Sveikos mitybos taisyklės ir mitai

Sveikos mitybos taisyklės ir mitai

Svei­kos mi­ty­bos tai­syk­lės ir mi­tai

Svei­ka­tai pa­lan­kaus mais­to tech­no­lo­gė ir mi­ty­bos spe­cia­lis­tė, svei­kos gy­ven­se­nos pro­pa­guo­to­ja, dvie­jų vai­kų ma­ma Ra­min­ta Bo­gu­šie­nė Jo­niš­ky­je su­reng­to­je pa­skai­to­je pa­kar­to­jo kai ku­rias mi­ty­bos tai­syk­les, ku­rios tin­ka ir vai­kams, ir suau­gu­siems: jo­kių hid­rin­tų rie­ba­lų, ma­žiau cuk­raus, drus­kos, dau­giau dar­žo­vių, vi­so grū­do pro­duk­tų, van­dens. Ta­čiau ji pa­nei­gė ir kai ku­riuos mais­to de­ri­ni­mo prin­ci­pus bei mi­tą, kad ne­ga­li­ma ger­ti van­dens val­gant ar po val­gio.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Vi­siems ne­pa­lan­kūs pro­duk­tai

Mi­ty­bos spe­cia­lis­tė Ra­min­ta Bo­gu­šie­nė Jo­niš­kio vi­suo­me­nės svei­ka­tos biu­re su­reng­to­je pa­skai­to­je pa­sa­ko­jo pa­ti ne vie­ne­rius me­tus dir­bu­si mais­to tech­no­lo­ge ir ti­kė­ju­si, kad bū­tent ten ga­lės pa­si­tar­nau­ti žmo­nėms, kur­da­ma svei­kus pro­duk­tus. Ta­čiau, pa­sak jos, te­kę ge­ro­kai nu­si­vil­ti, su­pra­tus, jog mais­to pra­mo­nei svar­bi ne ga­mi­nių ko­ky­bė, bet par­da­vi­mų di­di­ni­mas.

Ta­da mo­te­ris pe­rė­jo į eko­lo­gi­nio mais­to ser­ti­fi­ka­vi­mo sek­to­rių ir dar sy­kį pa­ty­rė smū­gį, kai tu­rė­jo ser­ti­fi­kuo­ti eko­lo­giš­ką deg­ti­nę. Jos tei­gi­mu, koks skir­tu­mas – eko­lo­giš­ka ar ne, bet al­ko­ho­lio for­mu­lė ne­kin­ta.

Su mais­to pro­duk­tų ga­my­ba ge­rai su­si­pa­ži­nu­si spe­cia­lis­tė dės­tė, kad yra vi­siems, ne­prik­lau­so­mai nuo am­žiaus, ne­pa­lan­kių pro­duk­tų: tai stip­riai per­dirb­ti ga­mi­niai, ku­riuo­se pri­dė­ta sko­nių stip­rik­lių, da­žik­lių, kon­ser­van­tų, gruz­din­tas, skru­din­tas mais­tas, pro­duk­tai, ku­riuo­se yra hid­rin­tų rie­ba­lų, daug cuk­raus ar­ba ne­tgi sal­dik­lių, ku­rie dar blo­ges­ni – ken­kia ke­pe­nims.

Pe­lės nu­sti­po nuo ne­svei­ko mais­to

R. Bo­gu­šie­nė ro­dė ja­vai­nius, ku­rie rek­la­muo­ja­mi kaip svei­kas mais­tas, ta­čiau jų su­dė­ty­je pir­mu nu­me­riu įra­šy­ti ne­tgi ne mil­tai, bet cuk­rus. Tai reiš­kia, kad mi­nė­ta­me ga­mi­ny­je cuk­raus yra dau­giau­sia. O žmo­gui per die­ną, pa­sak mi­ty­bos ži­no­vės, re­ko­men­duo­ja­ma su­val­gy­ti ne dau­giau kaip 5 šaukš­te­lius pri­dė­ti­nio cuk­raus bei 1 šaukš­te­lį drus­kos.

