Idėja Lietuvai, arba (ne)įgyvendinti verta

Idė­ja Lie­tu­vai, ar­ba (ne)įgy­ven­din­ti ver­ta

Dr. Ne­ri­jus Bra­zaus­kas

Kol spin­din­čiuo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se, ver­kian­čiuo­se kai­muo­se ir ap­sa­ma­no­ju­siuo­se vien­kie­miuo­se žmo­nės puo­šia plast­ma­si­nes eg­les, po­mpas­tiš­kai skel­bia­ma, kad bai­gia­si pir­ma­sis na­cio­na­li­nės ini­cia­ty­vos „IDĖ­JA LIE­TU­VAI“ eta­pas.

Lapk­ri­čio pa­bai­go­je pro­jek­to sve­tai­nė­je su­skai­čia­vau 1362 idė­jas, nors gru­puo­ti skait­me­nis man, hu­ma­ni­ta­rui, sun­kiai se­ka­si, ypač, kai or­ga­ni­za­to­riai gi­ria­si, jog pa­sku­ti­nę die­ną lie­tu­viai pa­siū­lė dar apie 400 idė­jų. Slun­kiai lie­tu­viai at­si­bu­do, pail­sė­jo po SPA pro­ce­dū­rų „JA­MAM“ sa­na­to­ri­jo­se, su­mai­gė 1000 spau­dos ženk­lų, ir da­bar kai­my­nui ga­lės gir­tis: „Ir aš ten ra­šiau, de­ja­vau, vau!“

Kas ten pa­ra­šy­ta, dar bus ap­mąs­ty­ta, bet jau da­bar aiš­ku, kad nu­ver­tin­ti ir nu­si­ver­ti­nę Lie­tu­vos dės­ty­to­jai ir moks­li­nin­kai ga­lės stu­den­tams pa­siū­ly­ti ba­ka­lau­ro dar­bą „Idė­jos Lie­tu­vai beieš­kant“. Ži­no­ma, te­ma bus pa­ko­re­guo­ta, įve­dant neut­ra­lų aka­de­mi­nį dis­kur­są, ta­čiau ma­no­ji li­te­ra­tū­ri­nė ver­si­ja lei­džia pa­sa­ky­ti, kad idė­jų rei­kia ge­rai paieš­ko­ti, ir tam neuž­ten­ka už­lip­ti į kal­ną ir pa­lies­ti lai­mės ži­bu­rį. Ne­ma­žai idė­jų ga­li­ma ir bū­ti­na pa­keis­ti žo­džiais: pro­ble­ma, no­ras, siū­ly­mas.

Mes pa­žvel­gė­me į idė­ją pro ru­sų liau­dies pa­sa­kos „Ly­de­kai pa­lie­pus, man pa­no­rė­jus“ aki­nius. Ki­ta ver­tus, ga­lė­jo­me pri­si­min­ti in­ter­ne­to pla­ty­bė­se nar­dan­čią Al­ber­to Eins­tei­no idė­ją: „Jei­gu iš pra­džių idė­ja nė­ra ab­sur­diš­ka, ji pa­smerk­ta žlug­ti“.

Pro­jek­to or­ga­ni­za­to­riai am­bi­cin­gai klau­sė: „Kaip gy­ven­si­me po 5, 10 ar... 100 me­tų? Ko­kią Lie­tu­vą pa­lik­si­me atei­nan­čio šimt­me­čio kar­toms? Ko­kių vals­ty­bės mas­to idė­jų įgy­ven­di­ni­mas už­tik­rins Lie­tu­vos ge­ro­vę atei­ty­je?“

Ob­jek­ty­viai ga­liu kons­ta­tuo­ti, kad dau­giau­sia lie­tu­viams rū­pi Švie­ti­mas (198 idė­jos), Eko­no­mi­ka (196), Vi­daus rei­ka­lai (189), So­cia­li­nė ap­sau­ga (110). Prie šių ke­tu­rių ban­gi­nių rei­kė­tų pri­šlie­ti ir sri­tį Ki­ta (232), ku­riai vie­ną idė­ją pa­siū­liau ir aš (apie ją pa­ra­šy­siu atei­ty­je). Ta­čiau to da­ry­ti ne­drįs­tu, nes neaiš­ku, kas ta Ki­ta, o dar ga­liu bū­ti ap­kal­tin­tas idė­ji­niu prie­ka­bia­vi­mu.

