Skaistgirį aplenkė frontas, o dabar – nedarbo rykštė

Lie­tu­va. 1918 – 2018

Skaist­gi­rį ap­len­kė fron­tas, o da­bar – ne­dar­bo rykš­tė

Jo­niš­kio ra­jo­no Skaist­gi­rio mies­te­lis, ku­ria­me prieš šimt­me­tį bu­vo 33 so­dy­bos ir apie šim­tą gy­vų „dū­šių“, pa­sku­ti­niais duo­me­ni­mis tu­ri 771 gy­ven­to­ją. Šią gy­ve­na­mą­ją vie­to­vę su­pa žu­vin­gi kar­je­rai, itin der­lin­gos že­mės, tad ir se­nais lai­kais, ir da­bar kles­ti su žem­dir­bys­te su­si­ju­sios vers­lo ša­kos. Skaist­gi­rys įvai­rių Lie­tu­vos įvy­kių fo­ne pri­me­na neįp­ras­tą oa­zę, mat vie­tos met­raš­ti­nin­ko, mo­nog­ra­fi­jos „Skaist­gi­rys“ su­da­ry­to­jo Au­gus­ti­no Dri­go­to duo­me­ni­mis, jį kaž­kas tar­si sau­go­jo nuo gau­sių trem­čių, ka­ro fron­to li­ni­jos, ku­ri lieps­no­jo už po­ros de­šim­čių ki­lo­met­rų. So­vie­ti­niais lai­kais gy­ven­vie­tė bu­vo pri­pa­žin­ta vie­na gra­žiau­siai tvar­ko­mų tuo­me­ti­nė­je Są­jun­go­je, o ir da­bar te­be­vi­lio­ja par­ko ža­lu­ma, tvar­kin­go­mis so­dy­bo­mis ir – ma­žiau­siu ne­dar­bu ra­jo­ne tarp kai­miš­kųjų se­niū­ni­jų.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Skaist­gi­rio le­gen­da ir tik­ro­vė

Apie Skaist­gi­rį by­lo­ja le­gen­da. Vie­to­vė­je ka­dai­se ža­lia­vu­si gi­ria. Ir at­jo­jęs kar­tą me­džiok­lis, ku­ris, be­si­vai­ky­da­mas stir­nas, per to­li jo­je nu­kly­dęs. Pa­ža­dė­jo jis miš­ko dva­sioms ir šven­tiems ąžuo­lams, kad čia pi­lį pa­sta­tys, jei tik iš miš­ko išeis. Nuš­vi­to ta­da gi­ria skais­čiau nei sau­lė­tą vi­du­die­nį. Žo­dį tę­sė­da­mas, grį­žo po kiek lai­ko me­džiok­lis, skais­čia kaip sau­lė nuo­ta­ka ve­di­nas. Ir pa­da­rė pra­džią kai­mui, va­di­na­mam Skaist­gi­riu.

Skaist­gi­rys kaip mies­te­lis pir­mą kar­tą pa­mi­nė­tas 1735 me­tais. Nuo 1750 me­tų jį ran­da­me Ža­ga­rės dva­ro teis­mo kny­go­se. 1838 me­tais pa­ra­pi­jie­čių ir Ža­ga­rės dva­ro eko­no­mi­jos lė­šo­mis pa­sta­ty­ta da­bar­ti­nė mū­ri­nė šv. Jur­gio baž­ny­čia, prie ku­rios vei­kė pa­ra­pi­ji­nė mo­kyk­la, mo­kė­si 25 mo­ki­niai.

I Te­le­fo­ni­za­ci­jos pra­džia ir pa­što me­ta­mor­fo­zės

90-me­tis Skaist­gi­rio mies­te­lio gy­ven­to­jas, vie­tos met­raš­ti­nin­kas Au­gus­ti­nas Dri­go­tas sa­vo at­min­ty­je sau­go­ja ga­ly­bę skai­čių ir fak­tų, su­rink­tų ar­chy­vuo­se, iš­girs­tų iš žmo­nių ir pa­li­ku­sių pėd­sa­kus iš vai­kys­tės.

