Naujausios
Lietuvių kalbos ateitis – mūsų vaikų ir vaikaičių širdyse ir lūpose
Dalia BYČIENĖ, „Respublikos“ žurnalistė
Savo studentams, dejuojantiems, kad lietuvių kalba yra labai sunki, kad jos iki galo neįmanoma išmokti, Šiaulių universiteto ir Matejaus Belo universiteto Slovakijoje profesorė Genovaitė Kačiuškienė visada primena, kad mūsų kalba yra išskirtinė ir mes ne tik turime ją išmokti, bet ir didžiuotis ją paveldėję iš tėvų ir senelių.
Pasak lietuvių kalbos mokslininkės, tik mirusios indoeuropiečių kalbos – lotynų, senovės graikų ar prūsų – gali lygintis su lietuvių kalba. Anot lietuvių kalbos puoselėtojos, lietuviško žodžio kultūros nepaisantis asmuo nėra, nebuvo ir nebus vadinamas kultūringu. Darbščiai mokslininkei šiemet kolegos patikėjo ir atsakingas Lietuvių kalbos draugijos (LKD) vadovo pareigas.
– Seimas 2017-uosius paskelbė Lietuvių kalbos kultūros metais. Kokie tikslai buvo iškelti, ar pavyko bent dalį jų įgyvendinti? – klausėme Genovaitės KAČIUŠKIENĖS.
– Pagrindinis tikslas – ugdyti visuomenės kalbinį sąmoningumą, skatinti taisyklingos kalbos įgūdžių formavimąsi – manau, tikrai pasiektas. Juk renginių, skirtų Lietuvių kalbos kultūros metams, srautas dar iki šiol nemažėja. Juose atkreipiamas dėmesys į lietuvių kalbos kaip kultūros paveldo svarbą visuomenei, lietuvių kalbos unikalumą ir originalumą, skatinama domėtis lietuvių kalba, jos noriau mokytis Lietuvoje ir užsienyje. Ne viename tokiame renginyje teko dalyvauti ir pačiai. Buvau nustebinta rengėjų išradingumo, pradedant oficialiu tarptautiniu renginiu Seime ar baigiant šilta ir jaukia Šiaulių rajono Bubių mokyklos konferencija... Man, kaip Lietuvių kalbos draugijos pirmininkei, labai malonu paminėti faktą, kad po tokių renginių ima kurtis naujos LKD grupės, o jau egzistuojančias papildo nauji nariai. Viešai norėčiau pasveikinti Bubių mokyklą, ką tik įsteigusią pirmąjį Šiaulių rajone Lietuvių kalbos draugijos skyrių. Kūrimosi kelyje yra Alytus, Kaunas, Šalčininkai, Ukmergė...
Smagu, jog vis labiau suvokiama, kad būti Lietuvių kalbos draugijos nariu – didelė garbė ir pasitikėjimas. Nuo pat įkūrimo dienos – 1935-ųjų – draugija tapo savotišku kalbos sąjūdžiu, sovietiniu laiku uždraustu, atgaivintu užsienyje, vėl atkurtu ir dabar gyvuojančiu Lietuvoje. Ji jungia ir vienija lietuvius ir kitų tautybių žmones, mylinčius ir gerbiančius lietuvių kalbą.
– Vienoje televizijos laidų teko girdėti jus sakant, kad kalba nemėgsta revoliucijų, kad kalbos kaita vyksta šimtmečiais, bet pastaruoju metu matome, kalba kinta kur kas greičiau ir ne visada tie pokyčiai pateisinami. Toks pavyzdys – prieš maždaug dešimt metų Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) priėmė sprendimą dėl neutralių moterų pavardžių sudarymo, kai pavardė iš vyriškosios formos gali būti sutrumpinama tik iki galūnės -ė. Žinoma, visada galima pasakyti, kad tai ne prievarta, tai pasirinkimas. Nori keisk, nori ne. Kokia jūsų nuomonė? Mūsų politikai atvirai spaudžia kalbininkus lietuvių kalbos raidyną praplėsti trimis raidėmis (q, w ir x). Kai kurie kalbininkai su tuo linkę sutikti. Daugelio lietuvių kalbos autoritetų manymu, jeigu taip atsitiktų, pasirašytume nuosprendį lietuvių kalbos abėcėlei. Kurią pusę palaikytumėte jūs?
