„Dirbk, jei nepavyko, – bandyk dar kartą“

„Dirbk, jei ne­pa­vy­ko, – ban­dyk dar kar­tą“

Šiau­lie­čiui vers­li­nin­kui Sta­nis­lo­vui Gru­šui, Neaus­ti­nių me­džia­gų fab­ri­ko (NMF) įmo­nių gru­pės va­do­vui, nuei­nan­tys 2017 me­tai bu­vo iš­skir­ti­niai. Prieš 35 me­tus pra­dė­jo kar­je­rą Šiau­liuo­se, o NMF gru­pei, ku­rio­je dir­ba 2 690 dar­buo­to­jų, va­do­vau­ja 25 me­tus.

Bet po­kal­bio su­si­tin­ka­me įkur­tu­vių pro­ga – bu­vu­sios te­le­vi­zo­rių ga­myk­los at­nau­jin­ta­me pa­sta­te, ku­ris per­tvar­ky­tas nau­jai ga­my­bai. Ja­me įsi­kū­rė bal­dų ga­min­to­ja NMF gru­pės įmo­nė UAB „Vil­mers“.

Rū­ta JAN­KU­VIE­NĖ

ruta@skrastas.lt

Sug­rį­ži­mas į „sa­vo“ ga­myk­lą

S. Gru­šas ap­ro­do švie­sias at­nau­jin­tas, vi­siš­kai pa­si­kei­tu­sias bu­vu­sios di­džiau­sios mies­te te­le­vi­zo­rių ga­myk­los erd­ves.

Nuo rug­sė­jo čia per­si­kė­lė UAB „Vil­mers“ – ant­ra pa­gal dy­dį NMF gru­pės įmo­nė, ga­mi­nan­ti dau­giau­sia skan­di­na­viš­ko di­zai­no minkš­tuo­sius bal­dus – so­fas, fo­te­lius ir ki­ta.

Bend­ro­vė­je dir­ba 400 dar­buo­to­jų ir dar jų ieš­ko­ma.

Spau­džia­me ran­ką „Vil­mers“ lai­ki­na­jam va­do­vui 27 me­tų Ovi­di­jui Ja­lons­kiui. Jis šias pa­rei­gas ei­na dar tik dvi sa­vai­tes.

„Mū­sų jau­na­sis di­rek­to­rius, – šyp­so­si pri­sta­ty­da­mas ko­le­gą S. Gru­šas. – Ar bus nuo­la­ti­nis di­rek­to­rius? Dar pa­žiū­rė­si­me. Už­duo­tis – da­ry­ti apy­var­tos 3 mi­li­jo­nus eu­rų per mė­ne­sį.“ O. Ja­lons­kis pa­ti­ki­na, jog tai įma­no­ma.

Prieš Ka­lė­das ce­chai iš­tuš­tė­jo, dau­gu­ma dar­buo­to­jų – ka­lė­di­nė­se ato­sto­go­se, grįš po Nau­jų­jų me­tų.

S. Gru­šas pa­sa­ko­ja, jog įsi­gy­tos 26 tūks­tan­čių kvad­ra­ti­nių met­rų plo­to pa­tal­pos – ad­min­ist­ra­ci­nės ir bu­vę di­džiau­si ce­chai, ap­leis­ti žlu­gus te­le­vi­zo­rių ga­my­bai.

Pas­ta­to sto­gas ir sie­nos šil­tin­ti, keis­ti lan­gai, švies­tu­vai, šil­dy­mo sis­te­ma, nau­jai ga­my­bai pri­tai­ky­ti ce­chai, dirb­tu­vės, san­dė­liai. Įreng­tos sve­tai­nės, val­gyk­la, eks­po­zi­ci­jų sa­lė, ku­rio­je klien­tai ga­li iš­si­rink­ti ir už­si­sa­ky­ti „Vil­mers“ ga­mi­nius.

