Lietuvybės žadintojas matė tris Lietuvas

Lie­tu­vy­bės ža­din­to­jas ma­tė tris Lie­tu­vas

Pak­ruo­jo ra­jo­no Sta­čiū­nų kai­mo ka­pi­nė­se dau­giau nei pu­sę am­žiaus stūk­so tam­saus ak­mens pa­mink­las su už­ra­šu „Il­gus me­tus ne­pails­da­mas ne­šei švie­są liau­džiai, da­bar il­sė­kis ra­my­bė­je!“. Čia bai­gė­si lie­tu­vy­bės ža­din­to­jo, gar­saus mo­ky­to­jo ir va­do­vė­lių au­to­riaus Me­čis­lo­vo Va­si­liaus­ko gy­ve­ni­mo ke­lias. Mo­ky­to­jo, gy­ve­ni­me ma­čiu­sio ca­ro min­do­mą, lais­vą tar­pu­ka­riu ir vėl dvie­jų atė­jū­nų oku­puo­tą Lie­tu­vą.

Ja­ni­na ŠA­PAR­NIE­NĖ

janina@skrastas.lt

Pri­si­mi­ni­muo­se – švie­sus žmo­gus

Lapk­ri­čio pa­bai­go­je Sta­čiū­nų kai­mo bend­ruo­me­nė mi­nė­jo M. Va­si­liaus­ko 140-ąsias gi­mi­mo me­ti­nes. Bu­vę jo mo­ki­niai, jau pa­tys ži­la­gal­viai sen­jo­rai, pri­si­mi­nė mo­ky­to­ją bu­vus la­bai nuo­šir­dų, ge­ra­šir­diš­ką žmo­gų. Pir­miau­sia Mo­ky­to­ją, o ne mo­kyk­los di­rek­to­rių.

Bu­vu­sių mo­ki­nių at­min­ty­je iš­li­ko pa­sku­ti­nės jo gy­ve­ni­mo aki­mir­kos: kuo­met ei­da­mas aš­tuo­nias­de­šim­tuo­sius, M. Va­si­liaus­kas 1957–ųjų ge­gu­žę per pa­mo­ką par­kri­to kla­sė­je.

In­for­ma­ci­ją apie M. Va­si­liaus­ką rin­ku­sios Sta­čiū­nų dau­gia­funk­cio cent­ro di­rek­to­rė Auš­ra Ma­čiū­nie­nė ir ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rė An­ge­lė Za­vec­kie­nė dau­giau­siai pa­sa­ko­ji­mų iš se­nų­jų so­die­čių iš­gir­do apie mo­ky­to­jo lai­do­tu­ves, su­trau­ku­sias dau­gy­bę žmo­nių.

Cent­re iš­li­kę anuo­me­ti­nės mo­kyk­los die­ny­nų su M. Va­si­liaus­ko ran­ka da­ry­tais įra­šais, jo pa­ra­šai.

Ne­to­li bu­vu­sios mo­kyk­los te­bė­ra ir me­di­nis na­mas, ku­rio ant­ra­ja­me aukš­te įreng­ta­me bu­te gy­ve­no mo­ky­to­jo šei­ma, te­beiš­li­kęs ir jų nau­do­tas ūki­nis pa­sta­tas. Sta­čiū­nuo­se įsi­kū­rę Va­si­liaus­kai gy­ve­ni­mui pri­si­dur­da­vo, ir vers­da­mie­si ūkiš­kai.

A. Za­vec­kie­nė prieš dau­ge­lį me­tų Sta­čiū­nų bib­lio­te­ko­je dar bu­vo ma­čiu­si M. Va­si­liaus­ko pa­ra­šy­tą kny­gą „Ži­bu­tė“.

M. Va­si­liaus­ko anū­kės Ni­jo­lės Ka­ziu­ko­nie­nės at­min­ty­je jis iš­li­kęs kaip vi­siš­kai ži­las, „bal­ta­sis se­ne­lis“. Į Šiau­lius ap­lan­ky­ti sū­naus bei anū­kų at­va­žiuo­da­mas M. Va­si­liaus­kas vi­sa­da tu­rė­da­vo vai­šių, net anuo­met ypač re­tų apel­si­nų.

