Ukrainą nori matyti laisva ir teisinga valstybe

UK­RAI­NOS RE­POR­TA­ŽAI (3)

Uk­rai­ną no­ri ma­ty­ti lais­va ir tei­sin­ga vals­ty­be

Va­le­ri­jus ir Edi­kas – Uk­rai­nos pa­trio­tai iki kau­lų sme­ge­nų. Va­le­ri­jus – pro­fe­sio­na­las, bu­vęs „spec­na­zo“ ka­rys, Edi­kas į ka­rą atė­jo iš sta­ty­bų aikš­te­lės. Abu vie­ni­ja tas pas tiks­las: lais­va ir tei­sin­ga Uk­rai­na su eu­ro­pie­tiš­ko­mis ver­ty­bė­mis. Pa­sak Edi­ko, si­tua­ci­ja fron­te yra įšal­dy­ta, ta­čiau bet ku­riuo mo­men­tu ga­li su­lieps­no­ti.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Vals­ty­bė, o ne prie­dė­lis

Va­le­ri­jus Sto­ja­no­vas, va­di­na­mas Bu­me­riu, Uk­rai­nos ATO in­va­li­dų aso­cia­ci­jos Za­po­ro­žės sri­ties va­do­vas, ūkio sa­vi­nin­kas, val­dan­tis 2 500 hek­ta­rų že­mės. Da­ly­va­vo ka­ro veiks­muo­se, re­mia sa­va­no­rius. Va­le­ri­jus – bu­vęs „spec­na­zas“, da­ly­va­vęs Ab­cha­zi­jos ir Pie­tų Ose­ti­jos konf­lik­tuo­se. „Aš ma­čiau, ko­kia ply­nė li­ko iš Su­chu­mio ir kaip žy­di Ba­tu­mis. Ne­no­riu, kad Uk­rai­na virs­tų tuo, kuo šian­dien yra Su­chu­mis ir Cchin­va­lis.“

Va­le­ri­jus stip­riai kri­ti­kuo­ja val­džią, vals­ty­bę iš­si­da­li­ju­sius oli­gar­chus. „Sa­ky­ti „di­de­lė ko­rup­ci­ja“ bū­tų per švel­nu, pas mus – di­džiau­sia, me­ga ko­rup­ci­ja vi­so­se sri­ty­se.“

Bu­me­rio gal­va, kad Uk­rai­no­je vyk­tų po­ky­čiai, šian­die­nos vir­šū­nes rei­kia iš­ka­po­ti su šak­ni­mis.

Va­le­ri­jus sten­gia­si keis­ti Uk­rai­ną: įkū­rė vai­kų mi­ni fut­bo­lo ko­man­dą, pa­trio­tiš­kai ug­do nau­ją­ją kar­tą. Kai į rung­ty­nes pa­kvie­tė Uk­rai­nos baž­ny­čios šven­ti­ką, į ki­tą ren­gi­nį Mask­vos pa­triar­cha­to šven­ti­kai pa­tys at­bė­go. Ko­vos vyks­ta ir re­li­gi­jos lau­ke.

– Kas lė­mė, kad at­si­dū­rė­te fron­te?

– Apie 2013-uo­sius bu­vau Šve­di­jo­je. Va­žiuo­ja­me – gi­das pa­sa­ko­ja apie sa­vo ša­lį su pa­si­di­džia­vi­mu.

Mū­sų, uk­rai­nie­čių, de­le­ga­ci­jai sa­ko: Uk­rai­na – ge­ra ša­lis, bet Eu­ro­pa ma­žai apie jus ži­no. Ži­no T. Šev­čen­ko, na­cio­na­li­nį ly­de­rį, fut­bo­li­nin­ką A. Šev­čen­ko. Ir dar, sa­ko, ži­no, kad Ju­li­ja Ty­mo­šen­ko sė­di ka­lė­ji­me, ir kad Pre­zi­den­tas su dviem teis­tu­mais.

Man bu­vo ap­mau­du: apie mus kal­ba, nes mū­sų pre­zi­den­tas su dviem teis­tu­mais! Vi­sas pa­sau­lis su­pra­to, ko­dėl jis bu­vo Pre­zi­den­tas – nes tai bu­vo nau­din­ga FSB (FST – fe­de­ra­li­nė sau­gu­mo tar­ny­ba – red. past.), nau­din­ga Ru­si­jai.

