Gyventi, kad nesmuktum

Kaip gy­ve­ni, žmo­gau?

Gy­ven­ti, kad ne­smuk­tum

Vai­gu­vos se­niū­ni­ja – vie­na iš ma­žiau­sių se­niū­ni­jų Kel­mės ra­jo­ne. Ta­čiau ne­dar­bo ly­gis čia – pa­ts di­džiau­sias, sie­kia apie 16 pro­cen­tų. Se­niū­ni­jos cent­ras – Vai­gu­vos mies­te­lis pri­glo­bia 49 ap­lin­ki­nius kai­me­lius. Žmo­nės gy­ve­na tik dvi­de­šimt dvie­juo­se. Ki­tų 27 kai­mų li­ko tik pa­va­di­ni­mai ir dir­ba­mos že­mės, miš­kų ar pie­vų plo­tai.

Poe­tą Vla­dą Šim­kų, is­to­ri­ką, dip­lo­ma­tą, ra­šy­to­ją Al­fon­są Ei­din­tą, aka­de­mi­kus: Ie­vą Švar­cai­tę, Ry­tį Alū­zą, Ani­ce­tą Mi­kuls­ky­tę – Garš­vie­nę, Pet­rą Tom­kų, žy­mius me­di­kus Al­fon­są And­ru­lį ir Pet­rą Pe­ni­ką, bu­vu­sį Sei­mo Pir­mi­nin­ką ir krep­ši­nio tre­ne­rį Vy­dą Ged­vi­lą, ku­rio ko­man­dos mo­te­rys ta­po Eu­ro­pos čem­pio­nė­mis, leng­vaat­le­tį Min­dau­gą Nor­bu­tą ir dau­gy­bę ki­tų žy­mių žmo­nių Lie­tu­vai da­vęs kraš­tas trau­kia­si. Iš vi­du­ri­nės mo­kyk­los, tu­rė­ju­sios po dvi pa­ra­le­li­nes kla­ses, be­li­ko ne­di­de­lė pa­grin­di­nė. Tarp 920 se­niū­ni­jos gy­ven­to­jų do­mi­nuo­ja se­ny­vo am­žiaus žmo­nės.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Gar­si­na Pi­jus

Ša­lia ge­ro Kel­mės – Už­ven­čio plen­to įsi­kū­ręs Vai­gu­vos mies­te­lis, ofi­cia­liais duo­me­ni­mis, ži­no­mas nuo 15 am­žiaus. Ta­čiau spė­ja­ma, jog jis gy­va­vo jau anks­čiau, mat jau ke­tu­rio­lik­ta­ja­me am­žiu­je kai ku­riuo­se šal­ti­niuo­se mi­ni­mas Vai­gu­vos vals­čius.

Prie Kni­tu­vos upės esan­ti gy­ven­vie­tė lai­ko­ma ur­ba­nis­ti­kos pa­mink­lu. 1877 me­tais čia pa­sta­ty­ta me­di­nė Šv.Jo­no krikš­ty­to­jo baž­ny­čia, o ša­lia – vie­na se­niau­sių­jų Lie­tu­vo­je me­di­nė var­pi­nė, iš­li­ku­si nuo aš­tuo­nio­lik­to­jo am­žiaus.

Tar­pu­ka­riu Vai­gu­va bu­vo žy­mi tuo, kad tu­rė­jo naš­lai­čių prie­glau­dą.

1990 me­tais at­kur­tos Nep­rik­lau­so­my­bės lai­kais mies­te­lį la­biau­siai iš­gar­si­no sa­vo­tiš­ku Don – Ki­cho­tu lai­ko­mas Pi­jus Stul­gins­kis, sa­vo kie­me pa­sta­tęs gra­žią kop­ly­čią.

De­mog­ra­fi­niai smū­giai

1970 me­tų su­ra­šy­mo duo­me­ni­mis, mies­te­ly­je gy­ve­no 649 žmo­nės. Šiuo me­tu be­li­kę tik 394. Per 47 me­tus nu­by­rė­jo pust­re­čio šim­to.

To­je pa­čio­je Vai­gu­vos se­niū­ni­jo­je, da­bar jau iš­ny­ku­sia­me Lap­var­čių kai­me gi­męs ir au­gęs Vai­gu­vos se­niū­nas Al­vy­das Lu­ko­šius pri­si­me­na, jog 2000 -ai­siais, kai jis pra­dė­jo dirb­ti, se­niū­ni­jo­je dar bu­vo apie pu­sant­ro tūks­tan­čio gy­ven­to­jų. Da­bar be­li­ko 920.

