
Naujausios
„Dirbk, jei nepavyko, – bandyk dar kartą“
Šiauliečiui verslininkui Stanislovui Grušui, Neaustinių medžiagų fabriko (NMF) įmonių grupės vadovui, nueinantys 2017 metai buvo išskirtiniai. Prieš 35 metus pradėjo karjerą Šiauliuose, o NMF grupei, kurioje dirba 2 690 darbuotojų, vadovauja 25 metus.
Bet pokalbio susitinkame įkurtuvių proga – buvusios televizorių gamyklos atnaujintame pastate, kuris pertvarkytas naujai gamybai. Jame įsikūrė baldų gamintoja NMF grupės įmonė UAB „Vilmers“.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Sugrįžimas į „savo“ gamyklą
S. Grušas aprodo šviesias atnaujintas, visiškai pasikeitusias buvusios didžiausios mieste televizorių gamyklos erdves.
Nuo rugsėjo čia persikėlė UAB „Vilmers“ – antra pagal dydį NMF grupės įmonė, gaminanti daugiausia skandinaviško dizaino minkštuosius baldus – sofas, fotelius ir kita.
Bendrovėje dirba 400 darbuotojų ir dar jų ieškoma.
Spaudžiame ranką „Vilmers“ laikinajam vadovui 27 metų Ovidijui Jalonskiui. Jis šias pareigas eina dar tik dvi savaites.
„Mūsų jaunasis direktorius, – šypsosi pristatydamas kolegą S. Grušas. – Ar bus nuolatinis direktorius? Dar pažiūrėsime. Užduotis – daryti apyvartos 3 milijonus eurų per mėnesį.“ O. Jalonskis patikina, jog tai įmanoma.
Prieš Kalėdas cechai ištuštėjo, dauguma darbuotojų – kalėdinėse atostogose, grįš po Naujųjų metų.
S. Grušas pasakoja, jog įsigytos 26 tūkstančių kvadratinių metrų ploto patalpos – administracinės ir buvę didžiausi cechai, apleisti žlugus televizorių gamybai.
Pastato stogas ir sienos šiltinti, keisti langai, šviestuvai, šildymo sistema, naujai gamybai pritaikyti cechai, dirbtuvės, sandėliai. Įrengtos svetainės, valgykla, ekspozicijų salė, kurioje klientai gali išsirinkti ir užsisakyti „Vilmers“ gaminius.
„Investavome į pirkimą ir remontą apie 6 milijonus eurų – dar ne visi darbai baigti, – sako S. Grušas. – Šiemet tai didžiausia mūsų investicija – gamybai organizuoti, automatizuoti reikėjo erdvių.“
Jau buvo sulaukęs buvusių televizorių gamyklos cechų vadovų apsilankymo.
„Jie džiaugėsi, kad čia vėl dirbama, didžiulius sentimentus gamyklai jaučia, – sako ir pats neslepia: – Man pačiam tų sentimentų yra likę nemažai, nes čia dešimt metų dirbau – nuo 1982 iki 1992 metų.“
S. Grušas – žemaitis, kilęs nuo Skuodo. Atvažiavo į Šiaulius pagal paskyrimą, baigęs Kauno politechnikos institute mechanikos inžineriją.
Televizorių gamykloje karjerą padarė nuo meistro iki cecho viršininko. Po to tapo Neaustinių medžiagų fabriko generaliniu direktoriumi.
„Įkalbėjo mane dalyvauti konkurse“, – sako NMF grupės vadovas.
„Moku tik dirbti“
– NMF grupei, skelbiate, priklauso 16 įmonių, kokie buvo nueinantys metai?
– Šiemet NMF įmonių bendra apyvarta sudarys 165 milijonus eurų, augimas – 7 procentai. Manome, jog toks augimas per mažas. Įmonių daug turime, bandome jas stambinti, optimizuoti.
Atlyginimus pernai ir šiemet kėlėme po 10 procentų, o darbo našumas atsilieka. Reikia ieškoti vaistų – pagreitinti gamybos procesus.
Iš tiesų, buvo sunkūs metai. Reikėjo kraustytis iš vienos vietos į kitą, dar visko nebaigėme. Plius reikėjo automatizuotis, darbo našumą didinti – kitais metais visa krūva nepadarytų darbų laukia – daugiau nei šiemet.
– Ar užtektų rankų pirštų išvardyti, kokią produkciją gamina NMF grupė?