„Koks bu­vo Skaist­gi­rys prieš šim­tą me­tų?.. Ma­žas kai­me­lis. Nuo 1935-ųjų, bū­da­mas 8-erių me­tų, lan­kiau lau­ko mo­kyk­lą, ku­rios pa­sta­tas iki šių die­nų iš­li­kęs. Ji taip va­din­ta, nes ap­link drie­kė­si lau­kai, o da­bar – gat­vės ir so­dy­bos. Po pa­mo­kų ne­drą­siai vaikš­ti­nė­da­vo­me, ty­ri­nė­da­mi ap­lin­ką. Vie­na pa­grin­di­nių Kaš­to­nų gat­vė dar ne­tu­rė­jo grin­di­nio, abi­pus jos bu­vo iš­kas­ti grio­viai, sto­vė­jo telefono–telegrafo stul­pai. Apie 1935 me­tus mies­te­ly­je bu­vo 11 te­le­fo­nų abo­nen­tų, dau­giau­sia – įstai­gų. Pri­va­čiai tu­rė­jo ku­ni­gas Jo­nas Čiu­ber­kis. Ša­li­gat­viai ir ak­mens grin­di­nys Kaš­to­nų gat­vė­je bei aikš­tė­je prie šar­vo­ji­mo sa­lės pa­klo­tas 1937 me­tais, ku­rį so­vie­ti­niais lai­kais pa­kei­tė as­fal­tas, – me­na A. Dri­go­tas. – Per­ga­lės ir Auš­ros gat­vių kam­pe at­si­dur­da­vai prie pa­što agen­tū­ros, ku­ri at­lik­da­vo ma­žes­nės apim­ties ope­ra­ci­jas nei pa­štas. Jei kaž­kas gau­da­vo laiš­kų, siun­ti­nių iš Ame­ri­kos, tu­rė­da­vo vyk­ti at­siim­ti į Jo­niš­kį ar­ba Ža­ga­rę. 1937 me­tais mies­te­ly­je bu­vo įkur­tas pa­štas, gy­ven­to­jams ta­po ge­ro­kai pa­to­giau. Laiš­ka­ne­šys dė­vė­jo dai­lią tam­sią uni­for­mą ir ke­pu­rę“.

„Už­tat da­bar pa­što punk­to ne­be­tu­ri­me. At­va­žiuo­ja tik mo­bi­lu­sis laiš­ka­ne­šys, ku­ris gal 15–20 mi­nu­čių pa­bu­di, pri­si­glau­dęs se­niū­ni­jos pa­sta­te“, – įsi­ter­pia žmo­na, bu­vu­si pe­da­go­gė Ro­mual­da Dri­go­tie­nė.

Trys po­li­ci­nin­kai ir be at­ly­gi­ni­mų dir­bę ug­nia­ge­siai

– Skaist­gi­rys, prieš šim­tą me­tų at­si­sky­ręs nuo Ža­ga­rės, ta­po vals­čiaus cent­ru. Ko­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis tai vy­ko, ar pa­pras­ta bu­vo įsi­kur­ti?

– 1918 me­tais bu­vo pa­skelb­tas ap­skri­čių sie­nų ir jų cent­rų įsta­ty­mas, – pasakoja A. Drigotas. –Šiau­lių ap­skri­ty­je nu­ma­ty­ta įkur­ti 19 vals­čių. Skaist­gi­rie­čiai no­rė­jo bū­ti sa­va­ran­kiš­ki, tad 1918 me­tų gruo­džio mė­ne­sį K. Žla­bio, A. Pras­čiaus, T. Ur­bo­no, L. Mar­ty­nai­čio ir ku­ni­go J. Če­pė­no ini­cia­ty­va su­šauk­tas su­si­rin­ki­mas dėl at­si­sky­ri­mo nuo Ža­ga­rės vals­čiaus. Kos­tas Žla­bys bu­vo iš­rink­tas vals­čiaus ta­ry­bos pir­mi­nin­ku, Ma­ri­jo­nas Gurs­kis – ka­si­nin­ku, o sek­re­to­re – mo­ky­to­ja Pra­nė Dan­tai­tė.