Pir­ma­sis de­mog­ra­fi­nis smū­gis gau­tas ta­ry­bi­niais lai­kais, kai dėl me­lio­ra­ci­jos žmo­nes iš kai­mų va­rė į gy­ven­vie­tes. Tuo­met be gy­vo žmo­gaus li­ko ke­lio­li­ka kai­mų. Ant­ra­sis – da­bar, Nep­rik­lau­so­my­bės me­tais, kai žmo­nės trau­kia ieš­ko­ti dar­bo ir pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nio į už­sie­nius ar­ba į di­džiuo­sius mies­tus.

Vai­gu­vos Vla­do Šim­kaus pa­grin­di­nės mo­kyk­los di­rek­to­rė Vi­da Kuz­mins­kie­nė sa­ko, jog mo­ki­nių skai­čius pa­sta­ruo­ju me­tu su­ka­si apie 85. Per­nai jų tu­rė­jo 87. Ta­čiau ne­gau­sus iki­mo­kyk­li­nu­kų bū­re­lis taip pat nie­ko ge­ro ne­ža­da. Iš tų 85 šie­me­ti­nių mo­ki­nių – 58 iš kai­mų, tik 27 vai­kai – iš pa­ties Vai­gu­vos mies­te­lio. Mo­kyk­los per­spek­ty­vos – liūd­nos.

Bu­vo me­tai, kai mo­ky­to­jai pa­tys paau­ko­jo po vie­ną at­ly­gi­ni­mą, kad iš­lik­tų vi­du­ri­nė mo­kyk­la. No­rė­jo, kad bent abi­tu­rien­tai pa­baig­tų ne sve­ti­mą, bet sa­vą, įpras­tą mo­kyk­lą. Il­giau au­ko­tis bu­vo be­pras­miš­ka.

Pa­ja­mos – pa­šal­pa

Ką veik­ti Vai­gu­vo­je? Pra­mo­nės įmo­nių nė­ra. Vers­lo įmo­nė – vie­nin­te­lė lentp­jū­vė Pa­kė­vy­je, įdar­bi­nan­ti ke­le­tą se­niū­ni­jos gy­ven­to­jų.

Re­gist­ruo­ta 130 ūkių. Ta­čiau ne kiek­vie­nas jų įdar­bi­na bent po vie­ną žmo­gų. Gy­vu­li­nin­kys­tė nai­ki­na­ma. Dėl men­kų pie­no su­pir­ki­mo kai­nų ban­das par­da­vė ke­le­tas stam­bių ūki­nin­kų. Ver­čia­si tik au­ga­li­nin­kys­te. Nyks­ta gy­vu­li­nin­kys­tė – ma­žė­ja dar­bo vie­tų.

Už­tat ne­di­de­lį, ra­mų mies­te­lį ša­lia ge­ro ke­lio la­bai ver­ti­na vo­kie­tis pen­si­nin­kas, Lie­tu­vo­je bent se­nat­vė­je ga­lė­jęs nu­si­pirk­ti sa­vo na­mą ir iš vo­kiš­kos pen­si­jos oriai gy­ven­ti.

Tuo tar­pu kas sep­tin­tas iš 920 se­niū­ni­jos gy­ven­to­jų ver­čia­si iš kuk­lių so­cia­li­nių pa­šal­pų. Jei­gu skai­čiuo­tu­me šei­mo­mis, išei­tų, jog so­cia­li­ne pa­ra­ma nau­do­ja­si vos ne kas ant­ra dar­bin­go am­žiaus šei­ma.

Juk tarp tų 920 gy­ven­to­jų do­mi­nuo­ja pen­si­nin­kai. Jei­gu at­mes­tu­me juos ir ke­lias­de­šimt šei­mų, ku­rios va­ži­nė­ja į dar­bą did­mies­čiuo­se, ar­ba už­dar­biau­ja už­sie­ny­je, lik­tų rei­ka­lin­gie­ji pa­ra­mos.

So­cia­li­nių pa­šal­pų pra­šo kas­met apie 120 šei­mų. Už­per­nai jos pri­rei­kė 121, per­nai 126 šei­moms ir pa­vie­niams as­me­nims.