„In­ves­ta­vo­me į pir­ki­mą ir re­mon­tą apie 6 mi­li­jo­nus eu­rų – dar ne vi­si dar­bai baig­ti, – sa­ko S. Gru­šas. – Šie­met tai di­džiau­sia mū­sų in­ves­ti­ci­ja – ga­my­bai or­ga­ni­zuo­ti, au­to­ma­ti­zuo­ti rei­kė­jo erd­vių.“

Jau bu­vo su­lau­kęs bu­vu­sių te­le­vi­zo­rių ga­myk­los ce­chų va­do­vų ap­si­lan­ky­mo.

„Jie džiau­gė­si, kad čia vėl dir­ba­ma, di­džiu­lius sen­ti­men­tus ga­myk­lai jau­čia, – sa­ko ir pa­ts ne­sle­pia: – Man pa­čiam tų sen­ti­men­tų yra li­kę ne­ma­žai, nes čia de­šimt me­tų dir­bau – nuo 1982 iki 1992 me­tų.“

S. Gru­šas – že­mai­tis, ki­lęs nuo Skuo­do. At­va­žia­vo į Šiau­lius pa­gal pa­sky­ri­mą, bai­gęs Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­te me­cha­ni­kos in­ži­ne­ri­ją.

Te­le­vi­zo­rių ga­myk­lo­je kar­je­rą pa­da­rė nuo meist­ro iki ce­cho vir­ši­nin­ko. Po to ta­po Neaus­ti­nių me­džia­gų fab­ri­ko ge­ne­ra­li­niu di­rek­to­riu­mi.

„Įkal­bė­jo ma­ne da­ly­vau­ti kon­kur­se“, – sa­ko NMF gru­pės va­do­vas.

„Mo­ku tik dirb­ti“

– NMF gru­pei, skel­bia­te, pri­klau­so 16 įmo­nių, ko­kie bu­vo nuei­nan­tys me­tai?

– Šie­met NMF įmo­nių bend­ra apy­var­ta su­da­rys 165 mi­li­jo­nus eu­rų, au­gi­mas – 7 pro­cen­tai. Ma­no­me, jog toks au­gi­mas per ma­žas. Įmo­nių daug tu­ri­me, ban­do­me jas stam­bin­ti, op­ti­mi­zuo­ti.

At­ly­gi­ni­mus per­nai ir šie­met kė­lė­me po 10 pro­cen­tų, o dar­bo na­šu­mas at­si­lie­ka. Rei­kia ieš­ko­ti vais­tų – pa­grei­tin­ti ga­my­bos pro­ce­sus.

Iš tie­sų, bu­vo sun­kūs me­tai. Rei­kė­jo kraus­ty­tis iš vie­nos vie­tos į ki­tą, dar vis­ko ne­bai­gė­me. Plius rei­kė­jo au­to­ma­ti­zuo­tis, dar­bo na­šu­mą di­din­ti – ki­tais me­tais vi­sa krū­va ne­pa­da­ry­tų dar­bų lau­kia – dau­giau nei šie­met.

– Ar už­tek­tų ran­kų pirš­tų iš­var­dy­ti, ko­kią pro­duk­ci­ją ga­mi­na NMF gru­pė?

– Neuž­tek­tų. Laik­ro­džius pra­dė­jo­me ga­min­ti – 2 400 per die­ną, veid­ro­džius, pa­veiks­lus. 10 mi­li­jo­nų švies­tu­vų šie­met pa­ga­mi­no­me. Ga­mi­na­me net žu­vims gau­dy­ti „di­pe­rius“, ku­rie žve­jo­jant lei­džia ma­ty­ti žu­vis mo­bi­lio­jo te­le­fo­no ek­ra­ne. Lie­tu­viai juos su­kū­rė, o mes ga­mi­na­me.

To­liau ga­mi­na­me neaus­ti­nes me­džia­gas, ant­klo­des, pa­gal­ves, čiu­ži­nius. Bal­dus da­ro­me nuo 2000 me­tų.

Pag­rin­di­nės mū­sų rin­kos – Šiau­rės ir Va­ka­rų Eu­ro­pa, 95 pro­cen­tus pro­duk­ci­jos ga­mi­na­me eks­por­tui.

– „Neaus­ti­nės me­džia­gos“ vie­na iš ne­dau­ge­lio Šiau­lių įmo­nių, iš­si­lai­kiu­sių po Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo. Su­kū­rė­te ir vie­ną di­džiau­sių vers­lo gru­pių ša­ly­je. Tu­ri­te sa­vo vers­lo for­mu­lę?

