Šiauliuose atgaivintas „vereščiakas“

Šiau­liuo­se at­gai­vin­tas „ve­reš­čia­kas“

Jei nu­si­kel­tu­me į ba­ro­ko epo­chos smuk­lę, ga­lė­tu­me už­kąs­ti tuo me­tu Lie­tu­vos ir Len­ki­jos ka­ra­lys­tė­je po­pu­lia­raus pa­tie­ka­lo „ve­reš­čia­ko“. Šį val­gį Šiau­liuo­se ga­li­ma pa­ra­gau­ti ir da­bar: jį at­kū­rė kraš­to­ty­ri­nin­kas, ku­li­na­ri­nio pa­vel­do puo­se­lė­to­jas Vi­lius Pu­ro­nas ir ka­vi­nės „Pres­to“ ko­lek­ty­vas.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Ka­bi­no šaukš­tu

„Ve­reš­čia­ką“ V. Pu­ro­nas va­di­na vie­nu iš po­pu­lia­riau­sių val­gių Lie­tu­vos ir Len­ki­jos ka­ra­lys­tė­je Au­gus­to II lai­kais. Tai – pie­tų pa­tie­ka­las, iš­pli­tęs smuk­lė­se iki bul­vių at­si­ra­di­mo, val­gy­tas šaukš­tu.

„Ve­reš­čia­ko“ at­si­ra­di­mo is­to­ri­ją V. Pu­ro­nas per­skai­tė kny­go­je „Se­no­vės Len­ki­ja“. Vi­rė­jas Ve­reš­čia­kas bu­vęs pa­kvies­tas į ka­ra­liš­ką­ją vir­tu­vę iš Si­le­zi­jos. Jo su­kur­tas pa­tie­ka­las ne­pap­ras­tai grei­tai iš­pli­tęs po vi­są vals­ty­bę, o kar­tu ir Šiau­rės Lie­tu­vą.

V. Pu­ro­no pa­ra­gin­tas, „Pres­to“ ko­lek­ty­vas at­ne­šė duo­nos in­de­lius, į ku­riuos su­dė­jo įda­rą: deš­rą, svo­gū­nus su gri­kiais.

„Pa­tie­ka­las siejasi su mū­sų Šiau­lių pir­muo­ju že­mė­la­piu. Ka­ra­lius Sak­sas, 1699 me­tais ruoš­da­ma­sis pul­ti Ry­gą, pa­da­rė vi­sus mies­te­lių pla­nus, kur ka­riuo­me­nė ga­lė­tų pa­šer­ti ark­lius, taip pat ir Šiau­lių. Ma­žai kas ži­no, kad jau ta­da vi­si ši­tie mies­te­liai bu­vo mai­ti­na­mi šiuo pa­tie­ka­lu“, – dės­tė V. Pu­ro­nas.

At­ku­riant „ve­reš­čia­ką“, sa­kė V. Pu­ro­nas, šiek tiek im­ta­si ap­ga­vys­tės. Duo­nos „in­das“ mū­sų lai­kams ir „ve­reš­čia­kui“ pri­tai­ky­tas dar iš Min­dau­go ar Vy­tau­to Di­džio­jo lai­kų, kai pa­grin­di­niai in­dai bu­vo sta­cio­na­rūs, o lėkš­tes at­sto­jo plu­tos. Plu­tą už­kąs­da­vo ar­ba ati­duo­da­vo el­ge­toms ar šu­nims.

„Kiek­vie­nas sa­ve ger­bian­tis vy­ras šaukš­tą ne­šio­da­vo­si už ba­to, – paaiš­ki­no V. Pu­ro­nas, trauk­da­mas sa­vą­jį. – Bu­vo po­pu­lia­ru sa­ky­ti: „Za króla Sa­sa – łyż­ką kieł­ba­sa!“ ("Už ka­ra­lių Sak­są — šaukš­tais deš­rą!" – lenk.).