R. Cvi­kie­nės par­duo­tu­vės par­da­vė­ja pa­sa­ko­ja, jog žmo­nės per­ka tik pa­čius bū­ti­niau­sius pro­duk­tus: duo­ną, svies­tą, grie­ti­nę, alie­jų. Tik po mė­ne­sio de­šim­tos die­nos, kai mo­ka­mos pen­si­jos, pa­šal­pos ir at­ly­gi­ni­mai, lei­džia sau šiek tiek dau­giau.

"Ma­no var­gas ir ma­no rū­pes­tis"

Gal vai­gu­viš­kiams šiek tiek pa­gel­bės „vals­tie­čių“ val­džios žings­niai ma­ži­nant so­cia­li­nę at­skir­tį?

Pa­pi­la­lės kai­me aš­tuo­nis vai­kus au­gi­nan­ti Re­na­ta Tar­bū­nie­nė kal­ba lo­giš­kai: „ Ži­no­ma, šiek tiek pa­gel­bės. Ar pri­dėk, ar atimk?“

Jau dvi­de­šimt me­tų vai­kus au­gi­nan­ti ma­ma skai­čiuo­ja, jog pa­di­di­nus vai­ko pi­ni­gus, ji gaus 120 eu­rų dau­giau. Už to­kią su­mą jau ga­li­ma iš­spręs­ti ko­kią nors ma­te­ria­li­nę pro­ble­mą.

Mo­te­ris rū­pi­na­si bū­riu vai­kų. Pas­ta­ruo­sius 20 me­tų nie­kur ne­dir­bo. Vy­riau­sia­m sū­nui da­bar 20 me­tų. Ma­žiau­sia­jai at­ža­lai – tik me­tu­kai. Dar­bo ir na­muo­se – į va­lias. Pen­ki vai­kai – mo­ki­niai. Ma­ma šeš­tą ry­to jau ant ko­jų. Vai­kai sep­tin­tą va­lan­dą tu­ri išei­ti iš na­mų. Kul­niuo­ja iki pa­grin­di­nio ke­lio. Prieš pu­sę aš­tuo­nių juos pai­ma mo­kyk­li­nis au­to­bu­siu­kas. Mo­ki­nu­kus iš­lei­dus, ten­ka rū­pin­tis ma­žai­siais.

Šei­ma gy­ve­na iš vals­ty­bės pa­ra­mos ir vy­ro Re­mi­gi­jaus už­dar­bio. Ta­čiau šiuo me­tu vy­ras – be­dar­bis. Va­sa­ro­mis gau­na dar­bo sta­ty­bo­se. Žie­mą dar­bo nė­ra.

So­cia­li­nė pa­šal­pa ir pa­di­dė­ję vai­ko pi­ni­gai su­da­rys per še­šis šim­tus eu­rų. Iš tiek vi­są mė­ne­sį tu­ri pra­gy­ven­ti de­vy­ni žmo­nės. Vy­riau­sias sū­nus jau iš­va­žia­vo iš na­mų, įsi­dar­bi­no.

„Ka­bi­na­mės į gy­ve­ni­mą, kaip iš­ma­no­me, – pa­sa­ko­ja mama Re­na­ta. – Džiau­gia­mės, kad tu­ri­me bent sa­vo pa­sto­gę. Vy­ras bu­vo iš­va­žia­vęs į už­sie­nį. Šiek tiek už­dir­bo. Įs­ten­gė­me nu­si­pirk­ti lūš­ni­kę kai­me. Da­bar su­si­re­mon­ta­vo­me. Jau ne lūš­ni­kė. Ir vie­tos už­ten­ka – trys kam­ba­riai, vir­tu­vė.

Gai­la, kad že­mės ap­link tik 30 arų. Ne­ga­li­me lai­ky­ti gy­vu­lių. Bū­na sun­kių aki­mir­kų. Ir aša­rą ten­ka nu­brauk­ti. Bet gy­ven­ti rei­kia. Nė kar­to ne­pa­si­gai­lė­jau, kad au­gi­nu tiek daug vai­kų. Tu­riu, tai tu­riu. Ma­no var­gas ir ma­no rū­pes­tis.“

Su­lauk­ti pa­va­sa­rio

„Žie­ma – pa­ts sun­kiau­sias me­tas. Nė­ra dar­bų. Bet vis tiek rei­kia gy­ven­ti taip, kad ne­smuk­tum“, – įsi­ti­ki­nu­si vai­gu­viš­kė Jur­gi­ta Ba­niu­ly­tė.