„Kai val­go­me pro­duk­tus, ga­min­tus ra­fi­nuo­ta­me alie­ju­je, ne­be­jau­čia­me sai­ko, to­dėl ga­li­me su­var­to­ti la­bai daug mais­to. Var­to­da­mi vi­so­kiais prie­dais „pra­tur­tin­tus“ pro­duk­tus, pa­kei­čia­me sa­vo sko­nio re­cep­to­rius. Kar­tą da­ly­vau­jant ra­di­jo lai­do­je pa­skam­bi­nęs žmo­gus pa­si­skun­dė, kad da­bar cuk­rus ne­be toks sal­dus, kaip anks­čiau. Bet rei­kia at­si­min­ti, kad sko­nio re­cep­to­riai su me­tais silp­nė­ja, ne­ga­na to, jie dar ir su­ga­di­na­mi“, – aiš­ki­no lek­to­rė.

R. Bo­gu­šie­nė ra­gi­no iš sa­vo ir vai­kų mais­to ra­cio­no iš­mes­ti vi­so­kius sal­din­tus dribs­nius, sau­sai­nius, sal­dai­nius, bul­vių traš­ku­čius.

Vie­no­je Uk­rai­nos mo­kyk­lo­je vai­kai at­li­ko ty­ri­mą: 20 die­nų gru­pę pe­lių šė­rė tik mi­nė­tais pro­duk­tais, o vie­ną pe­lę at­ski­rai mai­ti­no įpras­tu jai mais­tu. Per ty­ri­mo lai­ką ne­svei­kai mai­ti­na­mos pe­lės ta­po van­gios, be­jė­gės, o ga­liau­siai – nu­sti­po. Jų ke­pe­ny­se ir ki­tuo­se or­ga­nuo­se ras­ta įvai­rių pa­ki­ti­mų, pa­to­lo­gi­jų.

„Ir tai tik per 20 die­nų. Įsi­vaiz­duo­ki­te, kas da­ro­si žmo­gaus or­ga­niz­me“, – per­spė­jo mais­to tech­no­lo­gė.

Pa­nei­gė kai ku­riuos mi­tus

Įvai­rūs pro­duk­tai gai bū­ti ir svei­ki, ir ne­svei­ki, pri­klau­so­mai nuo to, kaip jie pa­ruoš­ti. Tos pa­čios bul­vės, jei­gu jos vir­tos, o ne kep­tos alie­ju­je, pa­sak R. Bo­gu­šie­nės, mums, lie­tu­viams yra tin­ka­mas mais­tas, ypač ru­de­nį ge­rai šil­dan­tis. Ir ver­čiau rink­tis jas prie mė­sos ar žu­vies nei ry­žius, ku­rie ne tik kad ne mū­sų kraš­to pro­duk­tas, bet ir yra ge­ro­kai ap­do­ro­ti, kol pa­sie­kia pre­ky­bos vie­tų len­ty­nas.

Ji taip pat pa­nei­gė pa­pli­tu­sį mais­to de­ri­ni­mo mi­tą. Mi­ty­bos spe­cia­lis­tės nuo­mo­ne, svei­kas žmo­gus ga­li val­gy­ti bul­ves su mė­sa ir jam ne­bus blo­gai. Ne­tin­ka tam, ku­ris jau tu­ri ko­kių nors svei­ka­tos su­tri­ki­mų.

Ly­giai taip pat lek­to­rė ra­gi­no ne­bi­jo­ti ger­ti van­de­ns ta­da, kai no­ri­si. Nors pa­pli­to nuo­mo­nė, kad ne­ga­li­ma ger­ti vi­du­ry val­gio, nes esą pra­skie­džia­mos skran­džio sul­tys, bet kaip ta­da mes val­go­me sriu­bą, ku­ri iš es­mės ir­gi yra mais­tas, pra­skies­tas van­de­niu?..