Ir, ko ge­ro, ta­da, o ne Mai­da­ne, gi­mė mei­lė Tė­vy­nei. Pro­tes­tas. Mes ne to­kie, ne vi­si pas mus du­kart teis­ti!

Šian­dien vyks­ta jau ki­ti įvy­kiai. Žmo­nės su­pran­ta, kad bet ko­kio gro­bi­ko ga­lu­ti­nis tiks­las – skal­dy­mas. Skal­dyk ir val­dyk. Mes ne­lei­si­me Uk­rai­nos su­dras­ky­ti. Yra bal­ta ir juo­da. Kai mai­šai da­žus, pa­si­da­ro spal­va. Mes – dai­li­nin­kai, ku­rie no­ri pieš­ti Uk­rai­ną lais­va ir tei­sin­ga vals­ty­be.

Aš esu iš Za­po­ro­žės kraš­to, za­po­ro­žie­čiai – ka­zo­kai. Oras, že­mė, te­ri­to­ri­ja ta­ve da­ro ka­zo­ku, no­ri ši­to ar ne­no­ri. Sa­ko, kad na­muo­se ta­ve net sie­nos gy­do. Taip ir yra.

Uk­rai­na – kaip ma­ma. Gims­ti ne dėl to, kad už­si­ma­nai. Die­vas da­vė gy­vy­bę, o iš­ne­šio­jo ma­ma. Ma­mos ne vi­sa­da ga­li duo­ti mei­lės, ši­lu­mos, bet jas vis tiek my­li. Taip ir Uk­rai­na – da­vė gy­ve­ni­mą.

– Kas lė­mė, kad Uk­rai­na yra to­kio­je su­dė­tin­go­je si­tua­ci­jo­je?

– Mes la­bai greit ga­vo­me lais­vę, kai iši­ro So­vie­tų Są­jun­ga. Kaž­ka­da man tai bu­vo su­per­vals­ty­bė, apie ją pa­sa­ko­da­vo, skie­py­da­vo ją. Tar­na­vau ši­to­je vals­ty­bė­je. Iki šiol ne­da­viau prie­sai­kos Uk­rai­nai, nes ma­nau, kad tė­vy­nei pri­sie­kia­ma tik vie­ną kar­tą. Sie­nos iši­ro, o aš šir­dy­je li­kau čia. Uk­rai­na bu­vo tos vals­ty­bės da­lis, ji ta­po sa­va vals­ty­be. Dėl to čia – ma­no te­ri­to­ri­ja, ma­no sie­nos.

Ši­tą ga­vo­me leng­vai, be su­krė­ti­mų, be ka­ro. Bet atė­jo tam­sios jė­gos, jos su­pra­to, kad Uk­rai­na yra tur­tin­ga ša­lis, su di­de­liu po­ten­cia­lu.

Ru­si­ja, li­ku­si vie­na po So­vie­tų Są­jun­gos iši­ri­mo, su­pra­to, kad be Uk­rai­nos ne­ga­lės eg­zis­tuo­ti. Ir nuo pir­mos iši­ri­mo die­nos da­rė vis­ką, kad Uk­rai­nos ne­pa­leis­tų. Spec. tar­ny­bos pa­ša­li­no aki­vaiz­džius ly­de­rius, kaip Čer­no­vi­las (Liau­dies fron­to ly­de­ris Via­čes­la­vas Čer­no­vi­las žu­vo au­toa­va­ri­jo­je 1999 me­tais – red. past.), tuos, ku­rie no­rė­jo pa­da­ry­ti Uk­rai­ną vals­ty­be, o ne prie­dė­liu.

Ru­si­ja vi­sus sa­vo kai­my­nus, bu­vu­sius SSSR, lai­ko prie­dė­liais. Jie, kaip bo­ja­ri­nai, mąs­to: mes – tau­ta, vals­ty­bė, o jūs, tar­nai, kaip iš vi­so drį­so­te iš mū­sų išei­ti. Po ku­rio lai­ko su­pra­tau, kad mes jau ne tar­nai. Mes tu­ri­me sa­vo is­to­ri­ją, tu­ri­me sa­vo šak­nis.