To­kių mies­te­lių kaip Vai­gu­va žmo­nėms vie­nin­te­lė išei­tis glaus­tis prie ūki­nin­kų. Jur­gi­tos vy­ras tu­ri vai­ruo­to­jo pa­žy­mė­ji­mą, iš­ma­no apie tech­ni­ką. Ta­čiau žie­mą ir pas ūki­nin­kus dar­bo nė­ra.

Sū­nus – jau suau­gęs. Bu­vo emig­ra­vęs į Ang­li­ją. Bet ten ne­pa­ti­ko, grį­žo į Lie­tu­vą, dar­buo­ja­si Kau­ne. Tė­vų rū­pes­tis da­bar tik sep­ty­nio­lik­me­tė duk­ra. Mer­gai­tė mo­ko­si pro­fe­si­jos Kel­mė­je. Kas mė­ne­sį jos ke­lio­nėms ir pie­tums tė­vai tu­ri at­sei­kė­ti 80 eu­rų. Kai duk­ra pra­dės gau­ti 30 eu­rų vai­ko pi­ni­gų, tė­vams rei­kės duo­ti tik 50. Liks su­si­mo­kė­ti už elekt­rą.

„Sten­gia­mės iš pa­sku­ti­nių­jų. La­bai no­rė­jom sa­vo kam­po. Ne­de­ra pas tė­vus glaus­ty­tis. Tau­pėm pa­tys. Tė­vai par­da­vė gy­vu­lių, pa­dė­jo – nu­si­pir­kom na­me­lį mies­te­lio cent­re. Pas tė­vus lai­ko­me gy­vu­lių. Neį­si­vaiz­duo­ju kaip pra­gy­ve­na tie, ku­rie ne­tu­ri gy­vu­lių. Mes tai bent mais­to ne­trūks­tam. Pa­šal­pi­kę ga­vę pir­miau­sia puo­la­me mo­kė­ti mo­kes­čius. Pas­kui žiū­ri­me, kas li­ko. Kar­tais to cen­to pri­trūks­ta­me. Pa­sis­ko­li­na­me iš tė­vu­kų duo­nai“ – at­vi­ra Jur­gi­ta.

Jur­gi­ta bai­gė so­cia­li­nių dar­buo­to­jų pa­dė­jė­jų kur­sus. Ta­čiau va­ži­nė­ti į Lio­lių se­ne­lių na­mus dirb­ti bū­tų su­dė­tin­ga. „Gal ka­da nors priims pa­va­duo­ti se­niū­ni­jos so­cia­li­nių dar­buo­to­jų pa­dė­jė­jas, kai jos ato­sto­gaus“, – vi­lia­si mo­te­ris.

Aki­nu­kai 70 eu­rų

Mies­te­lio pa­kraš­tys, Jur­gi­nų gat­vė. Pats pir­ma­sis tvar­kin­gas ne­di­de­lis na­me­lis. Čia še­šis vai­kus au­gi­na Jū­ra­tė Jan­ku­tė ir Ri­čar­das Ra­lys. „Jū­ra­tė nu­ne­šė če­kį į se­niū­ni­ją. Pir­ko vai­kui aki­nu­kus. Kai­na – vel­niš­ka, 70 eu­rų. Ma­tot mums ne­duo­da vi­sų pa­šal­pos pi­ni­gų. Kai kam nors rei­kia gry­nų­jų, nuei­na­me pas so­cia­li­nę dar­buo­to­ją, pa­pra­šo­me, pa­skui at­ne­ša­me pir­ki­nio če­kį, – at­vi­rau­ja Ri­čar­das. – Bu­vom pri­si­dir­bę. Prieš sep­ty­nis mė­ne­sius iš­gė­rėm, tai atė­mė vai­kus. Da­bar vi­sus su­si­grą­ži­nom. Sten­gia­mės dėl vai­kų. Va, pri­sta­čiau priean­gį prie tro­bos, kad bū­tų šil­čiau ir dau­giau pa­si­dė­ji­mo.“

Ke­li Jū­ra­tės ir Ri­čar­do vai­kai mo­ko­si Kel­mės spe­cia­lio­jo­je mo­kyk­lo­je, grįž­ta tik sa­vait­ga­liais.

