Molio „charakteris“ – tarsi žemaičio

Mo­lio „cha­rak­te­ris“ – tar­si že­mai­čio

Ir­ma Di­mins­kie­nė iš Pag­ry­žu­vio (Kel­mės r.) su­si­pa­ži­nu­si su pa­ty­ru­siu ke­ra­mi­ku ir pa­ti ban­do jau­kin­tis mo­lį. Ak­ty­vi mo­te­ris Ty­tu­vė­nuo­se įsi­ren­gė ke­ra­mi­kos dirb­tu­vė­les, ku­rio­se gims­ta pra­ktiš­ki ir akiai ma­lo­nūs mo­li­nu­kai: puo­de­liai, lėkš­tės, du­be­nys, segės, įvai­riau­sios fi­gū­rė­lės, net verps­tės.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Lem­tin­ga pa­žin­tis su ke­ra­mi­ku

Prieš dve­jus me­tus Ir­ma Di­mins­kie­nė Ty­tu­vė­nuo­se, dirb­tu­vė­lė­se pra­dė­jo lip­dy­ti įvai­rius mo­li­nu­kus.

„Pir­mus me­tus man vis­kas bu­vo nau­ja, ne­ži­no­ma, nau­ji po­ty­riai ir džiu­gi­no, ir bau­gi­no. Da­bar jau­čiuo­si tvir­čiau, nors man rei­kia la­bai daug ką iš­mok­ti ir su­ži­no­ti“, – sa­kė I. Di­mins­kie­nė.

Grei­čiau­siai su mo­liu ne­bū­tų dir­bu­si, jei ne lem­tin­ga pa­žin­tis su pa­ty­ru­siu ke­ra­mi­ku Kas­ty­čiu Mi­čiu­liu, at­si­kė­lu­siu gy­ven­ti į Bud­rai­čius. Mo­te­ris pra­dė­jo mo­ky­tis ke­ra­mi­kos pa­slap­čių.

„Iš pra­džių tik žiū­rė­jau, kaip ke­ra­mi­kas dir­ba, pa­skui pa­ti ban­džiau. Mo­ky­to­jas pa­si­tai­kė la­bai griež­tas, rei­ka­la­vo tiks­lu­mo, ko­ky­bės, at­sa­ko­my­bės, be iš­ly­gų at­si­duo­ti tam, ką da­rai. Jei nei­šei­da­vo mo­li­nu­kas iš­syk, tek­da­vo lip­dy­ti iš nau­jo po ke­lias­de­šimt kar­tų“, – pa­sa­ko­jo I. Di­mins­kie­nė.

Ry­šiai ne­nut­rū­ko – ir da­bar po­nia Ir­ma kar­tais pa­si­kon­sul­tuo­ja su ke­ra­mi­ku. Jos ma­ny­mu, ke­ra­mi­kos rei­kia mo­ky­tis vi­są gy­ve­ni­mą, nes bet ku­riuo me­tu ga­li su­pras­ti ko­kią nors pa­slap­tį, nu­steb­ti.

Ke­ra­mi­ko­je la­bai daug siurp­ri­zų. Ro­dos, tūks­tan­tą­jį kar­tą da­rai tą pa­tį, o re­zul­ta­tas ga­li vi­siš­kai nu­vil­ti. Bū­na, kad dir­bi­nys iš vi­so ne­pa­vyks­ta. Prie­žas­čių ga­li bū­ti įvai­riau­sių. Ga­li pa­si­tai­ky­ti nu­si­pirk­ti „ne­ge­rą“ mo­lį. „Kar­tais ro­do­si, jog mo­lį, kaip ir žmo­gų, vei­kia mė­nu­lis“, – ste­bė­jo­si ir svars­tė mo­te­ris, ta­čiau nea­be­jo­ja, jog mo­lis la­biau­siai ne­mėgs­ta sku­bos. Jei lip­dy­to­jas sku­ba, mo­lis – po­kštau­ja: ski­li­nė­ja, sprogs­ta. Su cha­rak­te­riu ši me­džia­ga.