– Lietuvių kalba nesubyrės ir neišnyks nei dėl neutralių trumpųjų moterų pavardžių formų, nei dėl vadinamųjų trijų raidžių raidyne. Abu atvejai arba jau buvo žinomi kalboje, arba dalyje žodžių jau neįteisinti egzistuoja. Blogai yra tai, kad kalba vis pastebimiau tampa ne politikų savastimi, jų kultūros dalimi, o politinių užmačių tarnaite... Štai kad ir keli pastarųjų dienų pavyzdžiai. Gal jau girdėjote apie Seimo ketinimus pritarti leidimui įmones pavadinti užsienietiškais žodžiais? Čia iš tikrųjų būtų didžiulis žingsnis atgal, turėsiantis daug skaudesnių pasekmių nei trys raidės pase. Arba ką reiškia konstitucinio Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo pataisose siūlymas „atsisakyti konkrečių institucijų pavadinimų įvardijimo konstituciniame įstatyme (Valstybinė lietuvių kalbos komisija; Valstybinė kalbos inspekcija)“.
Kaip taikliai situaciją įvardija kolegė Laima Grumadienė savo straipsnyje „Vyriausybė siūlo atimti iš lietuvių kalbos jos valstybinį statusą“, nėra pavadinimų, nėra institucijų – nei konkrečių, nei abstrakčių – nėra problemų. O kaip teisiškai suprasti ir interpretuoti kitus šio projekto siūlymus, pavyzdžiui, „išplėsti Įstatymo projekto taikymo sritis (ne tik valstybės ir savivaldybių institucijoms, bet ir kitoms asmenų grupėms, Lietuvoje veikiantiems ES narėse įsisteigusiems juridiniams asmenims, organizacijoms ir kt.) arba „užtikrinti fizinių asmenų teises į administracinį, baudžiamąjį, civilinį procesą nediskriminuojant kalbos pagrindu“? Kalbininkai siūlomas pataisas supranta vienaip, politikai aiškina kitaip. O kaip į visa tai pažiūrės, įstatymą supras ir jį taikys teisininkas? Todėl natūraliai kyla klausimas, ar iš tiesų Seimo nariai teikiamu Įstatymo projektu, kaip patys deklaruoja, atsižvelgia į naujas politines, ekonomines ir socialines aplinkybes ir ar tikrai bus įtvirtinta skaidresnė, nuoseklesnė kalbos politika?
– Būdama kalbininke jūs turbūt pastebėjote ir kitų kalbos virsmų, kurie nežinia ar mūsų kalbą priartino, ar atstūmė nuo jos baltiškųjų šaknų. Kas lemia kalbos pokyčius?
– Kalbos inovacijų atsiranda ne dėl pačios kalbos įnorių ar netobulumo, o dėl įvairių vadinamųjų ekstralingvistinių priežasčių – naujų reiškinių atsiradimo, kitų kalbų mokėjimo, migravimo ir kt. Tai lemia gyvenimiškos aplinkybės, kitų kalbų apsuptis, natūrali kalbos raida. Kalba nėra nekintamas, nuo nieko nepriklausomas organizmas, egzistuojantis pats sau ir savaime. Ji kinta, nuolat pildosi, keičiasi. Bet lietuvių kalbos baltiškosios šaknys yra ir bus – jų neįmanoma nei atsisakyti, netgi nuo jų nutolti. Nes net ir išnykusios kalbos – lotynų, graikų ar prūsų – amžiams lieka indoeuropiečių šeimos kalbomis, o paskutinė iš jų – ir vakarų baltų.
Kalba taip greit nesikeičia, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Keičiasi bendravimo stilius, atsiranda tam tikrai epochai būdingų žodžių ar terminų, tačiau kalbos stuburas ir kūnas išlieka. Juk be specialaus pasirengimo skaitome prieš 470 metų parašytą Martyno Mažvydo „Katekizmą“ ir beveik viską suprantame. Kol turime tokias nuostabias tarmes ir jomis kalbančius žmones su savo nepakartojamais žodžiais ar jų formomis, intonacijomis, priegaidėmis, tol galime didžiuotis ir būti ramūs – neišnyksime.