Pie­no pro­duk­tai taip pat var­to­ti­ni ir pa­tar­ti­ni, kaip kal­cio šal­ti­nis, bet rei­kia ver­tin­ti in­di­vi­dua­liai, nes ne kiek­vie­no žmo­gaus or­ga­niz­mas juos pa­lan­kiai prii­ma. Ta­čiau pirk­ti pie­ną be lak­to­zės, vien to­dėl, kad apie jos ne­to­le­ra­vi­mą daug kal­ba­ma, ne­ver­ta. Be to, su­dė­tin­ga pie­no pro­duk­tu va­din­ti varš­kės sū­re­lius, ku­riuo­se pa­čios varš­kės ma­žai te­bū­na, ne­skai­tant gau­sy­bės cuk­raus ir ki­tų prie­dų.

Šiek tiek apie eko­lo­gi­ją

R. Bo­gu­šie­nė iš da­lies „nu­vai­ni­ka­vo“ ir eko­lo­giš­kus pro­duk­tus. Pa­sak jos, džiu­gu, jei ga­li­me iš tik­rų­jų nu­si­pirk­ti ūki­nin­kų eko­lo­giš­kai užau­gin­tų dar­žo­vių, jos bus ver­tin­gos. Ta­čiau pre­ky­bos cent­ro len­ty­no­je ma­to­mais eko­lo­giš­kais kon­ser­vais, ba­to­nė­liais ir ki­tais ga­mi­niais su­si­gun­dy­ti tik­rai ne­pa­tar­ti­na, nes eko­lo­gi­ja ir bai­gia­si ties pir­mi­nės ža­lia­vos tie­kė­ju, ku­ris, au­gin­da­mas dar­žo­ves, grū­di­nes kul­tū­ras, ne­nau­do­ja sin­te­ti­nių che­mi­nių me­džia­gų. Ta­čiau ža­lia­vą per­dir­bant į ga­mi­nius nie­kas ne­drau­džia pri­dė­ti gau­sy­bės drus­kos, cuk­raus, ir už­dė­ti eti­ke­tę, kad pro­duk­tas „eko­lo­giš­kas“, nors dėl mi­nė­tų gau­sių prie­dų jis jau bus ne­svei­kas.

Lek­to­rė pa­ta­rė ati­džiai skai­ty­ti ga­mi­nių su­dė­tį ir per­kant rink­tis tuos, ku­rie tu­ri kuo ma­žiau su­dė­ti­nių da­lių, tai­gi, yra na­tū­ra­les­ni.

„Kaip ma­no­te, ar džio­vin­tos pa­pa­jos yra svei­kas mais­tas? – tei­ra­vo­si au­di­to­ri­jos R. Bo­gu­šie­nė. – Ne, ge­riau pir­ki­te tik­ro šo­ko­la­do, nes 50 pro­cen­tų to­kių pa­pa­jų su­da­ro cuk­rus“.

Koks bū­tų pa­vyz­di­nis svei­kas ir ne­svei­kas pa­tie­ka­las? Anot R. Bo­gu­šie­nės, ant gro­te­lių kep­ta la­ši­ša su avo­ka­dų sa­lo­to­mis ir vir­to­mis bul­vė­mis – ge­ras su­ba­lan­suo­tas mais­tas, tuo tar­pu, žu­vis teš­lo­je, kep­ta rie­ba­luo­se ir pa­tiek­ta su gruz­din­to­mis bul­vy­tė­mis – ne­tin­ka­mos mi­ty­bos pa­vyz­dys.

Au­to­rės nuo­tr.

Mais­to tech­no­lo­gė ir mi­ty­bos spe­cia­lis­tė Ra­min­ta Bo­gu­šie­nė ra­gi­no iš sa­vo ir vai­kų mais­to ra­cio­no iš­mes­ti vi­so­kius sal­din­tus dribs­nius, sau­sai­nius, sal­dai­nius, bul­vių traš­ku­čius.

Be­veik kiek­vie­no na­muo­se ga­li­ma ras­ti ne­svei­kų pro­duk­tų: ra­fi­nuo­tų alie­jų, cuk­raus, ga­mi­nių su hid­rin­tais ri­be­lais, skru­din­to, ap­ke­pu­sio mais­to ir pa­na­šiai.