
Naujausios
„Negaliu būti ne šiauliečiu“
Londone daugiau nei dešimtmetį gyvenantis pianistas Rimantas Vingras, atvykęs į gimtuosius Šiaulius, klasikinės muzikos gerbėjams dovanojo koncertą. Dalijosi su publika mintimis apie populizmo poveikį ne tik muzikai. „Šiaulių kraštui“ išsakė savo požiūrį į emigraciją, dvigubą pilietybę.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Koncertas-susitikimas
Antradienio vakarą Ch. Frenkelio viloje R. Vingras įspūdingai grojo Volfgango Amadėjaus Mocarto, Liudviko van Bethoveno, Johaneso Bramso kūrinius. Po koncerto susižavėjusią publiką patikino, jog nėra iš tų, kurie patys nuėjo į muzikos mokyklą.
Tėvai nuvedė, paskui buvo M. K. Čiurlionio meno mokykla Vilniuje, Maskvos konservatorija, studijos ir darbas Sinsinatyje (JAV). Iš Lietuvos išvažiavo dar 1990 metais. Nuo 2005 metų gyvena ir dirba Londone. Ten turi savo privačią studiją, moko muzikos. Koncertuoja soliniuose ir kameriniuose koncertuose su kitais atlikėjais. Šią vasarą koncertavo Romoje, rengia koncertus Didžiojoje Britanijoje, Kinijoje, JAV.
Šiauliuose dabar imasi iniciatyvos atgaivinti tarptautinį fortepijoninių duetų festivalį. Dėl jo organizavimo ir atvyko.
Populizmas veikia visais pjūviais
Koncerto vedėja Nijolė Prascevičienė paskatino svečią dalytis mintimis, cituodama Giedrių Kuprevičių, kuris teigia, jog muzikinis išsilavinimas menkėja, prastas muzikinis skonis laikomas postmodernizmu. Lietuvoje muzikos aplinka tiek suprastėjusi, jog muzikams liekąs vienintelis kelias – emigracija, kur jie randa ir klausytoją, ir gerovę.
„Mano profesorius maskvietis, su kuriuo bendrauju iki šiol, sako, jog klasikinės muzikos žmonės nebesupranta, o fortepijono menas suprantamas kaip podiumas – išėjai, sugrojai, grakščiai nusilenkei. Kova pralaimėta ir reikia trauktis į nišas – groti tiems, kurie meną supranta, ir bandyti kalbėtis su kitais“, – pasidalijo savo mokytojo mintimis R.Vingras.
Pats mano, jog tai nėra vien muzikos problema.
„Ar suprantame, kas vyksta su populizmu pasaulyje? – klausė ir teigė: – Viena aišku, kad dabar mes kalbamės su žmonėmis, kurie išauginti skalbimo miltelių reklamos. Tokiai reklamai nereikia argumentų. Graži mergina reklamuoja – milteliai geri, negraži – blogi. Kokybės nereikia pagrįsti, nereikia nieko įrodinėti. Ir tai eina per visą visuomenės pjūvį.
Kalbėjausi su studente, magistrante, perskaičiusia M. Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“. Klausiau, ar patiko? Išgirdau: „Man juokinga“. Tokia pat nuomonė apie šį romaną skambėjo ir BBC radijo diskusijoje. Jaunuolis užkapoja senutę, moralinė problema – juokinga.
Taigi, jeigu nori su tais žmonėmis kalbėtis, turi kalbėti apie skalbimo miltelių reklamą. Man tai neįdomu.
Ir kas vyksta? Turime nesikalbančius tarpusavyje visuomenės sluoksnius. Tai – atspindys sudėtingų pasaulinių kultūrinių procesų. Lietuvos konteksto specifika tik tokia, kad esame mažesni.
Londone klasikinės muzikos festivalių koncertų arena surenka 3 000 klausytojų, einu klausytis, ten jaučiu – tai mano gentis. Iš 11 milijonų Londono gyventojų surinkti tris tūkstančius klausytojų procentaliai ko gero tas pats, kaip Šiauliuose surinkti publiką Ch. Frenkelio vilos salėje.“
„Nebėra ne žvaigždžių“
„Lietuvoje, jeigu mano kolega gerai groja, tai jau – pasaulinio lygio žvaigždė, – ironizavo R. Vingras. – Tuomet aš turiu pasiskelbti visatos žvaigžde. Taip prieiname iki absurdo. Esame tokioje situacijoje, kai nebėra ne žvaigždžių, o blogai, su klaidomis groja tik Richteris įrašuose. Klausytojas visiškai yra supainiotas tokios „skalbimo“ reklamos“.
„Lietuvoje nebėra muzikos kritikos, kultūros procesų refleksijos, – sakė jis. – Kritiko misija – ne šiaip kritikuoti, o pateikti visuomenei vertinimo kriterijus. Labai gaila, kad nėra nepriklausomo žvilgsnio iš šalies. Tikėtis, kad tarp menininkų bus savireguliacija, naivu. To nebus.“
„Pamačiau gerąją Lietuvos plotmę“
R. Vingras skyrė laiko ir pokalbiui su „Šiaulių kraštu“.
– Kodėl ėmėtės gaivinti prieš gerą dešimtmetį nutrūkusį fortepijoninių duetų festivalį Šiauliuose?
