Kraštotyrininkas siūlo sugrąžinti vėliavą ant vėjo malūno

Kraš­to­ty­ri­nin­kas siū­lo su­grą­žin­ti vė­lia­vą ant vė­jo ma­lū­no

Pak­ruo­jo ra­jo­no Paš­vi­ti­nio kraš­to­ty­ri­nin­kas, vi­suo­me­ni­nin­kas Juo­zas Moc­kū­nas siū­lo Va­sa­rio 16–ąją iš­kel­ti tau­ti­nę vė­lia­vą ant mies­te­lio is­to­ri­nio vė­jo ma­lū­no. Ten pat, kur prieš pu­sę am­žiaus ją bu­vo iš­kė­lę jau­ni pa­švi­ti­nie­čiai, vė­liau su­lau­kę per­se­kio­ji­mų už pa­trio­ti­nę veik­lą. Bū­tų ir pa­mi­nė­tas Lie­tu­vos vals­ty­bės šimt­me­tis, ir pa­gerb­ti anų me­tų tau­ti­nės dva­sios sau­go­to­jai.

Ja­ni­na ŠA­PAR­NIE­NĖ

janina@skrastas.lt

Nak­tį – su Tris­pal­ve ant ma­lū­no

Šiuo me­tu J. Moc­kū­nas su Paš­vi­ti­nio se­niū­ne Ri­ma Kriš­to­pai­tie­ne svars­to, kaip pa­siek­ti dvy­li­kos met­rų aukš­čio ma­lū­no ke­pu­rę, ant ku­rios ir no­ri­ma kel­ti Tris­pal­vę. Mies­te­ly­je to­kio il­gio ko­pė­čių nie­kas ne­tu­ri.

„Juo­kau­ja­me, kad prieš pen­kias­de­šimt me­tų jau­ni pa­švi­ti­nie­čiai Be­ne­dik­tas Na­vic­kas ir Al­gis Le­va­nas be jo­kių prie­mo­nių nak­tį už­li­po į ma­lū­no vir­šų. O mes su­ka­me gal­vas, kaip tą pa­tį pa­kar­to­ti da­bar“, – sa­ko J. Moc­kū­nas.

Kraš­to­ty­ri­nin­kas yra su­rin­kęs duo­me­nis apie jau­nų­jų mies­te­lio pa­trio­tų veik­lą. Paš­vi­ti­nio zak­ris­ti­jo­nu dir­bęs dvi­de­šimt­me­tis B. Na­vic­kas mies­te­ly­je bu­vo su­bū­ręs po­grin­di­nę Lie­tu­vos iš­lais­vi­ni­mo kuo­pe­lę. Jos veik­lo­je da­ly­va­vo še­ši vy­res­nių­jų kla­sių moks­lei­viai. 1968–aisiais, ar­tė­jant Va­sa­rio 16–ajai, bu­vo su­gal­vo­ta Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės pen­kias­de­šimt­me­tį pa­mi­nė­ti iš­ke­liant Tris­pal­vę.

Au­di­nį vė­lia­vai B. Na­vic­kas ir Paš­vi­ti­nio mo­kyk­los de­vin­to­kas A. Le­va­nas pir­ko Lat­vi­jo­je, skir­tin­go­se par­duo­tu­vė­se – kad ne­su­kel­tų įta­ri­mų. J. Moc­kū­nas spė­ja, kad vė­lia­vą jau­nuo­liai pa­tys pa­siu­vo zak­ris­ti­jo­je. Jie­du ją ir iš­kė­lė.

„Se­nas ak­me­ni­nis ma­lū­nas, tuo lai­ku nau­do­tas kaip trą­šų san­dė­lis, bu­vo pa­ts aukš­čiau­sias pa­sta­tas Paš­vi­ti­ny­je. Nuo Va­sa­rio 16–osios ry­to ant jo ke­pu­rės ple­vė­sa­vu­si Tris­pal­vė da­rė pa­švi­ti­nie­čiams di­džiu­lį įspū­dį. At­lė­kę sau­gu­mie­čiai ir taip, ir taip stai­pė­si ap­link ma­lū­ną – ne­su­gal­vo­jo, kaip vir­šū­nę pa­siek­ti! Vė­lia­va virš ma­lū­no plaz­dė­jo tris die­nas, pa­skui din­go“, – pa­sa­ko­jo kraš­to­ty­ri­nin­kas.