Idė­jos švie­ti­mui at­spin­di vi­są puokš­tę pro­ble­mų, su­si­ju­sių su uni­ver­si­te­tais, gim­na­zi­jo­mis, mo­ky­to­jų kva­li­fi­ka­ci­ja, bū­ti­ny­be mo­ky­ti mo­kyk­lo­se kri­ti­nio mąs­ty­mo, plės­ti so­cia­li­nį ir emo­ci­nį ug­dy­mą etc.

Lie­tu­vos švie­ti­mo sis­te­ma yra gi­lio­je kri­zė­je – to­kią diag­no­zę pa­tvir­ti­na idė­jos. Per 27-erius me­tus su­ge­bė­jo­me su­griau­ti ne tik tai, ką tu­rė­jo­me ra­cio­na­laus ir pa­tik­rin­to, bet ir pa­si­ti­kė­ji­mą mo­kyk­la, mo­ky­to­ju, mo­ki­niu, mo­ky­mo tu­ri­niu. Mo­kyk­la tė­ra me­cha­niš­ko ir šab­lo­niš­ko pa­ruo­ši­mo eg­za­mi­nui vie­ta, mo­ki­niai te­bep­rik­lau­so mo­ky­to­jams, o pa­sta­rie­ji – di­rek­to­riams. Da­lis jų, kaip ro­do tra­giš­ka Ka­ma­jų is­to­ri­ja, ren­ka­si ne straz­do gies­mę, bet vel­nio la­šus... Ko­dėl?

Vi­si ta­po­me klien­tais, ku­riuos iš­ban­do ki­tų ša­lių pa­tir­tis ak­lai adap­tuo­jan­tys val­di­nin­kai ir švie­ti­mą su žve­jo aist­ra re­for­muo­jan­tys po­li­ti­kai. Ind­rė Ma­ka­rai­ty­tė idea­lis­tiš­kai tei­gia: „Švie­ti­mas iš­gel­bės šią ša­lį“, ir aš ją pa­lai­kau. Tik klau­si­mas: koks švie­ti­mas, var­dan ko ir ko­kią ša­lį?

Eko­no­mi­kos sri­ties idė­jos sie­ja­si su mo­kes­čiais, jau­no vers­lo rė­mi­mu, bū­ti­ny­be ge­rin­ti in­ves­ti­ci­nę ap­lin­ką ir dar­bo na­šu­mą, bet es­mi­nę pro­ble­mą iden­ti­fi­kuo­ja eko­no­mis­to Rai­mun­do Kuo­džio idė­ja „Komp­lek­si­nė mo­kes­čių per­tvar­ka, ku­ri pa­kirs­tų še­šė­li­nę eko­no­mi­ką, pjau­nan­čią žmo­nių lai­mę“.

Ar daug ti­kin­čių­jų, kad ki­ta­me šimt­me­ty­je bus įvyk­dy­ta komp­lek­si­nė mo­kes­čių re­for­ma? Juk vi­sų pir­ma rei­kia tie­siai švie­siai pa­sa­ky­ti, kas ir ko­dėl pa­lai­kė ir pa­lai­ko še­šė­li­nę eko­no­mi­ką, bet tai daug kam ne­nau­din­ga ir ne­tgi sa­vi­žu­diš­ka. O ta­da bū­tų ne­blo­gai iš­girs­ti pi­lie­čio Odi­sė­jo Ga­ri­bal­džio siū­ly­mą „Nu­ga­lė­kim go­du­mą“. Kaip tai pa­da­ry­ti, jei mąs­to­me, kad še­šė­li­nė eko­no­mi­ka – tai lai­mės eko­no­mi­ka?

Vi­daus rei­ka­lai ir rei­ka­liu­kai to­kie gau­sūs, kaip ir ma­sa­lai žve­jo kup­ri­nė­je. Ta­čiau ver­ta pa­mi­nė­ti, kad vi­suo­me­nė pa­si­sa­kė už ma­siš­kai kom­piu­te­ri­zuo­tą efek­ty­vų val­dy­mą, dvi­gu­bą pi­lie­ty­bę, rea­lią sa­vi­val­dą, re­gio­nų plėt­rą, biu­rok­ra­ti­nio apa­ra­to ma­ži­ni­mą, ko­rup­ci­jos iš­nai­ki­ni­mą, emig­ra­ci­jos stab­dy­mą etc. Tai pro­ble­mos, ku­rios ne­spren­džia­mos ei­lę me­tų, nes įsto­jus į Eu­ro­pos Są­jun­gą li­ko tik vie­na pro­ble­ma – struk­tū­ri­nių fon­dų lė­šų įsi­sa­vi­ni­mas.