– Mums tie­siog pa­vy­ko iš­gy­ven­ti. Dir­bo­me ir tiek, nors bu­vo la­bai sun­ku. Ru­siš­kus rub­lius kei­tė „zui­kiai“, inf­lia­ci­ja bu­vo di­džiu­lė, kri­zės bu­vo net ke­lios. Nuo 2008 me­tų pa­su­ko­me į Va­ka­rų rin­kas.

Vie­na ži­nau, jei­gu ne­pa­si­se­ka – ban­dyk dar kar­tą, jei­gu ir vėl ne­pa­si­se­ka – ban­dyk dar kar­tą ir dar kar­tą – rei­kia už­si­spir­ti iki ga­lo.

Ga­li, aiš­ku, mie­go­ti: už­si­dir­bai pi­ni­gų ir nie­ko ne­vei­ki. Bet mes ki­taip žiū­ri­me. Ka­dan­gi dau­giau nie­ko ne­mo­ku – tik dirb­ti, tai ir dir­bu.

Yra kas sėk­min­gai už­sii­ma vie­nos kryp­ties ga­my­ba, į ją kon­cent­ruo­ja vi­sus pi­ni­gus. Dar klau­si­mas, ar tik­rai tei­sin­ga mū­sų stra­te­gi­ja?

Dar sprę­si­me, ar vis­ką tu­ri­me iš­lai­ky­ti, ką esa­me pri­kū­rę.

– Bus kam vers­lą per­duo­ti?

– Šiais me­tais ir sū­nus Kris­ti­jo­nas, ir duk­ra Ie­va pra­dė­jo dirb­ti NMF gru­pė­je.

Kris­ti­jo­nas Gru­šas – nuo lie­pos mė­ne­sio ma­no pa­va­duo­to­jas. Ang­li­jo­je bai­gė eko­no­mi­kos stu­di­jas, po to me­tus dir­bo Vil­niu­je, pa­ts ap­si­spren­dė grįž­ti. O duk­rą įkal­bi­nė­jau. Grį­žo su drau­gu vil­nie­čiu, ku­ris va­di­na sa­ve „mei­lės emig­ran­tu“. Duk­ra stu­di­ja­vo Vil­niu­je, ISM uni­ver­si­te­te bai­gė eko­no­mi­ką ir mar­ke­tin­go ma­gist­ran­tū­rą. Ie­va ne­no­rė­jo į už­sie­nį va­žiuo­ti mo­ky­tis, o sū­nus no­rė­jo.

Kaip jie jau­čia­si? Ie­vos pa­čios ga­li­te pa­klaus­ti – ji čia, „Vil­mers“ mar­ke­tin­go va­do­vė.

Aš, be abe­jo, džiau­giuo­si, kad jie grį­žo, kad ga­lė­siu per­duo­ti vers­lą. Sau krū­vio su­si­ma­žin­siu, o Kris­ti­jo­nui kas­dien pa­di­din­siu – toks ma­no pla­nas.

Kon­ku­ren­ci­ja dėl dar­buo­to­jų

– Dir­ba­te su už­sie­nio in­ves­tuo­to­jais, kaip juos su­ran­da­te?

– Jie mus su­si­ran­da. Šve­di­jo­je, pa­vyz­džiui, tu­rė­jo ne­di­de­lę įmo­nė­lę, nuo­sto­lin­gai dir­bo, čia per­kė­lė švies­tu­vų ga­my­bą. Šie­met ją iš­plė­to­jo­me iki 40 mi­li­jo­nų eu­rų apy­var­tos. Šiau­liuo­se tie­sio­gi­nių už­sie­nių in­ves­ti­ci­jų, iš tie­sų, la­bai trūks­ta.

– Ko­kios prie­žas­tys?

– Prob­le­ma tam­pa dar­buo­to­jai. Jų trūks­ta, Šiau­liuo­se ne­dar­bas la­bai ma­žas. Kas atei­na su in­ves­ti­ci­jo­mis, tu­ri dar­buo­to­jus iš ki­tų atim­ti – mo­kė­ti di­des­nius at­ly­gi­ni­mus.