„Se­ne­lis ne­si­skir­da­vo su juo­du odi­niu, per dau­gy­bę me­tų ap­trin­tu po­rtfe­liu. Be­sis­ve­čiuo­jan­tiems pas jį Sta­čiū­nuo­se, mud­viem su bro­liu kri­to į akis, kad se­ne­lis vie­no­dai pa­gar­biai bend­rau­ja ir su in­te­li­gen­tais, ir su pa­pras­tais so­die­čiais, į vi­sus krei­pia­si „tams­ta", – pri­si­mi­nė N. Ka­ziu­ko­nie­nė. – Jis la­bai daug dir­bo: mo­kė lie­tu­vių kal­bos, ma­te­ma­ti­kos, ru­sų kal­bos, va­do­va­vo sep­tyn­me­tei mo­kyk­lai. O na­muo­se dar te­ko pa­dė­ti ser­gan­čiai, ne­dir­ban­čiai žmo­nai ir neį­ga­liai duk­rai.“

Po M. Va­si­liaus­ko mir­ties jo žmo­na su duk­ra iš­vy­ko pas sa­vo gi­mi­nai­čius Sau­le­vi­čius į Kre­tin­gą.

Lie­tu­vy­bės ža­din­to­ją per­se­kio­jo nuo jau­nys­tės

M. Va­si­liaus­kas gi­mė Su­val­ki­jo­je, Liud­vi­na­vo (Ma­ri­jam­po­lės ap­skri­tis) vals­tie­čio šei­mo­je. Darbš­tu­mu gar­sė­jęs bū­si­mo­jo mo­ky­to­jo tė­vas prie pa­vel­dė­tų pen­kių hek­ta­rų įsten­gė nu­si­pirk­ti dar de­šim­t. Ūky­je dir­bo tik Va­si­liaus­kai – tė­vai, ke­tu­ri sū­nūs ir duk­ra.

Vy­riau­sias Va­si­liaus­kų sū­nus tra­di­ciš­kai pa­vel­dė­jo ūkį, ant­ra­sis iš­mo­ko laik­ro­di­nin­ko ama­to. Tre­čia­jam, įsi­trau­ku­siam į lie­tu­vy­bės ža­di­ni­mo veik­lą, per­se­kio­ja­mam ca­ro žan­da­rų, te­ko bėg­ti į JAV. Į moks­lus šei­ma teįs­ten­gė iš­leis­ti tik Me­čis­lo­vą. Jis mo­kė­si Liud­vi­na­vo pra­džios mo­kyk­lo­je, Vei­ve­rių mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­jo­je. Dar jo­je įsi­trau­kė į slap­tos pa­trio­tiš­kai nu­si­tei­ku­sių pe­da­go­gų drau­gi­jos „Sie­ty­nas“ veik­lą, skai­tė ir pla­ti­no drau­džia­mą lie­tu­viš­ką spau­dą, kny­gas.

Dvi­de­šimt vie­ne­rių bai­gęs se­mi­na­ri­ją, M. Va­si­liaus­kas, kaip ne­lo­ja­lus ca­ro val­džiai, mo­ky­to­jo dar­bo Lie­tu­vo­je ne­ga­vo. Pe­da­go­gi­nę veik­lą jis pra­dė­jo 1898-ai­siais Len­ki­jo­je, ne­to­li Austrijos–Vengrijos pa­sie­nio. Sa­vo biog­ra­fi­jo­je M. Va­si­liaus­kas pri­pa­žįs­ta, kad dar­bas ne­mo­kan­čiam len­kiš­kai se­kė­si sun­kiai. Lie­tu­vy­bės ža­di­ni­mo veik­los ir ry­šių su ki­tais tau­tos ža­din­to­jais ne­nut­rau­ku­sį jau­ną mo­ky­to­ją ca­ro „och­ran­kos“ pa­rei­gū­nai su­ra­do ir to­je nuo­ša­lio­je vie­to­je. M. Va­si­liaus­kas bu­vo par­ga­ben­tas į Lie­tu­vą, nu­teis­tas de­šimt mė­ne­sių ka­lė­ti Kal­va­ri­jos ka­lė­ji­me. Po to ku­rį lai­ką mo­ky­to­ja­vo Gar­lia­vos apy­lin­kė­se, už lie­tu­vy­bės ža­di­ni­mo veik­lą bu­vo dve­jiems me­tams iš­trem­tas į Ode­są.

