Vytis gali stovėti ir Kaune arba Klaipėdoje

„Šiau­lių kraš­tas“ tę­sia dis­ku­si­ją, kaip tu­rė­tų bū­ti su­tvar­ky­ta pa­grin­di­nė Lie­tu­vos, o ne tik Vil­niau Lu­kiš­kių aikš­tė, kaip ją įpras­min­ti.

Vy­tis ga­li sto­vė­ti ir Kau­ne ar­ba Klai­pė­do­je

Vla­das KAL­VAI­TIS – ra­šy­to­jas, Na­cio­na­li­nės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jos, Že­mai­tės, Liu­do Do­vy­dė­no, Pet­ro Cvir­kos, „Vie­no li­to“, „Var­pų" li­te­ra­tū­ri­nių pre­mi­jų lau­rea­tas, Si­bi­ro la­ge­rių ka­li­nys ir trem­ti­nys.

Ne­su la­bai įsi­gi­li­nęs, ko­kie siū­lo­mų pa­mink­lų pro­jek­tai bū­tų na­tū­ro­je. Ta­čiau man la­biau priim­ti­na Vy­čio idė­ja. Tai mū­sų tau­tos sim­bo­lis. So­din­da­mi į la­ge­rius ka­li­nius iš­kra­ty­da­vo iki siū­le­lio. Jo­kio Lie­tu­vą ir lais­vę pri­me­nan­čio daik­te­lio! Ta­čiau Vy­čio ženk­lą, kaip Lie­tu­vos iden­ti­te­to sim­bo­lį, kiek­vie­nas po­li­ti­nis ka­li­nys ir trem­ti­nys at­si­vež­da­vo šir­dy­je. Su šiuo sim­bo­liu bū­da­vo sie­ja­mos vi­sos sva­jo­nės apie lais­vę.

Ir aš as­me­niš­kai, ka­lė­da­mas Si­bi­ro la­ge­riuo­se, ir ki­ti lie­tu­viai – ma­no li­ki­mo drau­gai – Vy­čio ženk­le ma­tė­me tau­tos tvir­ty­bę. Mes ne­ži­no­jo­me sa­vo li­ki­mo – gal jau ry­to­jaus die­ną bū­si­me pa­kar­ti ar su­šau­dy­ti, gal nu­kan­kin­ti. Ta­čiau ti­kė­jo­me, jog Lie­tu­va kaip tau­ta iš­liks.

To­dėl ma­ny­čiau, kad šis sim­bo­lis tu­rė­tų bū­ti lai­ko­mas gra­žiau­sio­je vie­to­je, kad ir mes pa­tys, ir at­vy­kė­liai jį pa­ma­ty­tų.

Vy­tis – bran­gus ir šian­die­ni­niams emig­ran­tams. Nors jie iš­vy­kę iš Tė­vy­nės, bet jos sim­bo­liai svar­būs jiems ir emig­ra­ci­jo­je gi­mu­siems jų vai­kams. Vy­čio ženk­las – tai mū­sų vals­ty­bės is­to­ri­jos žy­muo.

Ir ne taip svar­bu, kur jis sto­vės – Vil­niu­je, Lu­kiš­kių aikš­tė­je ar Kau­ne, ku­ris sa­vo gro­žiu ne­nu­si­lei­džia Vil­niui. Ma­nau, jog ga­na ga­lin­gai at­ro­dy­tų sep­ty­nių met­rų aukš­čio žir­go fi­gū­ra kur nors Lais­vės alė­jo­je.

O gal net Klai­pė­do­je... Te­gu gro­ži­si pui­kiu pa­mink­lu lie­tu­vių ko­voms už lais­vę į Lie­tu­vą at­plau­kian­tys už­sie­nio lai­vai!

Gal­būt nie­ko bai­saus Lu­kiš­kių aikš­tė­je ir tas bun­ke­ris. Neaiš­ku, kaip at­ro­dy­tų pa­sta­ty­tas. Bet ky­la abe­jo­nių, kaip tie rąs­ti­ga­liai de­rė­tų su vi­sa aikš­te. Ga­liau­siai už Lie­tu­vos lais­vę ko­vo­jo ne vien par­ti­za­nai. Ant tų rąs­tų vi­sų ko­vo­to­jų tik­rai nie­kas ne­su­ra­šys. Tai vėl­gi ga­li su­prie­šin­ti tau­tą.

Ar trem­ti­niai, Si­bi­ro la­ge­rių ka­li­niai, su­ki­li­mų da­ly­viai ne­bu­vo ko­vo­to­jai už lais­vę? Ko­kiuo­se ar­chy­vuo­se ras vi­sų la­ge­rių ka­li­nių pa­var­des? Prie kiek­vie­no la­ge­rio bu­vo ka­pi­nės. Bai­gė ka­li­nys sa­vo gy­ve­ni­mo ke­lio­nę, pa­lai­do­ja, įka­sa kuo­le­lį su len­te­le, ant ku­rios už­ra­šas: „Ka­li­nys, Nr. L 229.“.

Par­ti­za­nai tu­rė­jo bent šau­tu­vus, ga­lė­jo sau pa­si­likti pa­sku­ti­nį šo­vi­nį. O la­ge­rio ka­li­niai bū­da­vo nu­kan­ki­na­mi. Įki­ša į mai­šą, vi­siš­ka tam­sa, pa­si­jun­ti kaip mil­ži­no pil­ve – ei­ni iš pro­to. Nu­si­šau­ti ne­tu­ri kuo.

Vy­tis, o ne bun­ke­ris, ma­no gal­va uni­ver­sa­les­nis pa­gar­bos Lie­tu­vai ir ko­vo­to­jams už lais­vę ženk­las. Ja­me mes ma­ty­si­me ir Žal­gi­rio mū­šį, ir su­ki­li­mus, ir po­ka­rio kla­sių ko­vą, ir Ko­vo 11 -ąją, ir Sau­sio 13 -ąją.

Vy­čio pra­smė liks ir atei­ties kar­toms. Jos tur­būt ne­drįs nu­griau­ti vals­ty­bin­gu­mą sim­bo­li­zuo­jan­čio mo­nu­men­to.

Juo­lab, kad Lie­tu­vo­je ir pa­mink­lai – la­bai lai­ki­ni. Nug­rio­vė Kryž­kal­nio Mo­ti­ną. Da­bar no­ri nu­vers­ti Pet­ro Cvir­kos, Sa­lo­mė­jos Nė­ries, An­ta­no Venc­lo­vos pa­mink­lus. Tie žmo­nės bu­vo kū­rė­jai. Skai­tė­me Pet­ro Cvir­kos „Cuk­ri­nius avi­nė­lius“ ir mo­kė­mės gra­žios, vaiz­din­gos lie­tu­vių kal­bos. O da­bar šiuos žmo­nes va­di­na­me iš­da­vi­kais. Kas ži­no, gal po dau­ge­lio me­tų iš­da­vi­kais va­din­si­me tuos, ku­rie įve­dė eu­rą ar at­ne­šė dar ki­to­kių vė­jų į Lie­tu­vą.

Už­ra­šė Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

Re­gi­nos MUS­NEC­KIE­NĖS nuo­tr.