Šian­dien, kas su­ge­bės mo­kė­ti dau­giau, tas tu­rės dar­buo­to­jų. Ki­to ke­lio nė­ra: ar­ba mo­ki, ar­ba žmo­nes pra­ran­di. Jei­gu ne­ga­li pa­kel­ti at­ly­gi­ni­mų – už­si­da­ryk ar­ba su­si­ma­žink.

Bet ir ne­pai­sant di­dė­jan­čių at­ly­gi­ni­mų žmo­nės iš­va­žiuo­ja. Da­lis mig­ruo­ja ra­tu – išei­na į ki­tas įmo­nes, o vė­liau grįž­ta.

Ir ki­tais me­tais neiš­ven­gia­mai at­ly­gi­ni­mus kel­si­me, jei­gu tik ne­bus kri­zių Eu­ro­po­je.

Mes ir Ak­me­nė­je, Tel­šiuo­se ati­da­rė­me sa­vo siu­vi­mo fi­lia­lus, Uk­rai­no­je tu­ri­me 150 dar­buo­to­jų įmo­nę. Plius dar per­ka­me siu­vi­mo pa­slau­gas, dar­bo duo­da­me ir ki­toms įmo­nėms. Sta­ty­bi­nin­kai kas­met vis kaž­ką mums re­mon­tuo­ja.

– Ga­my­bai va­do­vau­ti ski­ria­te jau­nus žmo­nes, pa­si­ti­ki­te jau­ni­mu?

– O ką da­ry­ti? Vie­ni atei­na su pa­tir­ti­mi, ki­ti atei­na mo­ky­tis.

Siu­vė­ją, bal­dų ap­trau­kė­ją dar iš­mo­ko­me pa­tys, o in­ži­nie­rių konst­ruk­to­rių neiš­mo­ky­si – jų la­bai trūks­ta. Mąs­to­me, kad rei­kia siųs­ti mo­ky­tis su mū­sų sti­pen­di­ja, o po moks­lų su­si­grą­žin­ti.

– Val­džia vis ti­ki­na, jog ge­ri­na vers­lo ap­lin­ką, o ko­kia ji Šiau­liuo­se?

– Mums nie­kas ne­truk­do. Kai ne­truk­do, tai ir­gi pa­gal­ba.

Tik lo­gi­kos nė­ra, kai Pra­mo­nės par­ke in­ves­tuo­to­jai at­lei­džia­mi nuo mo­kes­čių, o ki­to­je mies­to te­ri­to­ri­jo­je neat­lei­džia­mi (mies­to Ta­ry­bos spren­di­mu tik nuo 2019 me­tų bus tai­ko­mos leng­va­tos už in­ves­ti­ci­jas – red. pa­st.).

Kai nu­si­pir­ko­me bank­ru­tuo­jan­čią „Me­cha­ni­kos“ įmo­nę, pra­šė­me at­leis­ti nuo že­mės nuo­mos, ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to mo­kes­čio – neat­lei­do. Dar­bo vie­tas, įmo­nę iš­gel­bė­jo­me, bet vi­sas jos sko­las Sa­vi­val­dy­bei tu­rė­jo­me su­mo­kė­ti.

Per tre­jus pa­sta­ruo­sius me­tus 40 tūks­tan­čių kvad­ra­ti­nių met­rų pa­si­di­no­me plo­tus pa­čia­me mies­te, 12 mi­li­jo­nų eu­rų in­ves­ta­vo­me, bet leng­va­tų ga­vo­me "nu­lį“.

– Esa­te Šiau­lių pre­ky­bos, pra­mo­nės ir ama­tų rū­mų vi­cep­re­zi­den­tas, ko­kią ma­to­te per­spek­ty­vą? Ar neat­ro­do, kad Vil­nius, pa­ly­gin­ti su re­gio­nais, šimt­me­čiu nuė­jęs į prie­kį?