„Ne­no­rin­tį pa­si­tai­sy­ti“ trem­ty­je Me­čis­lo­vą ca­ro val­džia su­ma­nė dar „paauk­lė­ti“ – pa­si­bai­gus trem­ties lai­kui, iš­siun­tė at­lik­ti ka­ri­nės prie­vo­lės į gar­sią po­li­ti­nių prie­ši­nin­kų „pa­tai­sos vie­tą“ Arak­če­jev­ką. Nuo il­ges­nio ka­ri­nio mušt­ro mo­ky­to­ją iš­gel­bė­jo li­ga – dėl su­pras­tė­ju­sios svei­ka­tos iš ka­riuo­me­nės bu­vo pa­leis­tas. Grį­žęs į Ode­są, ga­vo dar­bą ban­ke. Ta­čiau ca­ro val­di­nin­kai su­ra­šė blo­gą ates­ta­ci­jos pa­žy­mą, ir vie­tos M. Va­si­liaus­kas ne­te­ko. Tuo­met su­si­ra­do lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­jo dar­bą pri­va­čio­je mo­kyk­lo­je Mask­vo­je. Ca­ro agen­tai at­se­kė ir ten, at­si­nau­ji­nu­si mo­ky­to­jo veik­la ky­bo­jo ant plau­ko – val­džios prie­ši­nin­kams bu­vo ne­lei­džia­ma gy­ven­ti sos­ti­nė­je.

1905-ųjų me­tų įvy­kiuo­se da­ly­va­vęs M. Va­si­liaus­kas, su­ki­li­mą nu­slo­pi­nus, veng­da­mas gre­sian­čių rep­re­si­jų grį­žo į Lie­tu­vą. Su­si­ra­do į akis ne­krin­tan­tį mo­ky­to­jo dar­bą Kau­no dar­bi­nin­kų mo­kyk­lo­je. 1907-ųjų ru­de­nį M. Va­si­liaus­kas pa­si­trau­kė į dar nuo­ša­les­nę vie­tą – Skre­bo­tiš­kio kai­mo mo­kyk­lą da­bar­ti­nia­me Pas­va­lio ra­jo­ne. Čia ra­miai dir­bo tre­jus me­tus. Kol Kau­no gu­ber­ni­jos gu­ber­na­to­rius Ve­riov­ki­nas, ins­pek­tuo­da­mas sa­vo te­ri­to­ri­ją, mo­kyk­lo­je su­ra­do už­kie­tė­ju­sį ca­ro val­džios prie­ši­nin­ką. Bet gu­ber­na­to­riaus už­mo­jis iš kar­to mes­ti lauk ne­pa­ti­ki­mą mo­ky­to­ją nuė­jo nie­kais – M. Va­si­liaus­kas jau bu­vo ra­dęs už­ta­rė­jų tarp tuo­me­ti­nių val­di­nin­kų. Skre­bo­tiš­ky­je jis mo­ky­to­ja­vo iki Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro.

Anū­kės N. Ka­ziu­ko­nie­nės ži­nio­mis, tuo me­tu M. Va­si­liaus­kas jau bu­vo ve­dęs – ba­jo­rai­tę So­fi­ją Sau­le­vi­čiū­tę nuo Kre­tin­gos. Kil­min­gų­jų mer­gai­čių mo­kyk­lą bai­gu­si So­fi­ja taip pat bu­vo mo­ky­to­ja, o iš­te­kė­ju­si pasiaukojo šei­mai.

1915-ai­siais Va­si­liaus­kai nuo ka­ro pa­si­trau­kė į Mask­vą. Me­čis­lo­vas mo­ky­to­ja­vo lie­tu­vių ka­ro pa­bė­gė­lių mo­kyk­lo­se, da­ly­va­vo lie­tu­viš­kų or­ga­ni­za­ci­jų veik­lo­je.