No­ri jie to, ar ne, mes ne­nu­rim­si­me, ne­pa­si­duo­si­me. Ko žmo­nių dau­gu­ma no­ri bet ku­rio­je ša­ly­je? Gy­ven­ti, dirb­ti, pil­no šal­dy­tu­vo, au­gin­ti vai­kus. Jie sa­vo gran­di­nes lai­ko sta­bi­lu­mo ga­ran­tu. Bet yra žmo­nių, ku­rie tu­ri spar­nus, ku­rie no­ri skrai­dy­ti. Blo­gai ir ge­rai, bet mes ma­to­me Eu­ro­pą, pen­si­jas, po­žiū­rį į pen­si­nin­kus, so­cia­li­nį sta­tu­są, ke­lius.

Mi­ni­ma­li pen­si­ja Uk­rai­no­je da­bar yra 40 do­le­rių. Tai juo­kin­ga. Iš vi­są gy­ve­ni­mą dir­bu­sių žmo­nių vals­ty­bė vis­ką pa­vo­gė. Di­džią­ja da­li­mi – rea­liai pa­vo­gė.

Iš kur at­si­ra­do oli­gar­chai? Jie pa­vo­gė žmo­nių, tau­piu­sių se­nat­vei, pi­ni­gus. Pi­ni­gus nu­ver­ti­no ir tą smulk­mę, ku­ri li­ko, nau­din­gai pa­nau­do­jo.

Tu­riu dvi duk­ras, anū­ką. No­riu kad jis gy­ven­tų vals­ty­bė­je, kur lai­ko­ma­si įsta­ty­mų, kur vi­si ly­gūs, ne­svar­bu, ar tu mi­li­ci­nin­kas, mo­kes­čių ins­pek­to­rius, pre­zi­den­tas ar mi­nist­ras.

Vi­sa­me pa­sau­ly­je žmo­nės ren­ka val­džią, val­džia žmo­nėms yra sam­dy­ti va­dy­bi­nin­kai, ku­rie tu­ri at­sa­ky­ti už sa­vo veiks­mus. Jie ren­ka mo­kes­čius ir tu­ri juos nu­kreip­ti ša­lies vys­ty­mui, o ne vog­ti.

Pas mus val­džia – ne sam­dy­ti va­dy­bi­nin­kai, o gau­jų for­muo­tės, ku­rios no­ri su­nai­kin­ti Uk­rai­ną.

Po Mai­da­no, ypač ant­ro­jo, po 2013, 2014 me­tų įvy­kių žmo­nės pa­si­kei­tė. Kai him­ną gie­da mi­li­jo­nas žmo­nių, įsi­vaiz­duo­ja­te, ko­kia tai au­ra. Ma­čiau mer­gi­nas, ku­rios kė­lė grin­di­nio trin­ke­les, lau­žė na­gus, pirš­tais sru­ve­no krau­jas. Ir kai man sa­ko, kad jos ten bu­vo už pi­ni­gus... Kiek rei­kia su­mo­kė­ti žmo­gui?! Pa­tys su­pran­ta­te, dėl ko ši­taip kal­ba­ma. Tai ne­bu­vo pirk­ta, tai bu­vo tik­ras su­krė­ti­mas.

Pro­pa­gan­dos jė­ga

– Kaip ver­ti­na­te da­bar­ti­nius ša­lies ly­de­rius?

– Kai žmo­gus su­ne­šio­ja ba­tus, juos kei­čia. Mes ba­tus ir­gi kei­si­me.

Aš jų ne­lai­kau ly­de­riais. Jie Mai­da­ne atė­jo ne­są­ži­nin­gai. Tai ir­gi mū­sų is­to­ri­ja, ap­mau­du. Bet mes pa­tys ją iš­srėb­si­me. Te­gul ne­gal­vo­ja, kad, atė­jus per krau­ją, pa­vyks iš­veng­ti baus­mės. Žmo­nės, ku­rie pri­da­rė daug bė­dų Uk­rai­nai, tu­ri at­sa­ky­ti. Ma­nau, jie neiš­si­suks nuo baus­mės. Eu­ro­pa, kaip nie­kas ki­tas, tu­ri bū­ti suin­te­re­suo­ta Uk­rai­nai šiuo klau­si­mu pa­dė­ti. Mes pa­tys iš­siaiš­kin­si­me, bet tai užims dau­giau lai­ko ir tik­riau­siai su di­des­niais pra­ra­di­mais, su­krė­ti­mais.