Pak­laus­tas, ko­dėl jie­du au­gi­na tiek vai­kų ne­su­si­tuo­kę, Ri­čar­das sa­ko, jog tuok­tis ne­tu­ri pi­ni­gų – bran­gu. Jis ban­dė dirb­ti lentp­jū­vė­je, bet ne­lei­do svei­ka­ta.

Se­niū­ni­jos dar­buo­to­jai pri­pa­žįs­ta, jog po­ra pra­dė­jo ge­rai tvar­ky­tis. Vė­liau pa­kal­bin­ta Ri­čar­do mo­te­ris še­šių vai­kų ma­ma Jū­ra­tė Jan­ku­tė tvir­ti­no daug dir­ban­ti, lai­kan­ti ne­ma­žai gy­vu­lių, tu­rin­ti net ark­lį.

Po­ra vi­lia­si, kad se­niū­ni­jo­je bus per­žiū­rė­tas spren­di­mas ne­duo­ti jiems pa­šal­pos gry­nai­siais.

Kai paū­gės duk­ra, emig­ruos

Pa­kė­vis. Šio­je maž­daug aš­tuo­ni ki­lo­met­rai nuo Kel­mės nu­to­lu­sio­je Vai­gu­vos se­niū­ni­jos gy­ven­vie­tė­je ne­se­niai įsi­kū­rė trys jau­nos šei­mos. Čia yra ne­bran­gių būs­tų dau­gia­bu­čiuo­se. Be to, ne­to­li mies­tas.

Dau­gia­bu­čio kie­me kaip tik su­tin­ka­me vie­ną iš nau­ja­ku­rių Aud­ro­nę Ši­ma­lie­nę. Jau­na mo­te­ris par­stu­mia iš­tuš­tin­tą kon­tei­ne­rį nuo gat­vės. Ji ki­lu­si iš Kel­mės. Vy­ras – pa­kė­viš­kis. To­dėl ir pir­ko būs­tą kai­me­ly­je.

„Bu­vau tvar­ky­tis do­ku­men­tų dėl vai­ko pi­ni­gų, – pa­sa­ko­ja mo­te­ris. – Kai­mo žmo­gui ir 30 eu­rų ne­ma­ži pi­ni­gai. Kad tiek gau­tum, rei­kia par­duo­ti ne­ma­žai pie­no.“

Jau­na šei­ma lai­ko ke­le­tą kar­vių. Ta­čiau pi­ni­gai už pie­ną – tik aša­ros. Iš to­kio ūke­lio ne­pra­gy­ven­si. O jei­gu dar la­biau ma­ži ūke­liai bus žlug­do­mi, teks par­duo­ti ir tas ke­lias kar­ves.

Vy­ras ne tik ūki­nin­kau­ja, bet ir pa­ts dar dir­ba pas stam­bes­nį ūki­nin­ką. Kar­tais pa­dir­bė­ti nuei­na ir Aud­ro­nė. Nė­ra ki­tos išei­ties. Bet ir pas stam­bes­niuo­sius ūki­nin­kus ne vi­sa­da dar­bo at­si­ran­da.

Aud­ro­nės profesija vi­rė­ja-pa­da­vė­ja. De­ja, Kel­mė­je nė­ra tiek ka­vi­nių ir res­to­ra­nų, kad vi­sos pa­reng­tos pa­da­vė­jos gau­tų dar­bo. Ieš­ko­jo dar­bo ke­le­tą me­tų. Ne­pa­vy­ko. Šiuo me­tu au­gi­na pu­sant­rų me­tu­kų duk­re­lę. Kai ma­žy­lė paaugs, mo­te­ris ne­sle­pia, ners į už­sie­nį.

„Čia nė­ra jo­kio sau­gu­mo ir pa­sto­vu­mo, – aiš­ki­na Aud­ro­nė. – Esu dir­bu­si se­zo­ni­nius dar­bus Ang­li­jo­je ir Da­ni­jo­je. Emig­ra­ci­jos ne­bi­jau.“

Pen­si­jos prie­do už­ten­ka ba­to­nams

Ta­me pa­čia­me aš­tuon­bu­ty­je gy­ve­na pen­si­nin­kas For­tū­na­tas Gi­nio­tis. 78 me­tų vy­ras ne­se­niai grį­žo iš li­go­ni­nės. Vir­tu­vė­je tvar­kin­go­mis ei­lu­tė­mis pri­krau­ta mal­kų. Laip­ti­nė­je, ša­lia du­rų, pa­sta­ty­ti bri­ke­tų mai­šai. Kad tė­vu­kui bū­tų leng­viau, pa­si­sten­gė duk­ra Ni­jo­lė ir žen­tas Ro­lan­das.