– Ne tik pas mus taip yra. Bet ku­rią Eu­ro­pos sos­ti­nę paim­ki­me, ji iš­si­s­ki­ria iš ki­tų mies­tų. Vi­so­se Eu­ro­pos sos­ti­nė­se kon­cent­ruo­ja­si di­džiau­sia žmo­nių trau­ka.

Bet kai sa­ko­ma, kad nie­kas mies­te ar re­gio­ne ne­vyks­ta – taip nė­ra. Daug ge­rų įmo­nių yra. Šiau­liai tik dau­giau iš vie­tos ka­pi­ta­lo vys­to­si. Bet vie­tos ka­pi­ta­las tu­ri sa­vo pliu­sų – jis taip grei­tai ne­pa­bėgs. Už­sie­nio ka­pi­ta­las šian­dien čia da­ro, o ry­toj glo­ba­li­zuo­sis ir per­kels įmo­nę ki­tur.

– Pats iš Šiau­lių nie­kur neiš­va­žia­vo­te. Jū­sų vai­kai grį­žo – ko­kių pliu­sų tu­ri Šiau­liai?

– Iš tie­sų mes per ma­žai kal­ba­me apie sa­vo mies­to pliu­sus, per ma­žai gi­ria­mės, per daug esa­me kuk­lūs.

At­va­žiuo­ti į dar­bą man rei­kia tik 5 mi­nu­čių, per mies­tą per­va­žiuo­ti – 15 mi­nu­čių, vien tai di­de­lis pliu­sas. Vil­niu­je va­lan­dą į dar­bą va­žiuo­si, va­lan­dą at­gal į na­mus – dvi va­lan­das pra­ran­di.

Žmo­gui, aiš­ku, rei­kia ne vien dar­bo ir pi­ni­gų, bet ir kaž­ko dau­giau. NMF gru­pė­je or­ga­ni­zuo­ju ir va­sa­ros šven­tes, spar­ta­kia­dą ir ka­lė­di­nius ba­lius are­no­je.

O jau­ni­mas pa­ts ga­li pa­sa­ky­ti, ko­kius pliu­sus ma­to.

Dau­giau op­ti­miz­mo

– Ko pa­lin­kė­tu­mė­te Nau­juo­sius me­tus su­tin­kant?

– Lin­kė­čiau dau­giau op­ti­miz­mo. Nė­ra taip blo­gai, kaip vis mėgs­ta­me pa­de­juo­ti.

Ma­nau, mums stip­riai pa­si­se­kė, kad esa­me Eu­ro­pos Są­jun­go­je. Va­ka­rų ly­gio ne­pa­sie­kė­me, bet po žings­nį vis ar­tė­ja­me, mū­sų žmo­nės spar­čiai in­teg­ra­vo­si į eko­no­mi­kos, tech­no­lo­gi­jų nau­jo­ves.

Vers­lui rin­kos at­vi­ros, da­ryk, ką no­ri, par­duok, kur no­ri, – tik sme­ge­nis įjunk.

Mąs­to­me vi­sai ki­taip. Juk prieš 25 me­tus už­terš­ti ap­lin­ką bu­vo nie­ko to­kio, o da­bar mū­sų sme­ge­nys ki­taip vei­kia.

Mes tik­rai pa­si­kei­tė­me, tik gal ne­ma­to­me. Pa­bend­rau­ki­me su uk­rai­nie­čiais – pa­ma­ty­si­me, koks ato­trū­kis yra tarp ša­lių. Ko­rup­ci­jos pas mus yra, ją rei­kia nai­kin­ti, bet ji ne Uk­rai­nos ly­gio.

Ki­ta ver­tus, iš Skan­di­na­vi­jos ša­lių daug ko ga­li­me pa­si­mo­ky­ti. Skan­di­na­vai mo­ka di­de­lius mo­kes­čius, bet jie dėl to ne­pyks­ta. Su­tin­ka juos mo­kė­ti, nes ži­no, kad daug ką už tuos pi­ni­gus gau­na. Į biu­dže­tą tu­ri bū­ti su­ren­ka­mi mo­kes­čiai, nes ki­taip vals­ty­bė ne­si­vys­tys.

