magistrantūrą, nemažai dalykų buvo įskaityti ir anglų kalbos studijas pavyko baigti per dvejus metus.
Lietuvos mokytojus lenkia net rumunai
Paklausta, kodėl kartais aplanko abejonės dėl pasirinktos profesijos, E. Šliauterienė sako, kad mokytojo profesija kuo toliau, tuo labiau nuvertinama, jau seniai nebėra prestižinė, tai rodo ir mažas stojančiųjų į pedagogines specialybes skaičius. Net ir baigusieji pedagogiką ne visi nueina dirbti į mokyklas, nes tai psichologiškai labai sunkus darbas.
Kita priežastis – per mažas atlyginimas. Nemažai mokytojos pažįstamų muzikų ir kitų specialybių mokytojų ieškosi papildomų darbų, nes iš vienos algos nepragyvena.
Prieš pusantrų metų E. Šliauterienei su mokiniais teko koncertuoti Rumunijoje. „Kai važiavome ten, kažkas replikavo: „Ką veiksite tame čigonyne?“ O pasikalbėjus su vietos mokytojais paaiškėjo, kad jie uždirba gerokai daugiau negu mes“, – pasakoja Edita.
Požiūrį atsineša iš šeimos
Ar vaikus lengva sudominti etnokultūra, liaudies muzika?
E. Šliauterienė sako, kad supratimą, požiūrį į daugelį dalykų vaikai atsineša iš šeimos. Yra nemažai jaunų šeimų, kurioms artima liaudies muzika, šokiai, etnokultūra, tautiškumas, o yra šeimų, kurios į tai žiūri kaip į atgyveną, senieną.
Pasak mokytojos, nepriversi vaiką groti skudučiais ar kanklėmis, jeigu jis svajoja apie elektrinę gitarą. Jeigu vaikas tvirtai žino, ko nori, ir jeigu tam pritaria tėvai, pažanga būna sparti. Ir priešingai – jeigu vaikui kažkas primetama per prievartą, nes to nori tėvai, vargsta ir mokinys, ir mokytojas. Visgi kartais ir tokiais atvejais pavyksta „užnorinti“ vaiką.
Kita vertus, instrumentai, tautiniai rūbai yra viena, tačiau būna taip, kad dainuodami liaudies dainas šiuolaikiniai vaikai jau nesupranta kai kurių žodžių arba savaip juos interpretuoja, kad ir putiną.
Kalbėdama ne tik apie muziką, bet ir apie kitus mokomuosius dalykus, mokytoja sako, kad mūsų šalyje programos yra per plačios ir todėl nelieka laiko pasigilinti į svarbiausius dalykus. Ir mokslo metų ilginimas, pasak E. Šliauterienės, problemos neišspręs, reikia peržiūrėti programas nuo pat pirmos iki dvyliktos klasės.
„Lietuvos vaikai nėra beraščiai, tiesiog visko yra per daug“, – įsitikinusi mokytoja.
Sunkumai – įveikiami
Paklausta, ar prieš 20 metų buvo lengviau dirbti, ar dabar, E. Šliauterienė sako, kad anksčiau buvo lengviau, o dabar – įdomiau.
Mokytojos pastebėjimu, seniau vaikai buvo ramesni, dabar – judresni, be to, pasiskirstę į dvi aiškias grupes: vieniems viskas įdomu, kitiems – niekas. Ypač sunku sudominti, kažkuo nustebinti paauglius.
Dirbti dabar įdomiau, nes yra daug naujų inovatyvių priemonių, programų, programėlių. Ir klasikų kūrinius vaikai dabar neretai atpažįsta iš žaidimų programėlių, filmų, telefono melodijų ir panašiai.
Kaip liaudies muzikos kolektyvo vadovei E. Šliauterienei didžiausia problema ne muzikos instrumentai, o tautiniai kostiumai. Pasak mokytojos, šokėjams labiau pasisekė – Tautinio kostiumo metais jie sulaukė dėmesio ir buvo aprūpinti naujais rūbais, o štai muzikantai ir vėl liko nepastebėti.
Patys mokytojai ieškosi audėjų, siuvėjų, varto žurnalus ieškodami, kaip turi atrodyti jų regiono kostiumas. Kartais renginiuose net sulaukia pastabų, kad jų kostiumas „maišytas": marškiniai – vieno regiono, o kelnės ar sijonas – kito.
„Nepaaiškinsi, kad apsirengėme tuo, ką turėjome“, – šypteli mokytoja.
Nors išvykas į festivalius, konkursus finansuoja mokykla, tačiau kartais startiniam mokesčiui tenka prisidėti ir tėvams.
„Kartą skambina tėvelis ir sako: „Kodėl aš turiu mokėti 10 eurų? Juk mano vaikas koncertuos, tai jam turi mokėti.“ Visokių niuansų būna. Iš pradžių susinervini, o paskui tai virsta anekdotais“, – šypsosi mokytoja.
Edita sako, kad su tam tikrais sunkumais, iššūkiais susiduriama, ko gero, kiekviename darbe.
„Jeigu susitvarkai su jais, vadinasi, viskas gerai. Jeigu pasidaro per sunku, belieka keisti darbą. Manau, kad darbas turi teikti malonumą. Būna, kad sulauki kritikos, nepasiseka kažkas, bet nereikia nešiotis skaudulių, nereikia visko imti į širdį. Patiko vieno dėstytojo universitete išsakyta mintis, kad darbe nereikia būti fanatu, nes tai gali pražudyti“, – receptu dalijasi mokytoja.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Metų mokytoja Edita Šliauterienė sako, kad supratimą, požiūrį į daugelį dalykų vaikas atsineša iš šeimos, ir džiaugiasi, jog yra daug jaunų šeimų, kurioms nesvetima liaudies muzika ir etnokultūra.
Kanklės – mylimiausias Editos Šliauterienės, Šiaulių „Juventos“ progimnazijos muzikos mokytojos, instrumentas.