– Neužtektų. Laikrodžius pradėjome gaminti – 2 400 per dieną, veidrodžius, paveikslus. 10 milijonų šviestuvų šiemet pagaminome. Gaminame net žuvims gaudyti „diperius“, kurie žvejojant leidžia matyti žuvis mobiliojo telefono ekrane. Lietuviai juos sukūrė, o mes gaminame.
Toliau gaminame neaustines medžiagas, antklodes, pagalves, čiužinius. Baldus darome nuo 2000 metų.
Pagrindinės mūsų rinkos – Šiaurės ir Vakarų Europa, 95 procentus produkcijos gaminame eksportui.
– „Neaustinės medžiagos“ viena iš nedaugelio Šiaulių įmonių, išsilaikiusių po Nepriklausomybės atkūrimo. Sukūrėte ir vieną didžiausių verslo grupių šalyje. Turite savo verslo formulę?
– Mums tiesiog pavyko išgyventi. Dirbome ir tiek, nors buvo labai sunku. Rusiškus rublius keitė „zuikiai“, infliacija buvo didžiulė, krizės buvo net kelios. Nuo 2008 metų pasukome į Vakarų rinkas.
Viena žinau, jeigu nepasiseka – bandyk dar kartą, jeigu ir vėl nepasiseka – bandyk dar kartą ir dar kartą – reikia užsispirti iki galo.
Gali, aišku, miegoti: užsidirbai pinigų ir nieko neveiki. Bet mes kitaip žiūrime. Kadangi daugiau nieko nemoku – tik dirbti, tai ir dirbu.
Yra kas sėkmingai užsiima vienos krypties gamyba, į ją koncentruoja visus pinigus. Dar klausimas, ar tikrai teisinga mūsų strategija?
Dar spręsime, ar viską turime išlaikyti, ką esame prikūrę.
– Bus kam verslą perduoti?
– Šiais metais ir sūnus Kristijonas, ir dukra Ieva pradėjo dirbti NMF grupėje.
Kristijonas Grušas – nuo liepos mėnesio mano pavaduotojas. Anglijoje baigė ekonomikos studijas, po to metus dirbo Vilniuje, pats apsisprendė grįžti. O dukrą įkalbinėjau. Grįžo su draugu vilniečiu, kuris vadina save „meilės emigrantu“. Dukra studijavo Vilniuje, ISM universitete baigė ekonomiką ir marketingo magistrantūrą. Ieva nenorėjo į užsienį važiuoti mokytis, o sūnus norėjo.
Kaip jie jaučiasi? Ievos pačios galite paklausti – ji čia, „Vilmers“ marketingo vadovė.
Aš, be abejo, džiaugiuosi, kad jie grįžo, kad galėsiu perduoti verslą. Sau krūvio susimažinsiu, o Kristijonui kasdien padidinsiu – toks mano planas.
Konkurencija dėl darbuotojų
– Dirbate su užsienio investuotojais, kaip juos surandate?
– Jie mus susiranda. Švedijoje, pavyzdžiui, turėjo nedidelę įmonėlę, nuostolingai dirbo, čia perkėlė šviestuvų gamybą. Šiemet ją išplėtojome iki 40 milijonų eurų apyvartos. Šiauliuose tiesioginių užsienių investicijų, iš tiesų, labai trūksta.
– Kokios priežastys?
– Problema tampa darbuotojai. Jų trūksta, Šiauliuose nedarbas labai mažas. Kas ateina su investicijomis, turi darbuotojus iš kitų atimti – mokėti didesnius atlyginimus.
Šiandien, kas sugebės mokėti daugiau, tas turės darbuotojų. Kito kelio nėra: arba moki, arba žmones prarandi. Jeigu negali pakelti atlyginimų – užsidaryk arba susimažink.
Bet ir nepaisant didėjančių atlyginimų žmonės išvažiuoja. Dalis migruoja ratu – išeina į kitas įmones, o vėliau grįžta.
Ir kitais metais neišvengiamai atlyginimus kelsime, jeigu tik nebus krizių Europoje.
Mes ir Akmenėje, Telšiuose atidarėme savo siuvimo filialus, Ukrainoje turime 150 darbuotojų įmonę. Plius dar perkame siuvimo paslaugas, darbo duodame ir kitoms įmonėms. Statybininkai kasmet vis kažką mums remontuoja.
– Gamybai vadovauti skiriate jaunus žmones, pasitikite jaunimu?
– O ką daryti? Vieni ateina su patirtimi, kiti ateina mokytis.
Siuvėją, baldų aptraukėją dar išmokome patys, o inžinierių konstruktorių neišmokysi – jų labai trūksta. Mąstome, kad reikia siųsti mokytis su mūsų stipendija, o po mokslų susigrąžinti.