Ku­ni­gas J. Če­pė­nas bu­vo la­bai iš­si­la­vi­nęs žmo­gus, iš Skaist­gi­rio išė­jęs jis dar ket­ve­rius me­tus stu­di­ja­vo Frei­bur­go uni­ver­si­te­te Vo­kie­ti­jo­je. K. Žla­bys vi­sais rei­ka­lais su juo tar­da­vo­si.

K. Žla­bio ir P. Dan­tai­tės li­ki­mai su­si­klos­tė ne­pa­vy­dė­ti­nai. Ka­dan­gi pa­li­var­kų že­mes pra­dė­ta da­lin­ti sa­va­no­riams, be­že­miams ir ma­ža­že­miams, sa­vi­nin­kams, ku­rie bu­vo dau­giau­sia sve­tim­tau­čiai, tai ne­pa­ti­ko. Iš Jel­ga­vos (Lat­vi­ja) grįž­tan­tį par­da­vu­sį vyš­nias K. Žla­bį už­puo­lė Bar­ga­vo­nės miš­ke ir nu­žu­dė. Ark­lys ve­ži­mą su šei­mi­nin­ku par­tem­pė ne­va­de­lio­ja­mas iki na­mų Tau­čiū­nų kai­me.

P. Dan­tai­tė su kai­my­nu va­žia­vo į Augst­kal­nę (Lat­vi­ja) mil­tų pik­lia­vo­ti. Pa­ma­čiu­si ten so­dy­bas plė­šu­sius ber­mon­ti­nin­kus mo­te­ris juos vo­kie­čių kal­ba su­gė­di­no. Grįž­tan­čią šie pa­ty­ko­jo ir nu­šo­vė.

Vals­čius įsi­kū­rė pa­sta­to, kur da­bar vei­kia lai­do­ji­mo pa­slau­gų įmo­nė, vie­na­me ga­le, ki­ta­me pa­tal­pas tu­rė­jo var­to­to­jų koo­pe­ra­ty­vas „Var­pas“. Ten pat vei­kė da­bok­lė, į ku­rią už men­kes­nius ad­mi­nist­ra­ci­nius nu­si­žen­gi­mus – chu­li­ga­niš­ką el­ge­sį, gir­to pa­si­ro­dy­mą ge­gu­ži­nė­je – už­da­ry­da­vo trum­pam lai­kui, iki sa­vai­tės. Už­da­ry­tie­ji die­no­mis dirb­da­vo – šla­vė gat­ves, va­ly­da­vo tua­le­tus.

Skaist­gi­ry­je anuo­met dir­bo trys po­li­ci­nin­kai: vir­ši­nin­kas, vach­mist­ra – že­mes­nio ran­go, ir ei­li­nis. Vei­kė mo­kyk­la, suak­ty­vė­jo kul­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas, vyk­da­vo šo­kių, vai­di­ni­mų va­ka­rai. 1936 me­tais pro­vi­zo­rius No­vic­kas ati­da­rė vais­ti­nę. 1940 me­tais pra­dė­jo veik­ti do­lo­mi­to kar­je­ras, iš­li­kęs iki šių die­nų. Įdo­mus fak­tas – ta­da į Skaist­gi­rį dirb­ti trau­kė di­de­lis bū­rys ža­ga­rie­čių. Do­lo­mi­to kar­je­re iki liau­dies Sei­mo rin­ki­mų kas­dien bu­vo mo­ka­ma už dar­bą nuo 30 iki 40 li­tų. Ža­ga­rie­čiai pi­ni­gus už­dirb­da­vo, o pa­skui juos vie­tos res­to­ra­ne pa­lik­da­vo. Yra pa­ra­le­lių su da­bar­ti­mi. Šian­dien ne vie­nas ža­ga­rie­tis trau­kia dirb­ti į Skaist­gi­rį, kur be­ne ma­žiau­sias ne­dar­bo ly­gis ra­jo­ne.