Kai šis auk­si­nis ma­sa­las ne­tru­kus baig­sis, tiks­liau, ra­di­ka­liai su­ma­žės, ta­da ga­li­mai iš­gir­si­me And­riaus Ba­ra­naus­ko idė­ją „Nu­sis­ta­ty­ki­me tiks­lus“. O vie­nas jų glū­dė­tų Vai­do Sin­kaus pa­siū­ly­me „Ma­žin­ti val­džios ato­trū­kį nuo žmo­nių“.

Ki­taip sa­kant, ly­de­kos rei­kia pra­šy­ti, kad pi­lie­čiai pa­si­ti­kė­tų vals­ty­be, o pa­sta­ro­ji – Lie­tu­vos žmo­nė­mis, ku­rie – ne­pai­sant jų gy­ve­ni­mo ir dar­bo vie­tos – gal­vo­ja apie Lie­tu­vos atei­tį ki­taip, nei ger­bia­mas To­mas Venc­lo­va, tei­gian­tis, kad „[a]mžini da­ly­kai yra lais­vė ir tie­sa, bet tau­ta nė­ra am­ži­nas da­ly­kas, net jei ją ir la­bai my­li­me, jos ne­ga­li­ma iš­kel­ti aukš­čiau už lais­vę ir tie­są.“ Ar be tau­tos lais­vė ir tie­sa ga­li eg­zis­tuo­ti am­ži­nai? Aš tuo abe­jo­ju ir pri­si­me­nu Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kons­ti­tu­ci­jos 2 straips­nį.

Idė­jos, skir­tos so­cia­li­nei ap­sau­gai, ro­do, kad lie­tu­viai pra­de­da su­vok­ti, jog so­cia­li­nė ap­sau­ga Lie­tu­vo­je yra pa­ro­di­ja, ku­ri iš­ryš­kė­ja ir vars­tant so­cia­li­nių įstai­gų plas­ti­ki­nes du­ris, ir su­si­dū­rus su ki­tų ša­lių ana­lo­giš­ko­mis įstai­go­mis bei sis­te­mo­mis.

Sa­va­no­rys­tė, pa­šal­pos, iš­mo­kos, sen­jo­rai, ka­li­niai, gims­ta­mu­mas, neį­ga­lie­ji yra ta žu­ve­lė, ku­rią tu­rė­tų grieb­ti įno­rin­go­ji ly­de­ka. Ta­čiau ši jos ne­si­ren­ka, nes dar ne­pa­si­kei­tė mū­sų po­žiū­ris į so­cia­li­nę ap­sau­gą, ir val­džios žvilgs­nis į žmo­gų, ku­riam rei­kia pa­gal­bos, o ne sis­te­min­go (nu)ma­ri­ni­mo.

Dėl to ma­no dė­me­sį pa­trau­kė idė­ja „Ge­rų dar­bų plat­for­ma“, ku­rią pa­siū­lė Vai Dė (pui­kus lie­tu­viš­kas var­das!). Iš tie­sų „[r]ūpinkimės vie­ni ki­tais ska­tin­da­mi my­lė­ti ir da­ry­ti ge­rus dar­bus“. Kol kas te­bek­les­ti ak­ci­ji­nis ge­ru­mas, pa­ro­do­mo­ji sa­va­no­rys­tė ir ki­to­kio žmo­gaus ig­no­ra­vi­mas, nu­lem­tas mū­sų ne­to­le­ran­ci­jos, ak­lo pyk­čio ir pa­gie­žos.

Sim­bo­li­nę 100 idė­jų ri­bą per­žen­gė ir ne­rei­ka­lin­go­ji bei ne­my­lė­to­ji kul­tū­ra. Pi­lie­čiai no­ri at­si­pra­šy­mų die­nos, dau­giau ren­gi­nių ma­žuo­se mies­tuo­se, vi­di­nės kul­tū­ros, tra­di­ci­jų iš­sau­go­ji­mo, tau­tiš­kų ren­gi­nių, kny­gų nau­ja­gi­miams, Tau­tos na­mų Lu­kiš­kių aikš­tė­je etc.