„Mo­lis – kaip že­mai­tis... Jo tik­rai per prie­var­tą ne­pa­ko­čio­si. Bet ir aš – iš to pa­ties kraš­to. Gal to­dėl su­si­drau­gau­ja­me po tru­pu­tį“, – šyp­so­da­ma­si sa­kė I.Di­mins­kie­nė.

Pro­ce­sas il­gas, bet įdo­mus

Ne­di­de­lė­se ke­ra­mi­kos dirb­tu­vė­lė­se Ty­tu­vė­nų cent­re I. Di­mins­kie­nė jau­čia­si kaip na­muo­se. Ka­dan­gi yra kros­nis, bū­na, kad ir val­gy­ti iš­si­ver­da, jei ten­ka il­gė­liau pa­dir­bė­ti.

Jos mo­li­nu­kai jau iš­ke­lia­vo į ne vie­ną bend­ruo­me­nę, or­ga­ni­za­ci­ją, pas at­ski­rus žmo­nes. „Be jo­kio už­mo­kes­čio ren­giu ir ak­ci­jas, kvie­čiu į dirb­tu­vė­les atei­ti šei­mas, pa­tiems pa­ban­dy­ti ką nors gra­žaus nu­si­lip­dy­ti. La­bai džiau­giuo­si, kai už­su­ka grį­žu­sie­ji iš už­sie­nio, no­ri bent tru­pu­tį su­si­pa­žin­ti su se­nai­siais ama­tais“, – sa­kė I. Di­mins­kie­nė.

Jos pra­ktiš­kų ir akiai ma­lo­nių mo­li­nu­kų ga­li­ma ras­ti par­duo­tu­vė­lė­se Vil­niu­je ir Kel­mė­je.

Kol mo­li­nu­kas bū­na baig­tas, praei­na be­veik sa­vai­tė.

Pir­miau­sia bū­si­ma­sis dir­bi­nys tu­ri gim­ti lip­dy­to­jos ar­ba už­sa­ko­vų min­ty­se. Po to pra­si­de­da il­gas, su­dė­tin­gas pro­ce­sas. Mo­lio ga­ba­las min­ko­mas, ko­čio­ja­mas, įvai­riai for­muo­ja­mas, de­da­mas į for­mas ir lai­ko­mas iki dvie­jų va­lan­dų, kad su­sting­tų.

Vė­liau mo­li­nu­kas de­ko­ruo­ja­mas, rai­žo­mas. Lip­dy­to­ja nau­do­ja la­bai pa­pras­tas prie­mo­nes: pei­lius, me­di­nius pa­ga­liu­kus, ada­tė­les. Mėgs­ta mo­li­nu­kus gra­žin­ti kriauk­ly­čių, au­ga­lų la­pų įspau­dais. Per ke­le­tą die­nų de­ko­ruo­tas mo­li­nu­kas vi­siš­kai iš­džiū­va ir yra kai­ti­na­mas elekt­ri­nė­je kros­ny­je apie še­šias va­lan­das.

Pri­rei­kia lai­ko, kol iš­de­gin­tas ga­mi­nys atauš­ta, tik tuo­met ga­li­ma gla­zū­ruo­ti – nu­da­žy­ti gua­šo tirš­tu­mo skys­tu stik­lu su pig­men­tais ir van­de­niu. Gla­zū­rų yra vi­so­kių spal­vų, to­dėl ir mo­li­nu­kai įvai­riai švy­ti. Gla­zū­ruo­ti mo­li­nu­kai dar kar­tą kai­ti­na­mi.

Avy­tės ant puo­de­lių ir pa­si­šiau­šęs an­ge­las

Ant dau­ge­lio I. Di­mins­kie­nės mo­li­nu­kų įsi­tai­siu­sios žais­min­gos avy­tės, avi­nu­kai. Minkš­ta­kai­liai gy­vū­nė­liai ta­po sa­vo­tiš­ku sim­bo­liu.