Vals­ty­bi­nės prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos anuo­met ne­bu­vo. Įsi­kū­rė sa­va­no­rių gais­ri­nin­kų drau­gi­ja, ku­rios na­riai su ark­lio trau­kia­mu ve­ži­mu ir ant pla­for­mos ve­ža­mu van­dens re­zer­vua­ru į gais­ro vie­tą daž­nai te­sus­pė­da­vo, kai ug­nis jau bū­da­vo apė­mu­si vi­są pa­sta­tą. Tad pa­grin­di­nis jų dar­bas bu­vo sau­go­ti gre­ti­mus na­mus. Tie vy­rai dir­bo be at­ly­gio ir net ne­kė­lė klau­si­mų, kiek ir kas mo­kės. Tur­būt to­dėl, kad ir pir­mie­ji Nep­rik­lau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rai dve­jus me­tus dir­bo be at­ly­gi­ni­mų. Vir­šū­nių pa­vyz­dys bu­vo už­kre­čia­mas.

Da­bar, gir­dė­jau, sa­va­no­riai ug­nia­ge­siai taip pat bu­ria­si.

Svar­bu at­ro­dė su­mo­kė­ti mo­kes­čius

– Tur­būt vals­ty­bės auš­ro­je spar­čiai kū­rė­si vi­suo­me­ni­nės or­ga­ni­za­ci­jos?

– Vie­na pir­mų­jų įsi­stei­gė vals­čiaus Šau­lių or­ga­ni­za­ci­ja, jun­gu­si apie 150 na­rių, vei­kė jau­na­lie­tu­viai, tau­ti­nin­kai, bu­vo kai­rių­jų jau­ni­mie­čiai, soc­de­mai. Ga­li­ma su­skai­čiuo­ti iki 10 vi­suo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų, tarp ku­rių be­ne ryš­kiau­sia ir stam­biau­sia – jau­nų­jų ūki­nin­kų drau­gi­ja, į ku­rią bu­vo prii­ma­mi jau­nuo­liai nuo 13–14 me­tų. Vei­kė End­riš­kių, Ma­že­lių, Dve­lai­čių ir Skaist­gi­rio bū­re­liai, ku­riems dau­giau­sia va­do­va­vo mo­ky­to­jai. Jau­nie­ji ūki­nin­kai kas­met tur­gaus aikš­tė­je at­vež­da­vo pa­ro­dy­ti sa­vo išau­gin­tus gy­vu­lius, paukš­čius, ku­riuos ver­tin­da­vo ir pre­mi­juo­da­vo ap­skri­ties ag­ro­no­mas. Vyk­da­vo jau­nų­jų ūki­nin­kų ei­ty­nės su vė­lia­vo­mis, tau­ti­niais rū­bais.

– Že­mės ūkiu Skaist­gi­rys gar­sė­jo vi­sa­da?

– Taip, bet kaip vi­so­je Lie­tu­vo­je, že­mę dir­bu­sie­ji bu­vo va­ri­nė­ja­mi per įvai­rias re­for­mas. Do­ku­men­tuo­se mi­ni­ma, kad 1900 me­tais Skaist­gi­rio gy­ven­to­jai iš pen­kių so­džių iš­si­kė­lė į vien­kie­mius. Tai bu­vo pa­žan­ga, nes so­džiuo­se vi­sų že­mė bu­vo gre­ta vie­nas ki­to, iš­da­lin­ta rė­žiais.

Ma­no tė­vas bu­vo ūki­nin­kas, tu­rė­jęs 23 hek­ta­rus, ku­riuos įdirb­da­vo plū­gu ir ark­liu. Grė­bia­mą­ją jis įsi­gi­jo tik 1940 me­tais. Ja­vų ker­ta­mą­ją ma­ši­ną pir­ko se­ną, nes nau­ja kai­nuo­da­vo apie 1000 li­tų, o li­tas tu­rė­jo di­de­lę ver­tę. Per die­ną su ja nu­pjau­da­vo 4–5 hek­ta­rus, tai bu­vo la­bai daug. Dirb­da­vo gal 4 ri­šė­jos, o mes su ma­ma vilk­da­vo­me pė­dus ir sta­ty­da­vo­me į gu­bas.