– Todėl, kad įžvelgiu gerą potenciją – šis festivalis turi pamatą. Su pianistu Romu Lukošiumi, buvusiu šiauliečiu, festivalio pradininku, įkvėpėju, kalbėjausi, jis pritaria. Festivalis buvo surengtas šešis kartus, labai daug žmonių jį gražiai prisimena. Dabar jį išplėstume į visą apskritį, šalia profesionaliosios programos surengtume festivalį-konkursą vaikams, jauniesiems pianistams.
Jau lankiausi Kuršėnų, Ventos, Naujosios Akmenės, Joniškio, Pakruojo, Radviliškio muzikos mokyklose. Kalbėjomės su mokytojais, kaip geriau viską padaryti.
– Apvažiavote kone visos apskrities muzikos mokyklas, koks įspūdis?
– Tos mokyklos tikrai puikios. Jos viso muzikinio gyvenimo bendruomenėse atrama. Pagarba mokytojams, jie dirba fantastiškai. Labai kvalifikuoti žmonės. Ant jų pečių laikosi kultūra, nors neretai viešajame gyvenime jų nė nepastebime, neįvertiname.
Pamačiau gerąją Lietuvos plotmę, žmones, kurie kelia optimizmą. Mąstau, kas svarbiau – sutvarkyti, išlaikyti didelę mokyklą Vilniuje ar mažą mokyklą mažame miestelyje?
– Mažų mokyklų regionuose likimas sprendžiamas uždarymu, muzikos mokyklos, kažin, ar bus išimtis.
– Tai labai skaudus dalykas. Demografija – didžiulis veiksnys, paliečia ne tik ekonomiką, bet ir kultūrą. Kai mažėja žmonių, tai ir kultūros paslaugų poreikis mažėja. Bet kai pasako „uždarykime teatrus“, skamba kraupiai.
Mokytojai, mokyklų vadovai, tėvai, kurie išlaiko muzikos mokyklas, į jas yra sudėję visą savo sielą ir kūną. Kraupu, kad gali išgirsti, jog nieko nepadarysi, vyksta objektyvūs procesai. Kas žino, kiek tai objektyvu, o kiek ne?
Sunku įsivaizduoti, kad Šiauliuose gali nelikti universiteto.
Apie emigraciją
– Jaučiatės emigrantu, pasaulio lietuviu?
– Jaučiuosi lietuviu ir tiek. Dirbu ir dabar gyvenu Londone. Vienas filosofas manęs net klausė, kodėl mano atveju kalbama apie emigraciją? Juk nieku kitu, kaip muziku, negaliu būti kur bebūčiau. Netgi ne šiauliečiu negaliu būti – jaučiusi juo, nors gyvenau ir Vilniuje, esu penktos kartos šiaulietis. Tą ryšį, kai gyveni ne Lietuvoje, netgi labiau jauti, apčiuopi, puoselėji.
Rengiau Londone Baltų muzikos festivalį pristatyti Lietuvos, Latvijos, Estijos muziką. Dabar darysiu projektą Šiauliuose. Dalyvauju „Santaros Šviesos“ klubo veikloje. Praeitą penktadienį pasikvietėme iš Lietuvos filosofą Gintautą Mažeikį – jis irgi buvęs šiaulietis. Tai kur tuomet Šiauliai prasideda ir baigiasi?
Apie emigraciją kalbame daug. Bet vyksta tik burbuliavimas, kuris niekur neveda. Yra du esminiai dalykai. Globalūs procesai, kurių negalime pakeisti, žmonės juda, yra aktyvūs, ir tai gal gerai. Kitas dalykas, kad šalyje neįvyko reformos, kurios turėjo įvykti. Tarp jų – švietimo, aukštojo mokslo.
Emigracija yra neįvykusių pasikeitimų rezultatas. Jeigu rimtai kalbame, reikia analizės, atsakymų, kas Lietuvos gyvenime buvo nepadaryta, kad žmonės buvo priversti išvažiuoti, ir kodėl atsirado ta globali Lietuva.
– Gal globalios Lietuvos programa yra gelbėjimosi ratas nykstančiai Lietuvai?
– Nemanau. Esu įsitikinęs, jog viską lemia ryšiai tarp žmonių – ir šalies viduje, ir tarp lietuvių bendruomenių užsienyje.
Londone labai daug skirtingų lietuvių grupių, susiskirsčiusių pagal pomėgius, išsilavinimą. Yra ir labai skaudžių dalykų. Pačiam teko emocionaliai tai patirti.
Britų taryba paprašė pabūti vertėju mokytojų grupei, atvykusiai iš Lietuvos. Lankėmės mažame miestelyje, pradinėje mokykloje, kurioje trečdalis vaikų yra lietuvių emigrantų. Vienas vaikas įsikibo lietuvei mokytojai į ranką ir sako: vežkite mane į Lietuvą. Mums visiems ašaros akyse, bet tik padėkojome britams už mūsų vaikų ugdymą.