Ma­no akis su­sto­ja ties Ži­vi­lės Ki­se­liū­tės idė­ja „Dis­ku­si­jų kul­tū­ros mo­ky­mas mo­kyk­lo­se“, ku­ri ki­ta­me šimt­me­ty­je ga­li­mai pra­lauž­tų be­to­ni­nes (po)so­vie­ti­nės mo­no­lo­go kul­tū­ros sie­nas. Kad tai pa­da­ry­tu­me, rei­kia iš­girs­ti Do­na­to Kat­kaus kvie­ti­mą „Ap­sisp­ręs­ki­me, kas esa­me“. Kol to neat­li­ko­me, ža­viai griū­va Ge­di­mi­no kal­nas, ar­šiai Vy­tis ir bun­ke­ris skal­do Lie­tu­vos vi­suo­me­nę, iš­mo­nin­gai fal­si­fi­kuo­ja­ma Lie­tu­vos is­to­ri­ja ir kvai­lai nu­vai­ni­kuo­ja­mi did­vy­riai. Mo­der­nios vals­ty­bės šimt­me­tį pa­si­tik­si­me su­si­prie­ši­nę ir nu­si­vy­lę, apa­tiš­ki ir įta­rūs, už­mir­šę prie­sa­kus, ku­riuos mums pa­li­ko anks­tes­nių kar­tų švie­suo­liai.

Ma­ne nu­ste­bi­no pa­ly­gin­ti men­kas dė­me­sys svei­ka­tos ap­sau­gai, o tai liu­di­ja, kad pi­lie­čiai su­si­tai­kė, jog ki­taip ne(be)bus. Žmo­nių ei­lės, aša­ros, de­jo­nės, al­pi­mai, griu­vi­mai, vais­tų kai­nos, ke­lios kruo­pos li­go­ni­nės lėkš­tė­je – tai tik ke­le­tas grau­džios rea­ly­bės vaiz­di­nių. Gy­dy­to­jai – iš­si­gan­dę, kad teks dirb­ti grei­čiau ir są­ži­nin­giau – ėmė aiš­kin­ti, kad val­džia juos pa­da­rė nu­si­kal­tė­liais, už­kli­ja­vu­si tuos amo­ra­lius lip­du­kus ant du­rų. Ži­no­ma, rei­kė­jo pa­keis­ti veiks­ma­žo­džio lai­ką – „Aš neė­miau ky­šio“, nes da­bar­ti­nė ni­ve­lia­ci­ja yra ne­tei­sin­ga ir žei­džian­ti.

Ma­no gal­va, bū­ti­na pa­kel­ti at­ly­gi­ni­mus gy­dy­to­jams, ku­rie tik­rai lai­ko­si Hi­pok­ra­to prie­sai­kos, o ne tiems, ku­rie sie­kia su­ne­šio­ti ge­le­ži­nes kur­pai­tes. Atė­jo lai­kas iš­spręs­ti pa­cien­tų siun­ti­mo pas spe­cia­lis­tus pro­ble­mą, per­svars­ty­ti vals­ty­bi­nės ir pri­va­čios me­di­ci­nos są­ry­šius. Ta­čiau pi­lie­čiams, re­gis, ak­tua­liau­sia yra Pab­lo Ta­mo­bar ir Do­na­to Sta­nei­kos idė­ja „Įtei­sin­ti psi­choak­ty­vių ka­na­pių nau­do­ji­mą psi­chi­nės ir fi­zi­nės svei­ka­tos ge­ri­ni­mui (rek­rea­ci­jai)“ ir siū­ly­mai svei­kai ir ak­ty­viai gy­ven­ti. Ne­sau­gi, dep­re­sy­vi, mo­ra­liai ne­pa­lai­ko­ma, sens­tan­ti ir anks­čiau­siai Eu­ro­pos Są­jun­go­je mirš­tan­ti Lie­tu­vos vi­suo­me­nė kol kas ne­ga­li rink­tis dau­ge­lio svei­kuo­liš­kų idė­jų, ku­rias pa­tei­kė pro­gre­sy­vūs ar ma­dų be­si­vai­kan­tys pi­lie­čiai.