Ru­de­nį – li­nų my­ni­mas. Tė­vas iš­kū­ren­da­vo jau­ją ir pa­kel­da­vo ma­ne 3 va­lan­dą ry­to ark­lio va­ri­nė­ti. Iki pus­ry­čių dir­bi, ta­da pa­val­gai ir ei­ni į mo­kyk­lą. Tur­tin­gi ne­bu­vo­me, svar­bu at­ro­dė su­mo­kė­ti mo­kes­čius, tu­rė­ti mais­to, rū­bų.

Skaist­gi­rio oa­zė

– Kaip Skaist­gi­rį pa­lie­tė ka­ras ir po­ka­rio re­zis­ten­ci­jos me­tai?

– Skaist­gi­rys bu­vo ra­mi vie­ta, tar­si oa­zė. Fron­to li­ni­ja praė­jo ge­ro­kai už Ža­ga­rės. To­lu­mo­je ma­ty­da­vo­me de­gan­tį dan­gų, ug­nies pa­švais­tes. Į Skaist­gi­rio kraš­tą, Straz­de­lių kai­mą, bai­min­da­mie­si, kad ne­su­bom­bar­duo­tų, at­bė­go be­si­trau­kian­tie­ji nuo Dil­bi­nė­lių.

Skaist­gi­ry­je vei­kė ka­ro li­go­ni­nė, di­des­niuo­se ūki­nin­kų ar vals­tie­čių na­muo­se ka­ri­nin­kai už­siim­da­vo kam­ba­rius ir ap­si­gy­ven­da­vo.

Kai fron­to li­ni­ja at­si­trau­kė, ra­do­si ne­ma­žai nuo da­li­nių at­si­li­ku­sių ka­rių, pa­leis­tų iš li­go­ni­nių. Jie la­bai va­gi­liau­da­vo, bet, ma­ty­da­mi kie­me esant ka­ri­nin­kų ma­ši­ną, ten nei­da­vo.

Par­ti­za­nų iš Skaist­gi­rio ne­pa­me­nu. Bu­vo iš Al­sių, Lan­kai­čių, Rei­bi­nių, Bud­rai­čių...Ir iš­vež­tų ma­žai. Gal ven­gė konf­ron­ta­ci­jos, lai­kė­si neut­ra­liai ar su­si­klos­tė pa­lan­kes­nės ap­lin­ky­bės.

Skaist­gi­ry­je ir ko­lū­kis leng­vai su­si­kū­rė. Kol jam va­do­va­vo so­cia­lis­ti­nio dar­bo did­vy­ris Kle­mas Vai­te­kū­nas, sun­kiai ver­tė­si, bet pe­rė­mus vai­rą į ran­kas Jo­nui Vi­liū­nui, ėmė spar­čiai kil­ti aukš­tyn. Jei­gu ne jis, mies­te­lis dar il­gai ne­bū­tų nei van­den­tie­kio su ka­na­li­za­ci­ja, nei par­ko tu­rė­jęs. J. Vi­liū­nas drą­siai ėmė­si nau­jo­vių, 12 hek­ta­rų ge­riau­sios že­mės at­rė­žė par­kui, nors daug kas to­kį spren­di­mą lai­kė kvai­lu.

