
Naujausios
Šiauliuose atgaivintas „vereščiakas“
Jei nusikeltume į baroko epochos smuklę, galėtume užkąsti tuo metu Lietuvos ir Lenkijos karalystėje populiaraus patiekalo „vereščiako“. Šį valgį Šiauliuose galima paragauti ir dabar: jį atkūrė kraštotyrininkas, kulinarinio paveldo puoselėtojas Vilius Puronas ir kavinės „Presto“ kolektyvas.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Kabino šaukštu
„Vereščiaką“ V. Puronas vadina vienu iš populiariausių valgių Lietuvos ir Lenkijos karalystėje Augusto II laikais. Tai – pietų patiekalas, išplitęs smuklėse iki bulvių atsiradimo, valgytas šaukštu.
„Vereščiako“ atsiradimo istoriją V. Puronas perskaitė knygoje „Senovės Lenkija“. Virėjas Vereščiakas buvęs pakviestas į karališkąją virtuvę iš Silezijos. Jo sukurtas patiekalas nepaprastai greitai išplitęs po visą valstybę, o kartu ir Šiaurės Lietuvą.
V. Purono paragintas, „Presto“ kolektyvas atnešė duonos indelius, į kuriuos sudėjo įdarą: dešrą, svogūnus su grikiais.
„Patiekalas siejasi su mūsų Šiaulių pirmuoju žemėlapiu. Karalius Saksas, 1699 metais ruošdamasis pulti Rygą, padarė visus miestelių planus, kur kariuomenė galėtų pašerti arklius, taip pat ir Šiaulių. Mažai kas žino, kad jau tada visi šitie miesteliai buvo maitinami šiuo patiekalu“, – dėstė V. Puronas.
Atkuriant „vereščiaką“, sakė V. Puronas, šiek tiek imtasi apgavystės. Duonos „indas“ mūsų laikams ir „vereščiakui“ pritaikytas dar iš Mindaugo ar Vytauto Didžiojo laikų, kai pagrindiniai indai buvo stacionarūs, o lėkštes atstojo plutos. Plutą užkąsdavo arba atiduodavo elgetoms ar šunims.
„Kiekvienas save gerbiantis vyras šaukštą nešiodavosi už bato, – paaiškino V. Puronas, traukdamas savąjį. – Buvo populiaru sakyti: „Za króla Sasa – łyżką kiełbasa!“ ("Už karalių Saksą — šaukštais dešrą!" – lenk.).
Mėsa dešrai būdavo smulkinama aštriu peiliu. Prieskonių buvo ne daug, o kmynai išliko populiarūs ir dabar.
Patiekalui papuošti V. Puronas pasiūlė česnaką, priminęs, kad vyrai jį nešiojo po šarvais, nes tikėjo, kad česnakas gelbsti žmogaus gyvybę. Užgerti rekomendavo gira.
„Tai yra naujiena ir labai įsivaizdinu, kad mes, šiauliečiai, tai atgaivinome“, – sakė V. Puronas.
Tai – ne pirmas jo iniciatyva atkurtas senas receptas. Šiauliuose jau ne kartą jautis keptas taip, kaip prieš 300 metų.
"Yra daug įdomių dalykų, kurios mes užmirštame ir visai be reikalo“, – sakė V. Puronas.
Netrumpas procesas
„V. Puronas vardijo komponentus, o proporcijas nustatėme pačios“, – sakė „Presto“ kavinės vadovė Laima Mikelėnienė ir gamybos vadovė Vaida Brazienė.
Receptui atkurti prireikė maždaug trijų savaičių: iš pradžių studijavo teoriją, paskui dėliojo komponentus, degustavo.
Sudėtingiausia, moterų teigimu, buvo „plutos“ gamyba: „Reikėjo įtikti Viliui, rasti tokį ingredientą, kad būtų nei per rūgštu, nei per sūru, kad kmynai atitiktų reikalavimus.“
Pagrindiniai patiekalo komponentai yra duona, dešrelė ir svogūnai. Daugiausiai laiko reikia duonai iškepti, ji rauginta, minkyta rankomis. Raugas kyla parą ir daugiau.
Svogūnai – troškinti, kapotos mėsos dešroje dominuoja kiauliena. Pasak L. Mikelėnienės, dešrelės kavinę sieja su tarpukariu: Milšteino kavinė (šiame pastate dabar „Presto") garsėjo skaniausiomis mieste dešrelėmis.
„Vereščiakas“ kasdien nebus gaminamas, reikės užsisakyti iš anksto. Ateityje kavinė planuoja į meniu įtraukti ir daugiau senųjų receptų.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Indą „vereščiakui“ – duonos dubenį – Vilius Puronas atkėlė iš ankstesnių amžių.
''Yra daug įdomių dalykų, kurios mes užmirštame ir visai be reikalo“, – sakė Vilius Puronas.
Pagrindiniai „vereščiako“ komponentai: duona, dešra, svogūnai.