Tai gražiai rodo ir Metų žodžio rinkimai. Kokių nuostabių žodžių ir posakių kasdien sulaukia šio konkurso rengėjai! Klausimas, kuris dabar „cirkuliuoja“ visuomenėje ir neduoda visiems ramybės, yra kitas, ar reikia specialiai spartinti kai kurių kalbos formų išnykimą ir per liberalią vartoseną savaime leisti priartėti prie kaimynių kalbų? Tačiau ar neįdomu mums, lietuvių kalbos vartotojams, būti kiek kitokiems ir turėti savo gimtojoje kalboje išskirtinių, savitų, senovinių žodžių ar formų? Drabužius dedasi kaimynai ir iš Rytų, ir iš Vakarų. O mes – aunamės, maunamės, rišamės, velkamės, segamės...
– Ar pastebite, kad dėl informacinių technologijų (mobiliųjų telefonų, kompiuterių) atsirandantys įpročiai ir mados veikia mokinių rašybą? Jei taip, koks tas poveikis? Ar pritartumėte paplitusiai nuomonei, esą šiuolaikinis jaunimas yra mažiau raštingas nei jų tėvai ir seneliai? Visuomenės informavimo priemonės dažnai teigia, kad esą auga neskaitančių vaikų karta. Ką jūs sakytumėte? Ar mūsų laikų jaunimas mėgsta skaityti knygas, ar skaito tik privalomą pagal programą literatūrą?
– Apie tai esu kalbėjusi ne viename interviu. Ši karta yra išmaniųjų technologijų amžiaus karta – jie yra ir „pateptieji“, ir aukos. Technologijų požiūriu, jie šviesmečiais tolsta ar yra nutolę nuo savo tėvų ir senelių kartos. Šiandien dar nesėdintis pyplys geba žaisti mobiliuoju telefonu, o ką jau kalbėti apie abiturientus?! Tačiau tai nelieka be pasekmių. Nekalbu čia apie įvairius gresiančius sveikatos ar psichikos sutrikimus. Kalbos vartosenos aspektu, viso pasaulio kalbų vartotojų kalba kasmet darosi vis skurdesnė, vartotojiška, nevaizdinga ir netaisyklinga – dėl įvairių trumpinių, tarpusavio bendravimo žargono, diakritinių ženklų nepaisymo ir kt. Šiuolaikiniam jaunimui tikrai nelengva – tenka įdėti dvigubai, trigubai ar net daugiau pastangų, kad išmoktų kelis bendravimo raštu ar žodžiu kodus ir juos vartotų pagal paskirtį.
Kad būtų lengviau pereinama nuo „rašliavos“ ar žargono prie taisyklingos rašybos ir kalbos, reikia nuolat tobulinti gimtosios kalbos teorines žinias, skaityti grožinės literatūros kūrinių, stebėti rašytojų, lietuvių kalbos mokytojų ir kitų taisyklingai kalbančių žmonių kalbą, pamėgdžioti jų kalbos stilių ir pan.
Klausimas, ar tam lieka daug laiko ir ar to norime? Tačiau pats literatūros skaitymas ar neskaitymas daug priklauso ir nuo tėvų, šeimos papročių, namų aplinkos, ir nuo mokytojų. Jei nuo mažumės vaikas kasdien girdės skaitomas ar sekamas pasakas, o į mokyklą atėjęs turės reiklų ir uždegantį skaityti mokytoją, jis tikrai skaitys. Ir daug. O formų tam yra labai daug ir įvairių.
– Neseniai priimtas naujausias Švietimo ministerijos potvarkis, kuriuo laikant nacionalinės kalbos ir literatūros egzaminą kaip lygiaverčiai būtų pateikiami užsienio literatūros autoriai. Mokiniai neva džiugiai priėmė šį sprendimą, bet kalbėti turbūt reikia ne apie mokinius, o kaip tai paveiks mūsų požiūrį į lietuvių literatūrą. Ar tokie sprendimai neturės įtakos ateityje?
– Mano nuomone, daug blogiau, kai dabartiniai abiturientai, baigę mokyklas ar gimnazijas, nieko nėra girdėję nei apie Dantės „Dieviškąją komediją“, nei apie V.Hugo „Paryžiaus katedrą“. Juk tai pasaulio klasika, literatūros šedevrai!