J. Vi­liū­nas tu­rė­jo už­ta­rė­jų sos­ti­nė­je, pa­ži­no­jo Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų par­ti­jos Cent­ro ko­mi­te­to pir­mą­jį sek­re­to­rių An­ta­ną Snieč­kų. Dir­bau ko­lū­kio bu­hal­te­riu, pa­me­nu, kar­tą at­va­žia­vo A. Snieč­kus tą die­ną, kai bu­vo mo­ka­mi at­ly­gi­ni­mai. Atė­jo, pa­si­svei­ki­no su kiek­vie­nu, o aš pa­gal­vo­jau: koks čia se­ne­lis ap­si­lan­kė?.. Jis pri­si­sta­tė esąs A. Snieč­kus ir pa­pra­šė pa­skam­bin­ti J. Vi­liū­nui. Sve­čių kny­go­je vė­liau pa­li­ko įra­šą, kad J. Vi­liū­nas kai­mą priar­ti­nęs prie mies­to. Tai reiš­kė pa­žan­gą ir įver­ti­ni­mą.

Be­ne 1967 me­tais Skaist­gi­rio mies­te­lis bu­vo pri­pa­žin­tas pa­vyz­di­ne gy­ven­vie­te tuo­me­ti­nė­je Są­jun­go­je. Ta­da gau­ta pa­sky­ra au­to­bu­sui įsi­gy­ti. Į mies­te­lį vos ne kas­dien vie­na po ki­tos va­žiuo­da­vo eks­kur­si­jos. Kaip da­bar į Nai­sius.

Šimt­me­čio as­me­ny­bės

– Daug me­tų ren­ka­te me­džia­gą apie kraš­to is­to­ri­ją. At­sig­ręž­da­mas at­gal, ko­kias įvar­dy­tu­mė­te ryš­kiau­sias Skaist­gi­rio šimt­me­čio as­me­ny­bes?

– Be­ne ryš­kiau­sia as­me­ny­be XIX–XX am­žiaus san­dū­ro­je lai­ky­čiau tau­to­sa­kos rin­kė­ją, knyg­ne­šį Ma­tą Slan­čiaus­ką. Iš Ru­diš­kių at­si­kė­lęs į Rei­bi­nių kai­mą jis pa­da­rė di­de­lę įta­ką vie­tos jau­ni­mui, plės­da­mas aki­ra­tį, ska­tin­da­mas kul­tū­ri­nę veik­lą, lais­va­ma­ny­bę. Il­gai­niui pa­žiū­ro­mis M. Slan­čiaus­kas nu­kry­po į „kai­rę“, pa­trauk­da­vo per dan­tį ku­ni­gus. Mi­ru­sio jo Skaist­gi­rio kle­bo­nas ne­lei­do lai­do­ti vie­tos ka­pi­nė­se, taip at­skir­da­mas nuo pa­lai­do­tos žmo­nos. M. Slan­čiaus­kas at­gu­lė Ru­diš­kių baž­ny­čios šven­to­riu­je, lei­dus vie­tos ku­ni­gui Juo­za­pui Žio­gui.

Išs­kir­čiau pami­nė­tą ku­ni­gą Juo­zą Če­pė­ną, ryš­kiai pri­si­dė­ju­sį prie sa­vi­val­dos kū­ri­mo, ku­ni­gą Jo­ną Čiu­ber­kį, ku­riam dir­bant įsteig­tos nau­jo­sios Skaist­gi­rio ka­pi­nės. Jis ku­rį lai­ką gy­ve­no JAV, lie­tu­vių bend­ruo­me­nė­je re­da­ga­vo laik­raš­čius, į Lie­tu­vą par­ve­žė nau­jų idė­jų. Iš­kir­ti­nis žmo­gus bu­vo ir mi­nė­tas Jo­nas Vi­liū­nas.