Vaikams sunku, o ką britams daryti? Mokykloje trečdalis vaikų nekalba angliškai, o finansavimas eina pagal mokymo rezultatus.
Kita vertus, ar tie vaikai matomi kokiose mūsų ataskaitose, programose? Ar tų vaikų jau nepraradome, jų ugdymą palikdami tik britams? Gal reikėjo kurti lietuvišką mokyklą, kaip Vokietijoje Vasario 16-osios gimnazija?
– Didžiojoje Britanijoje gyvenantiems Lietuvos piliečiams po „Brexit“ ypač aktuali dviguba pilietybė. Kokią pilietybę pats turite?
– Esu Lietuvos pilietis, nesiekiu Didžiosios Britanijos pilietybės ir kol kas nieko neplanuoju. Nėra aišku, nei kuo „Brexitas“ baigsis, nei koks bus mūsų statusas. Pensijos, mokestiniai dalykai – viskas yra pakibę. Nacionalinis klausimas aštriau yra iškilęs, jauti agresiją dėl to, kad esi kitoks. Imi galvoti, kaip Lietuvoje jaučiasi kitataučiai?
Asmeniškai nelabai suprantu, kodėl negalima turėti dvigubos pilietybės, kodėl to taip bijoma? Po Konstitucinio Teismo sprendimo dabar jau aišku, kad spręsti galima bus tik referendumu.
Būti Lietuvos piliečiu man, pavyzdžiui, yra labai svarbu. Visiškai nenoriu, kad tektų daryti pasirinkimą.
Pilietis yra valstybės dalis. Atimdami pilietybę pasakome, jog tu nebesi valstybės dalis, ir atsiribojame: Lietuva – mūsų, tik Tėvynė – jūsų. Reikia suvokti, jog neįteisindami dvigubos pilietybės, atstumsime daugybę žmonių.
Tūkstančiai Lietuvos piliečių turi dvigubą pilietybę – tie, kurie išvažiavo iki 1990 metų. Išimtys daromos. Manau, visiems turėtų būti taikomos aiškios vienodos nuostatos, kad pilietybės klausimo niekam nereikėtų „kažkaip“ susitvarkyti.
O kai darome akciją „Mūsų – 4 milijonai“, tai tik druską ant žaizdos beriame. Kokie 4 milijonai? Greitai Lietuvoje bus tik du milijonai ir du milijonai – po pasaulį išsibarstę.
„Esu Lietuvos kultūros žmogus“
– Kaip menininkas, kokios kultūros dalimi save laikote?
– Aš esu Lietuvos kultūros dalis. Mano mąstymas, mano pasaulėjauta suformuota lietuvių kultūros. Tai mano šaknys. Negaliu atsisakyti to, kas esu.
Kita vertus, išeivijos filosofas Vytautas Kavolis yra pasakęs, jog lietuvybė nėra joks apribojimas išreikšti save. Mane gali riboti tik mano sugebėjimai, bet ne lietuvybė.
– Kaip jaučiatės Lietuvoje koncertuodamas?
– Labai gerai. Žinau, kad išeisiu groti šiauliečiams ir pažinosiu visą salę. Klausys tie, kurie pažįsta mane, mano tėvus, mano senelius. Tai ryšiai, kurie yra labai svarbūs.
– Ar ką keistumėte, jeigu galėtumėte?
– Mačiau britų režisieriaus filmą, kuriame yra tokia scena – iš Anglijos kaimo išvažiuoja jaunas žmogus, o keliu atgal į kaimą eina žmogus. Tas žmogus – tas pats jaunuolis po kelerių metų – tai jis sugrįžta. Tai didžiulė metafora – išvažiuoji, o koks sugrįžti? Koks yra tavo sugrįžimas?
Tai patiriame ir tie, kurie išvažiavo iš Lietuvos, ir tie, kurie iš savo kaimo ar miesto išvažiavo į Vilnių.
Žmogiškąja prasme, svarbu, kad sugrįžimas būtų teigiamas, kad grįžtumei nepalaužtas. Mano bandymas gaivinti fortepijoninių duetų festivalį Šiauliuose – tokio sugrįžimo paieškos forma.
Lietuva tikrai nenunyks. Optimizmas kyla matant tokius žmones, kuriuos sutikau muzikos mokyklose. Valstybės atkūrimo 100-mečio refleksijose galima prisiminti, jog Lietuva išgyveno daug sunkesnius laikus.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Muzikas Rimantas Vingras nevadina savęs emigrantu ir jaučiasi Lietuvos kultūros žmogumi: „Kai gyveni ne Lietuvoje, ryšį su ja labiau jauti, apčiuopi, puoselėji.“
Rimantas Vingras teigia, jog emigracija – tai neįvykusių Lietuvoje reformų, tarp jų ir švietimo, rezultatas.