Jeigu antrasis frontas būtų atidarytas ne 1944-aisiais, o 1941 metais, karas būtų laimėtas su mažesniais praradimais. Amerika, kai kurios Europos šalys laukė, į kurią pusę pakryps svarstyklės. Dabar žiūrėjimas iš šalies man primena tą pačią situaciją. Kur persisvers? Išstovės Ukraina, dabar jau tai įrodė.
Daug keliauju, važinėju po pasaulį, visada pasiimu Ukrainos vėliavą.  Net Tailande, Pukete, pakabinau Ukrainos vėliavą. Žmonės prieina –  jūs iš Ukrainos. O prieš 10 metų niekas nekreipdavo dėmesio. Jeigu pradeda kalbėti, mes judame teisinga kryptimi.

– Kokią Ukrainos ateitį matote?

– Bet koks karas užsibaigia. Man gaila tų žmonių: tikriausiai matėte, kad čia (aplink Donecką) nėra neturtingų žmonių pastatai. Centrinė Ukrainos dalis skurdesnė. Bet čia labai smarkiai dirbo propaganda, o valstybė tuo neužsiėmė. Čia dirbo spec. tarnybos. Dabartinė situacija leidžia žmonėms įsisąmoninti, ką turėjo, ir kas atėjo. Kam reikėjo mojuoti kitos valstybės vėliavomis?
Kai kas priekaištauja mums: jūs Maidane mosavote Europos Sąjungos vėliavomis. Taip, jų buvo, bet daugiau buvo Ukrainos vėliavų.

Klausiu, kam skelbėte čia rusų pasaulį? Mes norime, kad mus priimtų į civilizuotą pasaulį, o jūs norite, kad jus priimtų, nesuprasi, kur. Pervažiuokite Rusiją, aš ją visą pervažiavau. Yra tokia patarlė: praeinant pro mėšle sėdintį žmogų, nebūtina jam ištiesti ranką – gal čia jo įprastinė gyvenamoji aplinka. Jie veržėsi į tokią įprastinę aplinką. Gyvenę gerai, nesuprasi, ko ieškojo.
Dabar žmonės pradėjo keisti nuomonę. Bet koks karas apvalo, priverčia permąstyti, ypač pasėdėjus rūsiuose šaudant. Ir čia nepasakysi, kad šaudo ukrainiečiai: šaudo iš tos pusės. Žmogus ima galvoti: aš norėjau pas juos, kodėl jie sugriovė mano namus?

Ten, kur atėjo rusų pasaulis, pradedant Padniestre, Abchazija, Gruzija, atnešė tik suirutę.
Pirmasis karas man buvo Cchinvalyje, Pietų Osetijoje. Niekada negalvojau, kad karas ateis į Ukrainą. Ten buvo rojaus kraštas, tikras grožis, o dabar Osetija tiesiog mirusi zona. Tas pats, ką dabar daro su Donecku.

Kaip stipriai dirba propaganda, jei žmonės nepagalvojo, kodėl kažkada žydinti Abchazija, Suchumis, virto skurdo kraštu.

Putinui nereikalingas Doneckas, nereikalingas Donbasas, nereikalinga teritorija ir žmonės. Visi suprantame, kad visa tai yra dėl energetikos išteklių. Čia daug dujų, anglies.
Visas pasaulis nanotechnologijų, medicinos, IT srityse nuėjo milijoniniais žingsniais į priekį. O Rusija, be naftos ir dujų, nieko nesukūrė. Jie naudojasi tuo, kas buvo Sovietų Sąjungoje. Šalyje, kur pumpuojami milijardai pinigų, suirutė ir chaosas. Buvau Rusijos gilumoje, XXI amžiuje žmonės nežino, kad name būna tualetas.

Ir jie atėjo pasakyti: ateikite pas mus, pas mus viskas klasiška! Ką davėte pasauliui per paskutinius 25 metus, be agresijos, automatu mosuodami visiems ir grasindami? Statykite stadioną, statykite ligoninę! Žmonės dėl propagandos buvo labai nutolę nuo realybės. Bet dabar prabunda.