De­juo­ja­me, kad blo­gai gy­ve­na­me, o prieš šven­tes pre­ky­bos cent­ruo­se ei­lės. Do­va­nė­les per­ka, ka­lė­di­nėms ato­sto­goms ke­lia­la­piai iš­šluo­ti.

– Bet emig­ra­ci­ja ne­ma­žė­ja. Ar neiš­si­vaikš­čio­si­me?

– Ne­ma­nau, kad iš­si­vaikš­čio­sim. Ateis lai­kas, kai gal ne­be­bėg­si­me. Ar Suo­mi­ja ma­žė­ja? Kli­ma­tas toks pat, kaip pas mus, net at­šiau­res­nis, bet suo­miai su­kū­rė to­kią at­mos­fe­rą, kad žmo­nės ne­bė­ga. Šve­di­jo­je – taip pat.

Tik ne­su di­de­lis op­ti­mis­tas, kad mū­sų emig­ran­tai su­grįš. Tie, ku­rių vai­kai jau kal­ba ang­liš­kai, šve­diš­kai ar nor­ve­giš­kai, tik­rai ne­grįš.

Teks su­si­tai­ky­ti, kad rei­kės ki­tų kul­tū­rų žmo­nes priim­ti. Tai neiš­ven­gia­my­bė ir tik lai­ko klau­si­mas, ka­da tai at­si­tiks.

Tik ko­kių? Ar ga­li­me pa­si­rink­ti? Da­bar bal­ta­ru­sių, uk­rai­nie­čių dau­giau­sia at­va­žiuo­ja dirb­ti. Tik per­kel­ti pa­bė­gė­liai dar iš­ke­liau­ja ki­tur.

Ką sa­ko jau­ni­mas

Ie­va Gru­šai­tė, „Vil­mers“ mar­ke­tin­go va­do­vė, Vil­niu­je gy­ve­no, mo­kė­si ir dir­bo de­vy­ne­rius me­tus, pa­gal mai­nų pro­gra­mą bu­vo ir Pran­cū­zi­jo­je, ir Pie­tų Ko­rė­jo­je. Ne­si­gai­li grį­žu­si į Šiau­lius, nors ne vien pliu­sus var­di­ja:

– Tarp Vil­niaus ir Šiau­lių jau­čia­si di­de­lė so­cia­li­nė kul­tū­ri­nė at­skir­tis, Šiau­liuo­se ma­žiau kul­tū­ri­nio gy­ve­ni­mo, pra­mo­gų. Bet ša­lia – Ry­ga, Vil­nius – rei­kia tik no­ro nu­va­žiuo­ti.

Su drau­gu, ku­ris yra gry­nas vil­nie­tis, sa­ko­me, kad Šiau­liuo­se yra ge­ra ter­pė dirb­ti ir gy­ven­ti. Vi­sa NFM gru­pė yra la­bai įtrau­kian­ti veik­ti – čia dau­gy­bė sri­čių, tik dirbk ir to­bu­lėk.

La­bai įdo­mu dirb­ti, nė die­nos ne­si­gai­lė­jau spren­di­mo grįž­ti. Per tuos me­tus iš­mo­kau dau­giau, nei per vi­są lai­ką Vil­niu­je.

Vil­nie­čiai drau­gai ma­nęs klau­sia, ka­da grį­šiu? Sa­kau, jog ne­beg­rį­šiu, ne­bent Vil­niu­je fab­ri­ką ati­da­ry­tu­me.

Ovi­di­jus Ja­lons­kis, „Vil­mers“ lai­ki­na­sis va­do­vas, že­mai­tis, ki­lęs iš Tel­šių, tei­gia, jog Šiau­liuo­se ža­vi iš­šū­kiai:

– Šiau­lių uni­ver­si­te­te (ŠU) bai­giau eko­no­mi­kos stu­di­jas. Šiau­lius rin­kau­si, nes ar­ti Tel­šių. Ne­ma­nau, kad ŠU ta­da la­bai sky­rė­si nuo Vil­niaus uni­ver­si­te­to. So­cia­li­nius moks­lus dės­tė ge­ri dės­ty­to­jai, di­džiau­sia klai­da bu­vo juos pra­ras­ti, leis­ti per­vi­lio­ti ki­tiems uni­ver­si­te­tams.