– Valdžia vis tikina, jog gerina verslo aplinką, o kokia ji Šiauliuose?
– Mums niekas netrukdo. Kai netrukdo, tai irgi pagalba.
Tik logikos nėra, kai Pramonės parke investuotojai atleidžiami nuo mokesčių, o kitoje miesto teritorijoje neatleidžiami (miesto Tarybos sprendimu tik nuo 2019 metų bus taikomos lengvatos už investicijas – red. past.).
Kai nusipirkome bankrutuojančią „Mechanikos“ įmonę, prašėme atleisti nuo žemės nuomos, nekilnojamojo turto mokesčio – neatleido. Darbo vietas, įmonę išgelbėjome, bet visas jos skolas Savivaldybei turėjome sumokėti.
Per trejus pastaruosius metus 40 tūkstančių kvadratinių metrų pasidinome plotus pačiame mieste, 12 milijonų eurų investavome, bet lengvatų gavome "nulį“.
– Esate Šiaulių prekybos, pramonės ir amatų rūmų viceprezidentas, kokią matote perspektyvą? Ar neatrodo, kad Vilnius, palyginti su regionais, šimtmečiu nuėjęs į priekį?
– Ne tik pas mus taip yra. Bet kurią Europos sostinę paimkime, ji išsiskiria iš kitų miestų. Visose Europos sostinėse koncentruojasi didžiausia žmonių trauka.
Bet kai sakoma, kad niekas mieste ar regione nevyksta – taip nėra. Daug gerų įmonių yra. Šiauliai tik daugiau iš vietos kapitalo vystosi. Bet vietos kapitalas turi savo pliusų – jis taip greitai nepabėgs. Užsienio kapitalas šiandien čia daro, o rytoj globalizuosis ir perkels įmonę kitur.
– Pats iš Šiaulių niekur neišvažiavote. Jūsų vaikai grįžo – kokių pliusų turi Šiauliai?
– Iš tiesų mes per mažai kalbame apie savo miesto pliusus, per mažai giriamės, per daug esame kuklūs.
Atvažiuoti į darbą man reikia tik 5 minučių, per miestą pervažiuoti – 15 minučių, vien tai didelis pliusas. Vilniuje valandą į darbą važiuosi, valandą atgal į namus – dvi valandas prarandi.
Žmogui, aišku, reikia ne vien darbo ir pinigų, bet ir kažko daugiau. NMF grupėje organizuoju ir vasaros šventes, spartakiadą ir kalėdinius balius arenoje.
O jaunimas pats gali pasakyti, kokius pliusus mato.
Daugiau optimizmo
– Ko palinkėtumėte Naujuosius metus sutinkant?
– Linkėčiau daugiau optimizmo. Nėra taip blogai, kaip vis mėgstame padejuoti.
Manau, mums stipriai pasisekė, kad esame Europos Sąjungoje. Vakarų lygio nepasiekėme, bet po žingsnį vis artėjame, mūsų žmonės sparčiai integravosi į ekonomikos, technologijų naujoves.
Verslui rinkos atviros, daryk, ką nori, parduok, kur nori, – tik smegenis įjunk.
Mąstome visai kitaip. Juk prieš 25 metus užteršti aplinką buvo nieko tokio, o dabar mūsų smegenys kitaip veikia.
Mes tikrai pasikeitėme, tik gal nematome. Pabendraukime su ukrainiečiais – pamatysime, koks atotrūkis yra tarp šalių. Korupcijos pas mus yra, ją reikia naikinti, bet ji ne Ukrainos lygio.
Kita vertus, iš Skandinavijos šalių daug ko galime pasimokyti. Skandinavai moka didelius mokesčius, bet jie dėl to nepyksta. Sutinka juos mokėti, nes žino, kad daug ką už tuos pinigus gauna. Į biudžetą turi būti surenkami mokesčiai, nes kitaip valstybė nesivystys.
Dejuojame, kad blogai gyvename, o prieš šventes prekybos centruose eilės. Dovanėles perka, kalėdinėms atostogoms kelialapiai iššluoti.
– Bet emigracija nemažėja. Ar neišsivaikščiosime?
– Nemanau, kad išsivaikščiosim. Ateis laikas, kai gal nebebėgsime. Ar Suomija mažėja? Klimatas toks pat, kaip pas mus, net atšiauresnis, bet suomiai sukūrė tokią atmosferą, kad žmonės nebėga. Švedijoje – taip pat.
Tik nesu didelis optimistas, kad mūsų emigrantai sugrįš. Tie, kurių vaikai jau kalba angliškai, švediškai ar norvegiškai, tikrai negrįš.