II „Skaist­gi­rie­čiui Skaist­gi­rys – vi­sos že­mės vi­du­rys“

Nuo 1987 metų Skaist­gi­rio se­niū­ni­jai (anuo­met – apy­lin­kei – aut. pa­st.) va­do­vau­jan­ti se­niū­nė Vir­gi­ni­ja Kai­ka­rie­nė sa­ko, kad nie­ko ne­ži­nan­čiam apie Skaist­gi­rį pir­miau­sia pa­sa­ky­tų, jog tai mies­te­lis, ku­ria­me gy­ve­na darbš­tūs, gro­žį my­lin­tys žmo­nės, Lie­tu­vos pa­trio­tai. Apie Skaist­gi­rį gy­ven­to­jai kal­ba su pa­si­di­džia­vi­mu, tad tin­ka per­fra­zuo­tas po­sa­kis: „Skaist­gi­rie­čiui Skaist­gi­rys – vi­sos že­mės vi­du­rys.“ Ir iš tie­sų mies­te­lis bei se­niū­ni­ja tu­ri kuo pa­si­gir­ti, pa­vyz­džiui, ra­jo­ne vi­sa­da iš­si­ski­ria ma­žes­niu ne­dar­bo ly­giu. Mis­ti­ka ar tik­ro­vė?

„Iš tie­sų, Skaist­gi­rio se­niū­ni­jo­je 2017 me­tų pa­bai­go­je ne­dar­bo ly­gis sie­kė 9,3 pro­cen­tus, kai vi­du­ti­niš­kai ra­jo­ne jis bu­vo – 12,07 pro­cen­to. Per me­tus įre­gist­ruo­ti 144 be­dar­biai, įdar­bin­ti 82 žmo­nės. 2017 me­tais so­cia­li­nių pa­šal­pų krei­pė­si 19 Skaist­gi­rio mies­te­lio šei­mų, – skai­čius var­di­ja se­niū­nė. – Mus gel­bė­ja stip­rios bend­ro­vės: Skaist­gi­rio ir „Skaist­čio“, „Ža­ga­rės pie­ni­nė“, UAB „Skaist­gi­rio skal­da“, UAB „Skais­ti gi­ria“, tei­kian­ti lai­do­ji­mo pa­slau­gas. Mies­te­ly­je yra dvi par­duo­tu­vės, vei­kia res­to­ra­nas „Dre­vė“.

Praė­ju­siais me­tais įsi­kū­rė nau­jos įmo­nės: UAB „Lit­byg“, už­sii­man­ti me­die­nos per­dir­bi­mu, G. Ru­daus­ko IĮ, tei­kian­ti trans­por­to prie­mo­nių prie­žiū­ros ir re­mon­to pa­slau­gas, pre­ky­bos kios­kas „Del­pa“. Nau­jas įmo­nes stei­gia mies­te­ly­je ap­si­gy­ve­nan­tys jau­ni žmo­nės, ku­riuos gal­būt vi­lio­ja pa­trauk­li gy­ve­na­mo­ji ap­lin­ka, pa­to­gus ap­tar­nau­jan­čių įstai­gų tink­las.“

Se­niū­ni­jos duo­me­ni­mis, 2017 me­tais Skaist­gi­ry­je gy­ve­no 771 žmo­gus. De­mog­ra­fi­niu po­žiū­riu yra ma­žė­ji­mo ten­den­ci­ja – per me­tus apie 30 gy­ven­to­jų, ta­čiau gims­ta­mu­mas la­bai ne­žy­miai kei­tė­si. Praė­ju­siais me­tais bu­vo net 10 nau­ja­gi­mių. 2000 ir 2005 me­tais pa­sau­lį iš­vy­do po 9 kū­di­kius, tik 2010-ai­siais gims­ta­mu­mo krei­vė stai­ga kri­to – su­lauk­ta vos vie­no ma­žy­lio.

Pa­čia­me Skaist­gi­ry­je ir gre­ti­ma­me Rei­bi­nių kai­me be­veik nė­ra tuš­čių gy­ve­na­mų­jų na­mų, juos, nors kai­nos svy­ruo­ja nuo 20 iki 70 tūks­tan­čių eu­rų, per­ka daž­niau­siai jau­nos šei­mos.

Skaist­gi­rys ir da­bar – tarp pri­zi­nin­kų

At­kū­rus ne­prik­lau­so­my­bę vie­nas iš svar­biau­sių ir ak­tua­liau­sių dar­bų Skaist­gi­ry­je bu­vo se­niū­ni­jos ad­mi­nist­ra­ci­nio pa­sta­to ir kul­tū­ros na­mų re­no­va­ci­ja, po ku­rios pa­sta­te įsi­kū­rė am­bu­la­to­ri­ja, bib­lio­te­ka, kul­tū­ros na­mai, Kre­di­to uni­ja.