B. Na­vic­kas J. Moc­kū­nui sa­kęs, kad per su­krau­tas trą­šas ne­bu­vę sun­ku už­kop­ti iki ma­lū­no ke­pu­rės ir pri­tvir­tin­ti vė­lia­vą. Kraš­to­ty­ri­nin­kas spė­ja, kad jie pa­tys Tris­pal­vę ir nu­siė­mė, pa­slė­pė – gal­būt ti­kė­jo­si iš­kel­ti ją vė­liau. Šios vė­lia­vos li­ki­mas J. Moc­kū­nui ne­ži­no­mas.

Per­se­kio­ji­mas su­grio­vė gy­ve­ni­mus

„Net­ru­kus sau­gu­mie­čiai iš­kvie­tė tar­dy­ti ir B. Na­vic­ką, ir A. Le­va­ną. Ma­no­ma, kad vie­nas iš kuo­pe­lės na­rių ėmė su „or­ga­nais“ bend­ra­dar­biau­ti ir iš­da­vė bend­ra­min­čius. Skau­des­nių pa­sek­mių tuo metu Be­ne­dik­tas ir Al­gis ne­su­lau­kė. Ga­li bū­ti, kad pa­tys sau­gu­mie­čiai ži­nių apie iš­kel­tą vė­lia­vą per daug ne­skel­bė. Pa­gal anuo­me­ti­nę tvar­ką si­tua­ci­jos ne­su­val­dan­tys pa­rei­gū­nai ga­lė­jo su­lauk­ti pa­že­mi­ni­mo tar­ny­bo­je“, – sa­kė J. Moc­kū­nas.

Bet sau­gu­mie­čiai ėmė ste­bė­ti B. Na­vic­ką ir A. Le­va­ną. Dė­me­sio veng­da­mas B. Na­vic­kas iš­va­žia­vo gy­ven­ti į Vil­nių. Ten tę­sė po­grin­di­nę veik­lą, ga­ben­da­vo slap­tą spau­dą į Kau­ną. Už tai vėl bu­vo tar­do­mas sau­gu­mie­čių, pa­kliu­vo į ka­lė­ji­mą. Ta­ry­bi­niai psi­chiat­rai B. Na­vic­ką pri­pa­ži­no ne­pa­kal­ti­na­mu, nuo­lat se­ka­mas jis ne­ga­lė­jo ras­ti ge­res­nio dar­bo.

„Be­ne­dik­tas pa­ra­šė man ke­lis laiš­kus, bet jų neiš­sau­go­jau. Su­ži­no­jau, kad jam te­ko bend­rau­ti ir su Ro­mu Ka­lan­ta, paim­da­vu­siu iš Vil­niaus at­vež­tą li­te­ra­tū­rą. Val­džios per­se­kio­ja­mas B. Na­vic­kas vi­są gy­ve­ni­mą skur­do, mi­rė ga­na jau­nas“, – sa­kė J. Moc­kū­nas.

Pa­sak kraš­to­ty­ri­nin­ko, A. Le­va­no gy­ve­ni­mas bu­vo dar trum­pes­nis. Bai­gęs mo­kyk­lą, vai­ki­nas įsi­dar­bi­no mi­li­ci­jo­je, gal­būt ti­kė­da­ma­sis at­si­kra­ty­ti nuo­la­ti­nio sau­gu­mie­čių dė­me­sio. Ne­pa­vy­ko, neiš­lai­kęs įtam­pos, ėmė iš­gė­ri­nė­ti. A. Le­va­nas neaiš­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis nu­sken­do  tven­ki­ny­je Paš­vi­ti­nio apy­lin­kė­se.

Kur gy­ve­ni­mas iš­ve­dė ki­tus po­grin­di­nės mies­te­lio kuo­pe­lės na­rius, J. Moc­kū­nas ne­ži­no.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Kraš­to­ty­ri­nin­kas Juo­zas Moc­kū­nas siū­lo ant Paš­vi­ti­nio ma­lū­no vėl iš­kel­ti Tris­pal­vę.

Iš Ge­gie­džių ki­lęs Be­ne­dik­tas Na­vic­kas sep­tin­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je mo­kė­si va­ka­ri­nė­se kla­sė­se, da­ly­va­vo mė­gė­jiš­ko­je Paš­vi­ti­nio moks­lei­vių veik­lo­je.

Gy­ven­da­mas Vil­niu­je, Be­ne­dik­tas tę­sė po­grin­di­nę veik­lą, su­si­ra­ši­nė­jo su jau­nys­tės drau­gu, taip pat pa­trio­tiš­kai nu­si­tei­ku­siu Juo­zu Moc­kū­nu.