Tei­sės sri­ties idė­jos liu­di­ja žmo­nių ne­pa­si­ten­ki­ni­mą esa­ma rin­ki­mų sis­te­ma, ta­čiau jos pa­kei­ti­mas reikš­tų jau­nos mū­sų Kons­ti­tu­ci­jos, ku­ri yra vals­ty­bės sta­bi­lu­mo ga­ran­tas, kei­ti­mą. Čia nuo­sta­ta „Man pa­no­rė­jus“ ne­vei­kia, ta­čiau ver­ta dė­me­sio Vi­liaus Sla­vins­ko idė­ja „Val­di­nin­kų ir vals­ty­bi­nių įmo­nių as­me­nų at­sa­ko­my­bė už sa­vo pa­dė­tą pa­ra­šą“, ku­ri įves­tų as­me­ni­nės at­sa­ko­my­bės ins­ti­tu­tą.

Iš so­viet­me­čio pa­vel­dė­ta ir kū­ry­bin­gai adap­tuo­ta ko­lek­ty­vi­nė at­sa­ko­my­bė iš tie­sų yra vie­nas vals­ty­bės pa­žan­gos stab­džių. Pi­lie­čių siū­ly­mai da­ry­ti įvai­rias ju­ri­di­nes re­for­mas su­po­nuo­ja, kad nau­ją­jį mo­der­nios Lie­tu­vos šimt­me­tį pa­si­tin­ka­me ne su at­sto­vau­ja­mą­ja de­mok­ra­ti­ja, bet su pa­ro­do­mą­ja de­mok­ra­ti­ja.

Ap­lin­kos ap­sau­gos idė­jos by­lo­ja, kad pi­lie­čiai rea­guo­ja į val­džios spren­di­mus. Karš­ta, it lau­že kep­ta bul­vė, yra urė­di­jų re­for­ma, ku­rios tik­rų­jų prie­žas­čių vi­suo­me­nė ne­ži­no (EB­PO re­ko­men­da­ci­jos). Eko­lo­gi­nis švie­ti­mas, miš­kin­gu­mo di­di­ni­mas, am­ži­nie­ji Sos­novs­kio barš­čiai, ža­lio­ji ener­ge­ti­ka, mies­tų ža­lių zo­nų pla­na­vi­mas, at­lie­kų rū­šia­vi­mas ro­do, kad žmo­nėms rū­pi gam­tos ap­sau­ga, tar­šos pro­ble­ma ir iš­skir­ti­nio Lie­tu­vos tur­to – miš­kų – li­ki­mas. Ta­čiau tai tė­ra dau­giau rū­pes­tis, bet ne konk­re­čių idė­jų ge­ne­ra­vi­mas.

Ver­tas dė­me­sio ra­cio­na­lus Ta­do Čes­nai­čio pa­siū­ly­mas: „Siū­lau nau­jiems ir nau­do­tiems elekt­ro­mo­bi­liams iki 5 me­tų tai­ky­ti ma­žes­nį PVM ta­ri­fą, jei to­kį įsi­gi­jo fi­zi­nis ar­ba ju­ri­di­nis as­muo.“ Ta­čiau to­kius siū­ly­mus tu­ri teik­ti at­sa­kin­gos vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jos, ma­tan­čios Lie­tu­vos au­toū­kio rai­dą ir plėt­rą 50 me­tų į prie­kį. Kol kas Lie­tu­va te­bė­ra se­nų „dy­ze­liu­kų“ ša­lis, ku­rio­je gy­ve­na auk­sa­ran­kiai meist­rai ir ku­rio­je vai­ruo­to­jus pa­si­tin­ka tam­sūs ke­liai ir vai­duok­liš­ki ati­tva­rai. Ko­dėl ne­ga­lė­tu­me iš­ma­niai ap­švies­ti pa­grin­di­nių ša­lies ke­lių?