Teks susitaikyti, kad reikės kitų kultūrų žmones priimti. Tai neišvengiamybė ir tik laiko klausimas, kada tai atsitiks.
Tik kokių? Ar galime pasirinkti? Dabar baltarusių, ukrainiečių daugiausia atvažiuoja dirbti. Tik perkelti pabėgėliai dar iškeliauja kitur.
Ką sako jaunimas
Ieva Grušaitė, „Vilmers“ marketingo vadovė, Vilniuje gyveno, mokėsi ir dirbo devynerius metus, pagal mainų programą buvo ir Prancūzijoje, ir Pietų Korėjoje. Nesigaili grįžusi į Šiaulius, nors ne vien pliusus vardija:
– Tarp Vilniaus ir Šiaulių jaučiasi didelė socialinė kultūrinė atskirtis, Šiauliuose mažiau kultūrinio gyvenimo, pramogų. Bet šalia – Ryga, Vilnius – reikia tik noro nuvažiuoti.
Su draugu, kuris yra grynas vilnietis, sakome, kad Šiauliuose yra gera terpė dirbti ir gyventi. Visa NFM grupė yra labai įtraukianti veikti – čia daugybė sričių, tik dirbk ir tobulėk.
Labai įdomu dirbti, nė dienos nesigailėjau sprendimo grįžti. Per tuos metus išmokau daugiau, nei per visą laiką Vilniuje.
Vilniečiai draugai manęs klausia, kada grįšiu? Sakau, jog nebegrįšiu, nebent Vilniuje fabriką atidarytume.
Ovidijus Jalonskis, „Vilmers“ laikinasis vadovas, žemaitis, kilęs iš Telšių, teigia, jog Šiauliuose žavi iššūkiai:
– Šiaulių universitete (ŠU) baigiau ekonomikos studijas. Šiaulius rinkausi, nes arti Telšių. Nemanau, kad ŠU tada labai skyrėsi nuo Vilniaus universiteto. Socialinius mokslus dėstė geri dėstytojai, didžiausia klaida buvo juos prarasti, leisti pervilioti kitiems universitetams.
Kai atėjau dirbti į „Vilmers“, įmonė sužavėjo unikalumu. Turi užsienio kapitalo, visai kitoks požiūris į darbo organizavimą ir į darbuotoją.
Atėjau dirbti finansų analitiku, po dviejų mėnesių buvau paaukštintas pardavimų vadovu, po keturių mėnesių – verslo operacijų vadovu. Dabar atsidūriau laikinojo direktoriaus pareigose.
Iššūkiai žavi, o tau mestus iššūkius turi nugalėti – reikia daryti ir darysiu. Čia taikome skandinavišką valdymo modelį. Kiekvienas turi savo sritį ir už savo darbus yra atsakingas. Kyla problema, nelaukiame nurodymų, renkamės, išsprendžiame problemą ir einame dirbti toliau.
Vakaruose į mus vis dar žiūri kaip į pigią darbo jėgą. Bet mes tokie nesijaučiame ir nesame: daug darėme kurdami savo prekinį ženklą, kuriame pridėtinę vertę ir iš jos turime gauti grąžą.
Sausį dalyvavome Kelne (Vokietija) parodoje, 220 kvadratų ekspoziją turėjome, mūsų produkciją matydami net konkurentai lietuviai manė, jog mes ne iš Lietuvos.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Stanislovas Grušas jaučia nemažai sentimentų buvusiai televizorių gamyklai – po studijų atvykęs į Šiaulius čia dirbo dešimt metų: nuo meistro iki cecho viršininko.
Siuvimo ceche ir prieš šventes nenutrūko darbas.
Ovidijui Jalonskiui (kairėje), UAB „Vilmers“ laikinajam direktoriui, NMF grupės vadovas Stanislovas Grušas kelia užduotį išauginti apyvartą iki 3 milijonų eurų per mėnesį.
Buvę televizorių surinkimo cechai pritaikyti baldų gamybai, įsigytos iš viso 26 tūkstančių kvadratinių metrų ploto patalpos.
Automatizuoto sukirpimo įranga – naujų erdvių reikėjo automatizuoti gamybos procesams.
Audinių rietuvės sandėlyje.
Įėjimas į „Vilmers“. Pastato fasadas dar tvarkomas. 6 milijonai eurų investuota į pastato įsigijimą ir remontą.
Stanislovo Grušo, išplėtojusio daugiašakį verslą, filosofija paprasta: „Kadangi nieko kito nemoku – tik dirbti, tai ir dirbu.“