Pe­da­go­go ta­len­tas at­si­sklei­dė lais­vo­je Lie­tu­vo­je

1918-ai­siais pa­skel­bus Lie­tu­vą ne­prik­lau­so­ma vals­ty­be, Va­si­liaus­kai grį­žo į Vil­nių. Me­čis­lo­vas ke­tu­ris mė­ne­sius dir­bo pro­ru­siš­kos V. Kap­su­ko vy­riau­sy­bės įkur­to mo­kyk­lų sky­riaus ve­dė­ju. Vil­nių puo­lant Že­li­govs­kio ar­mi­jai, šei­ma su vai­kais pa­bė­go į ki­tą Lie­tu­vos pu­sę.

M. Va­si­liaus­kas mo­ky­to­ja­vo Jur­bar­ke. Ten gy­ve­nant, su­si­rgo ir mi­rė dvi duk­ros. Sa­vo biog­ra­fi­jo­je mo­ky­to­jas ra­šė, kad „užuo­jau­tos for­ma“ jam bu­vo pa­siū­ly­ta tap­ti Bir­žų ir Pas­va­lio ap­skri­čių pra­di­nių mo­kyk­lų ins­pek­to­riu­mi. Šių bei Ute­nos ir Jur­bar­ko ap­skri­čių švie­ti­mo sky­riuo­se M. Va­si­liaus­kas dir­bo iki 1925-ųjų. Gy­ve­ni­mas pe­da­go­gą su­ve­dė su bū­si­mu poe­tu Ber­nar­du Braz­džio­niu. Jo mo­ti­na, ma­ty­da­ma kad sū­nui sun­kiai se­ka­si mo­ky­tis ra­šy­ti, pa­pra­šė pa­gal­bos ins­pek­to­rių M. Va­si­liaus­ką. Už pri­va­čias pa­mo­kas bu­vo at­si­ly­gi­na­ma pro­duk­tais.

1925-1940 me­tais M. Va­si­liaus­kas va­do­va­vo pa­vyz­di­nei pra­di­nei mo­kyk­lai prie Šiau­lių mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­jos.

Tar­pu­ka­ris – lai­kas, kai at­si­sklei­dė pe­da­go­go ta­len­tai. M. Va­si­liaus­kas Kau­ne bu­vo įkū­ręs lie­tu­vių mo­ky­to­jų kur­sus, vė­liau išau­gu­sius į „Sau­lės“ mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­ją. Jis pa­ra­šė še­šio­li­ka pe­da­go­gi­nių kny­gų – ma­te­ma­ti­kos ir lie­tu­vių kal­bos mo­ky­mo me­to­di­kų, ele­men­to­rių, gra­ma­ti­kų, chres­to­ma­ti­jų. Už švie­čiamąją veik­lą M. Va­si­liaus­kas bu­vo ap­do­va­no­tas Ge­di­mi­no or­di­nu.

Šis ap­do­va­no­ji­mas ir ki­ti do­ku­men­tai te­be­sau­go­mi mo­ky­to­jo vai­kų šei­mo­se.

Blaš­kė ka­ro ne­gan­dos

1940-ai­siais oku­pa­vus Lie­tu­vą, M. Va­si­liaus­kas (spė­ja­ma, gal­būt pri­si­me­nant jo trum­pą bend­ra­dar­bia­vi­mą su V. Kap­su­ko val­džia 1918-ai­siais) bu­vo pa­skir­tas Šiau­lių mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­jos ins­pek­to­riu­mi, ne­tru­kus – ir di­rek­to­riu­mi.

Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais Šiau­lius užė­mus vo­kie­čių ka­riuo­me­nei, ant­rie­ji oku­pan­tai M. Va­si­liaus­ką iš šių pa­rei­gų at­lei­do, pa­li­ko mo­ky­to­ju.

N. Ka­ziu­ko­nie­nė „Šiau­lių kraš­tui“ sa­kė gir­dė­ju­si šei­mo­je pa­sa­ko­jant, kad apy­tik­riai me­tus Va­si­liaus­kai slaps­tė­si nuo vo­kie­čių val­džios kai­me pas gi­mi­nai­čius, nes bu­vo pa­dė­ję gel­bė­tis nuo ho­lo­kaus­to žy­dų šei­mai.