Lie­tu­vos rai­dos tra­jek­to­ri­ją brė­žia tai, kad ma­žiau­siai pa­siū­ly­ta Moks­lo idė­jų (37), Ener­ge­ti­kos (22), Kraš­to ap­sau­gos (18). Ži­no­ma, es­mė yra ne kie­ky­je, bet pa­čio­je idė­jo­je. To­kių, ku­rios ga­lė­tų už­tik­rin­ti ko­ky­bi­nį ša­lies pro­ver­žį, neįž­vel­giau. Api­bend­ri­na­mas esa­mas po­ten­cia­las, kar­to­ja­mi abst­rak­tūs sie­kiai, sklei­džia­mos po­li­ti­nės idė­jos, ta­čiau ne­si­ma­to to, kas ga­lė­tų mums leis­ti ly­gia­ver­tiš­kai, kū­ry­bin­gai ir kon­ku­ren­cin­gai da­ly­vau­ti Eko­no­mi­nio bend­ra­dar­bia­vi­mo ir plėt­ros or­ga­ni­za­ci­jo­je (EB­PO), į ku­rią, ti­kiuo­si, ne tik sim­bo­liš­kai įsto­si­me ki­tais me­tais.

Da­bar mes įgy­ven­di­na­me EB­PO re­ko­men­da­ci­jas, su ku­rio­mis ver­tė­tų su­si­pa­žin­ti kiek­vie­nam Lie­tu­vos pi­lie­čiui, nes EB­PO Kon­ven­ci­ja (pa­si­ra­šy­ta 1960-12-14), pen­kios pa­grin­di­nės EB­PO ver­ty­bės ir ne­tgi nau­jau­sia EB­PO Eko­no­mi­nė ap­žval­ga pa­grįs ir ko­re­guos ki­to mo­der­nios Lie­tu­vos šimt­me­čio ke­lią. Po­zi­ty­vu tai, kad EB­PO eks­per­tai pro­gno­zuo­ja, jog Lie­tu­vo­je „2018–2019 me­tais nu­ma­to­mas apie 3 pro­c. BVP au­gi­mas“.

Pir­ma­sis ini­cia­ty­vos „Idė­ja Lie­tu­vai“ eta­pas at­sklei­dė, kad esa­ma Lie­tu­vai nea­be­jin­gų pi­lie­čių, ku­rie mąs­to apie mū­sų ša­lies atei­tį, nes ji jiems rū­pi. Pro­jek­tas sig­na­li­zuo­ja, jog Lie­tu­vo­je gims­ta pi­lie­ti­nė vi­suo­me­nė. Ši iden­ti­fi­kuo­ja vi­siems ge­rai ži­no­mas pro­ble­mas bei siū­lo konk­re­čius jų spren­di­mo bū­dus, ku­rie daž­nai re­gi­mi la­bai siau­rai, ne­ma­tant kon­teks­to ir atei­ties per­spek­ty­vų.

Pro­jek­tas ne­ma­lo­niai pa­tvir­ti­no, kad mo­ka­me ko­pi­juo­ti, bet vis dar ne­ga­li­me su­kur­ti pa­tys. Šiuo at­žvil­giu iš tie­sų ver­ta pa­si­mo­ky­ti iš Suo­mi­jos, ku­ri ne kar­tą bu­vo mi­ni­ma idė­jų ap­ra­šy­muo­se.

„Trys reikš­min­giau­sios idė­jos, dėl ku­rių su­tars ži­niask­lai­da, eks­per­tai ir vi­suo­me­nė, bus įvar­dy­tos Vals­ty­bės stip­ry­bės ak­te, ku­rį pa­si­ra­šys vi­sa Lie­tu­va“, – skel­bia or­ga­ni­za­to­riai.

Pa­čios idė­jos ir nau­jau­sia me­mo­ria­lo Lu­kiš­kių aikš­tė­je is­to­ri­ja imp­li­kuo­ja, kad tai pa­da­ry­ti bus be ga­lo sun­ku. Man at­ro­do, kad kiek­vie­nas Lie­tu­vos pi­lie­tis tu­ri sa­vo vi­di­nę idė­ją, ku­rią jis rea­li­zuo­ja gy­ve­ni­mu, kur­da­mas sa­ve, šei­mą, tau­tą, vals­ty­bę. Idė­ja – Lie­tu­va!

Dėl to ir mū­zos šį­kart nu­ra­mi­na:

„Ne­si­kan­kink dėl idė­jos, / Gy­ven­ki var­dan Lie­tu­vos, / Tė­vy­nės ąžuo­lai Tau mos, / Švie­sa ir Tie­sa vėl vi­lios“.