Kai atė­jau dirb­ti į „Vil­mers“, įmo­nė su­ža­vė­jo uni­ka­lu­mu. Tu­ri už­sie­nio ka­pi­ta­lo, vi­sai ki­toks po­žiū­ris į dar­bo or­ga­ni­za­vi­mą ir į dar­buo­to­ją.

Atė­jau dirb­ti fi­nan­sų ana­li­ti­ku, po dvie­jų mė­ne­sių bu­vau paaukš­tin­tas par­da­vi­mų va­do­vu, po ke­tu­rių mė­ne­sių – vers­lo ope­ra­ci­jų va­do­vu. Da­bar at­si­dū­riau lai­ki­no­jo di­rek­to­riaus pa­rei­go­se.

Iš­šū­kiai ža­vi, o tau mes­tus iš­šū­kius tu­ri nu­ga­lė­ti – rei­kia da­ry­ti ir da­ry­siu. Čia tai­ko­me skan­di­na­viš­ką val­dy­mo mo­de­lį. Kiek­vie­nas tu­ri sa­vo sri­tį ir už sa­vo dar­bus yra at­sa­kin­gas. Ky­la pro­ble­ma, ne­lau­kia­me nu­ro­dy­mų, ren­ka­mės, iš­spren­džia­me pro­ble­mą ir ei­na­me dirb­ti to­liau.

Va­ka­ruo­se į mus vis dar žiū­ri kaip į pi­gią dar­bo jė­gą. Bet mes to­kie ne­si­jau­čia­me ir ne­sa­me: daug da­rė­me kur­da­mi sa­vo pre­ki­nį ženk­lą, ku­ria­me pri­dė­ti­nę ver­tę ir iš jos tu­ri­me gau­ti grą­žą.

Sau­sį da­ly­va­vo­me Kel­ne (Vo­kie­ti­ja) pa­ro­do­je, 220 kvad­ra­tų eks­po­zi­ją tu­rė­jo­me, mū­sų pro­duk­ci­ją ma­ty­da­mi net kon­ku­ren­tai lie­tu­viai ma­nė, jog mes ne iš Lie­tu­vos.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Sta­nis­lo­vas Gru­šas jau­čia ne­ma­žai sen­ti­men­tų bu­vu­siai te­le­vi­zo­rių ga­myk­lai – po stu­di­jų at­vy­kęs į Šiau­lius čia dir­bo de­šimt me­tų: nuo meist­ro iki ce­cho vir­ši­nin­ko.

Siu­vi­mo ce­che ir prieš šven­tes ne­nut­rū­ko dar­bas.

Ovi­di­jui Ja­lons­kiui (kai­rė­je), UAB „Vil­mers“ lai­ki­na­jam di­rek­to­riui, NMF gru­pės va­do­vas Sta­nis­lo­vas Gru­šas ke­lia už­duo­tį išau­gin­ti apy­var­tą iki 3 mi­li­jo­nų eu­rų per mė­ne­sį.

Bu­vę te­le­vi­zo­rių su­rin­ki­mo ce­chai pri­tai­ky­ti bal­dų ga­my­bai, įsi­gy­tos iš vi­so 26 tūks­tan­čių kvad­ra­ti­nių met­rų plo­to pa­tal­pos.

Au­to­ma­ti­zuo­to su­kir­pi­mo įran­ga – nau­jų erd­vių rei­kė­jo au­to­ma­ti­zuo­ti ga­my­bos pro­ce­sams.

Au­di­nių rie­tu­vės san­dė­ly­je.

Įė­ji­mas į „Vil­mers“. Pas­ta­to fa­sa­das dar tvar­ko­mas. 6 mi­li­jo­nai eu­rų in­ves­tuo­ta į pa­sta­to įsi­gi­ji­mą ir re­mon­tą.

Sta­nis­lo­vo Gru­šo, iš­plė­to­ju­sio dau­gia­ša­kį vers­lą, fi­lo­so­fi­ja pa­pras­ta: „Ka­dan­gi nie­ko ki­to ne­mo­ku – tik dirb­ti, tai ir dir­bu.“