Vie­na di­džiau­sių Skaist­gi­rio pro­ble­mų bu­vo ir ge­ria­mo­jo van­dens ko­ky­bė, bet pa­sta­ty­tas nau­jas van­dens grę­ži­nys ją iš­spren­dė. Įreng­ti nuo­te­kų ša­li­ni­mo tink­lai.

2016 me­tais res­pub­li­ki­nia­me et­niš­kiau­sios se­niū­ni­jos kon­kur­se Skaist­gi­rys ta­po tre­čios vie­tos lai­mė­to­ju Aukš­tai­ti­jos re­gio­ne. 2017 me­tais ant­rus me­tus iš ei­lės ra­jo­no sau­giau­sios se­niū­ni­jos kon­kur­se tap­ta pri­zi­nin­ku. Prie to daug pri­si­de­da ne­vy­riau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos ir įstai­gos: me­di­kai, prieš­gais­ri­nė tar­ny­ba ir po­li­ci­ja, Skaist­gi­rio mo­te­rų drau­gi­ja „Vers­mė“. Taip pat Skaist­gi­ry­je vei­kia mies­te­lio bend­ruo­me­nė, ra­jo­no neį­ga­lių­jų drau­gi­jos pa­da­li­nys, jau­ni­mo klu­bas ir spor­to klu­bas „Olim­pie­tis“, kul­tū­ros įstai­gos, gim­na­zi­ja, pa­sa­ko­ja se­niū­nė.

Au­to­rės nuo­tr.

Ro­mual­da ir Au­gus­ti­nas Dri­go­tai me­na, kad ša­li­gat­viai ir ak­mens grin­di­nys Kaš­to­nų gat­vė­je, ku­rio­je da­bar gy­ve­na, bei aikš­tė­je prie šar­vo­ji­mo sa­lės pa­klo­tas 1937 me­tais, vė­liau jį pa­kei­tė as­fal­tas.

Skaist­gi­rys įvai­rių Lie­tu­vos įvy­kių fo­ne pri­me­na oa­zę, mat vie­tos met­raš­ti­nin­ko, mo­nog­ra­fi­jos „Skaist­gi­rys“ su­da­ry­to­jo Au­gus­ti­no Dri­go­to duo­me­ni­mis, jį tar­si kaž­kas sau­go­jo nuo gau­sių trem­čių, ka­ro fron­to li­ni­jos, ku­ri lieps­no­jo už po­ros de­šim­čių ki­lo­met­rų.

Se­niū­nė Vir­gi­ni­ja Kai­ka­rie­nė nie­ko ne­ži­nan­čiam apie Skaist­gi­rį pir­miau­sia pa­sa­ky­tų, kad "tai mies­te­lis, ku­ria­me gy­ve­na darbš­tūs, gro­žį my­lin­tys žmo­nės“.

Skaist­gi­rio mies­te­lio ap­lin­ka vi­sa­da bu­vo tvar­kin­ga.

Skaist­gi­ry­je – šioks toks ju­dė­ji­mas, nes čia dar yra sku­ban­čių žmo­nių, ne­dar­bas tarp kai­miš­kų se­niū­ni­jų ra­jo­ne čia – ma­žiau­sias.

At­kū­rus ne­prik­lau­so­my­bę vie­nas iš svar­biau­sių ir ak­tua­liau­sių dar­bų Skaist­gi­ry­je bu­vo se­niū­ni­jos ad­mi­nist­ra­ci­nio pa­sta­to ir kul­tū­ros na­mų re­no­va­ci­ja, po ku­rios pa­sta­te įsi­kū­rė am­bu­la­to­ri­ja, bib­lio­te­ka, kul­tū­ros na­mai, Kre­di­to uni­ja.