Mė­sa deš­rai bū­da­vo smul­ki­na­ma ašt­riu pei­liu. Pries­ko­nių bu­vo ne daug, o kmy­nai iš­li­ko po­pu­lia­rūs ir da­bar.

Pa­tie­ka­lui pa­puoš­ti V. Pu­ro­nas pa­siū­lė čes­na­ką, pri­mi­nęs, kad vy­rai jį ne­šio­jo po šar­vais, nes ti­kė­jo, kad čes­na­kas gelbs­ti žmo­gaus gy­vy­bę. Už­ger­ti re­ko­men­da­vo gi­ra.

„Tai yra nau­jie­na ir la­bai įsi­vaiz­di­nu, kad mes, šiau­lie­čiai, tai at­gai­vi­no­me“, – sa­kė V. Pu­ro­nas.

Tai – ne pir­mas jo ini­cia­ty­va at­kur­tas se­nas re­cep­tas. Šiau­liuo­se jau ne kar­tą jau­tis kep­tas taip, kaip prieš 300 me­tų.

"Yra daug įdo­mių da­ly­kų, ku­rios mes už­mirš­ta­me ir vi­sai be rei­ka­lo“, – sa­kė V. Pu­ro­nas.

Net­rum­pas pro­ce­sas

„V. Pu­ro­nas var­di­jo kom­po­nen­tus, o pro­por­ci­jas nu­sta­tė­me pa­čios“, – sa­kė „Pres­to“ ka­vi­nės va­do­vė Lai­ma Mi­ke­lė­nie­nė ir ga­my­bos va­do­vė Vai­da Bra­zie­nė.

Re­cep­tui at­kur­ti pri­rei­kė maž­daug tri­jų sa­vai­čių: iš pra­džių stu­di­ja­vo teo­ri­ją, pa­skui dė­lio­jo kom­po­nen­tus, de­gus­ta­vo.

Su­dė­tin­giau­sia, mo­te­rų tei­gi­mu, bu­vo „plu­tos“ ga­my­ba: „Rei­kė­jo įtik­ti Vi­liui, ras­ti to­kį ing­re­dien­tą, kad bū­tų nei per rūgš­tu, nei per sū­ru, kad kmy­nai ati­tik­tų rei­ka­la­vi­mus.“

Pag­rin­di­niai pa­tie­ka­lo kom­po­nen­tai yra duo­na, deš­re­lė ir svo­gū­nai. Dau­giau­siai lai­ko rei­kia duo­nai iš­kep­ti, ji rau­gin­ta, min­ky­ta ran­ko­mis. Rau­gas ky­la pa­rą ir dau­giau.

Svo­gū­nai – troš­kin­ti, ka­po­tos mė­sos deš­ro­je do­mi­nuo­ja kiau­lie­na. Pa­sak L. Mi­ke­lė­nie­nės, deš­re­lės ka­vi­nę sie­ja su tar­pu­ka­riu: Milš­tei­no ka­vi­nė (šia­me pa­sta­te da­bar „Pres­to") gar­sė­jo ska­niau­sio­mis mies­te deš­re­lė­mis.

„Ve­reš­čia­kas“ kas­dien ne­bus ga­mi­na­mas, rei­kės už­si­sa­ky­ti iš anks­to. Atei­ty­je ka­vi­nė pla­nuo­ja į me­niu įtrauk­ti ir dau­giau se­nų­jų re­cep­tų.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

In­dą „ve­reš­čia­kui“ – duo­nos du­be­nį – Vi­lius Pu­ro­nas at­kė­lė iš anks­tes­nių am­žių.

''Yra daug įdo­mių da­ly­kų, ku­rios mes už­mirš­ta­me ir vi­sai be rei­ka­lo“, – sa­kė Vi­lius Pu­ro­nas.

Pag­rin­di­niai „ve­reš­čia­ko“ kom­po­nen­tai: duo­na, deš­ra, svo­gū­nai.