„Avy­tėms kai­liu­kus ant gla­zū­ruo­tų dir­bi­nių nu­pie­šiu spe­cia­liais da­žais, plo­nu tep­tu­ku. Kaip ir aky­tes. Dar­bo ir šir­dies ši­lu­mos la­bai daug įde­du“, – sa­kė I. Di­mins­kie­nė.

Ji bu­vo pa­si­ža­dė­ju­si nie­kuo­met ne­lip­dy­ti an­ge­lų, nes vi­si ir vi­so­kius an­ge­lus iš šiau­dų ar me­džio, ak­mens ir po­pie­riaus, me­ta­lo bei ki­to­kių me­džia­gų ku­ria. Bet vie­ną vis dėl­to nu­lip­dė.

„Il­gai svars­čiau, kaip nu­lip­dy­ti an­ge­lą, kad tik­tų ir ti­kin­čiam, ir ne­ti­kin­čiam žmo­gui. An­ge­las, ma­no įsi­ti­ki­ni­mu, tu­ri ne­šti links­mą ži­nią, pa­ts bū­ti links­mas, žais­min­gas, pa­si­šiau­šęs. Ma­nau, to­kį ir nu­lip­džiau. Ku­pi­do­ną su vyš­nio­mis. No­rė­jau šiek tiek pa­pokš­tau­ti. Juk nie­ko blo­go?“ – šyp­so­jo­si mo­te­ris.

I. Di­mins­kie­nė no­rė­tų iš­ban­dy­ti juo­dą­ją ke­ra­mi­ką. Dar – lip­dy­ti žir­ge­lius, pa­na­šius į tuos me­di­nu­kus, ku­rie sto­gų krai­gus puo­šė.

Ne­se­niai Ty­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­ja pa­pra­šė su­kur­ti ir nu­lip­dy­ti ko­kį nors dir­bi­nį tra­di­ci­nių so­dy­bų kon­kur­so nu­ga­lė­to­jams ir da­ly­viams. Po­nia Ir­ma nu­lip­dė verps­tes. „Ap­do­va­no­tie­ji la­bai nu­ste­bo, bet bu­vo pa­ten­kin­ti. Ir man pa­čiai verps­tės pa­ti­ko“, – šyp­so­jo­si mo­te­ris.

Au­to­rės nuo­tr.

Ir­ma Di­mins­kie­nė sa­kė, jog lip­dy­mas iš mo­lio jai tei­kia di­de­lį ma­lo­nu­mą, ra­my­bę.

Iš­džiu­vę mo­li­nu­kai ke­liaus į elekt­ri­nę kros­nį, vė­liau bus gla­zū­ruo­ja­mi.

Elekt­ri­nė­je kros­ne­lė­je mo­li­nu­kus dar rei­kia iš­de­gin­ti.

Vie­nas iš di­des­nių dir­bi­nių – ran­ko­mis lip­dy­ta, rai­žy­ta, gla­zū­ruo­ta va­za.

I. Di­mins­kie­nė bu­vo pa­si­ža­dė­ju­si nie­kuo­met ne­lip­dy­ti an­ge­lų, ta­čiau vie­ną vis dėl­to nu­lip­dė. Neįp­ras­tą, links­mą, pa­si­šiau­šu­sį, su vyš­nio­mis.

Mo­li­nu­kai – įvai­rių įvai­riau­si: ir puo­de­liai, ir du­be­nė­liai, ir šiaip akiai ma­lo­nūs dir­bi­niai.

Ir­mos Di­mins­kie­nės as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Iš mo­lio ga­li­ma nu­lip­dy­ti ir verps­tę.

I. Di­mins­kie­nė mėgs­ta ryš­kių spal­vų mo­li­nu­kus, nes, pa­sak mo­ters, gy­ve­ni­me ir taip daug pil­ku­mos, niū­ru­mo.