Sa­vo biog­ra­fi­jo­je M. Va­si­liaus­kas pa­tei­kė ki­tus ar­gu­men­tus – 1944-ai­siais de­gant Šiau­liams, su­de­gė vi­sas šei­mos tur­tas. To­dėl bu­vęs pri­vers­tas iš­vyk­ti į Tel­šių ap­skri­tį, glaus­tis pas gi­mi­nes.

Ga­li bū­ti, kad tuo lai­ku bu­vo su­žeis­ta ir vie­na Va­si­liaus­kų duk­ra, vi­sam gy­ve­ni­mui li­ku­si neį­ga­li, o po pa­tir­tų su­krė­ti­mų pa­šli­jo S. Va­si­liaus­kie­nės svei­ka­ta.

Po ka­ro grį­žu­siam į Šiau­lius M. Va­si­liaus­kui vėl bu­vo siū­lo­ma va­do­vau­ti mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­jai.

„Ta­čiau aš, ka­ro iš­var­gin­tas, Šiau­lių mies­to griu­vė­siuo­se ne­pa­jė­giau įsi­kur­ti ir nuo siū­lo­mų pa­rei­gų at­si­sa­kiau. Su­ti­kau bū­ti ski­ria­mas į Sta­čiū­nų pra­d. mo­kyk­lą, ku­ri tu­ri gra­žų mo­kyk­los pa­sta­tą, ga­na pa­to­gų su­si­sie­ki­mą su Šiau­liais ir skly­pe­lį že­mės“, – ra­šė mo­ky­to­jas.

M. Va­si­liaus­ko ak­ty­vią pe­da­go­gi­nę veik­lą tar­pu­ka­riu ta­ry­bi­nė val­džia pa­si­sten­gė nu­ty­lė­ti, kiek įma­no­ma su­teik­ti jai kai­rį­jį at­spal­vį.

Lie­tu­vy­bės ža­din­to­jas penk­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je bu­vo ap­do­va­no­tas me­da­liu už šau­nų dar­bą ka­ro me­tais, Le­ni­no or­di­nu, įvai­riais gar­bės raš­tais, 1947-ai­siais jam su­teik­tas Lie­tu­vos nu­si­pel­niu­sio mo­ky­to­jo var­das.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Mo­ky­to­jas sta­čiū­nie­čiams įsi­mi­nęs kaip nuo­šir­dus, ge­ra­šir­diš­kas žmo­gus, ger­bęs ir in­te­li­gen­tą, ir vals­tie­tį.

Sta­čiū­nų dau­gia­funk­cia­me cent­re te­bė­ra iš­sau­go­tų Me­čis­lo­vo Va­si­liaus­ko nuo­trau­kų. Šio­je di­rek­to­rius (vir­šu­ti­nė­je ei­lė­je tre­čias iš kai­rės) – su pe­da­go­gais ir moks­lei­viais.

Me­čis­lo­vo Va­si­liaus­ko ran­ka už­pil­dy­tas die­ny­nas.

Bu­vu­si Sta­čiū­nų mo­kyk­la – pa­sku­ti­nė Me­čis­lo­vo Va­si­liaus­ko dar­bo­vie­tė.

Mo­ky­to­jo at­mi­ni­mą sau­gan­čios (iš kai­rės) Dau­gia­funk­cio cent­ro di­rek­to­rė Auš­ra Ma­čiū­nie­nė ir ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rė An­ge­lė Za­vec­kie­nė  prie jo ka­po Sta­čiū­nų ka­pi­nė­se.

Vik­to­ro MA­ČIŪ­NO nuo­tr.

Tar­pu­ka­riu Me­čis­lo­vas Va­si­liaus­kas iš­lei­do še­šio­li­ka įvai­rių pe­da­go­gi­nių kny­gų.

Gar­saus mo­ky­to­jo veik­lą liu­di­jan­tys do­ku­men­tai sau­go­mi švie­ti­mo is­to­ri­jos mu­zie­ju­je Kau­ne.