Naujausios
„Virus“ vėl pulsuoja meno ir mados užkratą
Šiaulių dailės galerijoje ketvirtadienio vakarą atidarytas šiuolaikinio meno ir mados festivalis „Virus“ ir atvertos trys parodos.
22 kartą rengiamas „Virus“ yra išskirtinis savo misija rodyti meno pokyčius, menininkų ieškojimus ir skleisti kūrybinius impulsus. Festivalio programa jungia dailę, madą, muziką, šokį, teatrą, fotografijos meną, diskusijas – renginiai tęsis iki gruodžio vidurio. Festivalis gyvuoja jau 22 metus.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas
Festivalis – nuo parodų
Į festivalio atidarymą gausiai rinkosi publika – miesto dailininkai, meno gerbėjai, nuolatiniai parodų lankytojai ir smalsus jaunimas, studentai, moksleiviai. Jaunus žmones „Virus“ visada pasistengia užkrėsti meno virusu.
Dar iki oficialių kalbų visi pasklido po sales apžiūrėti parodų ir dalijosi pirmu įspūdžiu.
Ne vieną miesto dailininką nustebino vilniečio menotyrininko Vido Poškaus tapybos ir piešinių paroda „Linija – 2“, kuriai atiduotos antrojo aukšto erdvės.
Pirmojo aukšto salėse rodoma žinomo menininko Mindaugo Lukošaičio piešinių paroda „Online“ ir grupinė jaunųjų menininkų paroda „Graphism‘ai“ (kuratorė Živilė Žvėrūna).
Pastarosios autoriai įsivardiję ir pseudonimais: Raminta Juozapavičiūtė (Maivyda), Teklė Ula Puzauskaitė (TU ART), Živilė Žvėrūna, Rokas Rox, Jolita Puleikytė (Jolita ONline), Arce Arce Ra Ra Ra, Greta Alice.
„Virus“ įkvėpėjas menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis, Dailės galerijos direktorės pavaduotojas, pabrėžė, jog tiek metų kunkuliuojantis festivalis yra gyvas procesas.
„Nešiokite širdyje pozityvą – įvairiausių pozityvių infekcijų ir emocijų užkratą, – sakė V. Kinčinaitis. – Ką menas mums siūlo, tą ir pristatome – kas įdomiausia, novatoriškiausia, svarbiausia.“
Kuo išsiskiria, kas jungia
V. Kinčinaitis pasidžiaugė, jog jaunųjų menininkų parodą ėmėsi kuruoti jauna, kūrybinga, aktyvi šiaulietė menininkė Živilė Žvėrūna. Grupinėje parodoje spalvingus ir įdomius darbus rodo menininkai iš Vilniaus, Šiaulių ir Klaipėdos.
Jie parodoje kviečia ir „ginčytis, ir diskutuoti, ir patylėti ar pasėdėti ant grindų.“
„Mes ne tapytojai, mes – grafikai, – vėliau po atidarymo su „Šiaulių kraštu“ pasidalys mintimis Žvėrūna. – Seniai norėjau padaryti jungtinį projektą menininkų, kuriuos jungtų viena tema. Mūsų vizualinė kalba skirtinga, bet turime bendrų vardiklių – tai mūsų kartos kalba – spindinti, tarsi neįpareigojanti, turinti ir komikso motyvų, ir šaržo. Tai kodėl mums nesurengti grupinės parodos?“
Pabrėžė, jog svarbu, buvo ne save pristatyti, bet atvežti į Šiaulius kitų menininkų. O jiems – pamatyti save kolegų kūrybos kontekste.
Vidas Poškus, šalyje žinomas menotyrininkas, jo paties žodžiais, festivalyje pasirodo „su menininko kauke“. Eksponuoja savo kelerių metų darbų retrospektyvą, kuri konstruojama linijiniu principu. Paveiksluose – kūrybiniai impulsai, ieškojimai, potyriai, nutikimai.
„Kai Vilniuje pamačiau V. Poškaus parodą „Linija –1“ nuprendžiau, kad šiauliečiai būtinai turi pamatyti tą fantastišką, fantasmagorišką pasaulį, – pasidalijo V. Kinčinaitis. – V. Poškus puikus menininkas.“
Menotyrininkas negailėjo gerų žodžių pristatydamas ir Mindaugo Lukošaičio piešinių parodą.
„M. Lukošaitis – rafinuotas piešėjas, žinomas menininkas visame pasaulyje, kolekcionieriai grožisi jo darbais, o mes grožimės jo ištrauktais eskizais, kurie mažai rodyti ar iš viso nerodyti, – sakė V.Kinčinaitis. – Tai kūrinio užuomazgos. Atkreipkite dėmesį, kaip menininko brėžiamoje linijoje gimsta kūrinys, didžiulis pasaulis“.
O V. Poškus, prisiminęs „menotyrininko duoną“, atkreipė dėmesį, jog visas tris parodas „jungia linija ir grafikos dėmuo“.
„Galvojau, kad festivalio nebeliks“
V. Kinčinaičio „Šiaulių kraštas“ klausė, ar tikėjosi, kad tiek metų festivalis išgyvens?
– Pirmame festivalyje buvau tikras, kad po tiek metų ir pats būsių numiręs, ir festivalio nebeliks, – pasidalijo prisiminimais. – Taip trankiai, sudėtingai, degančiai tada gyvenome. Atrodė, pasiimame viską iš tos akimirkos, o po to – nors ir tvanas, pasaulio pabaiga, bet pasaulio pabaigos neįvyko. Reikia gyventi toliau, taikytis prie kintančio gyvenimo ir skonių, ir jau 22 metus tas festivalis yra visuomenės barometras.
– Ar pavyko prie tų skonių taikytis? Ar juos patys formavote?
– Mes turime svarbią funkciją, kaip šiuolaikinio meno galerija – turime stebėti visus meno pokyčius, menininkų ieškojimus ir pačius įdomiausius skatinti, su jais bendradarbiauti. Daugybę menininkų mes drąsinome, kreipėme ir suteikėme galimybę realizuotis, kurti karjerą – užaugę „Viruso“ festivalyje yra pasklidę po visą pasaulį.
Festivalis tuo ir įdomus, kad jaučiame, jog formuojame kontekstą, o daugybė kitų – jubiliejinių, proginių, personalinių renginių – konteksto nekuria, jie tiesiog dalyvauja tradicijoje.
„Virusas“ pirmiausia veikia jaunus menininkus, dar būdami moksleiviais jie jau tapdavo ryškiomis asmenybėmis, čia anksti subręsdavo ir šaudavo į pasaulį – mes pasidarbavome kaip „juodieji agentai“ – sukūrėme daugybę gabių menininkų, parodų kuratorių. Nė vieno jų Šauliuose nėra – nes per didelės asmenybės. Deja, tokia yra meno rinka. Žvėrūna dabar jauniausia šiauliečių menininkė, laikome ją prie savęs, džiaugiamės, gal išlaikysime?
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Netikėtas „žiūrovas“ – jaunųjų menininkų parodoje „Graphism‘ai“.
Parodų autorius ir dalyvius sveikina festivalio įkvėpėjas ir ilgametis rengėjas menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis.