Žmonės suprato, kad čia ne Okraina (pakraštys – žodžių žaismas – red. past.), kaip sako Rusijoje, čia Ukraina.

Bijo naujo lyderio

Edikas civiliame gyvenime buvo statybininkas. 2014 metais savanoriškai atėjo į karinį komisariatą. Pradėjęs nuo vairuotojo, užsitarnavo minosvaidžių baterijos vado pareigas.

"Šiandien situacija fronte yra įšaldyta, tačiau bet kokiu momentu gali suliepsnoti – ir labai rimtai. Aš nežinau, ko laukti kitą akimirką. Sėdi – ėmė ir atlėkė "gradai", – sako karys.

Jo teigimu, šaudoma nuolat: "Iš ten šaudo, mes į ten šaudom. Puolimo nėra. Mes žiūrime, kad kas nors čia nepraeitų. Taip pat – ir jie."

Ukrainiečio nuomone, frontą norima įšaldyti labai ilgam, vyriausybė nesiruošia atkariauti sienų: "Davė truputį piniginių resursų, kad armija tik stovėtų vietoje. Mūsų vyriausybė netgi bijo, kad armija pagimdys judėjimą, lyderį, paskui kurį eis žmonės."

– Valdžios paramos nesulaukiate?

– Vadžia geriau nieko ir nedarytų. Mes galvojome, kad 2014 metais buvo blogai, iš tikro dabar dar blogiau. Leidžiami pinigai, gaminama labai blogos kokybės ginkluotė. Metalas neatitinka normų: sprogsta minosvaidžiai, pabūklai išeina iš rikiuotės.
Užnugaryje žmonės nuskurdo. Jie galvoja: kaip mūsų turtinga vyriausybė važinėjo klasiškais automobiliais, taip ir važinėja. O močiutė, kuri mums padėdavo, iki šiol padeda.

Žmonės nežino, ką daryti. Nėra šalies politikos, krypties. Jie nemato, kad kažkas keičiasi, nemato reformų. Žmonės nusivilia. Man sako: tu čia kariauji už Porošenko. Aš sakau, kad kariauju už savo šalį. Aš Porošenko negerbiu, jis dar nieko nepadarė. Bet tikriausiai kažką daro...

– O Luhansko, Donecko žmonės, kaip jie vertina situaciją?

– Aš Donecke nuolat kariauju. Daug žmonių yra už Ukrainą, labai padeda, už dyką remontuoja mašinas. Kai dar 2014 metais buvo išvaduotas Kramatorskas, žmonės davė obuolių, Ukrainos vėliavų. Klausiau: pasakykite sąžiningai, kodėl taip atsitiko? Sako, mes nežinome, mes atsikvošėjome. Mums sakė: ateina kažkoks banderos užkratas, jus pjaustys ir žudys, o iš tikro atėjo nesuprasi, kas. Žmonės žino, kas yra karas, ir jie karo nenori. Manau, kad niekas nepalaikys tos šalies.

Aš sakau, kad Ukrainą visi myli, net ten myli.
Man svarbu europietiškas gyvenimo būdas, t. y. rūpestis žmonėmis, seneliais. Valstybė turi rūpintis, kad visi įstatymai būtų vykdomi. Ne taip, kad vienas sėdi, o kitas, kuris aukščiau, davė pinigų ir nesėdi. Kiekvienas turi atsakyti už savo poelgius.

Aš labai myliu Ukrainą, noriu, kad ją gerbtų ir Vakaruose, ir Rytuose. Suprantu, kad prieš Rusiją, jeigu ji brausis, mes "nepatempsime", bet Rusija turi gerbti kaimyną, su kuriuo gyvena greta.

Asmeninė nuotr.

Valerijus Stojanovas tiki: jei Ukraina normaliai gyventų, būtų lyderė. Potencialo šaliai netrūksta.

Autorės nuotr.

Gyvenimas šalia Donecko virto griuvėsiais.

Valerijus Stojanovas, Ukrainos ATO invalidų asociacijos Zaporožės srities vadovas, ant asociacijos vėliavos renka linkėjimus Ukrainai.

Ukraniečių antsiuvų įvairovė.

Patriotiškas Bumerio automobilio numeris.