„Sa­kė, kad pri­dės 30 eu­rų prie pen­si­jos, bet man pri­dė­jo tik 22, – šiek tiek ap­mau­džiai kal­ba vi­są gy­ve­ni­mą trak­to­ri­nin­ku dir­bęs po­nas For­tū­na­tas. – Bet vis tiek – ar atimk, ar pri­dėk. Vi­sam mė­ne­siui už­teks ba­to­nams. Man už­ten­ka pen­si­jos – ne­ge­riu, ne­rū­kau, šiukš­lių be­veik ne­tu­riu.“

To­je pa­čio­je Dva­ro gat­vė­je, gy­ve­na vie­na iš vy­riau­sių­ Pa­kė­vio mo­te­rų 91 me­tų Ste­fa Vait­kie­nė.

„Pa­ju­tau, pa­ju­tau pen­si­jos pa­di­di­ni­mą, – džiau­gia­si se­no­lė. – Po­dau­giai pa­kė­lė. Apie 30 eu­rų. Mat, tu­riu la­bai di­de­lį 37 me­tų dar­bo sta­žą. Už tuos pi­ni­gus nu­si­pirk­siu pu­sę vais­tų mė­ne­siui. Dėl pi­ni­gų – ne bė­da. Kad tik svei­ka­tos bū­tų.“

Po­nia Ste­fa išau­gi­no ke­tu­ris vai­kus. Ne­pa­ten­kin­ta, kad se­nat­vė­je rei­kia vie­nai bū­ti. Pa­ti va­žiuo­ti pas vai­kus ne­no­ri. Daž­nai at­va­žiuo­ja Kel­mė­je gy­ve­nan­ti duk­ra. Ki­ta duk­ra gy­ve­na Šiau­liuo­se. Sū­nūs taip pat Šiau­liuo­se su­kū­rė sa­vo gy­ve­ni­mą.

Vai­kai lan­ko ma­mą. Daž­na vieš­nia pas mo­čiu­tę ir anū­kė. Kar­tu su mo­čiu­te so­di­na dar­žą. Nors val­gį mo­čiu­tė dar ir pa­ti pa­si­tai­so, bet pro­duk­tus daž­niau­siai nu­per­ka Kel­mė­je gy­ve­nan­ti duk­ra.

„Ga­lė­čiau ir pa­ti nuei­ti į krau­tu­vę čia, Pa­kė­vy­je. Ne taip ir to­li. Bet kad tik duo­nos ke­pa­liu­ką be­pa­ne­šu. Da­bar sli­du. Kai ateis pa­va­sa­ris, bus sma­giau.“

Au­to­rės nuo­tr.

Ap­šerkš­ni­jęs Vai­gu­vos mies­te­lis lau­kia pa­va­sa­rio, kai at­si­ras dau­giau dar­bo.

„Jei­gu ir to­liau bus žlug­do­mi smul­kie­ji ūki­nin­kai, teks emig­ruo­ti“, – svars­to pa­kė­viš­kė Aud­ro­nė Ši­ma­lie­nė.

Vai­gu­vos se­niū­nas Al­vy­das Lu­ko­šius ap­gai­les­tau­ja, kad be žmo­nių li­ko 27 kai­mai. Tarp jų ir jo gim­ta­sis Lap­var­čių kai­mas.

Neb­ran­gūs ir pi­giai iš­lai­ko­mi būs­tai Pa­kė­vio dau­gia­bu­čiuo­se dar pa­trau­kia kai­me­ly­je kur­tis jau­nas šei­mas.

Pa­kė­vio sen­bū­viai Ste­fa Vait­kie­nė ir For­tū­na­tas Gi­nio­tis iš prie­dų prie pen­si­jos pirks vais­tų ir ba­to­nų.

Vie­na iš dvie­jų Vai­gu­vos mies­te­ly­je dar iš­li­ku­sių par­duo­tu­vių. Sau­sio mė­nuo bu­vo tuš­to­kas.

Ri­čar­das Ra­lys su­si­grą­ži­no vai­kus. Ti­ki­si su­si­grą­žin­ti ir pa­šal­pą.